ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Mūsų keturios evangelijos yra tartum kokia teatro scena, kurioje prieš akis praslenka įvairūs įvykiai iš to meto, kai žemėje gyveno Kristus — pagal tai, kokį tų evangelijų puslapį atsiverčiame. Bažnyčia mums tokių scenų parenka savo apeigų skaitiniuose. Dažnai prie šių pridedamos scenos ir iš Senojo testamento laikais vykusios žmonijos istorijos. Kartais vienas pagrindinių veikėjų tose scenose būna velnias, pavyzdžiui, kur aprašomas Kristaus gundymas arba pirmųjų žmonių puolimas. Kadangi pats Dievo žodis, duotas maitinti mūsų vidui, protarpiais velniui paskiria svarbios vietos, ir mums bus ne pro šalį apie jį pamąstyti.
Nestinga žmonių, net krikščionių tarpe, kurie apie velnią girdėti nenori arba, apie piktąsias dvasias kalbant, klausosi šypsodamiesi, nes jų buvimą laiko pasaka. Bet kaip tada su Šv. Rašto vietomis, kur velnias minimas? Tiems žmonėms tai nesudaro problemos. Iš anksto išdidžiai žinodami, kad velnių negali būti, ir geriau už svarius teologus nusimanydami, kaip aiškinti Šv. Raštą, atsako, jog ten minimas velnias reiškia žemėje esantį blogį, bjaurumą, skurdą, kentėjimą, ligas ir panašius dalykus, tik jokiu būdu ne gyvas neregimas būtybes, apdovanotas protu ir valia.
Rimtesnieji taip lengvabūdiškai nemoja ranka į piktąsias dvasias, nes žino, jog tokiu sau akis apdumiančiu velnio neigimu kaip tik įsisėsiu į jo maišą arba, kitu įvaizdžiu, šoktų pagal jo smuiką, kurio svarbiausia melodija juk ir yra užliūliuoti, kad nebūtų tikimas. Šie žmonės ima Dievo žodį, kaip pasakyta, netempdami jo ant mados ar savo norų kurpalio. O tas Dievo žodis sako, kad Dievas, šalia regimosios visatos, sukūrė ir neregimojo pasaulio būtybių — angelų, kurių dalis, pakėlusi maištą prieš Visagalį, tokiu būdu nupuolusi iš šviesos ir gėrio, prirakino savo valią prie tamsos ir blogio; kad tos galingos, bet piktomis virtusios dvasios, mirtinai neapkęsdamos Dievo, stengiasi ardyti jo planus ir žmoguje, kai ten kuriasi kas nors dora, gera ar šventa. Todėl šiems žmonėms mąstymas apie velnią toli gražu šypsenos nekelia. Toks mąstymas gali mums visiems mesti pluoštelį šviesos į pasaulyje matomos blogybės paslaptį, į kurią žmogus nuo seno žvelgė kaip į kokią mįslę. Mums ypatingai sunku suprasti, kad Dievas, užuot sutramdęs, leidžia tai blogio galiai pasaulyje veikti ir daryti tiek žalos.
Tad čia bus kalbama apie velnią, bet pradėta nuo Šv. Tėvo: nuo to, kas su popiežium atsitiko. Jonas Paulius II, kaip žinome, lankėsi Tolimuosiuose Rytuose, svarbiausia Filipinų salose ir Japonijoje. Grįždamas namo, trumpam sustojo Aliaskoje, vienoje iš Amerikos valstybių. Ten gyvena nemaža eskimų, kurių susisiekimo priemonė yra šunų traukiamos rogės. Jas traukia virtinė šunų, kurių priekyje bėga svarbiausias, kitų vadovas. Aišku, kad ir Šv. Tėvas buvo paimtas tokiomis rogėmis pasivažinėti. Kaip tyčia, į jo roges pakinkytų šunų vadovo vardas būva Šėtonas. Tad ką matome? Šėtonas, pakinkytas į roges, tarnavo Kristaus vietininkui. Tai gali mums teikti naudingą pamoką arba, gal dar geriau tarus, atsakymą į aną klausimą, kuris nuo seno nedavė ramybės žmogaus minčiai ir gal kvaršina galvą mums patiems: kodėl Dievas leidžia blogį? Kodėl neuždraudžia pasaulyje veikti velniui? Pažvelkime į anomis rogėmis važiuojantį popiežių, ir turėsime vaizdų atsakymą į savo klausimą. Štai Kristaus vietininkas naudoja Šėtoną traukti savo rogėms. Tai vaizduoja, kodėl Dievas leidžia velniui veikti: nes tas, nors cypdamas ir muistydamasis, vis tiek traukia jo vežimą, taigi neša naudos dangaus karalystei.
Tai galime sau pailiustruoti keliais atvejais. Bet, kad būtų dar aiškiau, apipinkime juos visus apie kitą vaizdą, būtent žaidimą šachmatais, nes ten daug panašumo į Dievo ir velnio žingsnius žmonijos istorijoje. Šachmatai, kaip kiekvienas žino, žaidžiami ant tokios pat languotos lentos, kaip šaškės, tik joje išdėstyta ne vienodi ritulėliai, bet įvairios figūros: karalius, karalienė, žirgai, bokštai, rikiai ir, žinoma, iš pradžių priekyje išstatyti pėstininkai. Pats šachmatų žaidimas labai įdomus ir intriguojantis savo strategija, žaidėjų ėjimais. Todėl, kai vyksta šachmatų turnyras, ypač tarptautinių meisterių, jį su dideliu dėmesiu ir pasigėrėjimu stebi daugybė žiūrovų. Kaip istorikai praneša, labai mėgo šachmatais žaisti didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, įpratęs politikoje brėžti painius, tolimų ėjimų planus.
Šachmatų žaidimas jau tuo primena pasaulio istoriją, kad vienos pusės figūros yra baltos, antros — juodos. Ir žmonijos istorijoje matome, net savyje pačiuose jaučiame vykstant kovą tarp šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio. Tikrai galima sakyti, kad pasaulis yra tartum šachmatų lenta, kurios vienoje , išdėstę figūras gudriais ėjimais, pusėje sėdi Dievas, antroje — šėtonas ir žaidžia.
Eikime savo palyginime toliau. Geras šachmatų meisteris žvelgia toli į priekį, numato priešininko galimus ėjimus, dažnai tyčia leidžia savosios pusės išdėstyme atsirasti silpnoms vietoms, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo gana neišmintingos. Leidžia priešininkui net nusinešti stambokų figūrų. Bet vėliau išryškėja, kad tai kaip tik buvo padaryta priešininkui įveikti, ir tas savo atrodžiusia persvara užsineria ant kaklo pralaimėjimo kilpą.
Kai žvelgiame į išganymo istoriją, matome Dievą kaip tokį žaidimo meisterį. Čia ir pradėkime imti atvejus, kaip Visagalis priverčia šėtoną prieš savo valią tarnauti dangui ir gėriui. Vienas atvejis nurodytas pirmuosiuose Šv. Rašto puslapiuose: kas atsitiko rojaus sode. Štai Dievui sukūrus žmogų — kilnų ir garbingą, kaip visa, kas išeina iš Viešpaties rankų, — velnias gudriu ėjimu nusineša to žmogaus kilnybę ir šventumą, palikdamas jį nuogą, subjaurotą skurdeivą, džiaugdamasis, kad sugriovė Dievo vykdomus planus. Bet netruko išryškėti, kad tuo savo ardančiu puolimu Dievui kaip tik patarnavo. Velnio tariamas laimėjimas atskleidė Dievo nuostabių planų strategiją su pilnais išminties ir žavos ėjimais. Kaip tik žmogaus puolimas taip glaudžiai sujungė žemę su dangumi šventuoju Įsikūnijimu, jog ji tapo tėviške Dievo Sūnui, gimusiam mūsų tarpe iš tyros mergaitės, kad vestų mus kaip brolius pas savo Tėvą. Bažnyčia pagrįstai maldoje sako: "Dieve, tu žmogų sukūrei nuostabiai kilnų, bet dar nuostabiau jį atnaujinai, kai puolė”. Vadinasi, dėl Dievo strategiškos išminties velnias prieš savo norą patarnavo jo planui arba, tariant anuo įvykiu su popiežium Aliaskoje, jis buvo Dievo pakinkytas traukti išganymo rogėms.
Pažvelkime į kitą atvejį šventosios istorijos šachmatų lentoje. Tas įsikūnijęs Dievo Sūnus ima skelbti, kad prisiartino Dievo karalystė. Jis lenkia į gėrį žmonių širdis savo nepalyginamais žodžiais, traukia juos savo dieviška asmenybe. Bet ir šėtonas telkia savo figūras atakai. Pradeda atsargiai, iš tolo, pusiau nekaltu gundymu, bet veikiai pasiekia tai, kad pačių Jėzaus mokinių akyse jo skelbtoji Dievo karalystė Didįjį penktadienį baigiasi kaip fiasko, kaip visiškas bankrotas. Tas Mokytojas nušluotas: minių atmestas, savųjų paliktas, baigia savo gyvenimą kaip suvedžiotojas ir piktadarys ant kryžiaus; jo darbas atrodo sumaltas.
Bet ir čia išryškėjo, kad šėtonas nenorėdamas patarnavo Dievo planui: išaukštinti Kristų, atpirkti žmoniją, atskleisti jo gilią meilę ir didžią galią. Kaip tik Velykų paslaptyje, suaustoje iš Didžiojo penktadienio ir Prisikėlimo sekmadienio įvykių, atsiskleidžia, kiek Atpirkėjas myli — kad leidžia save dėl mūsų laimės kaip kokį kirminą sutrinti, ir kiek gali — kad palaidotas grįžta iš naujo gyventi. Šėtonas tam atsiskleidimui patarnavo. Šimtai žmonių, tiek katakombų metu, tiek mūsų dienomis, ėjo mirti arba aukojo savo gyvenimą pasirinktam šventumo idealui, vedami svarbiausia tos dvigubos Velykų paslapties: Dievo giliosios meilės ir didžiosios galios. Šėtonas taip pat turi griežti dantimis, matydamas, kaip daugeliui žmonių, stovinčių prie mylimo asmens karsto ar kapo, ramina širdį Kristaus atpirkimas ir prisikėlimas, kurie dėl jo, šėtono, atėjo į pasaulį. Šv. Paulius laiške Filipiečiams dar nurodo, jog kaip tik dėl klusniai priimtos kančios, šėtono ir sėbrų jam paruoštos, Kristus buvo Dievo išaukštintas ir jam dovanotas vardas, kilniausias iš visų kitų, kad jam dabar priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme (Fil 2,6-11). Tad matome šėtoną prieš savo norą traukusį ir Kristaus išaukštinimo roges.
Paimkime vėl vieną atvejį: kaip velnias, kuriam svarbu griauti Kristaus įsteigtąją Bažnyčią, sukursto prieš ją persekiojimą. Ypač pirmaisiais trimis šimtmečiais daug krikščionių buvo skaudžiai nukankinti dėl savo tikėjimo. Bet mes žinome Tertulijono ir kitų Bažnyčios tėvų žodį, jog kankinių kraujas ir kančia yra krikščionybės sėkla, tai yra kad jų kankinimas vien puoselėja ir plečia krikščionybę. Vadinasi, ir čia velnias įsikinko į Dievo roges: krikščionių tikėjimą iš žemės raudamas, prieš savo norą jį sėja ir stiprina.
Galime pridėti dar atvejį, paimtą iš paskiro žmogaus gyvenimo. Gana dažnai prieš dorą asmenį, kuris imasi daryti gera, pragariškai susikursto nepagrįsti šmeižtai, piktos apkalbos, skundai autoritetams, visokiausios kliūtys. Aišku, kad tai nekyla iš Dievo, bet iš velnio, kuris yra kiekvieno gėrio priešas. Bet savo piktomis intrigomis jis įsikinko tam gėriui tarnauti, nes patiriama kančia ir karti netiesa tokį žmogų valo, taurina jo sielą bei širdį, daro panašų į Kristų ir užtraukia jo palaiminimą pagal Kalno pamoksle duotą pažadą: "Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės... Palaiminti, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia” (Mt 5, 10-11).
Trumpai galime sakyti, kad daugiau pasirodo nuostabios Dievo išminties ir visagalybės, šėtoną pajungiant sau tarnauti, negu jo buvimą ar veikimą sutriuškinant. Turbūt bet kas gali padaryti gerą daiktą iš geros medžiagos. Bet tik genijus įstengia padaryti gerą kūrinį iš skurdžios. Ir tik vienas Dievas pajėgia sukurti gėrį iš blogio. Pajėgumas patį gėrio priešą pajungti tarnauti gėriui, pragarą tarnauti dangui apreiškia Viešpaties dieviškumą.
Su mumis keblu tai, kad žmogaus žvilgsnis per siauras ir per trumpas aprėpti visai pasaulio istorijos šachmatų lentai, juo labiau visai Dievo strategijai. Kadangi mes matome tik tą ar kitą paskirą ėjimą šioje lentoje, o nežinome toli į ateitį siekiančių Dievo planų, mums tas ėjimas gali atrodyti neišmintingas, dargi labai žalingas, netgi stačiai velnio laimėjimas. Bet kas turi tvirtą tikėjimą, tam balsas viduje sako: Dievas žino, ką daro; jis geba net iš blogio sukurti gėrį, nors aš tuo tarpu to neįstengiu matyti. Su šitokiu vidiniu nusistatymu, visiškai pasikliaujant Dievo genialumu, mūsų tautiečiams privalu žvelgti ir į tai, kas šiuo metu dedasi Lietuvoje: kad jo priešas velnias, kalbant šachmatų žaidimo figūrų vardais, užsiners ant kaklo kilpą tuo, ką bando piktai daryti savo Maskvos rikių potvarkiais, Kremliaus bokštais ir trypiančiomis savo arklių kanopomis.
Gale kai kuriems galėtų kilti toks klausimas: jei iš blogio dėl Dievo visagalybės kyla gėris, tai kam taip jau vengti daryti bloga? Šv. Pauliaus žodžiais, "gal jau imkime ir darykime bloga, kad išeitų gera?” (Rom 3,8). Taip daryti netikslinga dėl įvairių priežasčių, kurių čia bus trumpai paminėtos trys. Pradėkime nuo ne taip jau kilnios, bet gana praktiškos: jog man pačiam tai greičiausiai neneštų naudos. Anuo iš mano blogų veiksmų kilusiu gėriu naudotųsi kiti, o aš pats gaučiau špygą. Jais nuo Dievo atsiskyręs, tą gėrį tiek tematyčiau, kiek savo ausį (kai žvelgiu į ją be veidrodžio). Kita priežastis ta, kad tai dar ir pavojinga. Juk blogu darbu dėduosi prie velnio, o su juo net mūsų patarlė įspėja neiti obuoliauti, nes liekama ne tik be obuolių, bet ir be krepšio. Ne tik galiu likti neparagavęs gėrio obuolių, dėl Dievo išminties kilusių iš mano daryto blogio, bet ir be krepšio įsidėti dangaus laimei, tokiu būdu nugrūsdamas save į tamsybes amžinai kančiai. Dar viena priežastis yra, kad tai daryti yra be galo žema, kaip turėtų būti aišku iš motinos ir sūnaus pavyzdžio. Motinos didžiulis gerumas ypatingai sušvinta tuo atveju, kai net save mušusį sūnų glaudžia prie širdies. Tas motinos meilės atsiskleidimas yra gėris. Bet koks gi sūnus, nebent būtų širdies neturinti pabaisa, tyčia muštų savo motiną, kad tas jos gerumas sušvistų? Argi dar ne žemiau būtų taip elgtis su Dievu, kurio gerumo motinoje įdėtas tik šešėlis?
• Lietuvių rašytojų draugijos premija 2000 dol. paskirta poetei K. Grigaitytei už eilėraščių rinkinį “Marių vėjui skambant”. Mecenatas — Lietuvių fondas.
• Lenkijos Solidarumo sąjūdžio vadas Lech Walesa savo pasikalbėjime, išspausdintame “Washington Post”, pareiškė, kad komunizmas Lenkijoje pasiekė priešingų rezultatų: “Jie norėjo, kad netikėtume į Dievą, o mūsų bažnyčios pilnos. Jie norėjo mus padaryti materialistais, mes pasidarėme antimaterialistai. Jie norėjo, kad mes drebėtume prieš tankus ir šautuvus, o mes neišsigandome”.