Šv. Augustinas yra Bažnyčios daktaras ir vienas žymiausių teologų. Jaunystėje jis labai palaidai ir nepavyzdingai gyveno. Jį išgelbėjo ir ištraukė iš to purvo jo motinos šv. Monikos nuolatinės maldos ir ašaros. Tai buvo maždaug prieš šešiolika šimtmečių. Tačiau ir mūsų laikais yra nemaža panašių jaunuolių, bebraidžiojančių purve. Jeigu turėtume daugiau tokių motinų, kaip šv. Monika, tai ir tie paklydę jų vaikai vėl surastų tikrąjį gyvenimo kelią.

     Savo atsivertimą šv. Augustinas aprašė knygoje, pavadintoje "Confessiones” (Išpažinimai). Čia duodame tos knygos ištrauką, kur šventasis rašo, kaip jo motinos maldos ir ašaros išprašė iš Dievo josios sūnui atsivertimo malonę.

*  *  *

     Devintąją savo ligos dieną, penkiasdešimt šeštaisiais savo ir trisdešimt trečiaisiais mano gyvenimo metais, religingoji ir dievobaimingoji mano motinos siela buvo išlaisvinta iš kūno. Užspaudžiau jai akis. Krūtinėje tvino neapsakomas liūdesys ir veržėsi ašaromis. Guodžiausi viltimi, Viešpatie, kurią Tavo ištikimoji tarnaitė turėjo Tavyje. Lengvėjančia širdimi girdėjau kaimynus minint motinos kalbas, kuriomis ji peikusi gyvenimo menkumą ir gyrusi mirties gerumą. Šviežia žaizda širdyje labai sopėjo.

     Argi tai, Viešpatie, nebuvo iš maloniausiojo pripratimo būti drauge? Drauge būti su ta, kuri nepraleido nė vienos dienos nenešus savo gyvenimo aukų Tavo Bažnyčioje, kuri mylėdama tarnavo mums visiems...

     Palengva ėmiau minėti Tavo tarnaitę: koks buvo jos elgesys, kokia ji buvo pilna pagarbos Tau, kaip šventai maloni mums.

     Ištekėjusi už vyro, kuris dar nebuvo krikštu pašvęstas Tau, tarnavo jam, lyg ponui, ir skelbdama jam Tave savo papročiais, stengėsi jį Tau laimėti. Todėl Tu darei ją gražią, gerbtiną ir mylėtiną vyrui. Ji mokėjo kantriai pakęsti moterystės gyvenimo neteisybes ir išvengti su juo susirėmimų. Mat ji laukė, kada jo pasigailėsi, kad, Tave įtikėjęs, pasidarytų skaistus. Jis gi buvo greitas supykti. Bet ji žinojo, kad nereikia prieštarauti supykusiam vyrui ne tik veiksmu, bet ir žodžiu. Tik jam išsidūkus ir nurimus, ji pateisindavo savo elgesį. Kai daugelis kaimynių, kurių vyrai švelnesni, nešiodavo mušimo žymes ir skusdavosi savo vyrais, ji, draugiškai bešnekučiuodama, kaltindavo jų pačių liežuvius.

     Dėl to, bent prieš jo gyvenimo pabaigą, ji laimėjo Tau savo vyrą. Taip, Viešpatie! Kadangi ji ištikimai Tau tarnavo, dėl Tavęs buvo pasidariusi Tavo tarnų tarnaitė. Kas tik ją pažinojo, gerbdavo, garbindavo ir mylėdavo joje Tave, nes visi jausdavo Tave esant jos širdyje.

     Išauklėjo ji mus, tiek kartų mus gimdydama, kiek kartų matydavo nuo Tavęs tolstančius. Tu žinai, Viešpatie, su kokiais sopuliais ji gimdė mano išganymą savo skaisčioje ir tikinčioje širdyje... Tu žinai, kaip ji stengės, kad Tu, Dieve, būtumei mano tėvas, o ne mano kūno tėvas, kuris dar netikėjo į Kristų ir norėjo, kad ir aš netikėčiau. Bet Tu jai padėdavai patraukti vyrą savo pusėn, nes jam, nors ir geresnė būdama, dėl Tavo valios buvo paklusni.

     Šešioliktaisiais savo gyvenimo metais dėl šeimos reikalų pertraukiau mokslą. Gyvenau su tėvais, nebūdamas nieku užimtas. Ir išaugo, ir išsiskleidė virš mano galvos geidulių erškėčiai, ir nebuvo rankos, kuri juos išrautų.

     Nebūčiau teisus, jei drįsčiau sakyti, kad Tu, mano Dieve, tylėjai, kai traukiausi nuo Tavęs vis tolyn! Argi Tu tada tylėjai? Kieno, jei ne Tavo buvo žodžiai, kuriuos man kalbėjai per savo ištikimą tarnaitę, mano motiną? Su dideliu rūpestingumu ji mane slapčiomis perspėjo, kad nepaleistuvaučiau, o labiausiai, kad nesvetimoteriaučiau. Deja, nė vienas jos žodis nepateko mano širdin, ir nesielgiau pagal jos perspėjimus: jie man atrodė moteriški, ir jų klausyti, atrodė, būtų gėda...

     Tai buvo Tavo žodžiai, o aš nežinojau. Maniau, kad kalba tik ji, o Tu tyli. Tu gi aiškiai kalbėjai per ją, ir jos neklausydamas, joje Tave paniekinau, aš — Tavo tarnaitės sūnus... Nežinojau to ir galvotrūkčiais bėgau savo keliu taip aklai, jog savo bendraamžių tarpe gėdijausi, kad nesu visai toks, kaip kad girdėjau juos besigiriant savo nusikaltimais ir besididžiuojant savo begėdystėmis. Tad ir nusidėdavau, ne tik mėgdamas nusidėjimą, bet ir geisdamas pagyrimų.

     Kas daugiau vertas papeikimo už nuodėmę? O aš, kad tik manęs nepapeiktų, dariausi vis nuodėmingesnis ir jei nebuvau padaręs, kuo galėčiau susilyginti su sugedėliais, apsimesdavau padaręs, kad neatrodyčiau peiktinesnis, juo buvau nekaltesnis. Štai su kokiais draugais vaikščiojau babilonijos aikštėse ir voliojaus jos dumble, tartum kvapsniuose vandenyse ir brangiuose tepaluose. Ir nesiduodavau motinos pamokomas, o stengiausi dargi ją pamokyti. Todėl atsitraukiau nuo Tavęs ir paklydau, mano Dieve! O per daug nuklydęs nuo Tavęs, pats sau pasidariau skurdo šalis...

     Kur būčiau tada nuėjęs, Viešpatie, kai, slaptai pabėgęs nuo motinos, mirtinai susirgau, jei būčiau miręs? Tikrai į ugnį ir kančias, vertas mano darbų, pagal teisingąją Tavo tvarką! Tačiau motina meldėsi už mane. O Tu, visur Esantysis, išklausydavai jos ten, kur ji būdavo, ir pasigailėdavai manęs ten, kur aš būdavau. Su daug didesniu rūpestingumu ji gimdė mane dvasia, negu buvo pagimdžiusi kūnu.

     Kaip būtų galėjusi pagyti jos mylinti širdis, jei tokioje padėtyje mano mirtis būtų ją pervėrusi? Ir kur būtų nuėjusios tos nuolatinės ir karštos maldos? Ne kur kitur, o tik pas Tave. Argi Tu, gailestingasis Dieve, būtumei paniekinęs sutrintą ir nuolankią širdį skaisčios ir blaivios našlės, dažnai dalijančios išmaldas? Našlės, paklusnios ir tarnaujančios šventiesiems, nė vieną dieną nepraleidžiančios aukos prie Tavo altoriaus. Našlės, kasdien — rytą ir vakarą — einančios į Tavo bažnyčią ne tuščių pasakų pasiklausyti ar pasiplepėti, bet išgirsti pamoksluose Tave ir kad Tu ją išgirstum jos maldose. Argi Tu būtum paniekinęs jos ašaras, kuriomis ji prašė ne aukso ar sidabro, ne praeinančių gėrybių, o savo sūnaus išganymo? Ne, Viešpatie! Mintimis, tarsi neštuvais, nešė Tau mane, kad tartum našlės sūnui: "Jaunikaiti, sakau tau, kelkis!” Ir jis atsigautų, ir pradėtų kalbėti, ir atiduotum jį jo motinai. Kuo giliau grimzdau, tuo ji Tau, pasigailėjimo Šaltini, siuntė karštesnes maldas ir ašaras, kad paskubintum pagalbą ir apšviestum mano tamsybes. Todėl dar uoliau lankė bažnyčią.

     Nuo devynioliktųjų savo amžiaus metų ligi dvidešimt aštuntųjų leisdavausi suvedžiojamas ir kitus suvedžiodavau. Pats suklaidintas, kitus visur klaidindavau: atvirai — per laisvuosius mokslus, o slaptai — po netikru religijos vardu. Čia išdidus, ten prietaringas, visur tuščias; čia, gaudydamas tuščią minios garbę iki plojimų teatrų vaidinimuose, ten — siekdamas vystančių žolių vainikų poezijos lenktynėse, visuomet įsisiūbavęs geiduliais.

     Bet Tu nepasmerkei manęs smerktino, o iš aukštybių nuleidai savo ranką ir ištraukei mano sielą iš juodžiausios nakties, nes dėl manęs raudodama šaukėsi į Tave mano motina. Ji gailiau verkė, negu laidodama mano kūną. Per tikėjimo dvasią, kurią turėjo iš Tavęs, ji regėjo mane mirusį amžina mirtimi. Ir Tu išklausei ją, Viešpatie! Išklausei ją ir nepaniekinai jos ašarų, kai tekėdamos vilgė žemę visur, kur tik ji melsdavosi.

     Kai kartą ji aplankė vyskupą Ambraziejų, kuris tuo metu Milane iškalbingais pamokslais teikė žmonėms geriausių kviečių ir džiaugsmo aliejaus, ji prašyte prašė, kad pasikalbėtų su manimi ir atitrauktų mane nuo klaidų. Vyskupas atsakė: "Negali būti, kad pražūtų sūnus, dėl kurio tiek ašarų išlieta”. Guodžiantys ir raminantys buvo jai šie žodžiai, bet ji dar ilgai ir kantriai turėjo laukti. ..

     Perskaičiau knygą, kuri vadinosi "Hor-tensijus”. Ir pakėlė ji mano mintis prie Tavęs, Dieve! Pamažu mano troškimai ir svajonės ėmė keistis. Ėmė darytis menkos visos žemiškos viltys. Su dideliu širdies pakilimu ėmiau geisti nemirtingumo išminties ir pradėjau keltis, kad grįžčiau pas Tave.

     Bet prie Tavęs grįžtama per nuolankų pamaldumą. Tu pasigaili išpažįstančiųjų savo nuodėmes, atraišioji raikščius, kuriais patys buvome susipančioję, ir nuplauni blogus mūsų įpročius. O man tai buvo nežinoma. Geisdamas išminties, ėmiau skaityti Šventąjį Raštą. Bet jo paprastumas visai man nepatiko. Atrodė, kad jo negalima nė palyginti su Tulijum. Taip, dabar žinau, Viešpatie, kad tada atidengiau brangenybes, išdidiesiems nepažįstamas, bet saugojamas mažutėliams... Aš dar nebuvau toks, kad galėčiau nulenkti sprandą ir įžengti į Tavo namus pro žemus vartus.

     Jau devinti metai baigėsi, o aš vis dar vartaliojausi purve ir klaidžiojau sutemose. Nors bandydavau pasikelti, bet pasikėlęs vėl dar giliau nugrimzdavau. Turėjau tais metais dar ir moterį, su kuria gyvenau neteisėtoje moterystėje, kurią man buvo suradusi neprotingoji klajūnė aistra.

     Tuo tarpu mano motina, skaisti, dievobaiminga ir blaivi našlė, kokias Tu myli, nors jau daugiau gaivinama vilties, bet vis verkdama ir dejuodama, nesiliovė per visas maldų valandas su ašaromis užtarinėti mane pas Tave, ir jos maldos ateidavo Tavo akivaizdom Tad nedavei man ramybės. Blaškiausi, dūsavau, verkiau ir neturėjau nei poilsio, nei blaivios minties. Nešiojau suraižytą ir kruviną savo sielą ir nežinojau, kur rasti poilsį. Negalėjau nusiraminti nei miško pavėsiuose, nei žaidimuose, nei kvapiuose salonuose, nei ištaiginguose pokyliuose, nei minkštoj lovoj meilės glėbyje, nei pagaliau poezijos veikaluose. Nors ir dūsaudamas, daviausi nešiojamas visiems vėjams, bet Tu nejučiomis vis tiek kreipei mane į savo kelius. Tavo Apvaizda, o Dieve, nepaliko mano sielos, nes už ją per dienas ir naktis buvo Tau aukojama mano motinos širdies kraujas ir ašaros. Todėl rūpinaisi manimi nuostabiais būdais.

     Nebūki tuščia, mano siela! Ir tuštybių triukšmas teneaptemdina širdies! Klausyk: pats Žodis šaukia grįžti. Ten yra nedrumsčiamo atilsio vieta, kur nenyksta meilė...

     Bet kaip galėjau grįžti į išgelbėjimą, jei kryžius man buvo tik vaizduotės padaras? Niekas negalėjo manęs įtikinti, kad Tavo

     Bažnyčioje, dangaus ir žemės Viešpatie, visų matomų ir nematomų dalykų Sutvėrėjau, galėtų būti tiesa.

     Ėjo laikas, ir vis nesidaviau Tavo nugalimas. Diena po dienos atidėliojau pradėti gyventi Tavyje, bet neatidėliojau kasdien mirti savyje. Mylėdamas amžinąjį gyvenimą, bijojau jo ir, nuo jo bėgdamas, ieškojau jo. Mat maniau būsiąs daug nelaimingesnis, jeigu neteksiu moters glamonėjimų, ir nė mąstyte nemąsčiau apie Tavo gailestingumo vaisius silpnybėms gydyti.

     Nors ir priešindamasis, vis dėlto pamažu dariausi Tau artimesnis. Jau taisėsi Tavo ranka ištraukti mane iš pelkių ir nuplauti. Jau mirties ir būsimojo teismo baimė šaukė mane trauktis nuo dar gilesnės kūniškų malonumų klampynės. Varčiausi ant visų šonų, tiesiausi aukštielninkas ir kniūbščias, nes tik Tu vienas esi poilsis...

     Jau buvo mirusi mano jaunystė, bloga ir pasibjaurėtina. Jau žengiau į subrendusio vyro amžių. Bet kiek buvau amžiumi vyresnis, tiek tuštybe didesnis. Tu, Viešpatie, kuris pasilieki per amžius, pasigailėjai žemės ir pelenų ir teikeisi atstatyti, kas buvo manyje suardyta. Tavo gydomai rankai veikiant, slūgo mano išpūtimas. Sumišusį ir aptemusį protą diena po dienos gydė sveikas aštrių kančių tepalas.

     Ką paslėpei Tu nuo išmintingųjų, tai apreiškei mažutėliams. Kas kita yra nuo miškais apaugusio kalno viršūnės žiūrėti į ramybės Tėvynę, nerandant į ją kelio. Nuostabiais būdais į dvasios gelmes smigo man šios mintys, kai skaičiau mažiausiąjį Tavo apaštalą ir svarsčiau Tavo darbus. Ir persigandau.

     Nepatiko man tai, ką veikiau pasaulyje. Sunki našta slėgė mane, nes jau nebeteikė man ugnies, kaip pirmiau, geiduliai, žaidimai, garbės ir pinigų troškimas. Tie dalykai atrodė tokie menki, sulyginus su Tavo džiaugsmu ir Tavo namų gražumu. Tik vis dar mane stipriai laikė pririšusi moteris. Manąją valią pasiglemžęs šėtonas ir iš jos pasidaręs grandines, laikė mane surištą. Mat, iškrypus valiai, gimė aistra; o bevergaujant aistrai, atsirado įprotis; o nesipriešinant įpročiui, pasidarė būtinumas. Jau nebebuvo nė pėdsakų to pasiteisinimo, kad aš tik dėl to paniekinęs pasaulį, netarnauju Tau, kad dar nesu tikrai pažinęs tiesos: jau buvau pažinęs. Bet pririštas prie žemės, vis dar atsisakinėjau būti Tavo kareiviu. Taip bijojau, kad nebūčiau išvestas iš klystkelių, kaip reikia bijoti, kad į juos nepatekčiau.

     Neturėjau ko atsakyti Tau, kuris sakei: "Pabusk, kurs miegi, ir kelkis iš mirusiųjų, o Kristus apšvies tave”. Iš visur teikei įrodymų, kad tiesą sakai. Nugalėtas, visai neturėjau ko atsakyti, vien tingius ir mieguistus žodžius: tuojau, tuoj pat, leisk dar truputį. .. Bet tas "tuojau” neturėjo saiko, ir tas "dar truputį” ilgai truko.

     Vieną dieną aplankė mus Poncianas, kuris buvo su manimi iš to paties krašto. Atsisėdus pasikalbėti, ant rašomojo staliuko jis pastebėjo knygą. Paėmė ir pamatė, kad tai buvo apaštalas Paulius. Šypsodamasis žvilgtelėjo į mane ir nusistebėjęs sveikino, kad aš domiuosi tokiomis knygomis. Mat jis buvo ištikimas krikščionis ir dažnai Tavo akivaizdoje, mūsų Dieve, puldavo kniūbščias bažnyčioje ir ilgai melsdavosi. Kai pareiškiau, kad aš labai atsidėjęs skaitau tuos raštus, kilo kalba apie Egipto atsiskyrėlį Antaną, kurio vardas buvo garsus Tavo tarnų tarpe, tik mūsų namuose ligi to laiko niekas apie jį nežinojo. Mes labai stebėjomės, išgirdę apie tuos dar taip gyvai atmenamus ir beveik mūsų laikais įvykusius ir labai gerai paliudytus Tavo stebuklus tikrajame tikėjime — Katalikų Bažnyčioje. Iš ten jo kalba perėjo prie vienuolynų daugumo, prie vienuolių papročių, maloniai dvelkiančių Tavo gyvenimo skaistumu, prie derlingais virtusių tyrų. Apie visa tai mes nieko nežinojome.

     Apie tuos nuostabius dalykus pasakojo Poncianas. O Tu, Viešpatie, jam kalbant, kreipte kreipei mane prie tiesos, nuo kurios buvau nusigrįžęs. Kadangi vengiau kreipti į save dėmesį, Tu statei mane prieš mane patį, kad pamatyčiau, koks bjaurus esu, koks iškraipytas, koks nešvarus, dėmėtas ir berte išbertas raupsais. Ir nebuvo kur bėgti nuo savęs paties... Jei bandžiau nukreipti žvilgsnį nuo savęs, kai kalbėjo Poncianas, Tu vėl statei mane prieš mane patį ir tapyte tapei mane prieš mano akis, kad žiūrėčiau į neteisybę ir jos nekęsčiau. Mačiau ją ir pirmiau, tik buvau apsimetęs nematąs, slėpiaus ir stengiaus užmiršti.

     Teisinaus dėl to diena po dienos atidėliojąs sekti Tave, kad nemačiau nieko aiškaus, ko būčiau galėjęs laikytis. Ir štai dabar pamačiau save neuždangstytą, ir ėmė man priekaištauti sąžinė: "Ką tu dabar pasakysi? Teisindavais nenorįs dėl netikros tiesos mesti tuštybės naštą. Štai jau ji tikra, o senoji našta vis tave tebeslegia”. Ir labai graužiaus, ir baisiai gėdijaus... Buvo sunaikinti visi argumentai, ir mane gaubė nebylus šiurpas. O siela vis bijojo, tartum mirties, atsiskyrimo nuo savo įpročio, kuriuo mirtinai sirgo.

     Didžiausiame susirėmime su pačiu savimi, nuėjęs pas savo draugą Alipijų, sujaudintu balsu sušukau: "Ką mes darome? Girdėjai? Kelias bemoksliai ir paveržia dangų, o mes su savo mokslais vartaliojamės kūne ir kraujyje! Argi gėda sekti tais, kurie mus pralenkė, ir ar ne gėda, kad jais nesekame?” Jis nustebęs žiūrėjo į mane, nes mano balsas, akys ir veidas sakė daug daugiau, negu žodžiai, kas dedasi mano viduje.

     Tai pasakęs, iš susijaudinimo išbėgau į sodelį, o Alipijus paskui. Kaip jis būtų mane, taip nusiteikusį, apleidęs? Atsisėdome, kiek galėdami toliau nuo namų. Audra ūžė mano dvasioje. Neapsakomai piktinausi, kad taip priešinausi Tavo valiai. Visa mano būtis šaukte šaukė, ko turiu siekti, ir gyrė tai, ir kėlė iki dangaus.

     Eiti ir nueiti pas Tave yra ne kas kita, kaip norėti eiti, bet norėti stipriai ir visiškai, o ne tai šen, tai ten mėtytis ir kraipytis. Kai pirmiau galvodavau tarnauti Tau, Viešpatie, mano Dieve, aš buvau, kuris norėjau, ir aš, kuris nenorėjau. Nei visiškai norėjau, nei visiškai nenorėjau. Kai Tavo šviesa nušvietė visą mano skurdą ir jį sukaupė mano akivaizdoje, sukilo didelė audra ir virto smarkiu ašarų lietumi. Kad jas galėčiau netrukdomas išverkti, atsikėliau ir pasišalinau nuo Alipijaus. Nuošaliai išsitiesiau po fygos medžiu ir garsiai pravirkau. Ašaros upeliais veržėsi. Ir buvo maloni Tau auka. .. Verkdamas kartojau maždaug šiuos žodžius: "Bet Tu, Viešpatie, iki kolei dar?.. Neatmink mūsų senųjų kaltybių. .. Ar ilgai pagaliau tas vis 'rytoj ir rytoj’?.. Kodėl ne tuojau? Kodėl ne šią valandą galas mano gėdai?”...

     Taip kalbėjau sutrinta širdimi ir taip graudžiai verkiau. Ir štai girdžiu iš gretimu namų, lyg kūdikio giedantį balsą, man kartojantį:: "Imk ir skaityk, imk ir skaityk!” Mano veidas persimainė. Ėmiau įtemptai galvoti, ar galėtų vaikai kuriame nors žaidime panašiai elgtis. Ir neatsiminiau. Sulaikęs ašaras, kėliaus aiškindamasis, kad tai dieviškas balsas, liepiąs man atskleisti knygą ir skaityti pirmą pasitaikiusį skyrių. Skubiai grįžau atgal, kur sėdėjo Alipijus (nes ten buvau palikęs apaštalo Pauliaus knygą), griebiau, atskleidžiau, ir mano akys užkliuvo: "Nepasiduodami apsirijimams ir girtuokliavimams, paleistuvavimui ir begėdystei, apsivilkite Viešpačiu Jėzumi ir nesirūpinkite kūnu geiduliams patenkinti”. Tiek perskaičiau. Juk daugiau nereikėjo...

     Iš sodelio einame pas motiną, pasakojame, kas įvyko. Ji džiūgauja, triumfuoja ir šlovina Tave, kuris padarai daugiau, negu prašome ar išmanome. Jai mano atžvilgiu Tu nepalyginamai daugiau suteikei, negu ji savo gailiomis ašaromis ir dejavimais maldavo. Tu, Viešpatie, mane taip atvertei, kad aš nei žmonos nebeieškojau, nei vaikiausi šio pasaulio vilčių. Tu pavertei jos raudojimą daug didesniu džiaugsmu, negu buvo norėjusi, daug malonesniu, skaistesniu, negu tikėjosi.

     Tu išklausei jos, Viešpatie! Išklausei jos ir nepaniekinai jos ašarų, kai tekėdamos vilgė žemę visur, kur tik ji melsdavosi...

•    Vokietijos katalikų labdaros organizacija “Mi-sereor” 1980 m. surinko rekordinę sumą aukų — 242 milijonus markių. Tos lėšos padėjo įvykdyti apie 3000 įvairių socialinių projektų Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje.

•    JAV-se 1979 m. buvo nužudyta apie 1,5 milijono negimusių kūdikių: apie 1.150.000 klinikose ir apie 350.000 ligoninėse.