Spausdinti

Vytautas Kasniūnas

     Spauda rašo, kad Amerikoje apie vienas milijonas netekėjusių mergaičių šiuo metu yra nėščios. Apie pusę milijono negimusių kūdikių rengiamasi abortais nužudyti. Kita pusė yra pasiryžusi vaikus auginti. Dabar vis daugiau ir daugiau netekėjusių mergaičių, laukiančių kūdikių, ryžtasi juos auginti.

❖ ❖ ❖

     Su Kazimieraičiu mudu buvome vienvardžiai, parapiečiai, gimę tais pačiais metais, lankėme tas pačias mokyklas, jaunystėje priklausėme toms pačioms organizacijoms. Ir skoniai buvo vienodi. Įsižiūrėdavome tą pačią mergaitę ir dėl jos varžydavomės. Buvo gražiai nuaugęs. Mes jį mergišium vadindavome. Pasibučiavimas buvo jo kasdieninė duona. Taip ir gainiodavo mergaites, kurios klykdamos gindavosi.

     Vėliau jis paviliojo mano draugę ir ją vedė, vis girdamasis, kad gavo žmoną, niekieno nebučiuotą. Mane jis skirdavo į baikštuolių būrį, kurie laukia, kad juos mergaitė pirmoji pabučiuotų. O kad taip buvo, mudu su jo žmona Anele po kokios dešimties metų prisipažinome, kad ji mane pabučiavo.

     Išgyvenę ir dainose išdainavę, kad draugai esam, draugai būsim ir draugai amžiais paliksim, nors jis, žmonos įtaigaujamas, politinėse pažiūrose pasuko kairėn, mes ir toliau gerai sugyvenome. Komunistai, įsibrovę valdžion, kažkodėl juo pasitikėjo. Tarnyboje jis užkopė aukštokai, nors slapta dirbo pogrindyje ir daug padėjo žmonėms. Jis net ruošėsi įstoti į komunistų partiją, kad dar daugiau galėtų saviesiems padėti.

     Atvykus į šį kraštą, mus išskyrė nuotoliai, bet atvira, nuoširdi draugystė neišblėso. Jiedu su Anele mane dažnai lankydavo savo ilgais laiškais, o aš išsipasakodavau naktimis telefoniniais pasikalbėjimais. Trumpiausias jųdviejų rašytas laiškas buvo šešių mašinėle rašytų puslapių, o mano trumpiausias pasikalbėjimas — pusvalandis. Kas tik tarp jųdviejų nutikdavo, aš greitai sužinodavau. Spauda, knyga, šventės, parodos, visuomeninis gyvenimas taip pat užimdavo laiškuose žymią vietą, neišskiriant ginčų vaikų auklėjime, nesutarimo dėl naujų indų, kambarių dekoravimo ir pan. Mudviejų draugystė su Anele plėtėsi, ir keliais svarbiais atvejais ji man pirmam pasakydavo savo rūpesčius, o tik paskui savo vyrui. Buvo ir slaptų pasipasakojimų, kuriuos tik po ilgesnio laiko pasakydavo savo vyrui.

     Kai draugai pajuokaudavo, kad mudu įsimylėję, Vytautas tvirtindavo, jog manimi pasitiki. O aš atrėždavau, kad jis pirmiausia turi pasitikėti Anele. Išgirdusi tokias kalbas, Anelė tik ranka numodavo ir pasakydavo, kad tai šunų lojimas. Palos, palos, ir nustos. Kartą savo artimai draugei svečių būryje pasakė, kad kuo pati kvepia, tuo ir kitus tepa. Ir kai mudu su Anele po ilgesnio nesimatymo susitikdavome, tai per savaitę neišsikalbėdavome. Palengva visi priprato ir pamatė, kad mes esame tik nuoširdūs draugai.

     Mes aplankėme Anelę ir Vytautą Kazimieraičius, kai jie, sudėję į krūvą daug sukakčių, minėjimų ir švenčių (taip jie patys sakė), suruošė vieną didelę šventę. Bet pati didžiausia proga buvo ta, kad jų duktė Nijolė, kurios nebuvo matę trylika metų, atvyko su sūneliu Vytuku aplankyti tėvų. Nijolė buvo mano krikšto duktė, ir nuo vaikystės skautavimo dienų ji mane vadindavo skautininku.

     Mudu su Nijole sutarėme, prisimint skautavimo dienas, surengti vienos paros iškylą. Kazimieraičių namas buvo priemiestyje, ant gražios kalvos, prie didelės upės. Pasiėmėme dvi vokiškas gumines baidares, dvi nedideles palapines, maisto ir vieną ankstyvą rytą, saulei tekant, pasileidome upe. Saulei įdienojus, pasiekėme miškelį, kur buvo įrengta stovyklavimo vieta. Buvo pirmadienis, ir savaitgalio stovyklautojai jau buvo išvykę. Mudu buvome vieni.

     Kai prisigaudę žuvų rengėme pietus, Nijolė pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją, ypač apie tą trylika nežinios metų. Svarbiausia, ji norėjo išsipasakoti apie prarastą meilę motinai. Dėl to ji labai skaudžiai išgyvenanti. Tėvą ji mylinti.

     Studijuodama ji draugavo su Mykolu ir paskiau labai jį įsimylėjo. Kai baigė studijas, tikėjosi, kad bus sužiedotuvės, o paskui sukurs šeimą. Mykolas ruošėsi doktoratui ir nors sakė, kad labai ją įsimylėjęs, bet sužieduotuves vis atidėliodavo. Jis draugavo ir su Audrone, teisindamasis Nijolei, kad juos riša bendra pasirinkta mokslo šaka. Draugai pajuokaudavo, kad jis jojąs ant dviejų arkliukų.

     Kai Nijolė pasijuto esanti nėščia, pasisakė Mykolui ir planavo vestuves. Mykolas, užkluptas nelauktos žinios, raitėsi, kaip katinas. Nuo vestuvių gynėsi ir prašė padaryti abortą. Po kurio laiko pasisakė, kad taręsis su savo draugu gydytoju — nė šuo nesulos, ir nieko nekainuos.

     Po to Nijolė pasisakė ir tėvams. Papasakojo ir apie Mykolo planus. Tėvas, nė nemirktelėjęs, griežtai pasipriešino, o motina, malė, malė, suko žodžius, dėstė pliusus ir minusus, kol pagaliau pritarė Mykolo nuomonei. Girdi, ir Nijolė juk planavo siekti doktorato, o vaikų suspės susilaukti ir ateityje, nes ir metai dar jaunyste apvainikuoti.

     Kai Nijolė pasisakė Mykolui, kaip tėvai sutiko tą žinią, jis, lyg apsidžiaugdamas, atšovė, kad mama, būdama moteris, labiau supranta, nes kas čia jaunystėje supaisys, kas yra vaiko tėvas.

     — To man buvo per daug, — pasakojo Nijolė. — Jei būčiau turėjusi ginklą, būčiau apgynusi savo garbę. Galva apsvaigo, ir norėjau jį pasmaugti. Liejosi ašaros, kūkčiojimai. Staiga prisiminiau kūdikį ir pagalvojau, kad tik jam nepakenkčiau. Valdydama kerštingą pyktį, kai Mykolas siekė mane pabučiuoti, trenkiau jam į žandą, ir numušti jo akiniai subyrėjo sienoje.

     Grįžusi namo, Nijolė tėvų nerado — jie buvo išvykę į svečius. Dinkstelėjo mintis kur nors išvažiuoti, pasislėpti tarp nepažįstamų žmonių. Greitai susidėjo daiktus ir parašė tėvams laišką:

     "Neieškokite manęs ir nepraneškite policijai. Savieji mane pasmerkė, gal svetimieji priglaus. Ačiū tėveliui. Mes visi esame gimę tryliktą dieną. Mes visada sakydavome, kad tai mūsų laimingas skaičius. Tryliktą mėnesio dieną aš, meile apsvaigusi, praradau skaistybę. Kai naujagimis sulauks trylikos metų, aš sugrįšiu su juo jūsų aplankyti. Mama mane norėjo įrikiuoti į žmogžudžių eilę. Savo kūdikiui aš nenoriu ruošti laidotuvių. Tėveli, aš iš Tavęs išsivežu didelį meilės kraitį. Jis mane gyvenime stiprins”.

     Nijolė išvažiavo į Texas valstiją. Smulkesnių gyvenimo įvykių pasakojimą atidėjusi vėlesniam laikui, pasakojo tik stambiuosius. Pirmiausia pardavė automobilį, kurį tėvas buvo nupirkęs universiteto baigimo proga. Netrukus susirado darbą ir pradėjo studijas magistro laipsniui. Universitete susidraugavo su viena mergaite, kuri buvo tokioje pat padėtyje. Ji supažindino ją su tariamu advokatu, kuris už du tūkstančius dolerių gali surasti sutuoktuvėms vyrą. Taip vieną rytą jis pristatė pusgirtį vyrą, kuris sutinka oficialiai susituokti ir po kelių dienų išsiskirti, palikdamas jai savo pavardę. Nijolė prisipažino, kad buvo galima jį įsimylėti. Gražiai nuaugęs, baigęs universitetą, alkoholikas, narkotikas.

     Besidairydama, į kurį užsienio kraštą galėtų išvykti, kad ir su žiburiu ieškodami, jos niekas nesurastų, gavo pasiūlymą iš vieno Arabijos krašto, jei paruoš doktoratą iš ligoninių administravimo ir pasirašys penkerių metų darbo sutartį. Žadėjo riebią stipendiją. Jai gimė sūnus, kurį pakrikštijo Vytauto vardu. Pasipuošusi ispaniška pavarde, tariamai atsiskyrusi su vyru, ji gyveno Pietų Arabijoje ir buvo siunčiama į kitus Arabijos kraštus, kur padėdavo ligoninių administravimo darbe.

     Vaikas augo daugiakalbis. Namie pagrindinė kalba buvo lietuvių. Mokykloje — angliškai ir prancūziškai. Gyvenvietės aplinkoje — arabiškai.

     Kai Nijolė buvo Libijoje ir gyveno viešbutyje, slapta buvo rekorduojami jos lietuviški pasikalbėjimai su vaiku. Įtarė, kad jie šnipai ir turi slaptą kodą. Kartą ją net tardė. Ji slapta susirašinėjo su pusbroliu. Jis jai parašydavo visas naujienas ir siuntinėdavo spaudą.

     Mykolas vedė Audronę. Iki vestuvių ji turėjo du abortus ir mirė nuo gimdos vėžio.

     Jis dabar buvo našlys. Nijolė pasiuntė Mykolui užuojautą, kuri diplomatiniu keliu atėjo su Vašingtono pašto antspaudu. Kaip pusbrolis rašė, Mykolas kraustėsi iš proto, beieškodamas Nijolės Amerikoje.

     Didžiausia Nijolės problema — kaip grąžinti meilę motinai. Kitas svarbus reikalas — tai Mykolas. Atvykusi į Ameriką, ji paskambino Mykolui. Jis prisipažino ją mylįs, sakė, kad turįs teisių į vaiką, norįs ją vesti.

*  *  *

     Mykolo reikalą atidėję vėlesniam laikui kitą kartą papasakosime, kodėl Nijolės motina pritarė dukters abortui.