NAIKINAMI IR NEPRIŽIŪRIMI PARKAI

     Lietuvoje veikianti socialistinė gamtosauga turi daug bėdų. "Literatūros ir meno” savaitraštis rašo, kad užuot parkus apsaugojus ir gražinus, šiurkščiu disonansu dažnai skambėjo kai kurių rajonų atstovų pasiūlymai, pvz.: "šį parką iš valstybės saugomų parkų sąrašo išimti”, "iš valstybės saugomų parkų kategorijos išjungti”, "kadangi parko teritorijoje yra pastatyti laikini vasaros pastatai kiaulėms ir daugelis medžių išdžiūvę, tikslinga minėtą vietą nelaikyti parku”, "pasiūlytas nurašyti kaip pasenęs”.

     Į tai piktu tonu reagavo redakcija: "Kas glūdi už cituotų biurokratiškos frazeologijos preliudijų? Ar tai nėra seniai kritikuojamas, bet gajus (prisiminkime dar Krylovo "Kiaulę po ąžuolu”) miesčioniškas, vartotojiškas abejingumas, vengimas nuoširdžiai rūpintis visuomenės patikėtu amžių palikimu, pataikavimas apsileidėliams parkų šeimininkams? Tai tam tikri kultūrinio atsilikimo, visuomeninės iniciatyvos blėsimo tuose rajonuose požymiai, konfrontuojantys su visuotiniu dėmesiu gamtosaugai ir želdynų plėtojimui, gražioms Paminklų apsaugos ir kraštotyros bei Gamtos apsaugos draugijų iniciatyvoms dėl parkų. Juoba skaudu, kad tokios, atsiprašant, iniciatyvos kyla iš žmonių, kurie patys turėtų visomis išgalėmis ugdyti visuomenės gerąsias paskatas, supratimą ir dėmesį gamtos ir kultūros palikimui, jo racionaliam pritaikymui ir panaudojimui mokslo, kultūros, poilsio ir sveikatingumo reikalams”. Įdomu, ką į tai atsakys krašto valdovai rusai, kurie daug senų, ypatingos vertės parkų medžių išvežė į Rusiją baldams gaminti.

“SPAUDOS DIENOS GARBEI”

     Tokia antrašte "Tiesos” dienraštyje buvusiame straipsnyje skaitome: "Kilnūs ir garbingi tarybinių žurnalistų uždaviniai. Jų pareiga, kaip yra pasakęs Leninas, rašyti dabarties istoriją, stengtis, kad spausdintas žodis patrauktų plačiąsias darbo žmonių mases teisingumu, partiniu principingumu, padėtų įtvirtinti komunizmo idealus. Spauda mūsų šalyje yra jėga, daranti didžiulę įtaką visuomenės dvasiniam gyvenimui. Tarybų Sąjungoje leidžiama daugiau kaip 8 tūkstančiai laikraščių, kurių vienkartinis tiražas — 173 milijonai egzempliorių”.

     Ir kaip gaila, kad tie "kilnūs ir garbingi tarybinių žurnalistų uždaviniai” nepasižymi nei kilnumu, nei garbingumu. Leninas sakė, kad žurnalistai turi rašyti dabarties istoriją, o jie ją klastoja. Ragino jis stengtis teisingu spausdintu žodžiu patraukti plačiąsias darbo žmonių mases, o žurnalistai viską grindžia melu.

POETUI JUOZUI KĖKŠTUI MIRUS

     Mirus žymiam poetui Juozui Kėkštui, "Gimtasis kraštas” rašė: "Š.m. balandžio 16 d. Varšuvoje mirė lietuvių poetas Juozas Kėkštas (Juozas Adomavičius).

     Juozas Kėkštas gimė 1915 m. lapkričio 19 d. Taškente, kur buvo apsigyvenę karo audrų nublokšti jo tėvai darbininkai. Sugrįžus į Vilnių, 1926-1934 m. besimokydamas Vytauto Didžiojo gimnazijoje, J. Kėkštas įsijungė į Vilniaus krašto revoliucinį judėjimą, dėl to Lenkijos buržuazinės valdžios buvo persekiojamas, teisiamas. .. Savo eilėraščius, kuriuos pradėjo rašyti dar būdamas gimnazijoje, J. Kėkštas spausdino pažangioje Vilniaus krašto spaudoje, komunistinio pogrindžio leidiniuose”.

     Poetas K. Bradūnas taip "Drauge” apie J. Kėkštą rašė: "Poeto Juozo Kėkšto mirtį paminėjo taipgi ir okupuotos Lietuvos spauda. Tik, kaip jau ten įprasta, tendencingai ir daug ką nutylint. Visą laiką ten be jokios gėdos kiekvieną bent kiek kairesnių pažiūrų rašytoją stengiamasi parodyti kone pavyzdingu komunistu arba jau dideliu jų simpatiku. Šitaip dabar daroma ir su Juozu Kėkštu. Taip elgiasi ir daugeliui čia, išeivijoje, brukamas “Gimtasis kraštas” balandžio 23 d. puslapiuose. Taipgi ten nė vieno žodžio, kad Juozas Kėkštas buvo "Žemės” antologijos dalyvis, kad buvo "Literatūros lankų” žurnalo redakcijos narys ir techniškasis redaktorius, kad pokario metais Romoje redagavo "Lietuvių balsą”, kad lietuvių kalbon išvertė Nobelio premijos laimėtojo Czeslawo Miloszo rinktinės poezijos knygą. Galima sakyti, nukertama žmogui galva, išlupama širdis ir paskui rodomas neva autentiškas jo portretas”.

LIETUVOS RAŠYTOJŲ PALYDOVAI:

TERORAS, ŠANTAŽAS...

     Lietuvos pogrindžio leidinyje "Alma Mater” A. Samanius rašo: "1950 m. sausio mėn. 8 d. buvo rastas gatvėje nužudytas poetas Kazys Jakubėnas. Nors ir būdamas kairiuoliškos orientacijos, nepritarė okupantų siautėjimui Lietuvoje. Tai, matyt, kainavo jam gyvybę.

     Paskutinė rašytojo auka ant Lietuvos laisvės aukuro yra M. Tamonio gyvybė. M. Tamonj suvažinėjo traukinys. Gal jis buvo saugumiečių pastumtas po traukiniu, o gal ir ne. Čia yra tikra štai kas: jei jo po traukiniu ir nepastūmė, tai vis tiek jį privarė iki tokios psichinės būsenos, kad pats puolė po traukiniu.

     O kiek Lietuvos rašytojų prarado sveikatą Gulage! Tai K. Boruta, A. Miškinis, V. Drazdauskas, K. Inčiūra, O. Lukauskaitė, R. Maskonis, A. Vengris ir kt.

     Teroras, šantažas, psichologinis apdorojimas Lietuvos rašytojus lydi visą laiką. Jie plūstami spaudoje, jiems grasinama susirinkimuose ir posėdžiuose.

TAIKOS FONDAS

     Rašytojas Juozas Baltušis, Lietuvos TSR taikos gynimo pirmininkas, "Tiesos” dienraštyje kviečia visus aukoti pinigus Taikos fondui. Jis dėkoja ir pavyzdžiu nurodo Aklųjų draugiją, kuri kasmet aukoja po 20 tūkstančių rublių ir daugiau.

     Kadangi aklieji nemato, kas dedasi aplink, tai gal tik dėl to ir aukoja. Iš tikrųjų tie pinigai skiriami ne taikai remti, bet imperialistiniam komunizmo viešpatavimui ir pasaulinei revoliucijai.