Spausdinti

A. MAURAGIS

     Kai buvau mažas, negalėjau suprasti, kodėl Dievas yra nematomas. Juk jeigu jis tikrai yra, tai kam jam slėptis nuo žmonių, kuriuos jis myli? Ir žmonės, jį matydami, tikrai jį mylėtų ir būtų geri. Be abejo, taip galvojau ne aš vienas. Taip ir dabar daugelis galvoja. Galima sakyti, kad panašiai galvoja ir kai kurie mokslininkai bei teologai, perdėtai stengdamiesi įrodyti Dievo buvimą, kad žmonės neabejotų. Deja, tų abejonių moksliniais argumentais neišsklaidysi. Drįsčiau sakyti, kad tos abejonės yra vertinga tikėjimo dalis.

     Buvau teisių fakulteto studentas, kaip tik išlaikęs teisės filosofijos egzaminus. Tuo metu universitete, o vėliau ir spaudoje ("Židinyje”) iškilo prof. V. Čepinskio polemika su prel. A. Jakštu-Dambrausku dėl Dievo buvimo. Iš vienos pusės čia stovėjo universiteto rektorius, didelis eruditas, mokslininkas, ateistas. Iš kitos — populiarus kritikas, matematikos daktaras, rašytojas, teologas, kunigas. Taigi ginčas užvirė mokslo viršūnėse, sudomindamas visos Lietuvos inteligentiją, nes tai buvo labai įdomu ir tikintiems, ir netikintiems.

     Iš tų dviejų didelių žmonių polemikos, žinoma, naudos buvo visiems, nes abu oponentai buvo iškalbingi, tvirti moksle, logiški, pilni žinių, tačiau, kaip visados, nei tie, kurie ginčijosi, nei tie, kurie ginčus sekė, nebuvo priešingos pusės įtikinti. Visiems atrodė, kad jie turi pakankamai argumentų pasilikti prie savo senos pažiūros. Tad taip ir neteko girdėti apie naujus konvertitus.

     Praėjo nemaža laiko, ir aš turėjau kitą malonią progą arčiau pažinti dr. Joną Šliūpą, didelį laisvamanį. Antrojo pasaulinio karo metu kurį laiką teko gyventi Palangoje pas dr. J. Šliūpą. Paskui kartu išbėgome į tremtį, kartu gyvenome Austrijoje, Bregenzo mieste, iki jo mirties Berlyne 1944 m. Taigi turėjau daug progų tikėjimo klausimais plačiai išsikalbėti ir net daug knygų iš jo bibliotekos perskaityti, kurias jis man nurodė. Jis mėgo pasikalbėjimus religiniais klausimais ir pats yra nemažai rašęs tais reikalais. Atmetus neapykantą kunigijai ir klebonų šeimininkėms, iš kurių jis buvo patyręs daug nemalonumų vaikystės metais, gyvendamas pas dėdę kleboną, nedaug rimtų dalykų likdavo, dėl kurių nesutardavom. Beveik visada prieidavome prie bendros nuomonės, kad mokslas atskleis didžiąją paslaptį.

     Dr. J. Šliūpo laisvamaniškas nusiteikimas nebuvo be abejonių. Dievo atžvilgiu jis tvirtai tikėjo, kad mokslas greitai išsklaidys visas abejones. Kartą Vienoje jis paprašė mane, kad jam užpildyčiau anketą, nes jis silpnai matė. Tarp kitų klausimų anketoje buvo ir toks: "Kokios religijos?” Nežinodamas, ką rašyti, paklausiau jį patį. "Rašyk — katalikas”, atsakė ir po valandėlės pridėjo: "Jei antrą kartą gyvenčiau, nepakartočiau savo gyvenimo tokio, koks buvo”. Tas jo pareiškimas buvo graudus ir jam, ir man. Mudu valandėlę stovėjome, galvas nuleidę, tyliai ir susikaupę.

     Deja, jis, nesulaukęs mokslo įrodymų, numirė, o aš, sulaukęs 70 metų, ėmiau galvoti, kad mudu abudu klydome: mokslas niekada negalės įrodyti Dievo buvimo ar nebuvimo, nes Dievas nėra mokslu pasiekiamas. Jis pasiekiamas tik tikėjimu.

     Šiandien jau daug kas su ta nuomone sutinka. Tačiau vis tiek pasilieka neaiškumas kodėl Dievas nuo žmogaus pasislėpė? Iš karto atrodo, kad tai neįmanoma suprasti. Betgi Dievas nesukūrė pasaulio be plano, be tikslo, jis nepaliko žmogaus be apreiškimo. Ar mėgina kas nors suprasti, kodėl Dievas žmogui nematomas?

     Įsivaizduokime, koks turėtų būti pasaulis, jei Dievą matytume: ar kaip saulę danguje, ar kaip valdovą soste, ar kaip kunigą prie altoriaus, ar dar kaip nors kitaip. Koks tada turėtų būti žmogus, koks jo pasaulis? Visų pirma žmogus negalėtų būti laisvas. Matomas Dievas varžytų visus jo elgesius, žmogus neturėtų pasirinkimo tarp gėrio ir blogio, negalėtu džiaugtis pergale, kai atsisako blogio ir pasirenka gėrį. Viskas vyktų taip, kaip Dievo sukurta ir numatyta, panašiai kaip gyvulių pasaulyje. Gyvuliai yra kūriniai, kurie nieko savo neturi, jie turi tik tai, ką yra gavę, gyvena tik taip, kaip jiems yra nustatyta, neturi laisvės, neturi pasirinkimo.

     Dievas nenorėjo, kad žmogus būtų panašus į gyvulį, jis sutvėrė jį panašų į save, turintį laisvą valią, pasirinkimo galimybę. Jam davė protą, laisvą valią, sąžinės balsą. Dievas sukūrė žmogui visas gyvenimo sąlygas ir pasakė: "Viską, kas yra žemėje, valdyk, viskuo naudokis, tik nevalgyk šito medžio vaisių”. Tai buvo pirmasis Dievo įsakymas: "Nevalgyk. . .” Tai buvo gražus pasižiūrėti medis su gėrio ir blogio vaisiais. Būdamas laisvas, žmogus galėjo pasirinkti ar gėrį, ar blogį. Deja, jis pasirinko blogį, suklupdamas, nenugalėdamas pagundos.

     Dievas nesutvėrė žmogaus dievu, bet tik panašiu į save. Žmogus pats turėjo save papildyti, apsispręsdamas už gėrį, grožį, teisingumą, kilnumą, už Dievo ir artimo meilę. Tas visas didelis gėrio krūvis yra žmogaus vertės principas, kuris jį veda į Dievo namus, į Tėvo buveinę. Dangus yra Dievo vaikų namai, į kuriuos jie grįžta po vargingos ir sunkios kelionės.

     Jei Dievas būtų matomas, tos galimybės neturėtume. Štai kodėl jis pasislėpė nuo žmogaus. Štai kodėl kelias į Dievą ne žinojimu, o tikėjimu yra pagrįstas. Dievas davė žmogui gražų ir gerą pasaulį, tik žmogus dažnai nesusiorientuoja, kas jis yra, koks jo tikslas, ko jis siekia, ko jis turi siekti. Visos blogybės į pasaulį kaip tik ateina iš to žmogaus nesusiorientavimo.

•    JAV-se per paskutinius 20 m. perskyrų padaugėjo tris kartus. 1979 m. jų buvo 1.181.000

•    Maryknoll misijų vienuolija jau sulaukė 70 m. sukakties. Buvo įsteigta 1911 m. birželio 29 d.

•     Čekoslovakijoje komunistinė vyriausybė uždarė kunigų seminariją Bratislavoje. Klierikai buvo suruošę streiką prieš komunistų partijos kišimąsi į seminarijos reikalus.