Spausdinti

Paruošė VYTAS BUTVILA

BIRŽELIO ĮVYKIŲ MINĖJIMAI LAISVAJAME PASAULYJE IR PAVERGTOJE TĖVYNĖJE

     Įvykių, datų minėjimai — tai dalis istorijos, iš kurios puslapių pažįstame praeitį. Istorijon nueina ir mūsų išgyventi įvykiai. Vieni gražūs, pavyzdžiu švyti, kiti klaidomis išrikiuoti, treti, lyg po giedros tamsiai audrai atėjus, naikinantieji civilizaciją, kultūrą, visą žmoniją. Teisingai sakė buvęs Amerikos prezidentas James Garfield, kad istorija mus moko įvykiais, pavyzdžiais, o taip pat įspėjimais. Jos akys — tai geografija ir chronologija. Iš jos lūpų kalbos galima spėti ateitį.

     Tarp džiaugsmingų minėjimų turime ir liūdnų, baisių, kuriuos išgyveno mūsų karta. 1940 metų birželis atnešė laisvai, puošniai žydinčiai tautai vergiją. Po metų kitas birželis — lietuvių naikinimą. Atsidūrėme tarp dviejų milžinų: Rusijos ir Vokietijos, kurių vadai užsimojo išnaikinti tautas, išžudyti jų įgeidžiams nepaklusniuosius. Pasiskelbę žemės valdovais, Hitleris ir Stalinas suvaržė laisvę, paklusniesiems davė partijos bilietą, o nepaklusniuosius naikino.

     Birželio mėnesį mes rinkomės į bažnyčias pasimelsti už mirusius ir žuvusius brolius, būrėmės į sales, kad tos pačios nelaimės išgyvenimai, prisiminimai tų įvykių užgrūdinta dvasia mus jungtų didžiajai kovai už Lietuvos laisvę. Mes norime, kad šioji mūsų karta perduotų jaunajai kartai tuos gyvus istorijos žodžius. Mes norime, kad mūsų balsą išgirstų kaimynai ir draugai, kad apie juos rašytų laikraščiai, kad skristų jie oro bangomis.

     Prieš akis turime spaudos puslapius, atklydusius iš pavergtos tėvynės. Štai laisvoji pogrindžio spauda: "Katalikų kronika”, "Aušra”, "Vytis”. O šalia — raudonomis raidėmis papuošta "Tiesa”, komunistų partijos ir valdžios organas, bei "Literatūra ir menas”.

     "Su pergalės švente, draugai!” — didelėmis raidėmis šaukia "Tiesos” antraštė. Vedamajame straipsnyje "Didysis tarybinės liaudies žygdarbis” rašo: "Jau trisdešimt šešeri metai mus skiria nuo 1945-jų, nuo Pergalės pavasario. Į brandų amžių įžengė pokario karta — gimę, augę, mokęsi jau taikos sąlygomis. Bet pergalės Didžiajame Tėvynės kare didybės nemažina laikas”.

     Kai komunistai nori jaunąją kartą apvainikuoti Lenino aureolėmis, pogrindžio "Aušroje” toji karta sako: "Mes gimėme sovietinėje vergijoje”. "Vyčio” laikraštyje skaitome apie jaunus moksleivius, studentus, kurie savo didvyriška laikysena ruošiasi naujai laisvai "Pergalės šventei”.

     Pavergėjai iškapojo iš "Žemaitį” vaizduojančios statulos įrašą "Čia mūsų žemė” ir kitą labai skambų įrašą: "Per amžius budėjau ir nepriklausomybę laimėjau”. Bet šie žodžiai pasiliko gyvi jaunųjų galvosenoje. Iškapojo žodžius iš akmens, bet niekas nepajėgs jų ištrinti iš jaunimo širdžių. Tie žodžiai jiems liko gyvu simboliu. Vilniaus lietuviškasis jaunimas "Aušroje” sako: "Mūsų tėvynės Lietuvos valstybinė nepriklausomybė yra gyva mūsų širdyse”.

     Toliau "Tiesa” savo vedamajame prisimena žuvusius kare: "Nulenkime galvas! Dvidešimt milijonų tarybinių žmonių gyvybių nusinešė Antrasis pasaulinis karas. Niekada nepamirškime: dvidešimt milijonų! Žuvusiųjų kovoje, fašistų nukankintų. Didelis buvo kovotojų noras gyventi, bet dar didesnis — gyventi laisviems. Jie žuvo atlikę savo didžiąją pareigą — padėję sulaikyti, sutramdyti, sunaikinti iki tol dar neregėto žiaurumo žmonijos priešą — hitlerinį fašizmą”.

     O ar ne abu katilai vienodi? Ar komunizmas ir hitlerinis fažizmas nėra vienodi neregėto žiaurumo žmonijos priešai? Kodėl tad juoktis, kaip tam puodui, kad katilas juodas? Ir koks gražus, teisingas yra tik vienas šio vedamojo sakinys: "Didelis buvo kovotojų noras gyventi, bet dar didesnis — gyventi laisviems”. Ar tai ne grubus pasijuokimas iš karių, kurie norėjo gyventi laisvėje? Dvidešimt milijonų žuvo, kad Stalinas ir jo draugas Brežnevas galėtų įgyvendinti vergiją. Laisvė liko tik žodžiuose, o vergija tikrovėje. Tai pamatai, ant kurių stovi leninizmo tvirtovė. Dvidešimt milijonų kankinių dar prieš karą žuvo Sibire, darbo stovyklose, kalėjimuose, tarp jų apie pusė milijono lietuvių, kurie troško tikrosios laisvės. Jiems visiems komunizmas buvo žemės pragaras.

     Kai mes laisvu noru renkamės į sales minėti tragiškųjų birželio įvykių, pavergtoje Lietuvoje varu varomi žmonės į tariamus pergalės minėjimus. Praėjusiais metais ten buvo norėta iškilmingai paminėti Lietuvos okupacijos keturiasdešimtmetį. Šiais metais jie švenčia kitą tariamą pergalės šventę. "Minėkime didvyrių vardus!” — kviečia "Tiesa”. "Juos iškalėme granite, išliejome bronzoje, o svarbiausia — įamžinome kartų atmintyje”.

     Galite kalti granite komunizmo vergiją nešančių savo karių vardus, galite išlieti bronzoje jų veidus, bet įamžinimas kartų atmintyje tik rodo, kokia nežmoniškai baisi komunizmo sistema, kuri buvo įvykdyta Lietuvoje ir tęsiama Afganistane.

     "Tiesa” rašo apie nacių vykdytą tautų pavergimo ir masinio naikinimo politiką ir didžiuojasi komunizmo pergale, kurią atnešė socializmo statyboje užgrūdinta partija. O pogrindžio "Viltyje” dr. Algirdas Statkevičius klausia, už ką jis yra žiauriai kankinamas. Moksleivis Regimantas Paulionis pasakoja savo sunkius išgyvenimus, kai buvo verčiamas išdavikiškai tarnauti KGB organams. Tardoma Danutė Keršiūtė klausia, už ką ją taip žiauriai sumušė ir kankino. Ir tokių pavyzdžių šimtai.

     Štai ką apie tai rašo pogrindžio "Aušra”: "Ginasi pavergtoji Lietuva, ne žudydama, bet pati eidama mirti per tuos, kurie lėta mirtimi naikinami kalėjimuose, per nužudytuosius, per laisvanorį Kalantą ir kitus susideginusius. Lietuva tiki savo prisikėlimu ir rodo pasauliui, jog nėra susitaikiusi su vergija, bet priešinsis, kol atgaus laisvę”.

     Jie laukia ir mūsų ištiestos rankos, tad tieskime ją.

     Minint Lietuvoje vadinamąją pergalės šventę, "Tiesoje” TSRS gynybos ministras skelbia: "Šiandien mūsų Tėvynė, broliškos socializmo šalys, visa pažangioji žmonija švenčia tarybinės liaudies pergalės 1941-45 metų Didžiajame Tėvynės kare 36-ąsias metines”. Savo straipsnį jis šlovingai baigia: "Amžina šlovė didvyriams, kritusiems mūšiuose už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę!” Toji "laisvė” — tai kalėjimas, o "nepriklausomybė” —vergija.

     Kaip tie šlovingieji didvyriai kovojo, "Literatūros ir meno” žurnale "Pergalės šventės” proga rašo Jonas Zinkus, "šiuo metu vadovaujantis Vyriausiajai enciklopedijų redakcijai, dalį Didžiojo Tėvynės karo praleidęs su kareiviška miline ant pečių ir karo korespondento bloknotu kišenėje”. Savo straipsnyje "Nepamirškite mūsų” rašo: .. 1942 kovas. Balachnos miestas prie Volgos. Dirbu 16-osios šaulių divizijos busimojo laikraščio redakcijoje. Redakcija sukomplektuota, bet laikraščio leisti dar negalime. Nėra lietuviško šrifto. Hitlerininkams priartėjus, jis išgabentas iš Maskvos į Penzą ir Kuibyševą. Greitai bus atvežtas. Žingsniuoju į dalinį rinkti laikraščiui medžiagos. Saulutė jau pakilusi, bet šalčiai tebesilaiko. Milinės, kuriomis vilkime, angliškos, menkai tesaugo nuo žvarbaus oro. Rytdienai skirtą juodos duonos davinį suvalgome iš vakaro. Kitas maistas menkokas: karštas vandenėlis su keliais žirneliais, iš mandagumo sriuba vadinamas. Gelbsti košė. Bet, ir jos pavalgius, prieš šaltį sunkoka spirtis. . .

     Divizijos karių būrys per pusnynus grįžta iš užsiėmimų. Artileristai. Domiuosi nuotaikomis”.

     Kiek daug lietuvių žuvo, kokios buvo nežmoniškai sunkios kovos aplinkybės, skaitome šiame straipsnio skyriuje: "... 1943 kovo 6. Šiandien išspausdinome laikraščio numerį apie pirmąsias divizijos kautynes. Gyvenimas žiauriai iš mūsų pasijuokė. 1943 metų pirmajame numeryje paskelbėme, kad "Tėvynė šaukia” (lietuviškoji ir rusiškoji laida) lankys skaitytojus kiekvieną dieną, išskyrus pirmadienį, kada bus leidžiami Tarybinio informacijos biuro biuleteniai (juos pradėjome leisti dar prieš 1942 metų balandžio 5 ir neleisdavome tik tomis dienomis, kai jie patekdavo į laikraščio puslapius). Sekmadieninius busimojo dienraščio numerius žadėjome skirti grožinei literatūrai. Tačiau pažadą galėjome tesėti tik kelias dienas. Negi išleisi dienraštį, kai su visa žygio apranga žygiuoji pėsčiomis iki 40 km per parą! Mūsų numerį nuo numerio ėmė skirti vis didesni tarpai. O paskutiniuoju metu naujo numerio kariai laukė net 22 dienas. Varganos buvo tos dienos... Kiek įtempimo pareikalavo žygis į Aleksejevką! Siautėjo nepaprastai stipri pūga. Spaustuvės mašina kartu su daugeliu kitų transporto priemonių bei artilerijos pabūklų dalių įstrigo sniege. Vyrai per pusnis tempė ant savo pečių kulkosvaidžius, minosvaidžius, šaudmenų dėžes. Pritrūko pašaro, ėmė kristi arkliai, sutriko ir mūsų mityba. Beveik tik su šautuvėliais, menka šaudmenų atsarga mūsų kovotojai pasiekė Aleksejevką, jos rajone vasario 21 susidūrė su priešu ir vasario 24 pradėjo pirmąjį, o vėliau ir kitus, divizijai vis nesėkmingus puolimus.

     Nepaprastai sunku buvo, artilerijos ar tankų beveik nepalaikomiems, brendant iki juostos per gilų sniegą, kautis su Charoševskio ir Nogornos aukštumose įsitvirtinusiu priešu. Mūsų karių narsa buvo stulbinanti, jų pasiaukojimas ir didvyriškumas — masiškas. O rezultatas — liūdnas: tiek daug tokių brangių aukų. .. Traktoriai tik dabar atvilko mūsų spaustuvės automašiną. Džiugu, kad ir šitokiomis dienomis nepasiduodi baimei, atkakliai tiki pergale, o mūsų laikraštis vėl eina...”

     Kokia žiauri gyvenimo tikrovė. Jie kovojo ir žuvo, kad sau ir savo tautai atneštų vergiją. O kas išliko gyvas, dabar mato tos "Pergalės šventės” farsą.