PADĖKA
Nuoširdžiai ir kolegiškai dėkoju mielai poniai "Ištikimai L.L. skaitytojai” už paaukotą laiką, rašant laišką “Atgarsių” skyriui, kuris buvo išspausdintas š.m. birželio mėn. numeryje.
Džiaugiuosi, kad skaitote šeimos skyrių ir jau ilgesnį laiką, kur tik atsiranda proga, apie jį kalbate ir mano pavardę minite. Ir tada, “Laiškų lietuviams” renginyje, jūs diskutavote su daugeliu skai-tytojų apie mano rašinį ir surašėte nutarimą. Ačiū. Jūsų šis laiškas pagyvino skaitytojų pasisakymus. Jų daug sulaukiau. O tai ir yra mūsų tikslas. Todėl su džiaugsmu ir šį laišką rašau. Pridėsiu ir redakcijos prašymą: rašykite visi, suraskite minutėlę laiko.
Kai aš kadaise apie 10 metų per radiją pasakojau “Tėviškės vaizdus” ir juos rašiau spaudoje, man labai daug kas talkino: vieni vos mokėjo rankose laikyti plunksną, kiti buvo žymūs plunksnos darbuotojai.
Dabar, rašydamas “Šeimų gyvenimo vaizdus”, susilaukiu taip pat labai daug talkos. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę viena talkininkė atsiuntė medžiagos, o šiandien gavau laišką iš Niujorko.
“Šeimos gyvenimo vaizdeliai” yra tokie, kaip šeima gyvena, sugyvena, išgyvena. Kai kam jie saldūs, kitam kartūs, trečiam nesmagūs. Šeima turi problemų, ir aš jas raštu užfiksuoju. Aš tų problemų nesprendžiu, neteisėjauju, neginu. Aš esu tik metraštininkas. Pakeičiu pavardes, vietoves, laiką. Kai kada parašęs turiu pasiųsti nuorašą pasakotojui ir laukiu iš jo atsakymo. Tik vienas pasakė “ne”, nes, kaip jis rašė, perskaitę žmonės visi badys pirštais į jį.
Jūs, “Ištikima L.L. skaitytoja” (gaila, kad savo gražaus vardo ir pavardės išsižadėjote), rašote, kad, skaitydama apie “Nesuvaldomų jausmų moterį”, pasijautėte taip nesmagiai, jog skubiai išgėrėte kelis gurkšnius vandens (ne “alkoholinių gėrimų”). O aš, perskaitęs Jūsų laišką, už mūsų seną bičiu-lystę “vodkos” išgėriau. Į Jūsų sveikataą! Prašau, rašykite!
Vytautas Kasniūnas
GAL PER GRIEŽTAI...
Skaitau Vytauto Kasniūno rašinėlius “Šeimos” skyriuje. Perskaičiau ir “Ištikimos L.L. skaitytojos” kritiką birželio mėnesio numeryje. Man atrodo, kad ji gal per griežtai apie tuos rašinėlius pasisakė. Minėta kritikė į juos žiūri, kaip į straipsnius, kurie turi nagrinėti kokią nors problemą ir ją pakankamai aiškiai išspręsti. Bet man atrodo, kad tai nėra straipsniai, o beletristika. Tuose rašiniuose pasitaiko ilgų poetiškų aprašymų, kurie, atrodo, nieko bendra su pagrindine rašinio problema neturi, tačiau jie gal nori sukelti tam tikrą nuotaiką, kaip paprastai būna apsakymėliuose. Jeigu tuose rašiniuose norima panagrinėti kokią nors tikrai gyvenimišką problemą, tai ir man atrodo, kad ten būna per daug nereikalingų puošmenų, kurios užgožia norimą išvystyti mintį.
Kita ištikima skaitytoja