Spausdinti

KOSTAS PAULIUS

     "Laiškuose lietuviams” kiekvieną mėnesį pasirodo Chiaros Lubich straipsniukai. Jie verčiami taip pat ir į daugelį kitų kalbų, spausdinami laikraščiuose, žurnaluose bei atskiruose lapukuose, leidžiami 146 kraštuose ir vadinami "Gyvenimo žodžiu”. Tasai "G.ž.” pasiekia arti pusantro milijono skaitytojų. Jį spausdina kiekvieną mėnesį ir Vatikano oficiozas "L’Osservatore Romano”. Šį ar kitą mėnesį bus pradėta spausdinti taipgi ir jojo angliška laida. Tasai "G.ž.” taip pat perduodamas įvairiomis kalbomis Vatikano bei kitų stočių radijo bangomis.

     Tie straipsniukai taip vadinami, nes jie aiškina kokią nors Šv. Rašto mintį — Dievo žodį, kurs ir yra giliausia prasme gyvenimo žodis. Ir jie ne tik aiškina, bet taip pat pateikia ir paprastą bei konkretų būdą tą Dievo žodį paversti mūsų gyvenimu. Jie aiškina kiekvieną mėnesį vis kitą Šv. Rašto mintį. Mėnesiui skirtoji, per tą laiką gyvenama mintis padeda mums po truputį vis geriau ir giliau ją pažinti. Padeda ją pasisavinti ir padaryti lyg mūsų pačių dalimi. Kartu su mūsų pastangomis ji mus palaipsniui tobulina ir veda į tai, ką Jėzus paliepė ir kas yra mums Dievo valia: "Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5,48).

     Mes, žmonės, galime padėti vienas kitam tik truputį geriau suprasti Dievo žodį. Bet tikrasis to supratimo davėjas yra patsai Dievas. Jis savo žodyje giliau atsiveria kiekvienam, kada nori ir kiek nori. Mūsų pačių galios yra ribotos. Ir kai mes tas ribas jau pasiekiame ir vis dar ko nors geriau neišmanome, tada geriausiai mums gali pagelbėti nenuklysti Jėzaus žodžiai: "... kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas, — neįeis į ją” (Mk 10,15).

     Mažulėlis nuoširdžiausiai tiki viskuo, kas tik jam sakoma. Tasai jojo tikėjimas ir pasitikėjimas savaime ateina iš jo galių didelio ribotumo. Užtai vaikas atsiveria natūraliu paprastumu tam, kas jam sakoma. Mūsų išmintis Dievo akivaizdoje yra ribota, kaip vaiko. Tai Jėzus mums ir primena, ko reikia priimant Dievo karalystę — Dievo žodį.

     Chiara savo straipsniukuose aiškinimus pateikia labai paprastai. Ir dėkui Dievui! Juk Šv. Raštas — tai tikras Dievo meilės vandenynas žmogui. Menkai pasitikint Dievu, tame vandenyne galima paskęsti. O sunkūs ir komplikuoti aiškinimai, pasitikintys tik savimi, kaip koksai girnų akmuo, gali paskandinti. Nes tokie aiškinimai dažnai gali būti grindžiami vien žmogaus išmone ir gražbylyste. Tada jie tik nustelbia Dievo mintį. Nustelbdami, tarsi debesimis pridengia gyvąjį Dievą, ir tada sunku Jį beatpažinti bei surasti.

     Chiara aiškindama nesiremia savimi. Josios autentiškas autoritetas — Jėzaus įsteigtoji Bažnyčia. Jai Jėzaus žodžiai: "Kas jūsų klauso, manęs klauso” (Lk 10,16), reiškia visišką paklusnumą, be jokių rezervų.

     Jai Šv. Raštas visuomet yra Dievo žodis, kurs nesikeičia. Bet josios rašiniuose jisai ateina pas mus nauju rūbu. Ji mums parodo, kokią jėgą Dievo žodis turi ir kaip toji jėga veikia, kai tikintieji tą Dievo žodį paverčia konkrečiu gyvenimu.

     Ji pati pradėjo taip Dievo žodžiu gyventi. Ji visiškai pasiaukojo ir atsidavė Dievui, visame trokšdama tik Jojo valią vykdyti. Šv. Raštas tąją Dievo valią jai visuomet rodė. Užtai ji pasiryžo kiekvieną jo mintį, išmąstytą ir giliau suprastą, paversti savo gyvenimu. Ir ji savo pastangas pradėjo be kompromisų.

     Tos josios pastangos neliko be vaisių. Ji nepamokslavo, nieko nebandė atversti, tik paprastų paprasčiausiai stengėsi mylėti artimą, kiekviename matydama patį Jėzų. Jo žodžiai jai buvo konkretūs: "... kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25,40). Ir ji neliko nepastebėta. Veikiai ją pasekė mažas būrelis mergaičių, kurios visos kartu su ja pradėjo gyventi tuo būdu. Netrukus tą pradininkų būrelį pasekė keli šimtai vyrų ir moterų. Po trumpo laiko juos sekė jau tūkstančiai daugelyje Italijos miestų. Vėliau tasai sekimas persimetė ir į kitus Europos kraštus ir, kaip koks gaisras, išsiplėtė į visus kontinentus.

     To sąjūdžio nei Chiara, nei joks kitas žmogus neplanavo. Dabar jisai veikia visame pasaulyje. Jo struktūroje jau yra 26 šakos. Jų tarpe yra šeimų, kunigų bei vienuolių, kaip vyrų, taip ir moterų šakos. Ir seminaristai turi taip pat savo atskirą šaką. O jaunimas net tris, pagal amžių veikiančias. Pagrindinė šaka, nuo kurios sąjūdis ir prasidėjo, yra nevedusių, kurie daro įžadus, kaip ir vienuoliai. Bet jie nėra vienuoliai, nors gyvena mažomis grupėmis kartu ir dirba kiekvienas savo profesijoje.

     Sąjūdžio užuomazga prasidėjo II pasaulinio karo metu 1943 metais, kada Chiara visiškai pasiaukojo Dievui, ir ją pasekė tasai mažasis mergaičių būrelis. Ir kai jisai taip plėtėsi, Šventasis Sostas ilgai sąjūdį tyrė ir 1962 metais oficialiai jį patvirtino, pripažindamas "Marijos darbo” (Opera di Miria) vardu. Tačiau žmonės nuo pat pradžios tą sąjūdį vadino "Focolare” vardu. Jisai taip populiariai ir dabar tebevadinamas. Italų kalboje focolare reiškia židinį, kur galima susišildyti. Pačią Chiarą Lubich Šventasis Sostas pripažino sąjūdžio įkūrėja ir jo prezidente. Ji sąjūdžiui ir dabar tebevadovauja.

     Sąjūdžio išsiplėtimas trumpu laiku visame pasaulyje liudija, kad Jėzaus žodžiai: .. tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegu ir jie bus viena mumyse” (Jn 17,21) nėra utopija. Tie Jo žodžiai yra sąjūdžio kartinis akmuo. Sąjūdis tiki, gyvena ir supranta, ant kokio pagrindo vienybė turi būti statoma ir kokių sąlygų reikia, kad toji vienybė būtų visad gyva ir klestėtų.

     Chiara įžvelgia vienybės esmę ir ja su sąjūdžiu gyvena. Jai Jėzaus žodžiai: "...Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje”, sako, kad vienybė yra dieviškos prigimties ir ji reiškiasi Švč. Trejybės asmenų tarpusavio meile. Tokią meilę Jėzus įsakė ir mums: "Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip pat mylėtumėte vienas kitą!” (Jn 13,34). O Jis mus mylėjo savo gyvybės kaina.

     Užtai Chiara ir tos pirmosios ją pasekusios mergaitės nuo pat pradžios stengėsi, kad toji dieviškoji vienybė būtų jų gyvenimo pagrindas ir realybė. Jos dažnai atnaujindavo meilės paktą, sakydamos viena kitai, kad yra pasiruošusios ir gyvybę duoti viena už kitą. Ir taip visas sąjūdis augo, plėtėsi ir dabar tebegyvena ir stengiasi, kad toji dieviškoji vienybė, kurios meldė Tėvą patsai Jėzus, būtų realybė mūsų gyvenime.

     Kai tokioje dieviškoje vienybėje žmonės kur nors gyvena, tada turi savo tarpe Viešpatį. Jis tai užtikrino: "Nes kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu jų tarpe”. Sąjūdyje visi stengiasi būti tokie, kad turėtų savo tarpe Jėzų ir Jį galėtų nešti žmonėms, taip tęsdami Marijos misiją, kada ji, tarusi Dievui savo "Fiat”, atnešė žmonijai Jėzų. Užtai ir Šventasis Sostas sąjūdį pripažino "Marijos darbo” vardu.

     "Gyvenimo žodis” — tie Chiaros mėnesiniai straipsniukai žingsnis po žingsnio padeda tobulėti toje dieviškoje meilėje ir augti vienybėje. Nors tasai žodis kiekvieną kartą pateikia tik vieną kurią nors Šv. Rašto mintį, tačiau savyje turi visą Šv. Raštą. Nes kiekvienas Dievo žodis, nors tiesiogiai ir neminėtų, išreiškia mums Dievo valią, kuri veda mus į Jo ir artimo meilę ir į mūsų šventumą.

     Dieve duok, kad mes, lietuviai, tokią meilę pasiekę, galėtumėm sugyventi ta dieviška vienybe. To iš mūsų labiausiai laukia tėvynė Lietuva.

•    Angoloje marksistinė vyriausybė nusavino visus katalikų Bažnyčios pastatus, seminarijas, mokyklas. Misijonierių veiklos galimybės sumažėjo, bet vis dėlto daroma kas galima. Angoloje yra apie 21/2 milijono katalikų.

•    Lenkijoje 1980 m. buvo įšventinti 632 nauji kunigai, 48-niais daugiau negu 1979 m. Iš naujai įšventintų 470 yra parapijų kunigai, o 162 vienuoliai. Kunigų seminarijose 19£0 m. mokėsi 6285 klierikai.