Spausdinti

 

HENRIKAS STASAS

     Vasara jau buvo besibaigianti, tačiau Štyrijos Alpės dar kvėpavo jaukia šilima. Važiavome vingiuotu kalnų keliu, kurio abiejose pusėse į dangų stiepėsi lieknos pušys, o miško pakraščiuose nusidriekę žalumynai priminė seniai matytus bruknienojus. Tad piršosi pagunda sustoti ir pasidairyti po tokią jaukią miško aplinką. Sustojome. Pušimis kvepiantis vėjelis glostė mūsų veidus, kai, išlipę iš automobilio, skubėjome į kitą kelio pusę, kur miško pakraštyje ryto saulės spindulių nušviestos ryškiai buvo matomos raudonos bruknių uogos.

     Čia staiga pasijutome, lyg tėviškės miške: viskas aplink atrodė taip sava, taip artima, jog tolima praeitis lyg būtų grįžusi realybėm Tačiau mūsų kelionės laikas neleido ilgai džiaugtis šia miela miško aplinka, nes tą pačią dieną buvome užsibrėžę pasiekti Jugoslavijos pajūrį. Tad giliai įkvėpę miško oro, leidomės toliau per Alpes, stebėdami besikeičiančią aplinką ir ryto rūke paskendusias kalnų viršūnes.

     Arti kelio nesimatė nei gyvenamų namų, nei Alpių gyventojų, tik kur ne kur prie kelio stovėjo vienišos koplytėlės, po kurių stogeliais rymojo Nukryžiuotojo ar Marijos statulėlės. Pravažiuojant pro jas, mūsų mintys skrido toli į kryžių žemę, kur pakelėje liko skausmo prislėgtas Rūpintojėlis.

     Juk šiandien sekmadienis ir Žolinių šventė, staiga prisiminė žmona. Tad privažiavę kitą koplytėlę, sustojome ir, prisiskynę įvairiaspalvių Alpių gėlių, apkaišėme ją pagal tėvynėje įprastą būdą. Dabar tikrą šventės nuotaiką pajutome šioje ramybe dvelkiančioje kalnų aplinkoje. Mūsų žvilgsniai kilo į kalnų viršūnes, o mintys skrido toli, kur prie kelio liko vienišas Rūpintojėlis.

     Saulė vis kilo aukščiau, ir kalnų rūkai išsisklaidę atidengė prieš akis platesnį ir spalvingesnį Alpių vaizdą. Važiavome toliau vis aukštyn kylančiu ir žemyn besileidžiančiu kalnų keliu. Štyrijos Alpės greit dingo, ir mes atsidūrėme žemutinėje Štyrijoje. Sudiev puikios pievos ir kloniai žali — prisiminėme Šilerio Viliu Telį.

     Netrukus privažiavome ir Jugoslavijos sieną. Čia po trumpo dokumentų patikrinimo leidomės toliau greitkeliu, vedančiu Maribor-Liublijanos kryptimi. Važiuojame per Slovėniją, charakteringą siaurais slėniais, sniegu nuklotais kalnais, žaliais miškais, žydriais ežerais ir srauniomis upėmis. Kelias išsitiesė į žalią lygumą. Jo dešinėje vešliai augo lygiomis eilėmis susodinti apyniai. Aukštai iškilę, jie vyniojosi ant ištemptų vielų, sudarydami ilgas žalias kolonas, nuo kurių apylinkėje sklido stiprus aromatas.

     Kairėje kelio pusėje horizonte stūksojo mėlyni kalnai, kurie tartum saugojo čia betarpstančius apynius nuo šaltų vėjų. Toliau buvo matyti švarūs mūriniai kaimo pastatai, tipiškos kalnų bažnytėlės su svogūniniais bokštais, o prie kelio kur ne kur kryžiai ir koplytėlės.

     Kiek pavažiavus, kelias vedė per mišką, kurio žavinčią žalumą retkarčiais pakeisdavo saulėje tviskantys ežerai, apsupti žaliais kalnais, o jų atspindys grimzdo į ramų, bedugnį vandenį. Žavėdamiesi besikeičiančiais vaizdais, pravažiavome Maribor ir Liublijaną, nes mūsų šios dienos kelionės tikslas buvo pasiekti Adrijos pakraštį — Rijeiką.

     Artėjant prie Adrijos, gamtovaizdis keitėsi. Žaluma retėjo, ir abipus kelio buvo matyti vis daugiau pilko ir balto kalkinio granito. Tačiau tarp uolų kartais iškildavo ir šviežumu dvelkianti žalia vegetacija, pripildanti orą malonaus aromato.

     Rijeiką pasiekėme jau vakarop, kai saulė per baltus kalnus palengva nuriedėjo į Adrijos vandenis. Toks pirmas žvilgsnis į mėlynąją Adriją buvo daugiau negu žavingas.

     Rijeiką su Istrijos pusiasaliu — tai Adrijos preliudas. Austrų-Vengrų imperijoj Istrijos pusiasalis buvo laikomas tos srities Riviera. Kairėje šio pusiasalio pusėje judrus Rijeikos uostas, o dešinėje žavinga Adrijos pakrantė su centru Opatija, kuri pirmu žvilgsniu atrodo kaip milžiniška oranžerija, pridengta mėlynu dangaus skliautu.

     Nuo Rijeikos visu Adrijos pakraščiu ištiestas greitkelis, kurio ilgis 1200 km. Jis vadinamas Jadvanska Magistrala. Tai nepaprastai žavus besikeičiančios gamtos kelias, kuris kaip ilgas kaspinas tūkstančiais vingių raitosi tarp spalvingų kalnų ir tamsiai žalių kiparisų. Čia prasideda Kroatija, kurios gamta kontrastingiausia visoje Jugoslavijoje. Čia pinasi svajingos aukštumos su šiurkščiu Dinarų Alpių grožiu ir mėlynąja Adrija. Tad nenuostabu, kad Jadvanska Magistrala lyg magnetinė jėga traukia turistus iš viso pasaulio. Šiuo greitkeliu važiuojant, kartais atrodo, lyg aitvaru skrendi virš jūros, o jūra iš viršaus atrodo kaip ežeras, kartais kaip fiordas, o kartais kaip upė.

     Adrijos pakraščiuose tūkstančiai salų, kurios sulaiko jūros bangavimą, o nuo kalnų žiūrint, gauni vaizdą didelių daubų, pripildytų mėlyno rašalo. Visur dvelkia ramuma, kurią tik pravažiuojančių automobilių ūžesys pertraukia. Toje tyloje banguoja aštrus aromatas, kurį skleidžia baltus granito kalnus dengianti augmenija: čiobreliai, ramunėlės, vanilija ir kvepiančių oleandrų žiedai.

     Tokio užburiančio rožio kelias veda per daugybę miestelių ir miestų, kurių praeitis siekia graikų ir romėnų laikus. Tad norintiems arčiau susipažinti su šio krašto kultūriniais ir meniniais lobiais bei pilniau išgyventi Dalmacijos grožį, verta bent trumpai kai kur sustoti. Sustojome ir mes viename iš seniausių Dalmacijos miestų — Trogir, kurio aplinka dar tebekvėpuoja viduramžių oru. Miestas įkurtas graikų 3-čiame šimtmetyje. Po jų čia viešpatavo romėnai, o vėliau atiteko Bizantijos imperijai. Kroatai čia apsigyveno tik po Solonos išgriovimo 640 m.

     Kelias į miestą veda pro senus vartus Portą Terra Ferma. Tai renesanso stiliaus vartai, kurių portalą puošia didžiulė šv. Jono statula. Tuoj už vartų monumentaliausias šio miesto viduramžių pastatas — Šv. Lauryno katedra. Katedros priekyje du liūtai, atstojantieji pedestalus Adomo ir Iievos statuloms. Šonuose nišos su apaštalų figūrom ir alegoriniais Zodiako ženklais. Taip visas miestas pilnas meninių ir istorinių pastatų, kartu sudarančiųjų lyg didžiulį muziejų po mėlynu Dalmacijos dangumi. Ne veltui kažkas pavadinęs Trogir miestą meno turtų namu. Tačiau reikėtų daug laiko su visais šio miesto meno turtais susipažinti, kas, žinoma, pravažiuojančiam turistui yra neįmanoma. Bet ir trumpą laiką čia pabuvojus, keleivis prisotina savo sielą meno grožiu.

     Karšta rugpjūčio diena ėjo prie galo, ir švelnūs vakaro saulės spinduliai krito ant lėkštų Trogir miesto stogų, kai sėdome į automobilį ir pajūrio keliu patraukėm į netolimą Split, kur buvome numatę apsistoti nakčiai. Split — senasis Spalato, nors ir mena romėnų laikus, bet šiandien jau išaugęs į nemažą modernų miestą. Senoji miesto dalis taip pat apsupta aukštomis mūro sienomis, už kurių aukštai iškyla impozantiška imperatoriaus Diokleciano pilis. Nors ji čia jau stovi daugiau kaip 16 šimtmečių, tačiau jos storos mūro sienos liko nepaveiktos nei laiko, nei gamtos. Split, kaip ir Trogir, pilnas istorinių ir meno turtų. Čia kiekviename žingsnyje turistą sutinka vis nauja staigmena.

     Kiek atokiau nuo pilies graži, palmėmis apsodinta gatvė veda į pajūrį. Čia išilgai uosto krantinės tarp ilgos kolonados ir arkų įsikūrusios įvairios parduotuvės. O išilgai pilies fasado į jūrą tęsiasi eilės privačių namų, kurių pilkos sienos, raudoni stogai ir žalios langinės po mėlynu dangaus skliautu sudaro gana kontrastinį, bet žavingą vaizdą. Toliau moderni statyba: viešbučiai, prekybos namai ir valdžios pastatai supa senąjį Split. Taigi gana kontrastinė pastatų masė supa pilį, o ši tokioje aplinkoje atrodo kaip koks vabzdys, įaugęs į gintaro gabalą.

     Palikę Split, tęsėme kelionę toliau romantiškuoju Adrijos pajūriu pro Brela. Čia prasideda Makarska Riviera. Kelią iš abiejų pusių supa eilės itališkų pušų, kurios, kaip žali skėčiai apvaliom viršūnėm, nusitęsia per uolas iki pat Adrijos. Jos skleidžia nepaprastai stiprų aromatą, jaučiamą už mylių. Kai pušys dingsta, atsiveria platus jūros pakraštys, vietomis su puikiais paplūdimiais, kurių baltą smėlį plauna krištolinis jūros vanduo.

     Kiek pavažiavus, kelias nusisuka toliau nuo jūros Mostar kryptimi. Čia žemėvaizdis jau lygesnis ir kai kur matyti derlinga dirbama žemė. Čia pirmą kartą sutikome ir Jugoslavijos ūkininkų, kurie, prie kelio pasistatę savo prekystalius, siūlo pravažiuojantiems įvairių vaisių bei kitų savo gaminių.

     Dar neprivažiavus Mostar, kelias vėl pasuko atgal į Adriją. Pravažiuojam Počitejl, kur staigūs krantai nusileidžia į Naretvės upę. Uolėto kranto viršuje matyti sena pilis, išdidžiai metanti savo žvilgsnį į apačioje esančią mečetę. Kiti pastatai, atrodo, kaba ant uolų ir iš viršaus žvelgia į sraunų Naretvės vandenį.

     Artėjant prie Adrijos, gamta vėl keitėsi: spalvingi granito kalnai ir mėlyna jūra atgaivino vakar dienos įspūdžius. Diena buvo karšta. Buvo galima jausti, kaip nuo uolų įkaitęs oras veržėsi į jūrą. Tad kiek pavažiavę, sustodavome ir atsigaivindavome uolas skalaujančiu Adrijos vandeniu. Vakare pasiekėm ir Dubrovniką, kur po įspūdingos dienos kelionės apsistojome poilsiui.

     Dubrovnik romėnų buvo vadinamas Ragūza. Tai miestas, apie kurį svajoja kiekvienas dailininkas. Ne veltui jis vadinamas Adrijos perlu. Dubrovniką supa storos mūro sienos su iškeltais tvirtovių bokštais. Miesto fone tamsiai žali ąžuolynai dengia kalnų papėdes, o priekyje mėlynuoja jūra. Tarp šių tamsių spalvų ryškiai iškyla Dubrovniko baltų plytų pastatai su raudonais čerpių stogais. Visa miesto aplinka sudaro lyg specialiai sugrupuotų dekoracijų scenovaizdį, kuriam nors Fellini filmui.

     Sakoma, kad Dubrovnikas buvo įkurtas pirmaisiais amžiais, tačiau tikros datos niekas nežino. Šio miesto aukso amžius tęsėsi nuo 15 iki 18 amžiaus. Tuo laikotarpiu čia gyveno ir kūrė daugelis garsių dailininkų, filosofų, poetų ir kt. Ilgai priklausė Bizantijos imperijai, vėliau Venecijai. Ir turkai mėgino Dubrovniką pasisavinti, tačiau buvo atmušti prie jo sienų. Daug kartų nukentėjęs nuo žemės drebėjimo ir kitų nelaimių, tačiau tvirtos miesto sienos liko nesugriautos.

     Mieste dar ir dabar gyva viduramžių dvasia, kurią turistas jaučia, vos įkėlęs koją. Mieste važiuoti automobiliais draudžiama, juos reikia palikti už miesto sienų. Taip pat neono šviesos ir kiti reklaminiai įrengimai čia neleidžiami. Miestas nedidelis, tik viena pagrindinė gatvė, iš kurios į abi puses šakojasi labai siauros gatvelės. Pagrindinės gatvės grindinys baltų marmuro plytelių, kurios milijonų žmonių per ilgus amžius gerokai nutrintos. Šioje gatvėje vakarais nuo 6 val. atgyja pėsčiųjų judėjimas. Žmonių masės traukia iš vieno galo į kitą. Ypač daug jaunimo, tačiau vyrauja turistai. Kaip vietiniai pasakoja, anksčiau jaunimas čia buvo labai santūrus: mergaitės vaikščiodavo viena gatvės puse, o berniukai kita. Dabar matyti daug ilgais plaukais abiejų lyčių jaunimo. Jie dažniausiai susispietę prie užeigų, iš kur girdėti triukšminga muzika ir dainavimas.

     Pagrindinės gatvės galuose yra apvalios formos aikštės, kurias čia vadina plazomis. Aplink šias aikštes stovi senos bažnyčios ir stilingi viduramžių rūmai. Toliau šioje gatvėje visa savo didybe iškyla Šv. Blažiejaus bažnyčia su auksine šio šventojo statula. Mat šv. Blažiejus yra Dubrovniko globėjas. Visi šio miesto pastatai ryškiais epochų stiliais siekia tolimą praeitį. Stiliai skirtingi, tačiau gražiai suderinti: romaniškas su gotika, renesansas su baroku. Sakyčiau, kad juos taip gražiai jungia ir jų kontrastus švelnina Dalmacijos saulės šviesa, kuri suteikia visai aplinkai harmonišką šių stilių sintezę.

     Pastatų stiliai čia todėl taip skirtingi, kad Dubrovnikas yra daug kartų žiauriai nukentėjęs nuo žemės drebėjimų, po kurių miestas būdavo atstatomas vis skirtingais stiliais.

     Tokioje meno ir istorinių turtų prisotintoje atmosferoje čia kas vasarą vyksta garsūs muzikos, dramos ir folkloro festivaliai. Juos paprastai aplanko daugybė turistų iš viso pasaulio. Tačiau geros muzikos čia galima kas vakarą išgirsti Gradska kavinės terasoje ir gėrėtis žavinčia aplinka. Sėdėdamas šioje kavinės terasoje ir klausydamasis muzikos, pasijunti, lyg būtum kažkokios didelės scenos centre, apsuptas fantastiškų gamtos dekoracijų.

     Dubrovniko gamtos grožį ir šio Adrijos pakraščio romantiką beveik neįmanoma aprašyti iš menkų savo prisiminimų. Galima tik pasakyti, kad visa Adrijos pakrantė Jugoslavijos pusėje yra vienintelė tokios rūšies turistinė atrakcija, kurią kitur vargu atrasime.