Spausdinti

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

LOPŠELIAI - DARŽELIAI

     "Tiesa” savo vedamajame džiaugiasi, kad kaime statomi vaikų lopšeliai-darželiai. Beveik prieš dvejus metus buvo šaukiama, kad artimiausiais metais kiekviename ūkyje reikia turėti priešmokyklinę įstaigą. Jau 1980 m. respublikoje buvo pastatyta keturiasdešimt keturi kaimo vaikų lopšeliai-dar-želiai. Šiemet, t.y. 1981 m., dvidešimt trys. Sakoma, kad šiuose lopšeliuose-darželiuose bręsta busimoji žemdirbių karta bei pamaina. Dešimtys motery gali ne tik dalyvauti gamyboje, bet ir kultūrinėje veikloje bei visuomeniniame gyvenime. Lopšeliuose dirbančios auklėtojos padeda šeimoms auklėti vaikus, ruošti juos mokyklai, darbinei veiklai.

     Tačiau ne visi ūkiai patenkinamai vykdo priešmokyklinių vaikų įstaigų statybos planus. Butrimonyse lopšelis turėjo būti baigtas spalio 1 d., o darbas tik įpusėjęs. Labai lėtai statomas lopšelis-darželis Rokiškyje.

     Neužtenka pastatyti kaime lopšelį-darželį, bet reikia juo jautriai rūpintis. Padėti pedagogėms, ypač ūkinėje veikloje. "Tiesos” redakcija gavo laišką, kad iki šiol nešildomas Lazdijų rajono Ančios lopšelis-darželis. Nepakankamai lopšelis apšildomas ir Leipalingyje.

     Šiuo metu daug statoma priešmokykli-nių įstaigų, bet ne visur jos laiku aprūpinamos baldais ir kitais reikalingiausiais daiktais.

     "Tiesa” šaukia, kad kaimo vaiky lopšeliai-darželiai yra labai svarbūs komunistinio auklėjimo židiniai. Dėmesys jiems turi būti nuolatinis. Iš mažens sukrautos idėjinės ir dvasinės vertybės bus puikus kraitis žemdirbių vaikams. Tai konkretus įnašas į mūsų kaimo ateitį — baigia "Tiesa” savo vedamąjį.

MOTERŲ SUVAŽIAVIMAS

     Lapkričio mėn. Vilniuje vyko Lietuvos motery suvažiavimas. "Iš meilės moteriai gimė visa, kas gražiausia žemėje”, sakė M. Gorkis.

     Motina visais laikais primena žmogiškųjjų vertybių ugdytoją bei saugotoją šeimoje ir visuomenėje. Didelės pagarbos nusipelnė Kretingos rajono Vydmantų kaimo gyventoja Ona Kuprienė. Išaugusi gausioje šeimoje, mačiusi daug vargo, darbšti, geros širdies moteris išaugino ir išauklėjo septyniolika svetimų vaikų.

     "Tiesa” sako, kad daugiavaikė motina, yra lietuvių pasididžiavimas. Šiandien Lietuvoje yra apie trys tūkstančiai motinų, pagimdžiusių ir išauklėjusių dešimt ir daugiau vaikų. Joms suteiktas motinos didvyrės vardas. Apdovanotos motinystės ordinais ir medaliais daugiau kaip šimtas dešimt moterų, kurios pagimdė ir išaugino nuo penkių iki dešimt vaikų.

     "Tiesa” sako, kad Lietuvos moterys susirinko į šį suvažiavimą su gražiausiais darbo laimėjimais. Įvairiose paprastų žmonių ūkio ir kultūros srityse moterys atkakliai dirba, nesigailėdamos savo laiko ir jėgų.

     Moters, motinos vardas siejamas su pačiais gražiausiais ir tauriausiais žodžiais bei palyginimais.

     Lapkričio mėn. Vilniuje Respublikinėje bibliotekoje atidaryta paroda "Tarybinė moteris — aktyvi komunizmo kūrėja”, skirta Lietuvos moterų suvažiavimui. Šioje parodoje rodoma per tris šimtus kūrinių. Foto albumai, žurnalai, prisiminimų literatūra, nuotraukos, knygos pasakoja apie sukilimo dalyves.

     Respublikos moterų suvažiavimo proga parodos taip pat surengtos parodų rūmuose bei dailės muziejuje.

“ŽALIOJI” VAISTINĖ

     Klaipėdoje, Pergalės gatvėje Nr. 6, įsikūrė dvyliktoji uostamiesčio vaistinė. Ji pavadinta vardu "Žalioji”. Šios vaistinės antspaudai, indai, kuriuos naudojo uostamiesčio farmacininkai, rasti atnaujinant senamiestį.

     Vaistinei — 304 m. Rastuose archyviniuose dokumentuose teigiama, kad Brandenburgo markgrafas hercogas Fridrikas Vilhelmas 1677 m. vaistininkui Jokūbui Jungui suteikė teisę Klaipėdoje, buvusioje Laukininkų gatvėje Nr. 27-28, įkurti oficiną, kuri vėliau buvo pavadinta "Žaliąja” vaistine.

     Vaistinę atnaujino architektas Z. Rutkauskas. Spalvotus labai įspūdingus langus sukūrė vilnietis dailininkas A. Dovydėnas.

KINO STUDIJA “VERSMĖ”

     Jau ketvirti metai Anykščių kultūros rūmuose veikia saviveiklinė kino studija "Versmė”. Pernai respublikiniuose konkursuose, Pabaltijo mėgėjiškų judomų juostų šventėje, už filmą "Raganų pavilioti” ji apdovanota medaliu. Šiemet pradėjo sukti naują juostą, skirtą anykštėnų rašytojo A. Vienuolio gimimo 1oo-tosioms metinėms. Studijos nariai A. Janušis, R. Rudavičius, J. Didžgalvis ir L. Liaudanskaitė dvi savaites su judomų juostų kameromis keliavo po Gruziją įsukdami į juostas tas vietas, kuriose rašytojas jaunystėje gyveno, dirbo, o vėliau jas aprašė savo atsiminimuose.

ANYKŠČIŲ MUZIEJUS

     Lankytojai, norėdami susipažinti su literatūriniais Anykščiais, pirmiausia nukreipiami į A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinį muziejų. Vienuolio sodyboje tebevyksta atnaujinimo darbai, bet, nežiūrint nepatogumų, nuo metų pradžios muziejų aplankė per penkiasdešimt tūkstančių keliautojų. Muziejuje yra surinkta per trylika tūkstančių daiktų, kurie siejami su rašytojo gyvenimu. Artėjant 1oo-tosioms sukaktuvėms nuo rašytojo gimimo, muziejus didėja. Rašytojo amžininkai muziejui dovanojo 70 naujų ir labai vertingų dalykų, o taip pat užrašė nemažai atsiminimų.

     * Lietuvoje miškininkai renka medžiagą apie medžių rūšis, amžių, tūrį ir aukštį, apie miškų tankumą ir našumą. Jie pateiks miškų ūkiams pasiūlymus, kur mišką reikia kirsti, kur sodinti jaunuolyną. Numatys lankomas vietas ir stovyklavietes.

GYVENTOJŲ AMŽIAUS VIDURKIS

     Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje beveik buvo neregistruojama. Docentas A. Merčaitis apskaičiavo, kad 1925-1926 m. ji buvo penkiasdešimt metų. Vyrų 49, moterų 52 m. 1971-1972 metais Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė pailgėjo 22 m.: vyrų 18, moterų 24 m. Kartu padidėjo atotrūkis tarp vyrų ir moterų vidutinės gyvenimo trukmės. 1925-1926 m. skirtumas buvo treji, o jau 1971-1972 m. net 9 m. Kiekvienos amžiaus grupės mirtingumo rodiklis apskaičiuojamas pagal tam tikras formules, remiantis tikimybių teorijos dėsniais. Yra dar maksimali gyvenimo trukmė. Tai ilgiausias amžius, kurio gali sulaukti kai kurie žmonės. 1979 m. gyventojų surašymo metu B. Jasaitė buvo 123 m. Gyveno Klaipėdos rajone. V. Maceikas turėjo 115 m., gyveno Vilkaviškio rajone.

     Nuo senų laikų žmonių gyvenimas nutrūkdavo, toli gražu dar neišsekus jų genetinei programai. Lietuvoje vidutiniškai 1979 m. 40-44 metų amžiaus grupėje vyrų našlių buvo 800, o moterų — net 5800.

LIETUVOS MIŠKŲ PAUKŠČIAI

     Lietuvos miškuose dar ir šiandien yra daug įvairiausių paukščių bei paukštelių. Daugelis mano, kad šarka—plepiausia miško gyventoja. Tai netiesa. Daugiausia tarška zylės, kikiliai ir geltonosios startos. Paukščiai, gyvendami medžiuose, nuolat šnekasi vienas su kitu ir tuo pačiu sužino, kuris rado skanų kąsnelį.

     Garsus daugiausia perduoda patyrę būrių vadai; tai savotiški įsakymai. Vieni reiškia "skriskite su manim”, kiti — "dėmesio, pavojus”.

     Visi žmonės įsitikinę, jog nėra tobulesnio "dainininko” už lakštingalą. Įrašytas į magnetofono juostelę mėlyngurklės balselis įtikina, jog "pasaulinio balso solistė” turi rimtą konkurentę, t.y. mažoji dainininkė mėlyngurklė, kitaip vadinama devynbalse. Ji kuria savus motyvus, kuriuose girdėti ir meninis švilpimas.

     Paukščių, nesusivijusių lizdo, giesmė ryškiai skiriasi nuo tų, kurie jau turi savo šeimą. Pirmųjų giesmėje girdime kvietimo gaidas, "angeliškus” saldžius balselius. Antrieji gieda kur kas prasčiau. Jiems svarbu pranešti, kad šitas miško kampelis jau užimtas.

     Kaimo žmogui laikrodis visai nereikalingas. Gerokai prieš aušrą prabyla lakštingala; tai antra valanda nakties. Po jos pakyla miško vyturys — lygutis: pakimba ant plazdančių sparnelių ir mėgina balselį. Pusė trijų prabyla putpelė. Trečią valandą gegutė ir didžioji zylė. Apie ketvirtą valandą užgieda kikilis, starta ir pečelinda. Tinginys žvirblis miega iki penktos valandos ryto.

MEDICINOS FAKULTETAS

     Lapkričio mėn. Vilniuje įvyko suvažiavimas, skirtas Vilniaus universiteto medicinos fakulteto 200 m. sukakčiai. Pagrindiniame posėdyje ir penkiuose skyriuose buvo plačiai nagrinėjami naujausi Vilniaus universiteto medikų laimėjimai ir jų bendradarbiavimas su kitomis respublikomis.

     "Tiesoje” plačiai aprašoma apie Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto medicinos fakulteto 200 metų jubiliejų. Mokslo muziejuje, vartant senąsias knygas, galima apie šį medicinos fakultetą surasti daug istorinių šaltinių. Šiuose šaltiniuose tvirtinama, kad iki XV amžiaus Lietuvoje nebuvo gydytojų, turinčių profesinį išsilavinimą. Atrasta daug rašytinės medžiagos, kad Lietuvoje mokėjo balzamuoti mirusius ir pagydyti sunkiai sergančius. Prie Kauno, ties Veršviais, archeologai, kasinėdami kapines, susidomėjo radiniais — lūžusio ir vėl suaugusio dilbio kaulais. Jie esą iš 3-čio bei 4-to amžiaus. Daroma išvada, kad jau tada mokėta operuoti.

     Profesorius Alfonsas Dirsė, tyrinėjęs Lietuvos chirurgijos ir medicinos istoriją, aprašo, kad karaliaus Jogailos brolis Švitrigaila 1431 m. gavo iš Romos popiežiaus raštą, kuriuo leidžia sergančiam kunigaikščiui maudytis vonioje, bet tik krikščioniškų švenčių progomis. Tokia pramoga, kaip maudytis paprastam žmogui, viduramžiais buvo uždrausta. Praustis buvo leidžiama tik du kartus per metus, prieš Kalėdas ir Velykas.

     1781 m. lapkričio 24 d. Vilniuje atidaromas medicinos skyrius — Collegium medicum. Skaityti paskaitas pradeda trys garsūs profesoriai. M. Renje, garsus gydytojas praktikas, įsteigęs pirmą Lietuvoje gimdymo skyrių ir akušerijos mokyklą. Steponas Laurynas Bizijas ir J. Briotė. Vilniuje J. Briotė atidaro pirmąją chirurgijos kliniką. Paruošia daug pasižymėjusių chirurgų. Jo surinkti anatomijos preparatai duoda pradžią muziejui, tapusiam tuo metu turtingiausiu Europoje. Universitete visais laikais dirbo daug pasaulinio garso mokslininkų. Vos tik paskelbiama apie eterio narkozę, 1847 m. ji jau pritaikoma Vilniaus universiteto klinikoje. Šiais laikais universitete pasižymi Johanas Peteris Frankas ir jo sūnus Jozefas. Johanas reformavęs medicinos mokymo planus, kurie tapo pavyzdiniais visiems Rusijos imperijos universitetams. Jo palikti užrašai — vieni įdomiausių medicinos istorijoje. Tuo metu medicinos fakultetas tapo viena geriausių mokyklų Europoje. Ligoninės buvo labai prastos. Gailestingųjų seserų ligoninė atrodė pasibaisėtinai. Buvo atvejų, kad vienoje lovoje gulėjo du ligoniai. Kartais ligonius guldydavo tiesiog ant grindų, pabarstę jas smėliu, kad nesimatytų purvo. Ligoninių skaičius augo labai pamažu. Lėtai keitėsi jose ir tvarka.

     1805 m. Vilniaus universiteto profesorius A. Sniadeckis rašė, kad staiga mirusį ligonį galima atgaivinti nauju dirbtiniu kvėpavimo būdu — "burna į burną”. Širdį vėl išjudinti elektros srovės impulsu. Dirbtinis kvėpavimas buvo greit panaikintas, kaip nehigieniškas. Po trumpo laiko šis dirbtinio kvėpavimo būdas vėl sugrįžo, kaip nepakeičiamas. Dabar naudojamas viso pasaulio ligoninėse.

     Šiandien medicinos fakulteto dekanas yra Salezijus Pavilionis. Pokario metais fakultetas išleido daugiau kaip 400 vaistininkų ir 3000 su viršum gydytojų. Medicinos mokslas yra labai plačiai vystomas, ir stengiamasi neatsilikti nuo kitų šalių medicinos patobulinimų bei naujų atradimų.

*    Lietuvoje upės ir upeliai sudaro apie 26 tūkstančius km. 43 upės ir upeliai savo vandenį plukdo į Nemuną. Daugelis upių turi draustinius, kuriose saugomos lašišos, šlakiai, upėtakiai ir žiobriai. Šios žuvys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, nes jos pastaruoju laiku labai sumažėjo.

*    Yra Žuvinte vietovė, Burbule vadinama. Senieji Riečių, Miknonių, Vidgirių, Amalviškių ir kitų apylinkių kaimų gyventojai, užklausti, iš kur kilęs toks keistas pelkės pavadinimas, atsako lyg susitarę: Burbule — tetervinų buveinė, didžioji jų tuokvietė. Tetervinai yra vieni iš seniausių bei sėsliausių ir pagrindiniai Žuvinto paukščiai. Pavasarinis jų burbuliavimas prasideda maždaug kovo viduryje. Kai tik aptirpsta aukštapelkėje sniegas, tetervinai pradeda garsintis po visą Žuvintą.

* Lietuvos respublikos keliais ir miestų gatvėmis rieda tūkstančiai dviračių. Kasmet jų vis daugėja, nes dviratis, kaip ir slidės, padeda toliau nukelti senatvės ribą. Kaimo gyventojai iš visų rūšių susisiekimu labiausiai mėgsta dviratį. Dviratis nereikalingas ypatingos priežiūros ir juo galima važiuoti ne tik plentu, bet ir takeliais. Šiandien dviratis — pati pigiausia susisiekimo priemonė.

MOKYTOJO IR MOKINĖS SUSITIKIMAS PO 37-RIŲ METŲ

     Ryšiai tarp žmonių nenutrūksta, nors ilga metų eilė ir tolimi nuotoliai skiria vienus nuo kitų. Palaimingos Dievo rankos dovana žmonėms — tarpusavio artimi ryšiai, sušildą gyvenimo audrų išgairintą širdį, uždarytą nelaisvėj, lyg paukštis narvely.

     Štai vienas epizodas iš šių dienų, patirtas vienos tautietės, neseniai besilankiusios tėvynėje. Ten jai teko susitikti su savo buvusiu mokytoju, tvirtai religiškai ir patriotiškai nusistačiusiu žmogumi. Be abejo, buvusios mokinės ir dabar jau senelio mokytojo susitikimas po 37-rių nesimatymo metų buvo malonus ir jaudinantis. Pasimatymas abiem buvo staigmena. Įdomiausia buvo tai, kad, pasikalbėjus apie anuomet prabėgusias tėvynėje ir gimnazijoje dienas, atsisveikindamas savo buvusią mokinę, mokytojas tyliai paklausė:

     —    Pasakyk, ar Dievą tebemyli?

     —    Labai myliu ir to savo vaikus mokau!

     Mokytojo veidas nušvito. Nueidamas spėjo pasakyti:

     —    Esi auksinė mergaitė! Ne, esi deimantinė mergaitė!

     Likusi viena ir paveikta šio trumpo, bet labai reikšmingo pasikalbėjimo, buvusi mokinė tuojau suprato tėvynėje gyvenančių dorų, tikinčių patriotų lietuvių lūkesčius: jie trokšte trokšta, kad išeivijos lietuviai, gyvendami laisvėj, nepamirštų Dievo, per karo baisumus išvedusio juos į laisvą gyvenimą, kuriame, praktikuojant religiją, nereikia dvejoti, ar dėl to susilauksi nemalonės, persekiojimų ir kitų kliūčių. Gyvenantiems tėvynėje mūsų broliams ir sesėms rūpi patirti, ar mes, laisvėje gyvendami, lengvapėdiškai nenusisukome nuo Dievo — mūsų prieglaudos ir stiprybės. Toks Jis yra aniems priespaudos dienose.

* * *

     Vėliau gautame laiške auklėtojas dar prisiminė buvusį susitikimą ir, atrodo, patenkintas savo darbo vaisiais, įrašė sakinį: "Koks džiaugsmas, kad ir po 37-rių metų nepamiršai to, kas žmogui visados yra brangu ir šventa!”    

  Mokinė