Spausdinti

Paruošė VYTAS BUTVILA

POETAS ANTANAS MIŠKINIS — LAUREATAS

     Septynioliktojo Poezijos pavasario laureatu paskelbtas poetas Antanas Miškinis, buvęs Sibiro kankinys. Skaitovų laureate tapo aktorė G. Urbonaitė. Meninę dalį atliko solistas V. Daunoras, G. Kaukaitė ir vargonininkas G. Kviklys.

RAŠYTOJO JUOZO BALTUŠIO ROMANAS “SAKMĖ APIE JUZA” ĮVERTINTAS MASKVOS KRITIKŲ

     "Į salę susirinko Maskvos rašytojai ir kritikai, centrinių leidyklų darbuotojai, literatūrinės spaudos atstovai. Vienur kitur galėjai išgirsti lietuvišką žodį — be vertėjų. Į posėdį atėjo aspirantai ir M. Gorkio literatūros instituto studentai. Posėdžiui vadovavo tarybos pirmininkas Levas Ozerovas.

     Įžanginis Valentino Oskockio žodis suteikė tolesniam pokalbiui toną. Kritiko nuomone, "Sakmė apie Juzą” dar ilgai skatins literatūros tyrinėtojus ir skaitytojus mąstyti apie šį romaną, lyginant jį su pasaulinės literatūros šedevrais, nagrinėti jo poveikį”.

     Po V. Oskockio kalbos knygą vertino literatūros kritikai, filologai, stilistai. Posėdyje dalyvavęs Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslinis bendradarbis Algis Kalėda J. Baltušio herojus gretino su kitų lietuvių prozininkų personažais, visų pirma su Juozo Tumo-Vaižganto Valeru Burzduliu, vienišai gyvenančiu miško trobelėje, beveik nepaliestu jokios civilizacijos.

     Visų pasisakiusiųjų mintis apibendrino Levas Ozerovas, baigdamas posėdį žodžiais: "Kaip ir daugelis susirinkusiųjų, manau, kad "Sakmė apie Juzą” — vienas iškiliausių pastarojo meto tarybinės literatūros kūrinių. Tai aukšto meistriškumo knyga, skatinanti skaitytoją mąstyti apie gyvenimą, žmogų ir jo likimą šiandieniniame pasaulyje. Džiugu, kad romanas, taip vieningai skaitytojų įvertintas Lietuvoje, tapo prieinamas ir visos Tarybų Sąjungos literatūros mylėtojams...”

BIBLIOTEKOS

     Beveik pusė Lietuvos gyventojų skaito bibliotekose. Kiekvienas jų per metus perskaito vidutiniškai apie 20 knygų.

     Toks didelis bibliotekų lankytojų skaičius todėl, kad knygos leidžiamos nedideliais tiražais, jos greitai išperkamos. Komunistinių knygų tiražas milžiniškas, ir jos sandėliuose peles maitina.

     Jau keleri metai, kai daug kalbama ir rašoma apie bibliotekų centralizavimą. "Kultūros barų” žurnale tuo klausimu pasisako Stasė Dubčianskienė: "Didžiosios miestų bibliotekos šiandien yra perpildytos — neišvengiama skaitytojų eilių abonementuose ir skaityklose. Vadinasi, bibliotekų miestuose trūksta, jų reikėtų daugiau ir su geresnėm materialinėm galimybėm priimti skaitytoją, pateikti jam saugomus knygų lobius. Kita vertus, turėtume racionaliai ir planingai kurti miestų bibliotekų tinklą. Knyga visada turi būti po ranka, visada netoli — darbe, gyvenamojoje vietoje, jos reikia nuolat — 2-3 kartus per savaitę, o gal ir dažniau. Negalima užmiršti ir moksleivių, ypač žemesniųjų klasių, — jiems kelias j biblioteką turi būti toks pat neilgas kaip ir i mokyklą”.

ALYTUI- 400 METŲ

     Praeitis. 1581 m. birželio 15 d. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro privilegija Alytui suteikiamos miesto teisės. Istoriniame dokumente pažymima, kad Alytui suteikiama teisė vystyti pramonę: "statyti tinkamose vietose namus salyklo darymui, taip pat vaško lydymui su tam reikalingais malūnais ir visais kitais įrengimais”. Naujoms statyboms paskirti 6 valakai miško.

     1888 metais mieste buvo 1.101 gyventojas. Devyniolikto amžiaus vargus praeitin palydėjo jau beveik du kartus daugiau alytiškių. Ikikarinio miesto įmonės gamino vežimų ašis, terpentiną, kanifoliją. Aplinkiniuose kaimuose valstiečių užaugintas bulves perdirbo šio šimtmečio pradžioje įkurta krakmolo įmonė. "Ūkmašinos” fabrikas ir Lietuvos miškų departamento kanifolijos ir terpentino cechas — tai dabartinių stambių pramonės įmonių — mašinų ir chemijos gamyklų — proseneliai.

     Dabartis. Miestas išsidėstęs 3558 hektarų teritorijoje. Alytuje — 60 tūkstančių gyventojų, 16 stambių pramonės įmonių, kurios per metus produkcijos pagamina už 420 milijonų rublių. Alytaus pramonės įmonėse sutelkta 3,7 procento respublikos pramonės pagrindinių fondų, jos pateikia 4,8 procento respublikoje pagaminamos prekinės produkcijos. 80 procentų gaminių — liaudies vartojimo prekės. Mieste veikia politechnikumas, 10 vidurinių mokyklų, kuriose mokosi 10.650 moksleivių. Priešmokyklines švietimo įstaigas lanko beveik 5000 mažylių.

     Kartu su pramonės vystymusi auga techninė inteligentija. Dabar miesto pramonėje, statybose, transporte dirba daugiau kaip tūkstantis inžinierių ir 2400 technikų. Penktadalis gamybos meistrų turi aukštąjį išsilavinimą, likusieji — specialųjį vidurinį.

     Palaipsniui Alytus tampa svarbiu pietų Lietuvos kultūros centru. Alytiškių sveikata rūpinasi 280 gydytojų, kultūrinio darbo baruose dirba apie pusšimtis kultūros darbuotojų.

PAGERBTAS POETAS VYTAUTAS MAČERNIS

     Š.m. birželio 5 d. Varduvoje (Žemaičių Kalvarijoje) įvyko iškilmingas vakaras poeto Vytauto Mačernio (1921-1944) gimimo 6o-osioms metinėms paminėti. Vakare dalyvavo filologijos daktaras V. Kubilius, poetas E. Matuzevičius, artistė L. Kupstaitė, solistas D. Sadauskas, pianistė S. Eidukonytė, muzikas B. Alekna ir kt.

     Tą pačią dieną didelis būrys svečių aplankė V. Mačernio tėviškę Šarnelę ir jo kapą. Vilniuje taip pat įvyko vakaras V. Mačernio jubiliejui paminėti. Bibliotekoje buvo atidaryta poeto gyvenimo ir kūrybos paroda.

LIETUVOS RAŠYTOJŲ SUVAŽIAVIMAS

     Lietuvos rašytojų kūryba, jų gyvenimas, kova su partijos nurodymais, įsakymais, kūrėjo iškilumas ir nusižeminimas — mus, sekančius krašto kultūrinį gyvenimą, labai domina. Sekame vyresniosios kartos rašytojų kūrybą, kurių nešildė Stalino saulė ir buvo Cvirkos nemalonėje. Daug jų kentėjo Sibiro laukuose. Ar jie prisitaikė, ar išliko savi, paskendę praeities šešėliuose? Smaližiaujame, sekdami ir jaunesniosios kartos kūrybą. O mūsų jaunoji karta, kuri braidžioja po literatūros vandenis, labai susidomėjusi seka pavergtojo tėvynainio žodinį kūrybingumą.

     Todėl labai domėjomės rašytojų suvažiavimu, nes, anot A. Maldonio pranešimo, "mūsų dvasiniame pasaulyje įteisinamos naujos meninės vertybės, kurios savotiškai įvardina įvairialypius gyvenimo reiškinius ar bent nurodo, kaip juos suvokti”.

     Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Alfonsas Maldonis savo ilgame pranešime kalbėjo apie "Literatūrą gyvenimo tėkmėje” (tokią antraštę Maldonio kalbai davė "Pergalės” žurnalas). Savo pranešime jis palietė visus kūrybos žanrus, kalbėdamas apie kūrėjus.

     Romanas. Per pastaruosius penkerius metus išleista per 30 romanų. 1976-1980 m. novelistika knygų skaičiumi nenusileido romanui ir smarkiai pralenkė apysaką: 33 autoriai išleido 35 naujų apsakymų rinkinius.

     Humoras. Satyros ir humoro lentyną praturtino kūrybinio palikimo knygos: A. Griciaus "Pamokslai idėjos broliams”, L. Janušytės "Taškai ir daugtaškiai”, A. Pakalnio "Mąstantis individas”. Iš naujųjų satyrininkų ir humoristų žymiausia V. Žilinskaitė.

     Memuarinę literatūrą praturtino šie leidiniai: H. Korsakienės knyga "Susitikimai” —    tai ištisas portretinių etiudų ciklas, kur sutinkame daugelį mūsų kultūros, mokslo pasaulio žmonių.

     J. Baltušio prisiminimų antrasis tomas “Žėrinti jaunystė” plačiu fonu, ryškiais charakteriais, žodžio raiškumu ir sodrumu prilygsta grožiniams šio rašytojo kūriniams.

     Įspūdinga memorialinės prozos knyga —    A. Miškinio "Žaliaduonių gegužė” — vaizdus, spalvingas pasakojimas apie gimtuosius Juknėnus, Aukštaitiją, senąjį kaimą, jo žmonių būdą, papročius. Čia atpažįstame A. Miškinio lyrizmą, žmogaus poetizavimą, subtiliai pajaustu vietos koloritu persmelktą žodį.

     Įdomiais kultūrinio ir literatūrinio Lietuvos gyvenimo faktais, autoriaus ryšiais su to meto rašytojais patraukia J. Paukštelio knyga "Dažnai juos atsimenu”.

     Kalbėdamas apie poeziją, Maldonis pabrėžė: "Galėtume konstatuoti, kad mūsų poezija, kaip visuma, deramai atspindėjo mūsų kintantį gyvenimą, socialinį ir dvasinį klimatą, kad atsakydama ir pati klausdama, geriau negu bet kada išreiškė šiandieninio žmogaus situaciją, jo darbą ir kovą, perteikė jo troškimus, prieštaravimus tarp etinio patyrimo ir etinio idealo. Poezijoje, kaip ne vienas kritikas pripažįsta, klestėjo stilių ir braižų įvairovė”.

     Prisiminė ir vyresniosios kartos poetus, kurių ne vienas buvo ištremtas į Sibirą. Maldonis pasidžiaugė mūsų vyriausiosios kartos poetų aktyvumu: "A. Miškinio rinktinė "Ant Ligajo ežero krašto” įeina į klasikinės mūsų poezijos fondą. Meistriškumo, poetinės kalbos grožio iš A. Miškinio mokysis ne viena karta. Savo kūrybinį kraitį pildė, plėtė S. Anglickis ir J. Graičiūnas. Kūrybingą laikotarpį pergyvena A. Churginas. Jo knygose "Blyksniai” ir "Verdenė” matome įvairiais pavidalais pulsuojančią mintį, niuansuotą jausmų kaitą, jam būdingą poetinio žodžio kultūrą”.

     Dramaturgija. "Intensyviais kūrybiniais ieškojimais, svariais kūriniais džiugino šį penkmetį dramaturgai. Reikšmingiausias ne tik šio žanro, bet ir visos mūsų literatūros faktas buvo Just. Marcinkevičiaus draminės trilogijos — "Mindaugas”, "Mažvydas” ir "Katedra” — užbaigimas. "Visu šiuo darbu norėjau parodyti, per kokį vargą ir skausmą gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos — valstybė, raštija, menas. Siekiau taipgi priminti skaitytojui ir žiūrovui tų formų kūrėjų žygdarbį, įprasminti jų idėją istorijoje ir dabartyje, nusilenkti jiems”, — taip savo kūrybinį sumanymą aiškina pats autorius. Iš tiesų taip plačiai tautos istoriją apimančio kūrinio — nei subjektyvių autoriaus užmojų, nei objektyvios meninės vertės požiūriu — iki šiol neturėjome”.

     Vaikų literatūra. "Aštuoniolika poetų savo eilėraščių rinkinius paskyrė mažajam skaitytojui. Žymiausi mūsų prozininkai, poetai ir dramaturgai sukūrė įsimintinų kūrinių, vaisingos buvo jų pastangos skverbtis į šiandieninio vaiko pasaulį, organiškai sieti mažojo herojaus pergyvenimus su visuomeniniais reiškiniais”.

     Po gražių pagyrimo žodžių vaikų literatūros kūrėjai gavo ir pylos: "Įvertindami mūsų vaikų ir jaunimo prozos laimėjimus, išaugusį jos autoritetą, negalime nutylėti, kad ir šiandien trūksta ryškių kūrinių dabarties tema, maža literatūros paaugliams ir jaunimui.

     Skurdoka mūsų vaikų ir jaunimo literatūra ir tipologiniu požiūriu. Beveik neturime rimtų mokslinės fantastikos knygų, įtaigiai parašytų įžymių žmonių biografijų, patrauklios nuotykių literatūros. Tai didelė mūsų literatūros spraga.

     Iš rašytojų knygų skaitytojai laukia idėjinio ir etinio kryptingumo, aistros, protui ir širdžiai brangių tarybinio patriotizmo ir proletarinio internacionalizmo idėjų įkūnijimo”.

     Mat per mažai buvo kurta apie tarybinį patriotizmą ir proletarinį internacionalizmą.

     Knygų tiražas ir. . . badas. "Per paskutinį laikotarpį pagrindinė mūsų leidėja “Vaga” išleido 1385 grožinės literatūros knygas bendru 34.465.000 egz. tiražu. Palyginus su praeitu penkmečiu, išleista 65 knygomis daugiau, o tiražo prieaugis — beveik 5 milijonai egz. Padaugėjo poezijos, literatūros mokslo ir kritikos leidinių. Rusų kalba išleista 56 knygos, užsienio kalbomis — 24 leidiniai.

     Kaip minėta, dėl daugelio priežasčių nauju originalių knygų leidimas lėtėja. Plečiantis literatūros procesui, "Vaga” nebesutelpa savo rėmuose. Mūsų nuomone, jau visiškai akivaizdi yra būtinybė steigti naują leidyklą, kurioje reikėtų sukoncentruoti vaikų ir jaunimo literatūros leidimą ir tuo sudaryti realią prielaidą TSKP CK nutarimui dėl vaikų literatūros leidimo vykdyti. Naujos leidyklos įsteigimas būtų reikšmingas įvykis, įgalinantis toliau puoselėti mūsų nacionalinės kultūros laimėjimus, stiprinti ir plėsti ideologinį bei estetinį jos poveikį. Naujos leidyklos įsteigimas padėtų bent iš dalies sumažinti tą knygos "badą”, kurį dabar taip akivaizdžiai jaučiame. Tuo pačiu — ir ilgametį mūsų leidybos masto atsilikimą nuo artimiausių kaimynų: latvių ir estų. Statistikos leidinyje "TSRS spauda 1978 metais” (Maskva, 1979) paskelbti duomenys rodo, jog vienam mūsų respublikos gyventojui tenka 1,64 grožinės knygos, latvių — 2,2, estų — 3,9. Tai labai iškalbingi faktai.

     Rašytojų prieauglis, bet... "Mūsų sąjunga augo, priėmėme 34 naujus narius, bet organizacinio darbo krūvis didėjo dar sparčiau. Si darbo našta gulė ant valdybos pečių. Tos naštos, sąžiningai, jausdami visuomeninę pareigą ir atsakomybę už sąjungos prestižą, ėmėsi didelis būrys mūsų sąjungos narių. Deja, negalime pasakyti, kad visi ar bent dauguma. Turime ir tokių narių, kurie sujuda tada, kai sąjungos horizonte pasirodo kai kas apčiuopiamo — butas, mašina, čekiškas alus bufete. Pasakę, kad visa, kas žmogiška, nesvetima ir rašytojams, šios temos toliau netęsime. Apskritai būtų galima pasakyti, kad sąjungos organizaciniame darbe didesnių nesklandumų nebuvo, bet įtampą jautėme nemažą. Išvada, kad, planuojant ar imantis einamojo laiko padovanojamų darby, reikia atsižvelgti į vis didėjantį rašytojų profesionalėjimą ir silpnoką mūsų jaunesniosios kartos visuomeninį aktyvumą”.

     Stilius ir kalba. "Mūsų literatūrai, kaip visumai, lieka aktualūs meninio lygio klausimai. Tarp jų — stiliaus, kalbos dalykai. Atpratome apie tai kalbėti, jau netgi recenzijose neužsimenama apie kūrinio kalbą. Be abejo, gėrimės J. Baltušio, Just. Marcinkevičiaus kalbos jausmu, bet skaitome ir tokiu žargonu parašytas knygas, nuo kurio plaukai šiaušiasi. Ir visa tai jau yra praėję pro mūsų redaktorių rankas”.

     Kaip gaila. Tą pat galima pasakyti it apie mūsų, išeivijos, rašytojus bei redaktorius. Daugelis į kalbą jokio dėmesio nekreipia, manydami, kad jie jau viską moka ir žino. Deja, taip nėra. Daugiau pagarbos lietuviškam žodžiui!

KITI KLAUSIMAI RAŠYTOJŲ SUVAŽIAVIME

     Jurijus Kobrinas savo kalboje pabrėžė, kad rusų rašytojų veikla per pastarąjį penkmetį buvo itin vaisinga. Kūrybinis klimatas Lietuvoje jiems palankus. "Tačiau negalėtume pasakyti, — nurodė J. Kobrinas, — kad rusų rašytojų sekcijoje viskas puiku. Ne visos išėjusios knygos parašytos talentingai, ne visi pradedantieji susilaukia sekcijos, leidyklos ar žurnalo "Litva literaturnaja” paramos, rimtų pretenzijų būtų galima pareikšti maskviškei kritikai ir leidykloms, kurios vangiai domisi Lietuvoje gyvenančių rusų rašytojų kūryba”.

     —Taigi... Maskvai jie per prasti, o Lietuvoje jaučiasi didžiūnais.

     Leonidas Jasinevičius kalbėjo, kad "populiarus mūsų literatūroje yra vadinamasis siekimas "būti savimi”, tačiau retas herojus pagalvoja, kad būti savimi — vadinasi, būti kukliam, doram, atjausti kitus, gebėti nesavanaudiškai aukotis”. Baigdamas savo kalbą, jis pasakė: "Šiandien galime drąsiai kalbėti apie mūsų gyvenimo trūkumus, jo šešėliuotas puses. Tokia galimybė yra patraukli, ir todėl ne vienoje prozos knygoje tos negerovės tiesiog kastuvu verčiamos į krūvą, turbūt naiviai tikint, kad pademonstruota didelė šiukšlių sankaupa padės greičiau likviduoti tamsias dėmes mūsų gyvenime. . . Žmonės dabar literatūroje ieško ne sąlyčio taškų su aktualijomis, o dvasią pakeliančios, svajonę taurinančios meninio vaizdo jėgos. Mūsų knygos yra bematant išperkamos, jos keliauja iš rankų j rankas, jas skaito įvairiausio išsilavinimo žmonės, o perskaityta knyga visuomet palieka tam tikrą pėdsaką. Vadinasi, mūsų literatūra daug kuo prisideda formuojant dorovinį klimatą, todėl reikia žadinti žmogaus tikėjimą savo geraisiais dvasiniais pradais, tuo pačiu tikėjimą rytdienos, bendro triūso prasmingumu. Visi pasiilgo gražaus žmogaus literatūroje. Žmogaus, kurio jausmų bei intelekto amplitudė būtų truputį aukštesnė, negu ligi šiol. Ko gero, atėjo laikas”.

     Suvažiavime taip pat buvo aiškiai pabrėžta, kad viena didžiausių kliūčių sparčiau plisti knygai Lietuvoje yra popieriaus stoka.

SUSITIKIMAS SU NIJOLE SADŪNAITE

     Kai šv. Jono Krikštytojo mokiniai pirmą kartą pamatė Kristų, tuoj paklausė: "Mokytojau, kur gyveni?” Panašiai ir aš, sutikęs netikėtai Nijolę Sadūnaitę, paklausiau:

     —    Nijole, kur gyveni?

     —    Gyvenu Architektų gatvėje, nr. 27, bt. 2, bet kai grįžau iš tremties (1980 m. liepos 9d.), tai iki šiol nesu gavusi nė vieno laiško iš užsienio, nei atviruko, nei jokios žinutės. Pati iš Vilniaus įvairiems asmenims po kelis kartus esu rašiusi, tačiau, kiek žinau, mano laiškai užsienio bičiulių taip pat nepasiekia.

     —    O kaip sveikata?

     —Ačiū gerajam Dievuliui, pati geriausia. Viskas į sveikatą tiems, kurie myli Dievą ir Juo visa širdimi pasitiki. Tada ir mirtis yra laimėjimas, nes per ją gyvenčiau amžinajam gyvenimui.

     —    Kaip dabar vertinate netolimo praeities gyvenimo įvykius?

     —    Kalbėdama apie savo kalėjimo, lagerio ir ištrėmimo laiką, galiu pasakyti, jog tai buvo patys laimingiausi mano gyvenimo metai, nes tada ypač realiai pajutau ir išgyvenau gerojo dangiško Tėvo meilę ir globą visais sunkiausiais gyvenimo momentais. Dabar esu visiems dėkinga už maldas ir prašau visus padėti man už viską dėkoti gerajam Dievui.

     —    Koks Jūsų žvilgsnis į ateitį?

     —    Ateitis yra Dievo rankose, todėl ji mums yra šviesi ir graži. Bet mums visiems reikia jausti atsakomybę ir daryti viską, ką galime, kad Jėzaus atneštoji meilė, šviesa ir tiesa pasiektų visų žmonių širdis. Dėl to nepagailėti, jei reikės, ir gyvybę paaukoti, kaip ją už mus visus paaukojo mūsų Mokytojas Viešpats Kristus. Jokių kompromisų su melu ir blogiu, jokių nuolaidų tiems, kurie nori paminti visa, kas kilnu ir šventa žmogaus sieloje. Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių!

     Laikas greitai baigėsi. Norėjau dar kartą susitikti, kai ką daugiau paklausti. Deja, daugiau nebesusitikome.    P. Kl.