Dorothy Crain
Aš stengiuosi apie tai tiek daug negalvoti. Negalvoti apie tą dieną, kai aš palikau savo motiną. Kai tai prisimenu, visuomet mane apima liūdesys, meilės ir kaltės jausmai manyje susikryžiuoja, ir aš apsipilu ašaromis. Aš tikrai niekad neužmiršiu, kaip aš atsukau savo nugarą ir išėjau, kaip ji šaukės mano pagalbos.
Kai aš buvau maža mergytė, mama visad buvo su manimi. Ji piešdavo merkuro-chromu raudonas žvaigždeles ant mano sumuštų keliukų, ir skausmas tuoj pranykdavo. Aš atsimenu tuos laikus, kai ji plaudavo mano antklodėles, o aš stovėdavau po džiovinimui ištiesta virve su nykščiu burnoje ir traukdavau tas žalias antklodėles žemyn prie savo veiduko. Mama viską suprato — ji niekad manęs nebardavo. Manau, kad ji tada visai negalvodavo apie ateitį. Bent aš tada negalvojau.
Vieną vasaros popietę mama, tėtis ir aš išvažiavome pasivažinėti. Vienoje kryžkelėje mes pravažiavome pro didelį namą su ilga veranda prieky, kur supamose kėdėse, nieko neveikdami, sėdėjo seneliukai. Jie tik suposi...
— Štai, motin, kur ir mes kurią dieną atsirasime, kai būsime seni ir niekas mūsų nenorės, — pasakė mano tėtis.
— O ne, tėte, ne! Aš jumis rūpinsiuos, — tvirtinau aš.
— Šiais laikais vaikai tėvais nesirūpina. Žinai, motin, mes turime kiek susitaupyti, kad vėliau galėtume patys save išlaikyti, — porino tėtis toliau.
— O, tėte, aš rūpinsiuos. Aš niekad jūsų neapleisiu.
— Aš verčiau norėčiau mirti, negu gyventi senelių prieglaudoj, — pagaliau užbaigė tėtis.
— Mama, pasakyk tėtei, — šaukiau aš, — kad aš niekad jūsų neapleisiu, ne, ne. . .
Ir aš tai tvirtinau su ašaromis, o motina, stengdamasi jas sulaikyti, apkabino mane ir švelniai, lyg patvirtindama, sakė: "Aš žinau, žinau...”
Vasara keitėsi į rudenį, krito lapai. Mama nušluostė man ašaras, kai nudvėsė mano šunelis, ir įrodinėjo, kad nežiūrint to, gyvenimas ir toliau rieda. . . Ir aš vėl gaudžiau saulės spindulius ir skaičiavau žvaigždes, nes buvau jauna...
Metai bėgo. Mama darydavo man Halloween dienai kostiumus, kurie laimėdavo pirmus prizus, vėliau pasiuvo puikią iškilmingą suknelę gimnazijos baigimo proga, dar vėliau — baltą vestuvinę suknelę, prisiuvinėtą perliukų. Kai gimė mano pirmasis kūdikis, kasdien atlikdavo per miestą ilgą kelionę autobusu, kad mane aplankytų ligoninėje. Ji laikė tada mano ranką savo delne, kad priduotų man stiprybės mano naujoje motinystės rolėje... Ir kai vėliau su jos vieninteliu anūkėliu kėlėmės už trijų tūkstančių mylių, mama stengėsi šypsotis ir ramiai pasakyti sudiev.
Mes grįžome atgal prieš tėtės mirtį.
— Nesibijok, mama, — sakiau, — aš tavimi pasirūpinsiu.
Kasdien aš ją pašaukdavau telefonu, pasiimdavau apsipirkti, kartu planuodavome išvykas ir šeimos šventes. Bet mamos širdyje tuštuma didėjo ir didėjo, ir aš negalėjau jos užpildyti. Ji pradėjo menkėti. Jos melsvos akys, kurios kadaise linksmumu spindėjo, dabar apsiblaususiai žvelgė į tolumas, ir ji gyveno tik atsiminimais. Jos meilė — vyras per penkiasdešimt metų nuėjo amžinybėn, ir ji nieko kito nenorėjo. ..
Paskui ji pradėjo viską užmiršti, ir kadaise žinomos vietos jai pasidarė svetimos. Bet ji vis dar užsispyrusiai kasdien išeidavo pasivaikščioti, tačiau atsirasdavo vis toliau ir toliau nuo namų. Atrodo, kad ji vis kažko ieškojo, bet ko — ir pati nežinojo. Kai ji pavargdavo ir negalėdavo rasti kelio namo, svetimi ją atvesdavo prie durų ir švelniai įspėdavo būti atsargesnei. Aš pradėjau rūpintis. Dabar ji buvo vaikas, nesuprantanti savo ribų, nepaklusni mūsų įspėjimams. Jos praeitis pasidarė jos dabartimi. Ji užmiršo, kas aš esu.
— Mama, aš esu tavo mažoji mergytė, atsimeni mane? Prašau, atsimink mane...
Kažkas svetima gyveno mamos kūne. Balsas buvo tas pats, pažįstamas, bet žodžiai kalbėjo apie anuos laikus, anąsias vietas. Jos anūkai ir duktė, jos miręs vyras — viskas išnyko iš jos atminties, lyg jie niekad nebūtų egzistavę. Vieną naktį, kai visi miegojo, mama vidurnaktį išėjo pasivaikščioti. Šį kartą policininkas parvežė ją namo. Buvo trečia valanda ryto, kai ją rado sušalusią, paklydusią, vaikščiojančią greitkeliu...
Aš ilgiau nebegalėjau atidėlioti savo nuosprendžio. Ir dabar, kitą vasaros popietę, kaip aną atmintiną kartą, mes vėl išvažiavome į priemiesčius. Bet šį kartą jau sustojome prie senelių prieglaudos. Aš ir mano mama kartu užlipome laiptais aukštyn. Čia verandoje linguojamose kėdėse vėl sėdėjo seneliukai. Jie blankiai žvelgė, mums praeinant pro šalį...
Visą laiką dirbtinai šypsodamasi, aš apgyvendinau mamą jaukiame kambarėlyje. Sienose pakabinau paveikslus iš jos praeities. .. Ir vis žvelgiau į jos akis, tikėdamasi rasti nors kokį manęs pripažinimo ženklą, bet nieko nebuvo. Aš laikiau jos sugrubusias rankas savosiose ir galvojau, kaip jos pynė ramunių vainikus mano plaukams.
— Mama, pažink mane, — šnabždėjau, — pažink. ..
Dabar jos atmintis prašoko dešimtmečius, ir ji grįžo atgal į laimės ir tikrumo laikus. Glostydama lovos užtiesalus, ji lyg jaunuolišku balsu liūliavo: "Mama sako — būk lovytėj ir rytoj jausies geriau. ..”
— Kalbėk man, kalbėk — tu esi mano mama, — maldavau.
Tada pajutau kažkieno ranką, traukiant mane už rankovės:
— Išeik jau ir leisk jai ilsėtis. Nuo dabar mes ja pasirūpinsim.
Tai buvo slaugė, apsivilkusi balta sukrakmolyta uniforma. Braukdama ašaras, aš dar lūkuriavau. Kaip pasikeitė mūsų rolės! Dabar aš buvau motina, o ji — vaikas. Ir kai aš bučiavau jos raukšlėtą veidą, ji šypsojosi, žiūrėjo į mane nepažįstamu žvilgsniu ir sakė:
— Aš manau, kad jau laikas eiti namo. Aš noriu eiti namo.
Aš nusisukau, kad paslėpčiau ašaras...
— Atleisk man, mama, atleisk, — vis kartojau.
Saulė dar skaidriai švietė, ir pasaulis atrodė tas pats, kai pradėjau jau viena kelionę namo, jausdama, kad mudviejų pasaulis pasikeitė visam laikui... Ten, toje kryžkelės prieglaudoje, aš palikau dalį savo gyvenimo.
Ir dabar, kai esu viena, dažnai galvoju apie tuos du vasaros popietės išvažiavimus. Atsimenu savo tėvelio laimę ir motinos pasitikėjimą manimi. Atsimenu ir savo užtikrintus prižadėjimus. Aš bandau save įtikinti, kad mama tai suprastų... Ir aš tikiu, kad kažkur jos atminties pasaulyje mes esame kartu — motina ir vaikas. Kažkur mes abi gaudome saulės spindulius ir audžiame dienų svajones.
Iš anglų kalbos laisvai išvertė Aleksandra Eivienė