Spausdinti

Juozas Vaišnys, S.J.

    Mes, lietuviai, giriamės savo vaišingumu, nes tikrai kitose tautose sunku pastebėti tokį nuoširdų vaišingumą kaip Lietuvoje. Lietuviui vaišingumas yra tartum įgimtas. Turbūt visi su tuo teigimu sutiks, nors kai kurie turi tam tikrų rezervų. Jie sutinka, kad lietuviai yra vaišingi, bet esanti viena išimtis — suvalkiečiai. Tai yra labai didelė klaida. Suvalkiečiai, kaip ir visi lietuviai, yra labai vaišingi, tik jų vaišingumas gal šiek tiek kitaip pasireiškia. Tai išplaukia iš skirtingo suvalkiečių charakterio.

    Visi žino, kad tiek geografine padėtimi, tiek istorinių įvykių raida Suvalkija tapo pažangiausia Lietuvos sritis. Čia žmonės turtingiau gyvena, čia didesnis skaičius aukštesnius mokslus pasiekia, čia yra labiau pažengusi civilizacija. Visa tai suvalkietyje išugdė tam tikrą ambiciją, kuri turi įtakos ir jo vaišingumui. Suvalkietis yra ne mažiau vaišingas už kitus lietuvius, tik jo vaišingumas kartais atrodo ne toks nuoširdus, nes jame pasireiškia suvalkietiška ambicija ir išdidumas.

    Žemaitis tave visados vaišins, nors ant stalo tegalės padėti tik bulvių su rūgštum pienu arba didelį dubenį pusmarškonės košės. Suvalkietis taip niekuomet nepasielgs. Jeigu jis negali svečio pavaišinti, kaip pridera, jis jo visai nevaišins. Suvalkiečio vaišių stalas turi būti apkrautas tokiais valgiais, kad svečią nustebintų, kad jis kelias dienas apie tai kalbėtų. Suvalkietis nėra šykštus, tik jis gerbia ne tik svečią, bet ir save, užtat nenori apsijuokti, padėdamas ant stalo bet ką.

    Ir po pasaulį paplitę lietuviai šios savo vaišingumo ypatybės neužmiršta. Tai yra gražu, bet kaip kiekviename dalyke, taip ir čia turi būti tam tikros ribos ir saikas. Nors ir geriausia žmogaus ypatybė, peržengusi nustatytas ribas ir neišlaikiusi saiko, tampa blogybe. Atrodo, kad ir mūsų vaišingumas kartais peržengia ribas, užmiršta saiką ir lietuviui nedaro garbės. Gerai, kad esame vaišingi, bet neužmirškime mandagumo ir takto. Taktas ir mandagumas reikalauja niekad kito žmogaus neužgauti ir nedaryti bei nesakyti to, kas jam būtų nemalonu.

    Neretai svečiuose tenka pastebėti, kad mes, lietuviai, norėdami būti vaišingi, užmirštame ir taktą, ir mandagumą. Tai yra perdėti raginimai, vertimai, kartais tikras prievartavimas valgyti ir gerti.

    Žinoma, čia gali būti kalti ir svečiai, kurie mano, kad vaišėse bus išlaikytas geras tonas, jeigu jie visuomet atsisakinės, nieko neims nei valgyti, nei gerti, kol šeimininkai kelis kartus jų neparagins. Visiems yra žinomas pasakymas: "Svečiuose ant vaišių stalo visko buvo, tik trūko raginimo”.

    Reikėtų visuomet prisiminti, kad kas yra padėta ant vaišių stalo, yra padėta ne parodai, bet svečiams. Šeimininkai bus patenkinti, jei svečiai visko ragaus, valgys ir gers. Jei svečiai taip elgtųsi, bet nesibrangintų ir nelauktų būti raginami, tai šeimininkams nereikėtų jų raginti ir versti. Taigi nėra prieš mandagumą pačiam imti, kas yra ant stalo, arba paprašyti, kad kitas paduotų, jeigu ir niekas neragina.

    Turbūt jau visi esame pastebėję, kad amerikiečiai arba mūsų, lietuvių, jaunos šeimos svečių neprievartauja. Vieną kartą jie pasiūlo, ir jeigu svečias atsisako, jį palieka ramybėje — daugiau nesiūlo ir neprievartauja. Žinoma, mūsų senesniosios kartos svečiai tokiais atvejais dažnai lieka nevalgę, nes laukė antro ar trečio raginimo, kurio, deja, nesulaukė...

    Ypač negražu ir netaktiška, tiesiog nežmoniška, kai šeimininkai verčia gerti degtinę ar kitus svaigalus ne tik suaugusius, bet ir jaunuolius. Kartą teko būti liudininku labai klaikaus vaizdo, kurį gal kas vadins vaišingumu. Prie stalo sėdėjo daug svečių, tarp jų ir kokios šešiolikos metų mergaitė. Šeimininkai pylė svečiams degtinę, neaplenkdami nė tos mergaitės, nors ji atsikalbinėjo, kad niekad negerianti, kad nė tėveliai nenori, kad ji gertų. "Dabar esi pas mus svečiuose, tai turi manęs klausyti”, pasakė šeimininkė ir pripildė jos stiklelį. Mergaitė, nenorėdama užgauti šeimininkų, šiaip taip susiraukusi išgėrė. Tada šeimininkas prisispyręs jai "aiškino”, kad vieno nepakanka, kad nepatogu stovėti ant vienos kojos, tai reikia išgerti ir antrą. Mergaitė, kiek įmanydama, spyrėsi, bet pagaliau turėjo nusileisti. Po kelių minučių šeimininkas vėl norėjo pripildyti jos stiklelį, sakydamas, kad "Dievas myli trejybę”, todėl reikia išgerti ir trečią. Mergaitė ranka uždengė stiklelį ir neleido pilti. Bet, jai kažko nusisukus į kitą pusę, pasinaudojo šeimininkas proga, ir mergaitė atsisukusi jau rado pilną stiklelį. Ji griežtai atsisakė gerti, nes jai jau galva svaigstanti. Tada šeimininkas ir kiti jo "padėjėjai” atsistojo ir sakė nesėsią, kol ji neišgers. Mergaitė išraudusi sėdėjo, o visų svečių akys buvo nukreiptos į ją, ir visi ragino, kad gertų, kad neįžeistų šeimininkų. Mergaitė, nežinodama, ką daryti, pradėjo verkti, ir tik ašaros ją išgelbėjo iš to "vaišingumo”. Ar galima rasti tinkamų žodžių apsakyti tokiam barbariškumui?!

    Nereikia manyti, kad yra labai nemandagu tik jaunas mergaites taip grubiai prievartauti. Yra nemandagu panašiai elgtis ir su suaugusiais. Neretai, parėjus iš svečių, reikia sirgti. Pasiūlyk svečiui ko nors gerti, ir jeigu jis sutiks — gerai, bet jeigu atsisakys — jo neprievartauk. Panašiai yra ir su valgiu. Jeigu jam ko nors dedi į lėkštę, ir jis pasako, kad gana, tai daugiau nedėk. Kartą svečiuose teko pastebėti, kaip nedrąsus jaunuolis, nenorėdamas užgauti šeimininkų, slaptai įsidėjo iš savo lėkštės į kišenę gabalą mėsos, kurios negalėjo suvalgyti ir kurią jam prievarta buvo įdėjusi "vaišinga” šeimininkė.

    Bet čia vėl pravartu pakartoti, kad patys svečiai laikytųsi kitokios taktikos, negu kad daugeliui yra įprasta: nereikia vaidinti sotaus, nereikia tyčia spirtis ir brangintis, nors iš tikrųjų norėtum ko nors valgyti ar gerti. Jei siūlo, ir tu nori, tai ir imk, nelaukdamas, kad po kelis kartus turėtų raginti. Ne būtinai reikia ir siūlyti, gali ir pats paprašyti, mandagiai pasakydamas šeimininkei ar kuriam nors kitam, kad tas ar kitas dalykas tau labai skanus, patinkąs, todėl norėtum, jei galima, dar jo paragauti. Tai bus gražu, taktiška, patiks ir šeimininkei, ir kitiems. Visur čia reikalingas paprastumas, natūralumas, tikras nuoširdumas. Visa tai vadiname "geru tonu” ar mandagumu.

    Kalbant apie mandagumą, jau seniai prieš Kalėdas vis norėdavau parašyti straipsniuką, primindamas porą dalykėlių, bet vis neprisirengdavau. Neprisirengiau nė prieš praėjusias Kalėdas. Nors nuo paskutinių Kalėdų jau praėjo apie pora mėnesių, bet šia proga apie tai noriu pagaliau parašyti.

    Kai kurie, siųsdami kitiems kalėdinius sveikinimus, ant voko neužrašo savo adreso, aiškindamiesi, kad to reikalaująs mandagumas. Jeigu užrašai savo adresą, tai lyg nori, lyg reikalauji, kad tas, kurį tu sveikini, pasveikintų ir tave, atsakytų į tavo sveikinimą. Tai čia būtų tam tikra prievarta, nusikaltimas mandagumo taisyklėms. Bet tokios "taisyklės” yra pačių žmonių išsigalvotos. Neužrašyti savo adreso greičiau būtų nemandagumas. Žmogus, gavęs kieno nors kalėdinį atviruką su sveikinimais, visuomet norės jam taip pat parašyti, jį pasveikinti. Bet kartais turės praleisti daug laiko, ieškodamas jo adreso. Visai be jokio reikalo priversti kitą vargti, knistis po popierius ar kitur teirautis, norint surasti tą adresą, yra tikrai nemandagu.

     Pasikeisti kalėdiniais sveikinimais yra gražus paprotys. Tas paprotys jau buvo ir Lietuvoje. Siųsdamas kitam kalėdinį atviruką, bent kartą per metus jį asmeniškai prisimeni. Tačiau paskutiniu metu prieš Kalėdas vis labiau ir labiau mirga laikraščių puslapiai pranešimais: "Vietoj kalėdinių atvirukų siunčiu auką laikraščiui”. Paremti spaudą yra labai gražu, bet dėl to nėra būtina atsisakyti to gražaus papročio — asmeniško savo draugų prisiminimo. Argi siųsdamas laikraščiui vieną kitą dešimtį dolerių, prisimeni asmeniškai kiekvieną savo draugą? Aišku, kad ne. Nerašyti atvirukų, bet nusiųsti auką laikraščiui yra daug patogiau: nereikia vargti, rašyti, o kartais net pigiau išeina. Gali būti čia gražių motyvyų bet pats pagrindinis motyvas turbūt bus... tingėjimas.

     Bet kam išleisti pinigus krautuvininkui ir paštui, kad jais galiu paremti lietuvišką spaudą? Jeigu jau tikrai tai būtų iš didelės spaudos meilės, tai pagal tą pačią logiką būtų galima spaudą kelis kartus labiau paremti, atsisakant pasisvečiavimų ir baliukų, kur išleidžiama ne kelios dešimtys, bet dažnai keli šimtai dolerių. Bet ar tavo draugai jausis prisiminti, pagerbti ir pamylėti, jeigu laikraštyje paskaitys žinutę: "Vietoj kalėdinių vaišių siunčiu auką laikraščiui”?!