Spausdinti

BALANDŽIO MĖN. 26 D.

Malonūs Skaitytojai,

     Esu tikra, kad kiekvienas jūsų turite ypatingą svajonę, vieną iš tų slaptųjų, "o kad galėčiau! o kad turėčiau! o kad pamatyčiau!” Mano ypatingos svajonės nuo pat vaikystės buvo dvi: nuskrist į mėnulį ir pamatyt piramides.

     Kelionė į mėnulį, bent mano vaikystėje, nebuvo taip jau neįmanoma, ypač jei skaitei Julės Verne. Lankydama trečią skyrių, tvirtai tikėjau, kad tam pasakiškam pasauliui pasiekti reikia tik gero lėktuvo ir maišo deguonies! Apie šį erdvių kelionės būdą plačiai aiškindavau ir vaikams, ir suaugusiems. Deja, niekas jo nepanaudojo...

     Tačiau aplankyt piramides buvo labai komplikuotas dalykas. Tais laikais pažinau tik vieną tikrą, ne knygose aprašytą, žmogų, kuris piramides matė. Tai buvo mano dėdė Kazys. Dar šiandien man akyse jo nuotrauka ant kupranugario: ilgos dėdės kojos, net taip aukštai sėdint, atrodo per ilgos, vienam akinių stikle baltai atsispindi Egipto saulė; kuprio lūpa atkarusi, varpelis pakaklėj. O to nepaprasto vaizdo fone — piramidė! Milžiniška, fantastiška, nesutelpanti į nuotraukėlės rėmus!

     Nors svajonė nuskrist mėnulin dar neišsipildė, nežiūrint žymiai patobulėjusio erdvių susisiekimo, tačiau pamačiau piramides ir dar labai daug kitų fantastiškų dalykų. Įvyko, kaip tam posaky — "always have a second choice”.

     Ir štai aš Cairo mieste. Viskas aplink smėlio spalvos. Net žalumynai ne tiek žali, kiek smėlėti. Dulkių čia ne mažiau, kaip kad astronautai rado mėnulyje, o triukšmo, kaip geležies fabrike.

     Kad tikrai patekau į kitą pasaulį, buvo aišku aerodrome: mūsų ekskursiją pasitiko rudai rainos ilgakojės katės, arabai su plačiarankovėmis, plačiaskvernėmis galabėjomis ir arabiški užrašai. Gražus arabiškas raštas: ne raidės, o plevenančios skarelės, skriejantys taškai ir vingiai — tūkstantis vienos nakties stenografija.

     Čia nebuvo mums įprasto Amerikos aerodromų plieno-stiklo blizgėjimo, kavos ir Coca-Cola automatų; nebuvo ir tvarkingo tempo. Čia viskas apnešta smėliu, chaotiška ir l.. ė .. t. . a. Patarnavimas irgi nekomplikuotas, nes jo nėra. Susiradai savo lagaminą ir neškis. O jei gudrus, čiupk vežimuką ir vežkis. Bet po 8 val. skridimo ir 3 valandų laukimo Romos aerodrome, nebesinori nei ieškot, nei tampyt lagamino. Bet mūsų vyrai pasirodė tebesą džentelmenai: jie ne tik visą bagažą sužvejojo, bet ir vežimukus sukombinavo.

     Rainų kačių palydėti, išžygiavom į šiltą Cairo naktį: moterys nešėsi kelionmaišius, o vyrai stūmė lagaminų prikrautus vežimėlius. Tokiais atvejais gera būti "neišlaisvintai”.

     Kai gerą bloką smėlėtu šaligatviu (netaisytas nuo Tutankamono laikų) nušlepsėję, radom belaukiantį autobusą, norėjosi tik sėst ir snaust. Tačiau Cairo veržėsi pro langus šviesomis, garsais ir vaizdais. Į akis krito daugybė mažų krautuvėlių. Turbanuoti krautuvininkai prekiavo ir po vidurnakčio. Daugiausia apelsinais. Vaisiai sukrauti piramidėmis, išbalansuoti ant padėklų, pakabinti ant siūlų, lyg Kalėdų eglutės burbulai. Gatvėmis keliavo pėstieji, nes ant šaligatvių pūpsojo automobiliai, rūpestingai apdangstyti specialiais maišais: turto ir prestižo ženklas, apsaugotas nuo dykumų smėlio!

     Galų gale pasiekėm Gizą, Cairo priemiestį, ir mūsų viešbutį — "Piramides”. Tai puošni "Holiday Inn”. Vestibiulyje kilimai, minkštasuoliai, gyvų gėlių puokštės ir gardelis su būreliu jau apsispaigliavusių viščiukų ir su juodu avinėliu. (Visi taip pat gyvi, tik mieguisti, kaip ir mes). Kampe ant staliuko pastebiu krepšį raudonai ir juodai dažytų kiaušinių. Velykos? Bet klausinėti nebenoriu. Noriu tik miego... miego.. .

     Mudvi su Irena griebiam kambario raktą kaip išganymą. Tačiau lova dar toli: reikia pirkt mineralinio vandens, nes kelionės instrukcijos sakė — "jokiu būdu negerk Egipto vandens!” Kokios bacilos tūno Nilo vandeny, nežinom ir nerizikuojam sužinoti. Ištroškę geriam mineralinį po stikliuką, tartum brangvynį (ne juokai — 2,75 už butelį!), o paskui pasigendam lagaminų. Po trumpo ieškojimo randame juos kieme, kur prieš dvi valandas iš autobuso iškrovė. Kai labai pikta tempiu savo bagažą per vestibiulio kilimus, maitre’d šaukia — lady, palik! Atnešim! Bet kas gali juo tikėti trečią valandą ryto?

BALANDŽIO MĖN. 27 D.

     Šią dieną reikėtų pavadint "Šuoliais per Cairo, risčia per tūkstantmečius”, nes trumpame dvylikos valandų tarpely pamatėm ir išgyvenom daugiau, negu įmanoma per dvylika mėnesių. Jei visur kitur egiptiečiai atrodė lėti, tai ekskursijose sugebėjo išvystyti Maratono tempą.

     Nespėję pasigardžiuoti "kontinento pusryčiais” — bandelėm su Egipto medum, uogienėmis ir kava, jau skubėjom į autobusą, kur mūsų laukė Nagla. Apie ją vėliau, nes į kiemą išėjusi, staiga pamačiau piramides! Pirmoji akistata mane nuvylė. Visą pusdienį jaučiausi blogai, tartum pamačiusi, kad pasakos karalius nuogas... Iš viešbučio kiemo matėsi jos dvi — Cheopso ir Chefren — pilkos, mažesnės, negu įsivaizdavau. Jų majestotą apvogė apylinkės namiūkščiai, tvoros ir elektros stulpai...

     Grįžtant prie Naglos, tai buvo įdomi moteris, prityrusi ekskursijų vadovė, archeologė. Jos prašauktas balsas braukė per ausis, kaip varinis puodų šveistukas, bet tai, ką ji pasakojo, nebuvo trafaretinė litanija turistams. Nagla kalbėjo pašnekoviškai, ne vengdama paliest dabartinio Egipto bėdų. Iš jos sužinojom apie 75% beraščių krašte, apie mokslą veltui ir nenorą mokytis; apie medicinos pagalbą ir šimtus tūkstančių apakusių nuo trachomos ar lėtai mirštančių nuo bilharzijos (Nilo vandenyje gyvenančių parazitų sukeliama liga); apie nuolat vykstančią statybą ir apie 1 mil. žmonių gyvenančių kapinėse. Reikėtų čia dar pastatyti Čikagos dydžio miestą, kad Cairo galėtų sutalpint savo gyventojų perteklių.

     Su pagarba Nagla kalbėjo apie prezidentą Sadat, kuris dedąs daug pastangų krašto ekonomijai ir kultūrai pakelti. Ypač šiltai ji atsiliepė apie ponią Sadat, dirbančią egiptietės moters išlaisvinimui ir sukultūrinimui.

     "Mes mylim savo prezidentą, bet mums labai patiko ir jūsiškis — Jimmy, — juokiasi Nagla žemu girgždančiu balsu, — tačiau dar neapsisprendėm už Ronnie..

     Iki garsiojo archeologinio Cairo muziejaus važiavom skersai visą miestą. Dienos šviesoje Cairo vėl kitaip atrodė: platūs bulvarai, moderniški viešbučiai, ambasados, didžiuliai tiltai per flegmatišką Nilą ir laibas Cairo bokštas, panašus į palmės kamieną. Pro autobuso langus bėgo ir kitokie vaizdai: juodų ožkų būriais ir basais vaikais užsigrūdę gatvelės; margom gūniom apdengti arogantiški kupranugariai ir drambliškais krūviais apkrauti stoiški asiliukai; baltos, melsvos, rusvos, pilkos vyrų galabėjos; juodos, juodos ir juodos moterų skraistės; skaisčiai raudonos Cairo policijos beretės, kuklios vakarietiškai vilkinčių merginų suknelės; gražūs vyrukai ant dviračių; rėkiančių spalvų kino reklamos ant sienų ir tvorų; kur ne kur prez. Sadat nusaldintas portretas; apšepę eukaliptai ir jų šakose balti smailiasnapiai ibisai. O visą tą margumyną vainikuoja statybos kranai ir karšto vėjo plevenamos skalbinių vėliavos. Plazda jos balkonuose ir balkonėliuose, languose ir langiūkščiuose. Visas miestas šoka arabišką blezdingėlę, mašinų signalams be pertraukos grojant.

     "Matot, judėjimas nedidelis, — aiškina Nagla, — šiandien pas mus Velykos”.

Cairo archeologinis muziejus.

     Atsiminiau viščiukus ir avinėlį viešbutyje, bet koks susigrūdimas gali būt šiokiadienį, neįsivaizdavau, kol nepamačiau per sekančias dienas.

     "Pas mus žmogus be religijos yra niekas, — sako Nagla, — todėl mes kreipiame dėmesį į savo tikėjimą. Penkis kartus per dieną girdėsite muedzinus (musulmonų šventyklos tarnas-kantorius) šaukiant tikinčiuosius melstis. Vieni meldžiamės, kiti ne, bet visi gerbiame Alachą ir jo Pranašą”.

     Cairo muziejus atrodo tvirtas ir ištikimas, kaip Nilas. Net jo spalva molinė, kaip Nilo vandens. Didžiosios durys tartum anga į faraono kapą, o prieš laiptus baseine žaliuoja vešlus papyruso kuokštas, tinkamas simbolis didžiojo žmonijos išradimo — rašto.

     Tačiau muziejaus vidus — archeologų, egiptologų ir istorikų siaubas. Turbūt ne vienas jų gavo širdies smūgį, pamatęs neįkainojamus, nepakartojamus turtus, sumestus ant smėliu apneštų grindų ar sudėtus į senoviškas, kabliuku užkabinamas vitrinas. Suskilusios sienos, nešluotos grindys, kopėčios, kibirai ir lyg kažką remontuoją darbininkai stebina lankytojus labiau, negu Tutankamono turtai, saugomi poros kareivėlių mažam kambary. Pro atvirus langus karštas vėjas pučia į auksinį jaunojo faraono veidą. Ar nepasigenda jis karališkos viešnagės Čikagoje?

     Jei muziejus nuvilia ir nustebina, tai suvenyrų krautuvėlė pateisina turistų viltis. Čia viskas tvarkinga, ir prekyba vyksta amerikietišku tempu. Gausybė gražių, įdomių ir nepigių suvenyrų dingsta bedugniuose turistų maišuose. Neatsiliekam ir mes: apgulę stalus, renkamės sidabrines sages su mėlyno fajanso skarabėjais (senovės egiptiečių garbintas juodvabalis), žavingosios Nefertiti (faraono Achenaton [1360 pr. Kr.] žmona) kartūšus (ovale ieroglifais įrašytas karalių vardas), žiedus, alabastrines senųjų dievų statulėles, na ir tuzinus spalvingų atvirukų.

     Beskubėdama atgal į autobusą, susiduriu su gatvės prekijais. Tartum maitvanagiai apspinta jie mane, plasnodami pilkom galabėjom ir tiesiai veidan kišdami savo prekes.

     "Look, lady, look! Nefertiti! Iš alabastro! Tik penki svarai!”

     Bandau prasimuši pro jų ratą, šaukdama "too much!” ir čia padarau pirmąją klaidą: žodis "per brangu” atidaro derybas.

     "Too much? How much? — Tai kiek? Kiek duosi už žavingą Nefertiti? Kiek už alabastrinę Nefertiti? Klausyk, lady, kaip tau — tik keturi svarai!”

     Arabas neatstoja. Jo rudas veidas vėjų išdžiovintas, akys užtraiškanoję, dantys rudi, šepetuko nematę. Sustoju. Tai antroji klaida, nes prekijas jau įgrūdo statulėlę man į rankas. Nors protestuoju, kad "keturių svarų per daug”, bet autobusas jau triūbija, ir į rudą prekijo delną atskaičiuoju keturis rudus svarus.

     "Per daug sumokėjai! Reikia derėtis”, aiškina man gudriosios bendrakeleivės. Tiek to. Už karalienę, apie kurią vis dar kalbama po trijų tūkstančių metų, keturi svarai nebrangu.

     Cairo miestas nuolat apgyventas jau trys tūkstančiai metų. Nestebėtina, kad čia yra įvairiausių įdomybių. Nemažai jų Kryžiaus karų ir Turkijos sultonų palikimas, kaip impozantiška Saladino (Salah Eddine) tvirtovė arba Mohamed Aly-Alabastro mečetė. Ten mus Nagla ir nusiveža.

     Susirinkom grakščioj kolonadoj, kur apiplyšę arabai kiekvienam užmovė skudurines vyžas, nes su batais vidun įžengt negalima.

     Iš lauko Alabastro mečetė — sunkiasvoris kupolų ir kupoliukų pastatas. Jį lengvina ir į dangų kelia du ploni, smailūs kaip virbalai, minaretai. Viduje, kaip ir muziejuje, viskas šaukiasi valymo, dažymo remonto. Po dulkėm ir riebalingais nešvarumų sluoksniais slepiasi nuostabūs ornamentai, mozaikos, Korano citatų reljefai ir puikios alabastro lempos, apvalios, kažkada buvę baltos, kaip mėnulio pilnatis.

     Iš čia dar nukankam į senąjį koptų (labai sena Afrikos krikščionių sekta, netikinti į Kristaus žmoniškumą) rajoną ir aplankom siaurutėlių gatvelių raizginy pasislėpusią Abou Sergah bažnytėlę. Pagal Naglos aiškinimą, tai esanti seniausia tebeveikianti bažnyčia krikščionių pasauly. Keistas pastatas — lyg bažnytėlė bažnyčioje. Trys spalvingais audiniais apdangstyti altoriai, paslėpti už meniškai išdrožinėtų medinių durų. Aplink tamsios nišos, paslaptingi balkonai; niūrioj prieblandoj blizga eilė Kristaus gyvenimą vaizduojančių ikonų. Nagla nuveda mus už altorių ir parodo angą į požemį. Ten esanti kripta, kurioj, pagal seną tradiciją, gyvenusi šventoji Šeima.

     Abou Sergah dar labiau, negu iki šiol matyti senieji pastatai, reikalinga gero restauratoriaus. Jei lietuviai, sutikdami milžiniškas kliūtis iš sovietų pusės, įstengė taip šauniai restauruoti Trakų pilį, tai laisvam Egiptui tinkamai prižiūrėti savo paminklus, atrodo, turėtų būti daug lengviau.

     Eidami atgal, sutinkam laidotuves. Siaura gatvele tiesiai į mus atbėga būrys vyrų. Ant pečių jie neša rudą karstą, o juos vejasi juodais šydais susisupusios dejuojančios moterys. Nustebę ir apsigandę, mes spaudžiamės prie sienų, praleisdami tą keistą mirties estafetę.

Abou Sergah bažnytėlės vidus (Cairo).

     "Tai koptai, — sako Nagla, — jie neša mirusįjį į Abou Sergah”.

*  *  *

     Popiet važiuojam pažiūrėt piramidžių! Nors, šiškebab bevalgydami, pūkštėm ir dejavom, kad Nagla mus "nuvarė nuo koto”, bet žodį "piramidė” išgirdę, vėl striksim kaip kiškiai.

     Pagaliau mano ilgametė svajonė išsipildė — stoviu prieš Cheopso piramidę! Dabar ji atrodo, kaip reikia — majestotiškai. Jos dydis, aukštis ir plotis trenkte pritrenkia. Pradedi nebetikėt savo pojūčiais. Stovi be žado prieš tą visų pasakiškųjų milžinų milžiniškiausią, visų fantazijų fantastiškiausią, visų sunkenybių sunkiausią. Piramidės šonai gruoblėti nuo išsikišusių milžiniškų akmenų (senovėje piramidės buvę padengtos baltu tinku, lygios ir akinančiai baltos). Pagunda alpinistams? Bet mažas užrašėlis (viskas aplink Cheopsą maža) skelbia, kad "į piramides lipti griežtai draudžiama”.

     Kaip iš tikrųjų tuos 2.300.000 akmenų, sveriančių nuo dviejų iki 15 tonų, senovės egiptiečiai taip preciziškai viens ant kito sukėlė, archeologai dar vis tebesvarsto ir tebesiginčija. Populiariausia teorija: kartu su piramidės sienų vainikais buvę iš žemių ir akmenų pilamos rampos, kuriomis senovės statytojai užveždavę akmenis, naudodami medines pavažas ir virves. Priešingai populiariam įsitikinimui, kad piramides statė mušami ir badu marinami vergai, egiptologai randa duomenų, kad tam darbui faraonai sutelkdavę žemdirbius, kada Nilo potvynių metu jie neturėdavę darbo. Piramidžių statyba buvusi sezoninis, pastoge ir maistu apmokamas, triūsas.

     Grįžtant atgal iš 4.600 metų senovės, žvirgždinga, akmenuota dykuma prie Cheopso verda ir kunkuliuoja nenutrūkstančiu turizmo bizniu. Ne veltui turizmas vadinamas ketvirtuoju Egipto derliumi. Autobusas po autobuso atveža ir pilte papila margus būrius turistų iš įvairių kraštų. Minia plepa, čeža, šūkauja įvairiausiomis kalbomis. Tikras Babelis. Be anglų kalbos, kuria daugmaž gali susišnekėt su kiekvienu egiptiečiu, nuo viešbučio kambarinės iki suvenyrų pardavėjo, skamba čia vokiečių, prancūzų, japonų kalbos. Žinoma, ir lietuvių. Prie triukšmingos "garbės ir gyriaus” litanijos Cheopsui prisidedam ir mes, šaukdami vienas kitą papozuot ir pafotografuot. Dievuliau brangus, kiek tų blizgančių objektyvų taiko į Cheopsą! Jei nuotrauka būtų šūvis, Gizos piramidės jau būtų sutrupintos per paskutinį šimtmetį nuo foto aparato išradimo...

     Mūsų Nagla "varo biznelį” su aukštu storu arabu. Jo galabėja smėlio spalvos, jo rudas veidas blizga ir ant didelių kojų šlepsi guminiai sandalai. Man jis atrodo kaip sarkofagų vagis, išlindęs iš piramidės. Žiūrėk tu man, moteriška intuicija nemeluoja! Pasirodo, Abdula (storulio vardas), vadovas į Cheopso kapą, tikrai ką tik išlindęs iš piramidės!

     "Kas nori pasižiūrėt piramidės vidaus, prašau paimt bilietėlį ir sekt Abdulą! — šaukia Nagla, — į piramidę lįst nepatartina širdininkams ir turintiems klaustrofobija”-

     Perku bilietėlį, bėgu pas Abdulą. Pamatyt ne tik didžiausiąją piramidę, bet ir jos vidų, praneša mano lakiausias svajones.

     Mūsų "drąsuolių” susidaro nemažas būrelis. Visi žygiuojam paskui Abdulą į piramidę, kur žiojėja siaura anga. Ten užsikariam išsišovusiais akmenimis. Abdula nusišluosto prakaitą, kilstelėjęs galabėją, leidžia dykumų vėjui papūst į kreivas blauzdas ir perspėja mus, kad reikės smarkiai susikūprini ir saugotis nesutrenkt galvos į akmenis. Čia jo patraiškanoję akys užkliūva ponią Salomėją ir, pačiupęs ją už rankos, žengia urvan šaukdamas: "Eikš, Šybos karaliene!” Ponia Salomėja mėgsta humorą ir Abdulos plepalams neužsileidžia, pridėdama savo komentarus. Taip įslenkam žąsele visi paskui juodu, susikūprinę, bet juokdamiesi. Tačiau greit nutylam, nes darosi sunku kvėpuoti.

     Žemyn, žemyn eina urvas; kūprinamės labyn ir labyn. Karšta, trošku. Po kelių minučių urvas dar labiau susiaurėja, bet ima statėti. "Saugokit galvas!” — dusliai šaukia Abdula. Dabar jau ropojam trilinki. Prakaitas žliaukia veidu, graužia akis. Karšta.

     Trūksta oro. Iš abiejų šonų mane spaudžia akmenys. Milijonai tonų akmenų! Iš viršaus mane slegia penki tūkstančiai metų! Vaizduotė įtempta, lyg styga. Prieš mane slenka Cheopso kilmingieji, nešini faraono mumija. Balto lino sijonai limpa nuo prakaito, blizga fajanso ir lapis lazuli papuošalai; trošku nuo kvepalų, kuriais aplaistyta mumija. Didis faraonas-dievas žengia į savo majestotišką kapą! Jo širdį svers šakalagalvis Anubis. Ar nusvers Cheopso širdis Maat (tiesos) plunksną? "O mano kūno širdie, neišduok manęs, nes tu esi mano ka (siela), kuri yra mano kūne!”

     Staiga man nuo pečių nukrinta uolų slėgimas. Ir kvėpuot lengviau. Grįžtu į savo amžių. Mes pasiekėm "Didžiąją galeriją”. Tai milžiniškas stačiai aukštyn šaunantis koridorius. Laiptų nėra, tik skersinukai, kad kojos neslystų.

     "Pirmyn, pirmyn pas Cheopsą! — šaukia Abdula, — greičiau, Šybos karaliene!” — ragina jis ponią Salomėją. Mes gaudom kvapą, lyg žuvys, ir drebančiais pakinkliais lipam aukštyn. "Didžioji galerija” laikoma vienu iš žymiausių Senosios karalystės architektūrinių statinių. Elektros lemputės apšviečia šį fantastišką kelią į didžiosios piramidės širdį. Kaip atrodė čia, kai iškvėpuotam ore blausiai pleveno deglai?

     Pagaliau įžengiam į Cheopso kapą. Tai raudono granito kambarys, tuščias, nejaukus, tartum kalėjimo celė. Neapsakomus turtus, kurie jį puošė, seniai jau išdangino gudrūs piramidžių vagys. Bestovi tik granitinis faraono sarkofagas. Apspitę jį, nusifotografuojam. Nepagarbus Abdula krečia juokus, tauzydamas apie "American sugar mammas”. Tokio elgesio prie savo sarkofago didysis Cheopsas tikrai nenumatė. Einant atgal, Abdula parodo kapo ventiliaciją. "Egyptian aircondition”, kikena jis, uždegdamas žvakutę prie mažos skylės sienoj. Liepsna ima blaškytis. Kažkur už šimtų pėdų ir šimtų tonų akmens yra mėlynas dangus.

     Kai vėl išlendu į orą, į šviesą, turistų šurmulį ir aitrų kupranugarių kvapą, jaučiuos tikrai sugrįžus "iš anapus”.

     "Žinai, ne šita piramidė yra devintas pasaulio stebuklas, — giliai atsikvėpusi sako ponia Natalija, — bet mūsų daktaras!” Aš  jai pritariu, nes vyriausias mūsų bendrakeleivis, 82 metų dr. Jusionis ne kartą pasirodo už mus visus greitesnis, judresnis ir smalsesnis. Abejoju, ar tiek metų sulaukus, išdrįsčiau lįsti į Cheopso kapą. Nebent į. . . savo...

     Didžiųjų piramidžių papėdėj, senųjų karalių majestoto nė kiek nesivaržą, savo biznius ir biznelius varo įvairiausi prekijai. Jų ryškiausi ir įdomiausi — kupranugarių varovai su savo išdidžiais "dykumų laivais”. Čia jų ištisi karavanai laukia savo "aukų” ir gero "bakšiš (arbatpinigiai, "tip”). O "aukos” byra iš autobusų, kaip vynuogės iš gausybės rago, nes dar negimė toks vakarietis, kuris nenorėtų nusifotografuoti ant kupranugario. Kupranugaris ir piramidė reiškia Egiptą, kaip Gedimino pilis Vilnių. Tą mūsų troškimą varovai puikiai supranta ir greitai patenkina: nespėji apsidairyt, o jau tempia atbulą už rankos, mauna savo kafiją (arabų galvos apdangalas) tau ant galvos ir sodina į balną. Ne tymo tai balnelis, o margų gūnių su kutais ir skambaliukais ir ne ant bėro žirgelio, o ant apvalios kuprio kupros.

     Sulankstęs ilgas kojas, kaip staliaus metrą, guli (tupi?) tas keistas sutvėrimas ir, kramtydamas žolę, žiūri į tave piktom akim. Iš to žvilgsnio matai, kad pasiutiškai nusibodęs jam šitas "kelk-gulk” žaidimas. Jauti, kad nedera trukdyt šio dykumų lordo ir jau norėtum mandagiai nusliuogt nuo balno, kai varovas, šaukdamas "lady, laikykis”, duoda ženklą. Susiūbuoja pasaulis, ima virst piramidės—kupris stoja, panarindamas galvą ir keldamas užpakalį. Šiaip taip išsilaikai balne ir — joji! Kuprio žngsiniai primena laivo siūbavimą. "Fotografuok!” — šauki bendrakeleiviui ir šypsaisi, abiem rankom įsikibus balno rago.

Dykumoje netoli Cairo. Kupranugario vardas — Ramzis, varovo — Ibrahimas, o raitelio — Nijolė.

Nijolės Jankutės nuotrauka.

     "Lady, laikykis!” -— vėl rėkia varovas. Dabar, rodos, krenti atbula. Nieko nebematai, nes ant akių užsmuko kafija. Kai ją nutrauki, "Bakšiš!” — sako varovas, o kupranugaris suriaumoja ir spjauna per petį. Džiaugiesi, jei nepataikė, ir galvoji, kokią impozantišką turėsi nuotrauką parodyt draugams ir pažįstamiems!

     Šią fantastišką dieną baigiam Sfinksu ir Papiruso institutu. Nepaprastai gaila, kaddėl to didelio skubėjimo negaliu apžiūrėt Sfinkso iš arti. Kaip tyčia ir vakaro saulė spigina į akis, trukdydama fotografuoti. O Sfinksas tūno pakalnėje prieš Chefren piramidę, ramus ir paslaptingas, kaip prieš tūkstančius metų. Dykumų liūtas faraono veidu saugo faraono kapo vartus. Niekas nebežino jo tikrojo vardo. Sfinksas buvo senas jau tada, kai Herodotas, žymusis graikų istorikas, stebėjosi juo V a. pr. Kr. Įdomu, kad tų laikų graikai buvo smalsūs turistai. Jų parašai randami ant daugelio senųjų Egipto pastatų. Jie ne tik Sfinksą, bet ir didžiąsias piramides praminė graikiškais vardais (Chufu—Cheops, Chafre—Chefren, Menkaure— Mycerinos), kurie prigijo ir paliko amžiams.

     Papiruso institute jauna, graži ir plepi egiptietė ne tik paaiškina, bet ir parodo, kaip senovėje buvo gaminamas garsusis papirusas, pirmųjų žmonijos knygų popierius. Vaizdais, kartūšais, ieroglifais išrašyti jo pavyzdžiai dengia instituto sienas. Čia galima įsigyti įvairiausių ant papiruso senovės Egipto temomis pieštų paveikslų ir paveiksliukų. Tačiau jie per daug nuspalvinti, nublizginti, nusaldinti masiniam pareikalavimui. Nenoriu jų. Geriau išeinu laukan dar pažvelgt į nepakartojamą Trijų Piramidžių - Sfinkso ansamblį.

     Saulė jau už Chefren. Spindulių vainiku žėri masyvi viršūnė, o sužalotą Sfinkso veidą jau dengia mėlynas šešėlis. Iš kažkur atsiradę dykuma bėga arkliai. Iš po kanopų rūksta smėlis. Negaliu įsitikint, kad nesapnuoju, ir spaudžiu aparato mygtuką: man reikės įrodymo pačiai sau.

Iki kito laiško.

Jūsų Nijolė Jankutė