PATARIMAS

     “Laiškuose lietuviams” visuomet yra puikių straipsnių įvairiomis temomis. Labai naudingi straipsniai yra apie šeimas, apie jaunimo ir vaikų auklėjimą. “Laiškai lietuviams” jau eina trisdešimt antri metai. Kiek tokių puikių ir naudingų straipsnių per visą šį laiką buvo išspausdinta! Būtų labai naudinga, kad juos visus surinktumėte ir išleistumėte knygą. Manau, kad visi skaitytojai būtų labai patenkinti. Neleiskite šiam turtui žūti.

Marija S.

“LAIŠKAI LIETUVIAMS” PADEDA IR PAMOKO

     Siųsdama prenumeratos mokestį, noriu keletą žodžių parašyti, kaip aš vertinu šį žurnalą. Labai teisingai jį pernai apibūdino rašytojas Jurgis Gliauda savo premijuotu straipsniu (gegužės mėn. numeryje). Su jo mintimis visiškai sutinku.

     Kalbos kampelis, tautiniai interesai, lietuviškieji rūpesčiai, dėmesys menui, taiklios pastabos jaunimui ir vyresniesiems, tikėjimo temų įvairumas, gyvenimiškos tikrovės painiavų nagrinėjimas mums labai daug padeda ir pamoko. Visi straipsniai parašyti lengvai, kondensuotai, suprantamai. Tad “Laiškai lietuviams” yra mums artimi, mieli, būtini.

L. Vansauskienė

MAŽIAU NEREIKALINGŲ PUOŠMENŲ,

DAUGIAU DĖMESIO PROBLEMOMS!

     Perskaičiusi V. Kasniūno straipsnelį “Nesuvaldomų jausmų moteris” (š.m. kovo mėn.), jaučiausi taip nesmagiai, kad reikėjo skubiai kelis gurkšnius vandens (ne “alkoholinių gėrimų”, kaip Jurgaitienei) nuryti. Straipsnelio Jurgutienės problema (alkoholizmas) gal ir tikra, tačiau problemos priežastys labai neįtikinančios: ar ji gėrė, kad vyras per mažai miegamajame lankėsi; ar dėl to, kad gailėjosi jaunystės ir visų malonumų “kada aš buvau visų, o jie visi mano”; ar neturėdama jokio darbo? V. Kasniūnas vartoja tokį melodramatišką stilių, kad jis dvelkia visišku amerikietiškųjų “muilo operų” kvapu. Labai puiku, kad autorius kelia tą ar kitą lietuviškos šeimos negerovę ir mėgina ieškoti atsakymų, bet perdėtai saldus ir sentimentaliai senoviškas prie tų problemų priėjimas nubaido jaunesnės kartos skaitytojus, sukelia jiems tik pašaipų šypsnį. Galbūt p. Kasniūno kartos žmonės pratę prie “nesuvaldomų aistrų; sienų, kvėpuojančiu ilgesiu; lovų, virtusių karstu” ir kt. panašių stiliaus puošmenų, kurias randame šiame ir ankstyvesniuose V. Kasniūno straipsniuose, bet visi tie “pagražinimai” užmuša norą straipsnius skaityti.

     Kad šie žodžiai nebūtų tik vieno žmogaus nuomonė, praėjusioje “L.L.” šventėje padiskutavome juos su eile “L.L.” skaitytojų.

     Grįžtant prie Jurgutienės problemos (nors labai sunku suprasti, kokia ta problema iš tikrųjų yra), visi sutarėme štai ką: a) moteriškė neturi jokio darbo, jokio užsiėmimo; b) ji kaltina tik vyrą, kad meilė šeimoje išblėso; c) visa bėda, kad vyras labai greitai ir mielai visas kaltes prisiima; d) problemos sprendimas labai paviršutiniškas ir dirbtinis: kaip vyras galėjo paaukoti 6 mėn. vienuolyno statybai? Juk jis turėjo darbą. Ką Jurgutienė ten dirbo: ar stogus dengė, ar sienas mūrijo? Juk autorius niekur nepažymi, kad ji kokį darbą sugebėjo dirbti (išskyrus rūkyti, gerti ir dūsauti); e) kiek ilgai tęsis Jurgaičių susitaikymas, kai juodu vėl grįš į kasdienybę? Vyras skaitys, dirbs, važinės, o žmona vartysis lovoje, girkšnodama vynelį ir skaitydama “skystus” meilės romanus. . . Tai nėra gyvenimiškas sprendimas, nors problema ir buvo gyvenimiška.

     Mes, diskutavę V. Kasniūno straipsnelį “L.L" šventėje, siūlome autoriui daugiau dėmesio kreipti į aprašomąsias problemas, jų logiką ir sprendimus, mažiau vietos skirti senoviškoms stiliaus puošmenoms, kurios tinka tik pigiuose romanuose, bet ne rimtame žurnale. Mes žinome, kad V. Kasniūnas yra žurnalistas, todėl būtų gerai, kad jis savo žurnalistine patirtimi naudotųsi, nagrinėdamas ir lietuviškų šeimų problemas. Nusunkus visas tas “saldybes”, straipsniai būtų daug svaresni.

Ištikima “L.L.” skaitytoja

• Albanijoje, kaip skelbia austrų katalikų žinių agentūra Kathpress, iš viso buvo sušaudyti du vyskupai ir apie 40 kunigų. Nežiūrint žiauriausio persekiojimo, nežiūrint, kad buvo uždaryta, nugriauta ar atimta daugiau negu 2000 bažnyčių ir vienuolynų, krikščionių tikėjimas tebėra gyvas, net ir tikinčiųjų skaičius maždaug pasilieka tas pats: apie 130.000 krikščionių.