GRAŽINA KRIAUČIŪNIENĖ
Pirmieji įspūdžiai.Į bažnyčią nuvykstame beveik valanda prieš pamaldų pradžią. Bažnyčia nauja, didžiulė, joje telpa daugiau kaip tūkstantis žmonių. Randame vietos gan arti priekio, nors jau keli šimtai žmonių susirinkę. Šviesos pritemdytos, tik altorius apšviestas, o prie altoriaus padėta dėžė, į kurią maldininkai deda savo surašytas maldų intencijas. Dar yra laiko savas intencijas surašyti bei pasimelsti, susikaupti. Per vitražus saulės spinduliai įvairiomis spalvomis nudažo sienas, prisideda prie pakilios nuotaikos. Tyliai renkasi maldininkai, bažnyčia beveik pilna. Viešpatauja susikaupimo rimtis. Kur ne kur pasigirdęs šnabždesys greitai nutildomas. Pirmieji suolai rezervuoti ligoniams bei jų giminėms. Pačiame priekyje suvežami luošieji savose kėdėse (wheelchairs). Prasideda pamaldos.
Iš zakristijos išeina procesija, vedama vyskupo, kuris yra šios parapijos klebonas. Paskutinis išeina svečias iš Worcester, Mass., kunigas Ralph, pakviestas čia (Lansing, Mi.) vadovauti dvasinio atsinaujinimo savaitės pamaldoms. Jis atsiklaupia prieš išstatytą Švenč. Sakramentą ir tyliai meldžiasi. Tuo tarpu solistė gieda "Avė Maria”. Po giesmės kun. Ralph vadovauja maldoms į Dievą Tėvą, Kristų ir Šv. Dvasią. Po pamaldų — pamokslas apie Dievo meilę žmonėms. Pabrėžia, kad Dievo suteiktos dovanos apaštalams (kalbų, gydymo dovana ir t.t.) yra išorinis Dievo meilės ženklas. Šios dovanos, kaip ir Dievo meilė, ir šiandien žmonėms duodamos, tik reikia prašyti — "prašykite ir gausite”. Paskui buvo giesmės "Ateik, Šv. Dvasia” ir malda už visus susirinkusius, visus ligonius, kurie čia atvyko prašyti Dievą, kad juos išgydytų. Po pamaldų kun. Ralph nusiima arnotą ir vilkėdamas balta kamža vėl meldžiasi, o paskui sako: "Per paskutinį pusvalandį du žmonės atgavo klausą. Prašau juos ateiti ir priimti savo išgydymą”. Niekas nejuda. Jis pakartoja tuos žodžius ir prideda: "Viena moteris, apsivilkusi tamsiai mėlynai, su sidabriniu blizgučiu ant kaklo dabar gali girdėti. Kur ji?” Už poros sekundžių ateina prie altoriaus moteris, apsivilkusi tamsiai mėlynu kostiumuku, su sidabriniu kryželiu ant kaklo. Jis jai liepia nusiimti girdėjimo aparatą (hearing aid). Paskui atsistoja už jos nugaros ir liepia kartoti, ką jis sako. Moteris viską pakartoja. Ji pasisako, kad jau kelinti metai labai sunkiai girdėjo, net ir su girdėjimo aparatu. Padėkoja Dievui už klausos atgavimą. Kunigas Ralph ją peržegnoja, ir ji krinta ant grindų. Po poros minučių atsigauna ir grįžta į savo vietą.
Šaukiamas vyras, kuris prieš porą metų buvo sužeistas katastrofoje ir dabar vis tebeturi nugaros skausmus. Jis apsirengęs tamsiai raudonai ir mėlynai. Po minutės prisistato vyras, apsivilkęs tamsiai raudonos spalvos marškiniais ir džinsais. Prisipažįsta, kad prieš porą metų prie statybos darbų buvo sužalota jo nugara. Net ir dabar turi nešioti "neck brace”. Kunigas liepia juos nusiimti, nes jis išgydytas. Vyras nusiima ir, norėdamas įrodyti, kad jam nugaros nebeskauda, pasilenkia ir rankomis paliečia žemę. Paskui pasuka galvą, parodydamas, kad jam "neck brace” tikrai jau nereikia. Kunigas jį peržegnoja, ir jis krinta ant grindų. Po jo šaukiamas vyras, surakintas artrito. Atšlubuoja senelis, lazda pasiramsčiuodamas. Po minutės jau be lazdos gali vaikščioti, laiptais laipioti ir bėgti. Kunigui peržegnojus, ir jis krinta žemėn.
Prasideda šv. Mišios, atnašaujamos į-prasta liturgine tvarka, tik su pora variacijų. Pvz. kalbant "Tėve mūsų”, visi suoluose susiima rankomis ir, jas iškėlę į dangų, meldžiasi į savo dangaus Tėvą. Po Mišių, kas nori, yra kviečiami prie altoriaus. Juos kunigas Ralph pateps šv. aliejum ir už juos pasimels. Žmonės ratu apstoja altorių. Trečia nuo krašto stovėjo moteriškė, pasirėmusi dviem lazdom. Po patepimo aliejum ji sukrito. Atsipeikėjus atsistojo ir nuėjo, lazdas palikusi atremtas į sieną. Daugumas krisdavo ant žemės, kai būdavo patepami.
Taip baigėsi pirmosios pamaldos, užtrukusios keturias valandas, nors laikas prabėgo greičiau, negu per kai kurias sekmadienio Mišias.
Kitą dieną vykome į pamaldas vakare. Šį kartą ne tik buvo prisirinkę daugiau maldininkų iš tolimesnių vietų, bet atvyko autobusas maldininkų ir iš Klevelando. Prieš pamaldų pradžią bažnyčia buvo tiek perpildyta, kad visuose pasieniuose žmonės buvo išsirikiavę. Maldininkų intencijos nebetelpa dėžėje. Raščiukai dedami tiesiai ant altoriaus. Altorius jau storu sluoksniu jais padengtas.
To vakaro Mišios buvo skirtos vedusiems. Tad prieš pat konsekraciją kun. Ralph pakvietė visus vedusius, kurie čia dalyvavo poromis, atsistoti ir pakartoti vedybų įžadus. Pirma vyrai, paskui moterys. Žodžiai jo paties sukurti, po eilės vedybinio gyvenimo metų prasmingi, paliečią kasdienybės smulkmenas. Vyrams rimtai, moterims po truputį humoro. Po to kviečiamos visos poros prie altoriaus kartu Mišias atnašauti. Po Komunijos grįžtame į savo vietas. Gydymo metu vienas senukas išgydomas nuo artrito, o jo žmona atgauna klausą. Pasirodo, kad jie jau 55 metai vedę. Susirinkusieji jiems padainuoja "anniversary walz”, o jie pašoka. Visi jiems paploja.
Kito vakaro pamaldos buvo skirtingos. Nebuvo Mišių, bet buvo procesija su Švenč. Sakramentu ir palaiminimas bei Komunijos dalinimas. Šios pamaldos buvo specialiai skirtos kreipimuisi į Šv. Dvasią. Kun. Ralph pasakė, kad labai jaučia Šv. Dvasios veikimą. Tą vakarą buvo daug pagijimų: klausos, regėjimo, vėžio, artrito ir t.t. Buvo šaukiama viena moteris, kuri jaunystėje daug kentėjo ir buvo deginama. Po minutės priėjo prie kun. Ralph viena moteris ir prisipažino, kad vaikystėje buvo laikoma su keliais kitais vaikais užrakinta kambaryje ir savo globėjų mušama bei cigarais ir cigaretėmis deginama. Vėliau tai buvo aprašyta Detroito laikraštyje. Kun. Ralph su ja pasimeldė už tuos globėjus, kad jie pažintų Dievą ir kad Dievas jiems atleistų.
Ketvirtadienio vakarą mūsų trys vaikai su draugais išvažiavo į pamaldas. Kai grįžo, paklausiau jauniausiąjį, koks buvo įspūdis. Jis atsakė: "Just like in the Bible”.
Kas yra kun. Ralph?Ralph A. DiOrio gimė 1930. VII. 19 Providence, R.I., neturtingoje italų šeimoje. Vaikystėje pasižymėjo pamaldumu. Kaimynai, jį pamatę, sakydavo: "Va, ten eina busimasis kunigas”. Savo autobiografijoje jis pastebi du vaikystės atsiminimus. Pirmasis atsiminimas — tai Didžiojo Ketvirtadienio pamaldos. Nors tada buvo 4-5 metų, tačiau jautė didelį norą Kristui kaip nors padėti. Antras — tai vaikų Mišios, į kurias jį nusivedė pusbroliai. Pamini, kaip jam nepatiko šiurkštus kunigo balsas ir pamokslo žodžiai: "Jei taip ir taip nedarysi, eisi į pragarą; jei to ir to nepadarysi, mes tave nubausim”. Toliau rašo: "Ir tada mano, penkiamečio, samprotavime kilo mintis: "Tai čia turi būti Dievo namai?” Mano tuometiniu supratimu, Dievas buvo toks, kurį gali mylėti ir kuris mus myli. Pagalvojau, kad jei aš kada būsiu kunigas, tai norėčiau, kad žmonės rinktųsi į bažnyčią pamatyti, kad Dievas yra Meilė”.
Būdamas 16 metų, nutarė stoti į seminariją, ir parapijos kunigas jo tėvus įkalbėjo leisti jį į Scalabrini seminariją Čikagoje. Scalabrini seminarija buvo specifiškai įsteigta padėti italams įsikurti skirtinguose pasaulio kraštuose. Seminarijoje vienu laiku jis sunkiai susirgo. Buvo nustatyta, kad tai vidurių vėžys, ir jei jis atlaikys operaciją, ilgiausiai gyvens vos šešis mėnesius. Po operacijos paaiškėjo, kad sirgo retu tropikų virusu (greičiausiai užsikrėtė, valydamas vienuolyno tualetus), kuris sugadino dalį žarnos. Šis išgyvenimas jam vėliau padėjo gyvai atjausti tuos, kurie serga nepagydoma liga.
Baigęs seminariją, dirbo įvairiose italų parapijose, tačiau jautėsi suvaržytas. Bandė apsispręsti išstoti iš kongregacijos, bet buvo atkalbėtas. Galutinai nusprendė išstoti, kai mirė jo senelis, o kongregacijos viršininkai jam neleido vykti į laidotuves. Ne kartą jo prašymas buvo atmestas, o jis buvo kilnojamas iš vienos parapijos į kitą. Pagaliau jo prašymas buvo priimtas. Sekdamas savo nuodėmklausio patarimu, susisiekė su Worcesterio vyskupu B. Flanagan. Baigus visus formalumus, buvo paskirtas dirbti šioje vyskupijoje. Po devynerių metų, kai meldėsi, bandydamas suprasti savo tolimesni darbą, pajuto keistą jėgą. Per tas Mišias išgydė keletą žmonių, o daugumas jų buvo "slain in spirit” (ką reiškia šis charizmatikų mėgstamas posakis, paaiškės iš tolimesnio aprašymo. Red.). Po truputį tada pradėjo suprasti ir priimti Dievo dovaną — per jj Dievas žmones gydo.
"Slain in spirit”— hipnozė ar malda? Šis fenomenas reiškiasi visose kun. DiOrio pamaldose. Jis tai aiškina kaip ekstazinį, nors laikiną, sielos susijungimą su Dievu taip, kad visi kūno pojūčiai pasidaro suspenduoti. Tad asmuo apalpsta. Šis ekstazinis susijungimas yra tam tikros rūšies malda, kurią dažnai išgyvena šventieji. Kiti, ypač pamaldose nedalyvavę, bando aiškinti, kad tai hipnozė. Man pačiai buvo neaišku, tad paskambinau dviem asmenims, kurie hipnozę naudoja savo profesijose. Pirmasis buvo psichologas, pirmiau naudojęs grupines hipnozės terapijas. Palyginau jo suteiktą informaciją su tuo, ką mačiau bažnyčioje, ir priėjau išvados, kad tai, kas vyksta bažnyčioje, neatitinka grupinės hipnozės. Bet gal kaip nors iš pasalų paskiras asmuo būna užhipnotizuotas? Pasikalbėjau su psichiatru, kuris naudoja medicinišką hipnozę terapijai. Vėl atrodė, kad kirvis koto neatitinka. Pagaliau pamaldose dalyvavęs psichologas taip pat teigė, kad hipnozės nepastebėjo, nors akylai sekė visą eigą. Tad "slain in spirit” yra ekstazinis sielos susijungimas su Dievu arba fenomenas, kuriam šiuo metu kito aiškinimo nėra.
Stebuklingas išgijimas ar autosugestija?
"Esu mokytoja”, per šeštadienio pamaldas pasakojo 45 m. moteris. "Visą gyvenimą šlubavau, nes viena koja buvo trumpesnė. Prieš porą dienų kun. DiOrio mane išgydė, ir kojų ilgis susilygino. Kitą dieną mokykloje vaikai mane klausinėjo, kas atsitiko, nes iš eisenos neatpažino. Dabar jau galiu vaikščioti nešlubuodama”. Grįžtant jai į suolą, pati mačiau, kaip ji nešlubuodama ėjo. "Vakar aš buvau išgydytas nuo cukrinės ligos (diabetes)”, sakė 16 m. jaunuolis. "Tačiau šiandien mielai tą ligą atgal prisiimčiau, jei tai padėtų tiems, kurie čia sėdi ratukuose (wheelchairs). Matau, kad mano padėtis nebuvo tekia bloga, nes juk aš galiu vaikščioti”. Tai pora pasisakymų, kuriuos teko girdėti per pamaldas.
Be fizinio išgydymo atestacijų, teko išgirsti ir psichologinio išgydymo atsiliepimų. Vienas vyras, rankose laikydamas savo 4 m. amžiaus vaikutį, prieš vieną dieną atgavusį klausą, pro ašaras kalbėjo: "Esu penkių vaikų tėvas. Iki šiol sunku buvo su vaikais tvarkytis, nebuvau geras tėvas. Dabar jaučiu, kad ateity šių problemų nebus. Per šias pamaldas susipažinau su Dievu”. Ar šie gydymai buvo Dievo malonė, ar autosugestija? Psichiatrė Judith Hughes, kun. DiOrio patarėja medicinos srity, pasikalbėjime su dviem žurnalistais pastebėjo, kad naujuose medicinos tyrimuose vis pasitaiko išgijimų, mažai surištų su tiesiogine medicina. Tad peršasi išvada, kad kūnas savyje turi gydymo jėgą. Įvairūs neišspręsti konfliktai, emocinės problemos ar psichologinės kliūtys šią jėgą blokuoja. Tačiau ji gali būti išlaisvinta pasitikėjimu, įtampos atleidimu ar monotoniškos rutinos suardymu. Giesmės ir žodžiai gali sukurti teigiamas sąlygas tikėjimui paremti. Tai padeda suardyti emocinę rezistenciją ir prasideda gijimas, arba asmuo gali nugalėti savo fizinį invalido stovį.
Atsižvelgiant į tai, kad daugumas pagijimų atsitinka tiems, kurie turi pilną, net vaikišką pasitikėjimą Dievu, ši teorija iš dalies išaiškina pagijimus. Taip pat daugumas pagijimų randama psichologinėje-dvasinėje srityje. "Tačiau gydymas gali būti aiškinamas dviejose sferose”, susumavo psichiatrė, "kaip dvasinis, arba kaip psichologinis-patologinis fenomenas. Individo asmeninis įsitikinimas nulems, kaip jis pagijimą priims”.
Labiausiai pagarsėjęs buvo senuko Leo Perras pagijimas. Jis 1939 m. buvo sužalotas ir po to turėjo tris nugarkaulio operacijas. Po vienos operacijos liko pusiau paraližuotas ir negalėjo vaikščioti. Kadangi vaistai nepadėjo skausmo sumažinti, vėl buvo operuotas, ir šį kartą dalis pagrindinės nervų sistemos (spinal cord) buvo perpjauta. Dvidešimt metų sėdėjęs vežiojamoje kėdėje, dalyvavo pamaldose. Buvo anksčiau girdėjęs apie gydymus, tačiau pats prisipažino, kad į pamaldas važiavo pasimelsti už savo dukrą. Sau jokios malonės nesitikėjo. Per pamaldas kun. DiOrio prie jo priėjo, paėmė už rankos ir pasakė: "Kristaus vardan stok ir vaikščiok”. Jis atsistojo ir vaikščiojo. Jau ketveri metai, kaip jam kėdė nebereikalinga. Savo atestacijoje pažymi: "Kai grįžau namo ir žmonės mane pamatė vaikščiojant, visas miestelis dvasiškai atsinaujino. Visi vėl dalyvauja Mišiose, o velniai seniai iš ten iškeliavo”. Skaitant šį įvykį, prisimena Evangelija, kur Kristus paralitikui pasakė: "Imk savo patalą ir eik. Tavo tikėjimas tave išgydė”. Stebuklas ar autosugestija?
Davėjas ir dovana.Per pamaldas kun. DiOrio nuolat skatina žmones nesumaišyti jo su dovanų Davėju. "Nesistenkite manęs paliesti, nes jei mane paliesit, paliesit nieką. Stenkitės paliesti, pasiekti Dievą, nes visos malonės iš jo plaukia. Aš esu tik jo laidas”. Prieš gydymus savo pamoksluose nuolat pabrėžia Dievo meilę, Dievą — visų malonių šaltinį. Primena, kad žmonės stebisi, kai Dievas jų maldas išklauso. Paskui paaiškina, ką jaus tie, kurie bus pagydyti. "Jausite karštį toje vietoje, kur vyks gijimas. Kai kurie galite justi lyg elektros srovę”. Jis pats savo autobiografijoje rašo, iš kur žino, kurie yra pagydomi ar bus pagydyti. "Nepretenduosiu, kad galiu išaiškinti, kaip Dievas veikia, galiu tik paaiškinti, ką aš išgyvenu. Per pamaldas aš nesu savas. Dievo dvasia per mane veikia. Pradžioje pradedu jausti didelį karštį, paskui įgaunu Išminties Žodį. Jaučiu skausmą akyje ar ausyje (ar toje kūno dalyje, kur kam nors vyksta gijimas), ir šis skausmas mane tiesiog priverčia sakyti: 'Čia vienas asmuo dabar atgauna regėjimą (ar klausą). Prašau prisistatyti’. Paprastai toks asmuo prisistato. Kartais nedrįsta. Tada man šis skausmas tęsiasi net po pamaldų pabaigos. Pradžioje jausdavau tik skausmą. vėliau pradėjau matyti dalį kūno, kuris tuo metu gijo ar bus išgydytas. Tada galėjau pasakyti, kokios spalvos rūbus tas asmuo dėvi. Kartais matau rūbų spalvą, kartais tik apyrankę ar žiedą. Kartais žmonės pagyja prieš Mišias, kartais grįždami namo. Dievo keliai nežinomi”.
Palankūs sutapimai ar neišaiškinamas fenomenas?Pirmadienio rytą, kai planavome pirmą kartą važiuoti į pamaldas, viena mano draugė planavo kartu su mumis keliauti. Mat jos vyras jau daug metų nelanko bažnyčios, o ji nenorėjo važiuoti viena. Deja, taip atsitiko, kad tą dieną būtinai turėjo dirbti. Pirmadienio vakarą per "That’s Incredible” televizijos programą buvo rodomas kun. DiOrio. Kitą rytą ji važiavo į pamaldas su visa savo šeima, įskaitant ir vyrą bei vieną draugę. Žodžiu, vieton vienos keliavo septyni žmonės, vienas iš jų seniai bebuvęs bažnyčioje. Viena jos duktė, jaunesnioji dvynukė, jautėsi ne tokia graži bei gudri, kaip jos vyresnioji dvynukė sesuo. Ji buvo ir savo sesers, ir vyresniojo brolio truputį išnaudojama. Per pamaldas kun. Di Orio susikvietė visus vaikus prie altoriaus. Nuėjo ir ji. Kunigas ją paėmė už rankos ir atsisukęs į susirinkusius pasakė: "Žiūrėkite, kokia čia graži mergaitė”. Sutapimas? Juk jos dvynė ten pat buvo, tai kodėl abiejų nepavadino gražiomis? Šie kunigo žodžiai jai suteikė pasitikėjimą savimi, kurio iki šiol trūko. Grįžus namo, ji galėjo ramiai su seseria ir broliu susitvarkyti.
Antradienį po pietų man skambina kaimynė, su kuria prieš porą savaičių kalbėjau, paminėdama kun. DiOrio atvykimą. Ji labai skeptiškai mano žodžius priėmė, nes charizmatikai jos "nejaudino”. Dabar uždusus porina: "Gražina, stebuklas! Ką tik grįžau iš darbo ir dar palto nenusiėmus tau skambinu. Raštinėje bendradarbė pasakojo, kas atsitiko jos motinai, kuri jau daugiau kaip 70 m. amžiaus ir prieš porą savaičių turėjo sunkią operaciją. Po operacijos neatsigavo, nieko nevalgė, beveik nebuvo vilties, kad pasveiks. Jos duktė su šeima dalyvavo sekmadienio vakaro pamaldose. Ten kun. DiOrio laimino visus vaikus ir, priėjęs prie vienos 5 metų mergaitės, paklausė: "Ar tu iš manęs ko nors nori?” Ji atsakė: "Noriu, kad išgydytum mano senelę”. Kunigas mergaitę palaimino, ir ji parkrito. Kadangi po pamaldų namo grįžo vėlai, tai kitą rytą paskambino ligoninei paklausti, kaip laikosi senelė. Jai atsakė, kad vakar vakare ji pradėjo valgyti. Antradienį jos sveikata tiek pagerėjo, kad buvo išimtos visos adatos, kuriomis buvo per venas maitinama.
Trečiadienio vakaro pamaldose dalyvavo viena moteris ir išėjo pamaldomis nusivylusi. Už poros dienų sužinojo, kad jos kaimynės mažametė duktė, kurčia nuo gimimo, per pamaldas pradėjo girdėti.
Aiškinant apie iššauktus žmones (pagal rūbų spalvą) galima spėlioti, kad tai buvo sutapimas arba gudrus statistikos vartojimas. Vis dėlto tūkstantinėje minioje, susirinkusioje melsti pagijimo, nėra nuostabu rasti tamsiai mėlynai apsivilkusią moterį su nugaros problemomis. Tačiau kaip išaiškinti, kad buvo iššaukta moteris apsivilkusi raudona suknele ir be batų? Eidami į bažnyčią, paprastai visi būna su batais, ypač kovo mėnesį Lansinge. Tačiau tokia moteris buvo iššaukta ir basa atbėgo prie altoriaus. Arba kiek šeštadienio rytą bažnyčioje galima rasti kairiarankių vyrų su peties ir rankos skausmais? Tačiau kun. DiOrio iššaukė vyrą, kurio dešinė ranka ir petys gyja nuo skausmo, o ant tos rankos yra laikrodis. Ir toks vyras prisistatė.
Tad per tas pamaldas vyksta fenomenai, kurių nei hipnoze, nei autosugestija, nei statistika negalima išaiškinti. O kaip išaiškinti maldininkus, kurie tūkstantinėm miniom, samdytais autobusais, iš tolimų vietovių keliauja į šias pamaldas? Jau ketvirti metai, kaip maldininkai renkasi į kun. DiOrio parapijos bažnyčią bent kelias valandas prieš pamaldas, kad rastų bažnyčioje vietos. Daug kam tenka stovėti, o pamaldos tęsiasi bent keturias valandas, dažnai penkias ar šešias, kartais net ir aštuonias. Tad belieka tik susumuoti daugumui girdėtais žodžiais: kas tiki, tam aiškinimo nereikia, o kas netiki, to joks aiškinimas neįtikins.