BALANDŽIO MĖN. 28 D.

     Apie Egiptą pasakosiu ilgai,
     nes nėra kito krašto,
     kurs turėtų tiek stebuklingų dalykų.

          Herodotas

Malonūs Skaitytojai,

     Prityrusių keliautojų sakoma, kad nematei Egipto, jei neaplankei Tebų. Todėl mūsų ekskursijos vadovai šią išvyką specialiai suplanavo. Iš tikrųjų, diena, kurią praleidome Tebuose, pasiliko viena iš labiausiai atmintinų.

     Kelionė į aerodromą 4 val. ryto per ištuštėjusį Cairo buvo gana linksma. Važiavome taksiais, bet jie ne visi buvo verti to vardo. Pavyzdžiui, to, kuriuo važiavau, neužsidarė vienos durys ir neatsidarė du langai. Ponia Stasė sėdėjo prie tų langų, laikydama rankeną abiem rankom ir kiekviename posūkyje šūktelėdama vajėzau... Mes visos kitos spyrėmės į grindis ir kabinomės į sienas, pasiruošę ištikšti į bulvarų palmes. Tačiau aerodromą pasiekėme gyvos ir laiku!

     Lėktuvas į Luxor — didžiulis. Ant uodegos emblema: senovės dievas Horus sakalo galva. Vidus išdekoruotas ieroglifais. Stiuardesės labai gražios. Ši linija — Egipto prestižas: ja skrenda turistai iš viso pasaulio, todėl reikia pasitempti.

     Lėktuve, kaip ir prie piramidžių, — kalbų Babelis. Tačiau mus visus jungia turistinė uniforma: baltos "panamkos” ant galvų, juodi akiniai ant akių, aparatai kadaruoja ant kaklų, o glėbiuose — mineralinio van-

Ramzis II.

dens buteliai. Skrendam lyg į atlaidus — modernūs senovės garbintojai.

     Senieji Tebai 676 km į pietus nuo Cairo. Skrendam tik valandą, bet kiek įdomių vaizdų matau žemai! Sachara, kuri man egzistavo tik geografijos vadovėly, dabar tikra — plyti be galo, be krašto! Smėlio jūra su smėlio keteromis ir smėlio bangomis. Retkarčiais praskrendam vingiuotus upių pėdsakus — sausutėlius wadis. Per šią grėsmingą dykynę lėtai vingiuoja išblukęs Nilo kaspinėlis. Jo pakraščiai pilkai žalsvi. Žalsva -melsva-žalsva — stebuklingoji gyvybės vėliava mirties karalystėje!

     Iš lėktuvo išlipus, tvoskė karštis. Nors buvo dar tik 9 val. ryto, bet saulės krosnis jau smarkiai liepsnojo, ir spinduliai ne glostė, o badė. Į miestelį nuvažiavom vėsinamu autobusu, globojami gražaus vadovo, vardu Said.

     "Mano pavardė reiškia 'ponas’, — šypsodamasis paaiškino jis, — taigi esu ponas Ponas”.

     Said vilkėjo sportiniu kostiumu, tokiu pat pilkšvai žaliu, kaip apylinkės augmenija, ir atrodė poniškai.

     Kelias į Luxor ėjo lygiagrečiai su irigaciios kanalais. Drumzlinam jų vandeny braidė vaikai, į juodas skraistes susisupusios moterys plovė baltinius. Visi bjauriosios bilharzijos aukos? Šalikelėse plūkto molio trobelės, aukšti eukaliptai ir apkrauti, užkrauti, perkrauti asiliukai. Viską jie kantriai neša: šieną, žolę, kirbines krepšių su daržovėmis, kirbines vaikų. Ištįsę asiliukų veidai, atkarusios lūpos, nulėpusios ausys — nuskriaustojo ir pažemintojo portretas... Kažin, ar yra kur nors pasaulyje asilų globos draugija?

     Autobusas lėkė, beveik braukdamas šalikele einančiųjų apdarus, krepšius ir ryšulius. Pro langus stebėjom pilkai žalius, Nilo gerai patręštus laukus. Čia pirmąkart pamačiau artoją su jaučių jungu ir mediniu arklu. Architektūriniai praeities stebuklai ir medinis dabarties arklas sunkiai derinasi, bet... Egiptas yra keistenybių šalis.

     Netoli Luxor į autobusą įlipo dar vienas jaunas egiptietis — mums paskirtas šios dienos ekskursijų vadovas.

     "Ladies and jentelmen, mano vardas — Mohamed Abdul”, prisistatė jis. Koks skirtumas nuo ano, mus į Cheopso piramidę vedusio Abdul! Šis — kaip tame sename šlagary — "gražus Abdula, jaunas plėšikas”. Tačiau į plėšiką jis nebuvo panašus. Greičiau į apaštalą Joną: juodaplaukis, juodaakis; baltutėlė galabėja, smėlio spalvos šlepetės; šilta šypsena, balti dantys. Tobula reklama Egipto turizmui. Tegyvuoja "Misr Travels”, kaip užrašyta ant daugelio autobuso šonų. "Nemanykit, kad Misr reiškia "misery”,— šypsosi mūsų "apaštalas Jonas”,

     — Misr — tai Egiptas”.

     Luxor — nedidelis iš turizmo gyvenąs miestelis rytiniame Nilo krante. Seniai pradingo tos garso ir garbės gadynės, kada jo vardas buvo Tebai, kada dieviškieji Tutmozės, Ramziai ir Amenhotepai iš čia kietai valdė visą civilizuotą to meto pasaulį. Ten, kur žygiavo karališkos procesijos, švylavo strauso plunksnų vėduoklės, tilindžiavo skambaliukai ant šokėjų kojų ir auksinių dviračių, smilkalų debesy važiavo Dviejų Kraštų (pietinis ir šiaurinis Egiptas) valdovas, dabar burzgia autobusai, darda nuvargusių kuinų traukiamos "kalamaškos”, ir turistai dera suvenyrus mažose krautuvėlėse.

     Abdula išlaipino mus prie senoviško viešbučio "Winter Palace”. Nors tie "Žiemos rūmai” statyti anglų valdymo laikais, bet seniesiems Tebams gėdos nedaro. Jie tinka čia, ant Nilo kranto: masyvūs, rudi; plačios terasos, karališki laiptai. Viduje maloniai vėsu, nors niekur nematyti vėsinimo aparatų. Kambariai didžiuliai; durys atsidaro, žemyn nuspaudus senovišką rankeną; užuolaidomis apmuturiuoti aukšti langai veriasi į gėlėm žydinčias terasas.

     Patinka man "Žiemos rūmai”. Jie pri mena R. Kipling knygas apie Indiją ir sukelia kažkokius beformius, anapus atminties plazdančius, vaikystės įspūdžių šešėlius su mezginių užuolaidom ir vėsia prieblanda už stiklinių durų.

     Pailsėję ir nusipirkę naujas mineralinio vandens atsargas, paliekam "Žiemos rūmus” ir einam į amžiną vasarą. Lauke mus pasitinka saulė ir dievas Ra visa savo žiauria didybe. Stačiomis spindulių ietimis saulė bado mūsų šiaurietiškas galvas ir čiulpia dar nespėjusį išrasot prakaitą.

     Nilo krantinėj kėpso nudryžęs apsilupinėjęs keltas į vakarų krantą. Jis jau pilnas turistų, čiabuvių ir įkyriųjų "karabelninkų”. Čia vyksta triukšminga mugė: barška karolių virtinės, čeža banknotai, skamba smulki grąža ir suvenyrų biznio dainelė — "too much”, "Madam, how much?” Turisčių kaklai jau linksta nuo agato karolių, kelionmaišius iki žemės nusveria alabastro vazos, šventieji skarabėjai ir iš juodo akmens išskaptuotos mumijos.

     Vakariniame krante mūsų kelias veda į garsųjį Karalių slėnį. Jau iš tolo raudonuoja atšiaurios uolos. Ten giliose sausose olose laidojami faraonai, palikdami suslapstytus turtus kapų vagims ir ateities muziejams.

     Pirmasis sustojimas — Memnono kolosai, išgarsėję I a. po Kr. paslaptingu dejavimu saulei tekant (spėjama, kad orui šylant, kokiame nors plyšyje labiau plėtėsi akmuo, išduodamas garsą). Majestotiški jie, nors amžių apskaldyti, aptrupinti, praradę veidus ir nustoję dejuoti.

     Pastatydino kolosus Amenhotepas III prieš 3.500 metų, kad saugotų vartus į jo šventyklą. Šventyklos nei žymės, bet kolosai ištikimai sėdi karštam smėly, suskilusias rankas padėję ant suskilusių kelių. Praėjo pro juos amžiai ir minios tokių smalsuolių, kaip mes. Stebėjosi jais ir Herodotas. Galbūt jis ir davė jiems Agamemnono vardą, norėdamas pagerbt Graikijos didvyrį. Negalvojo išdidus Amenhotepas, kad, nežiūrint amžinų kolosų, bus amžinai pamirštas.

     Išbyram visi iš autobuso fotografuoti. "Tik penkios minutės!” — šaukia įkandin Mohamed Abdul. Paknopstom bėgu prie kolosų. Kai reikia skubėt, fotografavimas pasidaro komplikuotas. Norisi nutraukt ne tik tą istorinę vietą, bet ir pačiai į nuotrauką patekti. Todėl šaukiesi kurio bendrakeleivio pagalbos, skubiai aiškini jam savo aparato mygtukus, skubiai bėgi į pasirinktą vietą, nervingai šypsaisi ir vėl bėgi atgal, nes dabar bendrakeleivio eilė pozuot, o tavo — fotografuoti.

     Aplink kolosus šmirinėja būrelis arabiukų ir juodavilnių avinukų. "Madam, make pictur?” — sustabdo mane vienas su avinėliu glėby. Purvini marškiniai, juodos akys, linksma šypsena ir... nulėpausis avinėlis. Abu prityrę pozuotojai, ir aš spaudžiu mygtuką. "Good pictur, madam! Bakšiš!” — šiepiasi vaikiūkštis, ištiesęs rudą delnuką.

*  *  *

     Pilnas oras kregždžių
     ir istorijos gausmo,
     kurį širdimi girdžiu
     be nerimo, be skausmo.

          K. Bradūnas

     Deir-el-Bahri reikia pamatyti, kad tikėtum gilios senovės architektų nuostabiais talentais. Tai galbūt grakščiausias ir dailiausias senojo Egipto paminklas. Nenuostabu, nes jo iniciatorė moteris — garsioji XVIII dinastijos karalienė Hatčepsut (1503-1482 m. pr. Kr.). Mirus vyrui, Hatčepsut paveržė sostą iš savo sūnaus Tutmozės III ir, užsidėjusi Dvigubą Karūną (faraonų karūną sudarė dvi, viena ant kitos uždėtos karūnos: pietinio ir šiaurinio Egipto), valdė kraštą tvirta ranka. Ji mėgo nešioti vyriškus drabužius, o ceremonijų metu — faraono barzdą. Dar ir šiandien egiptologai tebediskutuoja jos veržlią asmenybę ir jos ryšius su patarėju (meilužiu?) Senmut. Tai bent buvo anksti išsilaisvinusi moteris!

     Deir-el-Bahri — Hatčepsut šventykla — stovi aukštų raudonų uolų papėdėj. Tai majestotiškų terasų ir stilingų portikų ansamblis. Nieko čia nėra sunkaus, milžiniško, slegiančio. Tobulos stačiakampės linijos, simetriškos angos primena šių dienų statybą. Jei ne raudona dantytais kuorais dangų remianti uola fone, jei ne akmenuota dykynė aplink, manytum, kad stovi prieš kokio turtingo priemiesčio naują gimnaziją ar ištaigingą banką.

 

     Šventyklos terasos pilnos žmonių. Vienos ekskursijos ateina, kitos išeina. Įvairių kalbų klegesys, aparatų kleksėjimas, aprangos margumynas. Karalienė Hatčepsut nebūtų pakentusi tokio balagano, ir mes, kelnėti, maišuoti, kepurėti turistai, tikrai atsiturtume drumzlinuose Nilo vandenyse.. .

     Atsisėdu minutei nuošaly ant karšto akmens. Tolumoj pro dulkinas palmių karūnas blizga Nilas. Protas, įpratęs istoriją matuoti šimtmečiais ar dešimtmečiais, neaprėpia šios vietos. Viskas čia buvo praeitis, kai gimė Kristus, o mums sena Trakų pilis — nutolusi nuo šių krantų už ateities ribos...

     Karštam ore šaudo urvinės kregždės. Jų vyt-vyt aidi uolose ir šventyklos angose. Saulė pila baltą ugnį ant galvos. Bet dykuma alsuoja lengvu vėju, ir prie 110°F atrodo mažiau karšta, negu Čikagoje prie 9o°F. Karštas vėjas vėsina, karštas vėjas džiovina. Skauda neapdengtų rankų odą. Džiūstu, kaip mumija?

     Nenorom palikau nuostabiąją Deir-el-Bahri, nes Abdul nesumažino ekskursijos tempo ir tempė mus toliau. Kai pasiekėm Tutankamono kapą, karštis buvo savo zenite. Džiūvo veidai, lūpos, gerklės. Negalėjom atsigauti nei sulindę į kapą: ir ten oras buvo troškus, karštas. Tačiau spalvinga sienų tapyba ir auksinė jaunojo karalaičio mumija sarkofage—fantastiškas vaizdas! Lengva suprasti archeologo Carter susijaudinimą, kai jis 1922 m. atrado šį vagių nepaliestą kapą!

     Karalienių kapuose sienų piešiniai taip pat puikiai išsilaikę: spalvų šviežumas, kontūrų aiškumas nepaprastas. Senovės tapybą apžiūrint, aišku, naudojomės ir senovės "technika”: prie įėjimo į tamsias, siauras kapų uolas tupėjo arabai su aliuminio lakštais ir, pagavę saulės spindulį, metė šviesos "kiškutį” į paveikslus kapo sienose. Apšvietimas buvo toks geras, kad galėjom net fotografuoti! Žinoma, iš kapo išlindus, turbanuotas "apšvietimo inžinierius” pareikalavo "bakšiš”.

     Kažkur tarp Deir-el-Bahri ir Tutankamono kapo prie mūsų grupės prisijungė jauna australiukė — Susie, iš Camberros. Jos tėvas pažįstąs daug lietuvių, todėl jai esą smagu su mumis pakeliauti. Iš tikrųjų, tai ne mes, bet mūsų "apaštalas Jonas” jai rūpėjo. Susie buvo daili šviesiaplaukė, dėvėjo šonuose aukštai skeltą sijonuką ir linksmai plepėjo. Mūsų vyrai geraširdiškai atleido jai flirtą su Abdul, patys "užmesdami akį”.

     Pagaliau, karščio priglušinti ir vėjo išdžiovinti, susėdom pailsėt Karalių slėnio užeigoj. Šiaip taip susiradę vietą prie staliukų (mirusiųjų slėnis pilnas gyvųjų — turistų) ir gerdami amerikietišką "7-UP”, dalinomės įspūdžiais. Bekalbant apie ieroglifus, pasirodė, kad mūsų Mohamed ruošiasi archeologijos magistro laipsniui ir puikiai rašo ie-roglifais. Apspitom jį, prašydami, kad tuo fantastišku raštu išrašytų mūsų vardus. Greit visi puikavomės asmeniškais kartūšais, kur pvz. raidė N vaizduojama vandeniu, L — liūtu, E — plunksna ir pan.

Tokiomis karietomis važiavome į Karnak.

Nijolės Jankutės nuotr.

     Būdamas apsukrus "Misr Travel” agentas, Mohamed pasisiūlė padirbint mums kar-tūšus iš kupranugario kaulo ir tuoj pat padarė gerą biznį iš gausių užsakymų. Aišku, ne tokį pelningą, kaip Cairo Nagla, kuri ne vienai mūsų ponių įpiršo ne vieną auksinį kartūšą. Anot kai kurių vyrų, mūsų moteriškės savo pirkiniais jau atremontavo kokią nors salę Cairo muziejuje. ..

     Grįžtant į "Žiemos rūmus” siestai, Mohamed pravežė mus pro savo senelio namus ir prašė, į Ameriką grįžus, pažiūrėti filmo "The Sphinx”. Ten esąs nufilmuotas baltas senelio namukas Karalių slėnio pakrašty, o pats Mohamed dalyvaująs kaip statistas.

     "Mano senelis pasakoja, kad jo namai stovi ant dar neatkasto kapo. Kai aš turėsiu archeologijos doktoratą, atkasiu tą kapą, pagarsėsiu ir atvyksiu pas jus į Ameriką”, juokavo mūsų vadovas, o mes jam palinkę jom, kad tas kapas būtų turtingesnis už Tutanka-mono. . .

     Po pietų jaukiam restoranėly "Marahaba” vėl mus priglaudė siestai "Žiemos rūmai”. Iškritom visi — kas į fotelius, kas ant sofų. Nuspyrę batus, nuvožę "panamkas” ir nuo įskaudusių kaklų nukabinę foto aparatus, drybsojom dievo Ra spindulių nuplakti. Didžiulių kambarių vėsi prieblanda ir tylus pasišnekėjimų murmesys — puikus poilsis įspūdžių priblokštam keleiviui.

     Šnekos nuklydo į kalbų įvairovę. Prie mūsų vėl prisijungęs Said pasigyrė mokąs rusiškai. Ponia Emilija tuoj išbandė jo sugebėjimus, užvesdama pokalbį ta kalba. Mūsų "apaštalas” Mohamed irgi pasirodė imlus kalboms: lietuviškus vardus ir posakius jis ištarė be akcento, o mūsų grupę nuo pat ryto šaukė: "Moonshine—samagonas— krūminė!” greičiausiai pokštininkų Vytauto ir Alekso "pamokytas”.

*  *  *

     Garbė tau Amon-Ra-Atum-Harakhti,
     kuris prašnekai, ir pasidarė žmonės,
     dievai, galvijai ir visos ožkos ir
     visa, kas skrenda, ir visa, kas nutupia. . .

          Merisekhmet

     Pavakary Luxoro "karietom” važiavom į garsiąją Amon-Ra šventyklą Karnake. Ši šventykla laikoma svarbiausiu ir įdomiausiu senovės Egipto paminklu. Ją pasiekt nesunku — tik pora mylių nuo Luxor. Bet kaip ir viskas Egipte, ta trumpa kelionė arkliais buvo tam tikras išgyvenimas.

     Margom gūniom ir blizgančiom geležėlėm išdabintos girgždančios "karietos”, nuvaryti liūdnaveidžiai arkliukai, turbanuoti vežikai, lieknos palmės ir liepsnojantys hibiscus krūmai — viskas aplieta vakaro auksu, viskas skendi lipnioj, minkštoj šilimoj, gėlių, arklių prakaito ir šlapumo aitriam kvape. Staiga suplyšta egzotiška paveikslo drobė, kai iš mažos gatvelės išsipila kraupi laidotuvių eisena.

     Vyrų būrys, kaip anądien Caire, bėga, ant pečių nešdami atvirą karstą, tikriau dėžę, vos pridengtą plevėsuojančia paklode, o būrys moterų juos vejasi, klaikiai raudodamos. Ta rauda be žodžių, be melodijos. Primityvi, kaip akmens amžiaus kirvukas. Ji tokia, kaip "iš skausmo rovėsi plaukus”, ir tokia, kaip "daužė galvą į sieną”... Juodi, juodi raudotojų apdarai, tartum ateinančios nakties šešėliai. ..

     Moterys nepaveja karsto. Vyrai šaukia ir varo jas šalin. Viena jų, turbūt mirusiojo našlė, išsivoliojusi purve. Nuo juodų plaukų, nuo juodų apdarų byra džiūstantis rausvas molis. Ji bėga ir rėkia, bėga ir rėkia. . . Nepaveja...

     Gatvė užsitvenkia. Visi praleidžia tas klaikias lenktynes. Vyrai, karstu nešini, užsidaro mečetėj, moterys nutyla ir grįžta atgal.

     Pagaliau pajudam. Arkliukas kapsi ristele. Tylim ir mes. Jaučiuos, tartum pamačiusi antikinę tragediją graikų teatre. Tik čia nebuvo vaidinta... O gal? Ar tradicijos nesudramatinta gyvenimo kasdienybė, išgrimuota sutirštintom spalvom, apvilkta pertemptais jausmais ir gestais?

     Pasiekę Karnaką, išlipam prie Sfinksų -Avinų alėjos. Geriau sakant, sfinksų Avingalvių, nes ant tradicinių liūto kūnų vypso raguotos avinų galvos — dievo Amon emblema. Už jų stūkso milžiniškos rudų akmenų sienos su vartais į senojo Egipto sancta sanctorum.

     Nors Tebai buvo krašto sostinė, tačiau Naujosios Karalystės (taip vadinamas Egipto istorijos laikotarpis tarp XVIII ir XXI dinastijos) politiniam ir religiniam gyvenimui toną, be abejo, davė Karnakas. Tai didžiulis milžiniškų šventyklų ansamblis, pašvęstas dievų karaliui, Tebų patronui Amona-Ra.

     Senovės egiptietis įsivaizdavo saulę kaip majestotišką karalių, dėvintį aukštą dvigubą karūną, ir davė jam dvigubą vardą:

     Amon — paslėptasis (naktį saulė nematoma) ir Ra — prieinamasis (saulė dieną). Visi Naujosios karalystės faraonai Karnake statydino šventyklas šitam spindulingam dievui, tuo pačiu nepamiršdami įamžinti savęs grandioziškose statulose, o savo darbus bei nuopelnus įrašyti tūkstančiais ieroglifu sienose, kolonose, obeliskuose. Kiek garbės ir gyriaus čia teko dievui Amon-Ra, nežinia, bet Hatčepsut, Horemheb ir eilė Tutmozių bei Amenhotepų pagarbino save gigantiškais pastatais.

     Vaikščiodamas po tuos kiemus, kambarius, sales, žvelgdamas į kolonas, statulas, obeliskus ir mylių mylias įrašų ieroglifais, jautiesi ne tik mažas, bet pasimetęs, prapuolęs toje bežadėje didybėje. (Didžiųjų kolonų salėj lengvai tilptų Paryžiaus Notre Dame katedra. Kolonų aukštis — 79 pėdos, skersmuo — 12 pėdų,) Nebežinai nei kur žiūrėti, nei kur eiti. Karnakas neaprėpiamas žvelgsniais, neapeinamas žingsniais. Jam apžiūrėt reikia mėnesio, ne vieno vakaro.

     Gigantiškų vaizdų priblokšti, susirenkam prie šventojo tvenkinio. Už dantytų sienų griuvėsių, už Tutmozės ir Hatčepsut obeliskų leidžiasi geltona saulė. Dievas Ra persimaino į Amon, Prieš akis šventasis tvenkinys, tartum tirpyto aukso veidrodis. Tame atsispindi Karnako vartai, sienos ir kolonos, Įsižiūrėjus, nebežinai, kur oras, kur vanduo, Tokį tobulą atspindį mačiau tik Kraterio ežere, Oregone. Tačiau ten vandeni galėjai gert, toks buvo tyras, o čia — negalima nė rankų plaut. Šventasis tvenkinys, kaip aiškina patys egiptiečiai, per amžius virtęs įvairių parazitų ir pavojingų organizmų perykla,

     "Ladies and jentlemen, jūsų diena Tebuose baigiasi, — sako Mohamed Abdul,— padarykime čia atsisveikinimo baliuką!”

     Vos spėjome susėst prie apgriuvusios sienos, kai prisistatė du blizgančiai juodi nubiečiai su "Pepsi” buteliais, ir mūsų "baliukas” prasidėjo. Vienas iš nubiečių vadinosi Abdul. Tikrai! Nejuokauju, Mūsų Abdulos paprašytas, jis padainavo Nubijos dainą. Aštrus, gergždžiantis Abdul balsas tiko šiai vietai ir šiam vakarui. Jis tarytum dejavo tykumų vėju ir kukčiojo mirusių amžių dvasiomis.

     Už dainą sulaukęs gausių katučių, Abdul įsidrąsino ir vakaro programą dar paįvairino šokiu. Užsirišęs turbano skarą ant klubų ir pasikaišęs savo melsvą galabėją, juodas, padžiūvęs Abdul šlepsėjo per dideliais kareiviškais pusbačiais, klaipydamas riešus ir pats sau pritardamas daina. Mūsų linksmybės pasiekė zenitą, kai, visiems į taktą plojant, Susie įsijungė į nubiečio šokį.

Zoserio piramidė Sakkaroje. N. Jankutės nuotr.


     Saulė nukrito už Karnako sienų, pajuodo šventojo tvenkinio veidrodis. Obeliskais ir kolonomis šliaužė minkšta, šilta prieblanda. Reikėjo grįžti atgal.

     Vakarieniavom "Marahaboj”. Nenorėdamos šusti prikaitusioj valgykloj, Irena, Gina ir aš išslinkom į balkoną. Buvo visai tamsu. Tropinė naktis nukrenta greitai. Iš Karalių slėnio pūtė stiprus karštas vėjas. Jis negaivino, tik vėlė plaukus ir supo filigranu išdabintas balkono lempas. Auksiniai šviesos ratai sukosi grindyse, girgždėjo lieknų padavėjų varstomos durys, sklido kepamos avienos, migdolų ir ryžių kvapai.

     Mes atsisėdom prie languota staltiese uždengto staliuko. Ant jo išsitiesus gulėjo raina katė. Ji leidosi glostoma ir murkė, žvelgdama į mus siaurais žalių akių plyšiais. Iš kur tu, Nefertite, migdolų akim ir švelniu kaklu? Ar iš smėliu užneštos Amarnos, Gražuole, Kuri Ateini? (Nefertitės vardo reikšmė).

     Staiga iš gretimos mečetės minareto muedzinas pradėjo šaukt tikinčiuosius vakaro maldai. Aukštyn-žemyn bangavo jo užlūžtantis balsas; Alacho vardas gaudė graudžiam virpesy; karštas vėjas nešiojo alpstančią dejonę, ir oras skambėjo kraupiu graudumu.

     Pasijutau toli nuo įprastojo pasaulio, nuo visko, kas buvo aišku, tvirta ir sava. Aplink mane dejavo slėpininga naktis, į mane kvėpavo karštas vėjas. Buvau paklydus ir pamesta kitoj erdvėj, kitoj planetoj... Ar tai mano noras pasiekt mėnulį išsipildė?

     Išvykstam atgal į Cairo vėlai. Paliekam Tebus, saugojamus Memnono kolosų, paliekam išdidžias faraonų dvasias Karalių slėny ir akmeninius jų veidus Karnake. Paliekam ir Mohamed Abdul gatvėj prie "Mara-habos”.

     "Ladies and jentlemen, pažiūrėkit filmą "The Sphinx”, dar primena jis ir pamojuoja. Vėjas plaka jo baltą apdarą, šiaušia palmių karūnas. Karštas troškinantis vėjas nuo raudonų Deir-el-Bahri uolų...

BALANDŽIO MĖN. 29 D.

     Baigėsi paskutinė diena Egipte — pati įdomiausia! Lankėm faraono Zoserio laiptuotą piramidę Sakkaroj, o vakare dalyvavom garsiajame "Šviesos ir garso” spektakly..

     Pirmoji suvienyto Egipto sostinė buvo Memfis (apie 20 mylių į pietus nuo dabartinio Cairo). Beveik 3000 metų prieš Kristų Memfis jau buvo didelis miestas, valdomas III dinastijos faraonų. Šis miestas gyvavo apie 4000 metų, tačiau dabar, jei ne laiptuotoji piramidė, būtų sunku atrasti net jo vietą. Nilo potvyniai ištirpdino nedegtas plytas, iš kurių senovės gyvenvietės buvo statomos. Paliko tik akmeniniai karalių kapai dykumose, kaip ši nepaprasta, seniausioji piramidė.

     Kelias į Memfį, tikriau į dabartinį Sakkara kaimelį, buvo labai gražus: abipus aukšti, išdrikusias šakas kaip kasas paleidę

Karalienė Nefertiti.

eukaliptai, o aplink žali datulių palmių miškai. Staiga, lyg nurėžta, baigiasi žaluma. Įvažiuojam į dykumos karalystę, o ten jau iš tolo regim ir pačią karalienę — Zoserio piramidę.

     Ji stovi vidury mylios ilgumo aikštės. Ją senovėje juosė milžiniška siena su 14 vartų, kurių tik vieni buvo tikrasis įėjimas. Aikštėje, be piramidės, stovėjo daug įvairių pastatų, kurių griuvėsius dabar apžiūrinėjam. Pomirtiniai karaliaus Zoserio namai apima ir požemius, kuriuose rasta meniškai išpuoštų kambarių, paties Zoserio kapas ir 40.000 alabastrinių ir kristalinių vazų! O įdomiausia tai, kad 5000 metų nepaskandino užmarštyje šių paminklų architekto. Tai legendarinis Imhotep, faraono viziris, didelių ir įvairių talentų asmenybė. Egipto istorijoj jo vardas iškyla kaip kunigo, astronomo, rašytojo, architekto ir gydytojo. Tai pirmas ne karališkos kilmės egiptietis, savo darbais įsiamžinęs tūkstantmetėj istorijoj.

     Niekur nepajutau gilios senovės taip apčiuopiamai, taip ryškiai, kaip dykumoj prie Zoserio piramidės. Čia nebuvo kupranugarių, nei įkyriųjų suvenyrų pardavėjų, nei turistų kamšaties. Klampojau smulkiu gelsvu smėliu melsvoj dangaus, saulės ir vėjo erdvėj, žiūrėdama į fantastišką Imhotepo kūrinį. Ėjau artyn ir artyn, kad atminty paliktų akmenų ir laiptų dydis, kad pajusčiau amžių krūvį. Gigantiški tie laiptai! Jų kampai laiko nugraužti, vietomis nubirę milžiniškų akmenų luitai, o kiekviena pakopa pripustyta smėlio. Kopos ant piramidės!

     Vėjas tebenešiojo smėlį, kaip prieš tūkstančius metų. Šiureno baltos kruopelytės aplink kojas. Visas oras buvo pilnas tylaus gaudimo. Kokia grandioziška sustojusio laiko panorama!

*  *  *

     Grįžtant į viešbutį, užsukom į garsųjį Cairo Kahn ei Kahlili bazarą. Nors vardas skamba egzotiškai, tačiau bazaras mažai skiriasi nuo Čikagos Maxwell gatvės. Gal tik didesnis ir nešvaresnis. Jeigu tik mokėsi derėtis, visko čia gali pigiai nusipirkti: medžiagų, sidabro, papuošalų, drabužių, indų, įvairiausių suvenyrų.

     Autobusui sustojus, pasklidom po Kahn ei Kahlili gatviūkštes, kaip žydo bitės. Visi derėjomės, riejomės su erzeliuojančiais arabais, visi pirkom jei ne sidabrą, tai bent atviruką.

     Mudvi su Irena, kiek pirkę, kiek ne, bėgiojom po gatves, gaudydamos veidus ir vaizdus į savo foto aparatus. Aplinkui plaukė žmonių minios. Štovėjau šaligatvio pakrašty, ieškodama įdomiausio veido ir spalvingiausio apdaro, kai pamačiau juodai susisupusią jauną motiną. Ji buvo žymiai nėščia ir už rankos vedėsi mažytę dukrytę. Mergytė gal trejų metų, šviesia suknute, basutė. Mažutėse auselėse blizgėjo auskariukai.

     "Bus puiki nuotrauka!”, galvojau, suvesdama vaizdą į fokusą, kai mažoji gražuolė pasikėlė suknytę ir... tūptelėjo ant šaligatvio. . . Mano vakarietiškos pažiūros į higieną ir privatumą buvo išmuštos iš pusiausvyros, o foto aparatas iš fokuso. Daugiau nuotraukų bazaro gatvėse nebedariau. Nuėjau pas storą prekiją ir nusipirkau Kahn ei Kahlili atviruką.

*  *  *

Tokiais piešiniais išmargintos faraonų kapų sienos.

     "Šviesos ir garso” spektaklis man atminty pasiliks ilgam laikui, kaip visu Egipto įspūdžių vainikas.

     Temstant atvykom į didžiulę aikštę prie Sfinkso. Autobusas po autobuso vežė būrius žiūrovų, bet vietos užteko visiems.

     Pirmąkart gyvenime sėdėjau teatre, kurio "lubas” puošė šviesios Grįžulo, Jupiterio ir Saturno "lempos”, kurio "dekoracijas” sudarė didžiųjų Gizos piramidžių ansamblis, o aktoriai buvo — Cheopsas, Chefren, Mycerinus ir Sfinksas!

     Visai sutemus, prakalbo piramidės: puikiausią garso perdavimo techniką pasijungę, ištraukas iš senojo Egipto istorijos anglų kalba perdavė geriausi šekspyriniai aktoriai Andrė Malraux poetiškais žodžiais. Šiltos nakties glūdumoj, pašvaistėmis liepsnojant šviesų žaidimui, į mus kalbėjo Cheopsas, Chefren, Mycerinus ir Sfinksas. Tūkstantinė minia sėdėjo po žvaigždėmis ir klausėsi, sulaikius kvapą.

     "Pasaulis bijo laiko, bet laikas bijo piramidžių. ..”

     O kad galima būtų surengti "Šviesos ir garso” spektaklį Trakų pily! Kiek daug ir kaip įspūdingai galėtų ji pasakyti mūsų poetų žodžiais!

     Iki kito laiško.

     Jūsų Nijolė

TREČIOJI "LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA

     Šių metų ekskursija buvo sužavėti visi keleiviai. Ją "Laiškuose lietuviams” labai gražiai aprašo Nijolė Jankutė. Kur vyksime ateinančiais metais? Buvo įvairių pageidavimų. Stengsimės juos patenkinti, kiek įmanoma. Nutarėme ruošti trijų savaičių ekskursiją į Portugaliją, Ispaniją, Maroko ir Prancūziją. Aplankysime Fatimos ir Liurdo Marijos šventoves, o taip pat ir didžiausias pasaulyje meno šventoves: Prado Madride ir Louvre Paryžiuje. Data dar galutinai nenustatyta, bet bus maždaug nuo birželio 20 iki liepos 11 dienos. Tikslios kainos dar taip pat nežinome, bet galima manyti, kad kainuos (su visomis išlaidomis) apie 2300 dol. Kurie šia kelione domitės, tuoj praneškite "Laiškų lietuviams” redakcijai.