Spausdinti

EN BOQEQ, GEGUŽĖS 4 D.

     "Gyvenimas keistesnis už pasaką”, sako populiari amerikiečių patarlė. Jos tiesa įsitikinau vakar, važiuodama Negyvosios jūros pakrantėmis. Kur jau kur, bet čia tai net fantastiškiausiame sapne nesapnavau patekti! Bet štai sėdžiu ištaigingame "Sulamitos” viešbutyje, o už lango, karšto ryto garais padūmavusi, Yam Ha-Melah — Negyvoji jūra.

     "Esi pasaulio rūsy!” skelbia užrašas pakrantės užkandinėj. Juokas juoku, bet iš tikrųjų patekom į giliausią mūsų planetos duburį — 392 m žemiau jūros lygio!

     Nuo Jericho En Boqeq apie 40 km, tačiau vakarykštė kelionė atrodė trumpa: žemyn bėgančio kelio vingių vingiai, raudonų kalnų rūstus majestotas ir fantastiškos jūros nykus grožis užkerėjo akis ir mintis. Visi nuščiuvę spoksojo pro autobuso langus. Spragsėjo tik foto aparatai. Net ir iškalbusis Džimis mažai ką pasakojo. Papasakot apie Negyvąją jūrą iš tikrųjų trūksta žodžių. Nuo pat mažens mėgau pasakojimus apie nepaprastas pasaulio vietas, ir pagaliau vienoj iš jų atsiradus, nebežinau, ar tikėt, ką matau, ar ne...

     Pirmas žvilgsnis į Negyvąją jūrą buvo žalsvas vandens ruožas pilkoj dykynėj. Čia iš smėlio kyšojo šiurkščių žolių kuokštai, lyg nešukuotos kaukų galvos, ir styrojo viena kita apšepusi palmiukė. Bet kelias greitai pasuko į pakrantę, ir atsivėrė keistų vaizdų, keistų spalvų paletė. Kairėje telkšojo jūra — be ripulių be bangų — negyva. Nuodingai žalios ir giliai mėlynos vandens spalvos mainėsi, čia stiprėdamos, čia išblukdamos. Kitame krante barkšojo pilki Jordano valstybės kalnai. Dešinėje kelias glaudėsi prie nuogų raudonų uolų. Kur ten uolos! Kalnai! Aukšti, kampuoti, išraižytais šonais, nulaužtomis viršūnėmis... Niūrių, bet majestotiškų pilių, sostų, tvirtovių eilės. .. Atrodė, vėl važiuoju Arizonos ar Navajo dykynėm. Kairėj — Mare Tranquillitatis, dešinėj — Aristarchus plokščiakalniai.

     Nors dar nebuvo vėlu, bet saulė jau siekė kalnus, ir suaižėjusios viršūnės blizgėjo tirpintu auksu. Kiekvienas kelio vingis (o jų šimtai!) atvėrė vis naujus vaizdus: iš potašo ir druskos išsikristalizavusias baltas "lėkštes”, blizgančius "grybus”, milžinų "kepures”, vaiduokliškus nagus išskėtusias mirusių medžių šakas. O tas negyvas vanduo toks žalias, toks tyras, nors gerk. ..

     Autobuse aidėjo nustebę "vajė!” ir "žiūrėk-žiūrėk!” Visiems labiausiai buvo keista, kad Negyvosios jūros pakraščiuose augo supelėjusio žalumo krūmai, pašiurpusios žolės ir net nususę medeliai. Kaip jie čia egzistuoja be gėlo vandens? Kaip tas sūrymas nesugraužia šaknų?

     Staiga akis užkliuvo už balta šarma blizgančio ruožo virš vandens. Atrodė, lyg koks cukrinis milžino pirštas rėžia jūrą. Galvojau, kad karšto oro, šviesos ir vandens sukurtas miražas. Arčiau privažiavus, "miražas” susikristalizavo į tikrą ilgą pusiasalį — Costigan ragą. Tas ragas — nubalę druskų-mineralų laukai Jordano pusėje. Ir Jordanui, ir Izraeliui Negyvoji jūra teikia daug labai gyvos pramonės: abu kraštai semia jos gausius mineralus eksportui.

     Dar keli vaizdingi posūkiai, ir pasiekiam En Boqeq — kelionės ir beveik jūros galą (ji baigiasi vos už 10 km į pietus). En Boqeq — vienas iš Negyvosios jūros kurortų. Nedidelis — pora viešbučių majestotiško plokščiakalnio papėdėj, bet žmonių pilna. Vieni turistai, kaip ir mes, kiti vasarotojai, atvykę pasimirkyti gydančiame jūros sūryme.

     Nors mūsų "Sulamitos” architektūra tokia pat sunki ir kampuota, kaip uolos aplink, bet viduj karališkai ištaiginga: marmuras, veidrodžiai, kilimai, vėsinimas. Nežiūrint to liuksuso, vakar neveikė keltuvai, ir aš užsitempiau lagaminą į trečią aukštą pati. Nenorėjau gaišti nė minutės — reikėjo gi išbandyt stebuklingą maudynę, kol nesutemo!

     Sunku papasakoti, ką jauti, kai guli vandeny, kuriame negali nuskęsti. Turbūt panašiai jaučiasi astronautas, pirmąkart pasiekęs besvorę padėtį. Gulėjau tartum ant alyvuotos, per šiltos paklodės, kaip koks kamštis ar sviedinukas, o gal net plunksnelė... Ak, laimingi storuliai šioje maudyklėje!

     Nors lagamino nubrozdintą krumplį ir bato nutrintą kulnį jūra degino visais 27 nuošimčiais savo druskų, bet iš vandens nebėgau. Gulėjau pakėlusi galvą, rankose laikydama laikraščio skiautelę. Žiūrėkit, skaitau tartum savo lovoj! Tai priminė man, kaip tolimoj vaikystėj mano draugės jaunas dėdė šitaip gulėdavo Nevėžio vandeny ir skaitydavo ant krūtinės pasistatęs "Anną Kareniną”. O mes, vaikai, krante sutūpę, plėšomi pavydo ir pasigėrėjimo, laukdavom, kada jis nuskęs arba bent knygą sumirkys. Atiduodu jam vandens sporto pirmenybę, nes skaityti, gulint ant Nevėžio, buvo didelis menas, kai čia Negyvoji jūra kiekvieną paverčia kamščiu ar plūde be jokių pastangų.

     Greitai visi kelionės draugai plūduriavo šiltam sūryme, kaip rąstai, delfinai, buteliai ar statinaitės. Kurie dar nespėjo sušlapti, fotografavo. Mes klegėjom ir juokėmės vieni iš kitų, bet nesitaškėm: kiekvienas lašelis į veidą — kaip žarija! Čia, broliuk, ne Kuršių marios, anot vieno keleivio. Tačiau kai paaiškėjo, kad ant vandens galim ir sėdėti, nuostabai ir linksmumui nebuvo galo. Kelius apsikabinę ir atsilošę tartum fotely, plūduriavome lyg kokie magikai, patys netikėdami tokiais "triukais”. Mažiausias kryptelėjimas vertė ant šono, kaip gumines lėles, ir keliems teko paragauti neapsakomos to tyrojo vandenėlio kartybės.

     Būtumėm dar ilgai ten pasimarinavę, jei ne greit tirštėjanti vakaro prieblanda. Išlipus iš vandens, rodėsi vėsu, nes Negyvoji jūra šilta, kaip vonia. Jaučiausi lyg silkė, išgriebta iš sūrymo: oda susitraukė, o rankos ir kojos blizgėjo, padengtos druskos sluoksneliu. Ant visko, ką paliečiau, liko baltos riebios dėmės.

     Vandens, vandens! Gėlo vandens! Stypčiodami aštriais pakrantės akmenukais, atkišę rankas, galais pirštų nešdami foto aparatus ir batus, skubėjome atgal į viešbutį. Kai, po čiurkšle nusiplovus lipnią druską, pasinėriau į puošnų "Sulamitos” baseiną, stipriai pajutau gėlo vandens stebuklą.

     Po skanios vakarienės, aplaistytos raudonu Karmelio vynu, nutarėm dar pasivaikščioti. Naktis buvo panaši kaip Tebuose: minkšta, juoda, karšta. Jordano kalnuose blizgėjo keli retų gyventojų žiburiai. Vėjas pūtė nuo jūros, bet negaivino. Vaikštinėjom asfaltuotu pakrantės keliu, kalbėdami, kiek daug keistenybių ir įdomybių slepia mūsų maža planeta.

     Naktis prie Negyvosios jūros tyli ir nyki. Nesigirdėjo bangų ošimo; uolos stūksojo labiau jaučiamos, negu matomos. Žėrėjo tik "Sulamitos” langų eilės. Mes ėjom keliu, kuris veda į mineralų kasimo ir apdirbimo fabrikus ir į... Sodomą. Žmonijos istorijos pradžioje nubaustas, sudegintas, nugrimzdęs miestas paliko mums savo vardą nežmoniškiems žmogaus veiksmams aptarti. Galbūt šia pakrante iš pasmerktojo miesto

Druskos kristalai ir druska aplipę medžiai Negyvojoje jūroje.

į kalnus bėgo Lotas su šeima, nesižvalgydami atgal į ugnies lietų ant Sodomos. Tik Loto žmona pasidavė smalsumui ir. .. pavirto druskos stulpu. Atvažiuojant pakelėj mačiau keletą vienišų lieknų olų. Kuri iš jų?. .

MASADA

     Važiuojam atgal į šiaurę tuo pačiu keliu, kuriuo atvykom. Masada stūkso pakeliui. Tik prieš menesį televizijoj žiūrėjau istorinį filmą apie ją, pamatyti tikrąsias įvykių vietas ypač įdomu. Masados kalnas aukštas, status, nukirsta viršūne, labiau panašus į žmogaus rankų pastatytą tvirtovę, negu natūralią uolą. Nors rytas ankstyvas, bet ekskursantai jau "apsupo” Masadą, kaip romėnai kadaise: aplink burzgia autobusai, automobiliai ir aukštyn jau kyla raudonas vagonėlis, lyg žaislų dėžutė.

     Jau gerokai karšta. Tolumoj Negyvoji jūra, apsitraukusi šėma garų migla, o čia prieš akis rūstus plokščiakalnio masyvas. Vienu jo šlaitu vingiuoja siauras takelis. Kas nori išbandyt savo jėgas, kopia viršun pats. Matau keletą stipruolių su kuprinėm, vos vos judančių, Judėjos saulės nuplaktų. Sako, Izraelio kareiviai treniruočių metu turi Masados viršūnėn bėgte užbėgti. Įdomu, kiek jų įstengia?

     Ant šio atšiauraus kalno Erodas Kristaus laikais pasistatydino tvirtovę, įrengdamas ne tik gynybos bokštus, maisto, ginklų sandėlius bei vandens cisternas, bet ir ištaigingus rūmus. Po Erodo mirties čia savo įgulas laikė romėnai. Didžiojo žydų sukilimo metu (66 m. po Kr.) romėnai iš Masados buvo išvaryti. Tvirtovėje vėl šeimininkavo žydai ir, 70 m. po Kr. Titui numalšinus sukilimą bei išgriovus Jeruzalę, būriai pabėgėlių susitelkė Masadoje paskutiniam pasipriešinimui. Masados tvirtovę apsupo romėnų generolas Flavius Silva (filme jį puikiai suvaidino Peter O’Toole), manydamas ją greitai paimti. Tačiau žydai apsupimui buvo gerai pasiruošę, turėjo dideles maisto, vandens atsargas ir kalno viršūnėje išsilaikė trejus metus.

     Žydams vadovavo karingas idealistas Elisar Ben Ya’ir. Nežiūrint ugningos neapykantos okupantams, Elisar vedė gudrias derybas su generolu Silva, dažnai jį apgaudamas. Bet kai romėnai supylė aukštą pyli-

Maudosi Negyvojoje juroje.

Masados griuvėsiai.

mą ir ant jo užtempė milžinišką sienų grioviką, Elisar Ben Ya’ir žinojo, kad Masada nebeatsilaikys. Jis ir kiti Masados gyventojai nutarė geriau mirti, negu patekti į romėnų vergiją. Kai gen. Silvos kareiviai galų gale pralaužė tvirtovės sienas, viduje rado 960 lavonų. Gausios maisto ir vandens atsargos liudijo, kad ne dėl bado grėsmės tie žmonės išsižudė...

     Džergždamas, storu lynu nusileido vagonėlis. Įvairiakalbis ekskursantų būrys grūdasi vidun. Kai kurios mūsų bendrakeleivės atsisako kilti į Masados viršūnę. Girdi, nutrūks lynas, nukris vagonėlis. .. Bet šitos rūškanos pranašystės daugumos mūsų nenugąsdina. Kylam! Kylam! Lengvai, greitai, pasisupdami virš tarpeklio. Artėja, artėja milžiniškas Masados šonas, ir mes jau čia...

     Medinių laiptų zigzagai veda į pačią kalno viršūnę. Kariamės jais, stabteldami atsipūsti ir pažvelgti žemyn į žalsganą Negyvąją jūrą, į dykumą po kojų, kur, lyg vaikų išbraižyti kvadratai, ryškiai matosi romėnų kariuomenės stovyklų likučiai. Džimis parodo pirmąją vandens cisterną. Tai milžiniška ola, kaip didžiulė salė. Kiek ji talpino vandens ne tik gerti, bet ir maudytis Jo Didenybei Erodui bei visam dvarui!

     Pagaliau mes viršukalnėj. Plokščia ji ir didelė. Galėtum ant jos pastatyti mažą miestelį. Atrodo, toks čia ir stovėjo Erodo ir Elisar laikais: kur tik pažiūri — bokštų, sienų, pastatų griuvėsiai. Džimis vedžioja mus skersai ir išilgai, pasakodamas apie Erodą, didįjį statytoją. Apžiūrim menių griuvėsius, spalvotų mozaikų liekanas, ištaigingą pirtį su tiems laikams moderniu vandentiekiu. Kai susiburiam vakariniame šlaite, Džimis parodo pylimo likučius. Prieš 1908 metus tūkstančiai kareivių užtempė čia sienų griovimo mašiną ir paėmė Masados tvirtovę. Deja, nebeginamą ir nebegyvą. Roma, kur tavo triumfas, kur vergai?

     Toliau, gilyn į dykumą, stūkso kitas mažesnis plokščiakalnis. Aplink jį raizgosi keliai, stovi stulpai, lentos ir keli "treileriai”. "Ten buvo sukamas filmas Masada,— aiškina Džimis, — nes čia — istorinis paminklas, ir filmavimo darbai draudžiami”.

     Sustoju aptvertoj terasoj ir žiūriu žemyn į Negyvajai jūrai tobulai pritinkančią aplinką: raudonos uolos, raudoni plokščiakalniai, riedulių kalvos... Mėnulio panorama... Vėsus viršukalnės vėjas atneša žmonių balsus, ir aš atsirandu — Pilėnuose. Mano vaizduotėj Judėjos karščių nurudintas, barzdotas Elisar veidas susilieja su kitu, šiaurės vėjų nugairintu, šviesiabarzdžiu Margirio veidu. Tai amžinas veidas kovotojo idealisto, kuris gyvena ir miršta be kompromisų, laisvas, kaip paukštis, kaip iš lanko paleista strėlė, kaip laužo liepsna... Elisar Ben Ya’ir laukė 1880 metų, kol buvo atsimintas su pagarba ir pasididžiavimu. Margirį atsiminėm greičiau, bet "Lietuvos Masada” dar tebelaukia tinkamo įvertinimo.

     Leidžiantis žemyn, pasakoju Džimiui apie Pilėnus. Jis atidžiai klausosi. Jį domina nežydai karžygiai. Juk jis arabas.. .

*  *  *

     Pietaujam En-Gedi oazėj ant Negyvosios jūros kranto. Bet jūra atgijusi: smarkus vėjas šiaušia bangas; tyška purslai ant nuzulintų pakrantės akmenukų. Nuo kalnų nusileidus, karšta. Žalsvas, perregimas, apgaulingas jūros vanduo traukia maudytis, ir norisi gerti, gerti, gerti... Apmalšinę troškulį mažame pakrantės restoranėlyje, Gina, Irena ir aš dar nuskubam prie vandens atsisveikint su fantastiška Yam Ha-Melah: nusifotografuojam ir prisirenkam akmenukų. Jie apvelia rankas lipnia druska, išsūdo mūsų kišenes ir rankinukus. Sudie, negyvos gelmės, karčios bangos ir sūrūs akmenys! Sudie, raudonų sostų dykuma, mėnulio tyrai!

     Prieš pasukant Jeruzalės kryptim, Džimis parodo garsiąsias Qumran uolas. Jos gunkso pakelėj, panašios į krūvon sulipusias sluoksniuotas "babkas”. Juodos olos šonuose primena razinas. Qumran vardas pagarsėjo pasaulyje, kai 1947 m. vienas beduinas, ieškodamas čia pasiklydusios ožkos, šitose olose užtiko daugybę senų raštų. Tai buvo tartum didžiulė slapta biblioteka, sudaryta iš pergamento ir papyruso ritinių, sandariai uždarytų moliniuose ąsočiuose. Nors jų amžius siekė prieškristinius ir Kristaus laikus, bet raštai buvo gerai išsilaikę. Taigi po 1950 metų "biblioteka” susilaukė entuziastiškų skaitytojų: pasaulio archeologų, teologų, Biblijos tyrinėtojų.

     Qumran raštų autoriai buvo esenai, asketinė žydų sekta, gyvenusi En-Gedi apylinkėse. Esenai, tartum žydų tautos metraštininkai, užrašinėjo ano meto įstatymus, etiką, religines tiesas, psalmes, Senąjį Testamentą. Nors šią sektą romėnai išnaikino apie 69 m. po Kr., tačiau gudriai paslėpti raštai išliko. Taip ši keisčiausia žmonijos "biblioteka” atvėrė neįkainojamą lobyną žinių apie Šv. Raštą ir krikščionybę.

     Palikę Qumran uolas, jau sukam į vakarus, į Jeruzalę! Dabar kelias rangosi aukštyn į kalnus. Su kiekvienu kilometru nyksta

“Loto žmona”.

grėsmingosios raudonos uolos ir Negyvosios jūros apylinkių mėnuliški vaizdai. Čia apvalėja kalnai, šiaušiasi skurdžių ganyklų pilka žolė. Pakelėse pralenkiam beduinus su vis didėjančiomis avių ir ožkų bandomis. Vis labiau melsta dangus, skaidrėja oras, vėsta vėjas.

Gimimo bažnyčia.


     Viename kelio vingyje stabteliam prie didoko plokščiastogio pastato. "Gerojo Samariečio užeiga” — trimis kalbomis skelbia lenta. "Ir Kristaus laikais šis kelias buvo toks pat, tik neasfaltuotas, — sako Džimis, — ir pavojingesnis, nes kalnuose šeimininkavo plėšikai. Jėzaus pasakytas Gerojo Samariečia prilyginimas ypač tiko šioms vietoms”.

     Apžiūrim užeigą, pakalbinam ir saldainiais apdalinam ant slenksčio sėdinčią labai nedrąsią arabiukę ir vėl pirmyn. Jeruzalės kelias vingiuoja per apvalias kalnų nugaras, pro pilkas avių kaimenes, ir nenoriu tikėt, kad bibliniais laikais čia buvo pavojingiau keliauti, negu dabar Čikagos gatvėmis. ..

BETLIEJUS, GEGUŽĖS 5 D.

     Aštuoni kilometrai į pietus nuo Jeruzalės stovi Betliejus. Mes ten važiuojam kalvotais, akmenuotais laukais. Ilgavilnės avys, rudai įdegę piemenys su baltom kofijom ant galvų ir ilgomis lazdomis rankose man sukelia kalėdinės kortelės vaizdą. Kažkaip neberealu: ar iš tikrųjų artinuosi ten, kur prieš 1980 metų atsitiko mūsų ribotu protu neaprėpiamas reikšmingiausias įvykis žmonijos istorijoje? Ar tik stebiu kalėdinius vaizdus tobulai nupieštų kortelių rinkiny?

     Įvažiuojam į Betliejų. Ant apvalių kalvų susispietę balti ir rusvi namai. Plokšti stogai, maži langai, vingiuotos gatvės. Moterys ilgom suknelėm — juodų, auksinių, violetinių, raudonų spalvų margumynas. Baltos skarelės surištos po smakru; baltos ir taškuotos vyrų kafijos. Krepšiai ir maišai pilni svogūnų, ridikėlių, ropių ir mažų bananiukų. Nematau nešančių duoną ar mėsą, nors Betliejus hebraiškai reiškia Duonos namą, o arabiškai — Mėsos namą. Bet ar tai svarbu, kada tikroji Betliejaus reikšmė visose pasaulio kalbose yra Jėzaus Gimtinė.

     Pirmas sustojimas — Gimimo bažnyčia. Tai visos krikščionijos centrinis taškas, kasmet, ypač Kalėdų metu, sutraukiąs šimtus tūkstančių maldininkų. Šią bažnyčią pastatydino pamaldžioji Elena, Konstantino Didžiojo motina, 325 m. po Kr. Bažnyčios istorija įdomi ir audringa. Reikia stebėtis, kad ji dar tebestovi, nes per tuos šimtmečius buvo griauta, deginta, uždaryta, apvogta (ir vis Dievo vardu!). Tačiau žmogus šaudo, Dievas kulkas gaudo. .. Romos imperatorius Adrijonas, norėdamas išnaikinti dar jauną krikščionybę, pastatė dievo Adonio šventyklą tiesiai ant tos neapkenčiamos Jėzaus gimtavietės, kurią pamaldžiai lankydavo būriai krikščionių. Neatėjo imperatoriui į galvą, kad šis jo gestas, vieton panaikinęs ypatingąjį krikščionių paminklą, jį puikiai išsaugos, gerai paženklintą.

Gimimo bažnyčios vidus.

 

     Gimimo bažnyčia į šventovę visai nepanaši. Greičiau atrodo kaip sunki, beformė tvirtovė. Nėra jokių kupolų, langų, arkų. Pora žymiai naujesnių laikų statybos bokštų prilipinti ant grėsmingos viduramžių sienos, kuri supa prie bažnyčios prisišliejusius vienuolynus.

     Įžengiant pro žemutėles, siaurutėles duris. Senovėje čia būta trejų durų — dar tebesimato užmūrytų angų žymės. Ir šias kadaise plačias durelytes reikėję užmūryti, kad anų laikų plėšikai neįsiveržtų bažnyčion raiti. Viduje vėsi prieblanda ir vaško kvapas. Penkios didžiulės navos ir keturios eilės raudono akmens kolonų nuteikia iškilmingai. Tarp kolonų kabo bronzinės lempos, panašios į milžiniškus smilkytuvus. Kiekviena jų dar papuošta, lyg ant Kalėdų eglutės kabančiu, spalvoto stiklo burbulu.

Kristaus gimimo vieta ir prakartėlė.

 

     Didžiojoj navoj pro praardytas grindis Džimis mums parodo įmantrių formų Konstantino laikų mozaiką, ir tada jau renkamės prie angos, vedančios žemyn į Jėzaus gimimo olą. Ten lankosi kiti maldininkai, todėl laukiam savo eilės. Mums bestoviniuojant, ateina būrys vyrų iš Haiti; aukšti, juodi, susisupęįj ankštus "sarongus”. Vos sustoję, jie pragysta. "Tyli naktis” liejasi spontaniškai; balsai nuostabiai gražūs. Pradžioje jie gieda angliškai, paskui — prancūziškai. Gražioji giesmės melodija įgauna kažką nežemiška.

     Šioje aplinkoje, atrodo, ji ne tik skamba, bet kibirkščiuoja ir žėri. Klausom nuščiuvę, sujaudinti. Mus palietė vienas tų retųjų gyvenimo momentų, kada akimirksniui blykstelia tobulas grožis, ir pajunti, kad yra Anapus, kurio neprisipažindamas ilgiesi...

     Pagaliau nusileidžiam žemyn tūkstančių kojų nuzulintais laiptais ir atsiduriam erdvioje grotoje. Čia šviesu nuo daugybės kabančių lempų, kuriose plazda alyvos liepsnelės, ir nuo medum kvepiančių žvakių. Mano dešinėje nedidelė niša su altorėliu. Marmurinės nišos grindyse švelniai blizga sidabrinė 14-kos spindulių Betliejaus žvaigždė. Ji žymi Jėzaus gimimo vietą. Klaupiuosi, glaudžiu lūpas prie nubučiuoto sidabro.

     "Hic de Virgine Maria Jesus Christus natus est” iškalta žvaigždėje. O mano galvoj bastosi mintis, kad štai aplankau net paties Jėzaus gimtinę, o savosios — negaliu. Kairėje pora laiptelių žemyn, ir esu Prakartėlėj. Tai didesnė olos niša, kur gimęs Kūdikis buvo paguldytas ant gyvuliams pakriekto šieno. Dabar čia stovi altorėlis. Viskas padengta marmuru ir brangiais audiniais.

     Prie Oriento puošmenų nepratusiai vakariečio akiai čia viskas atrodo perkrauta: per daug lempų (48!), per daug marmuro, žvakių, ikonų, margų gobelenų, auksu ataustos brokados užuolaidų, kutų ir mezginių. Tas prabangus chaosas mane išblaško. Negaliu įžiūrėt olos lubų ir sienų. Užtektų sidabrinės žvaigždės ant marmuro plokštės. Bet... iš tikrųjų ne. .. Šis karalius turi būti pagarbintas karališkai, ir tik rytiečiai moka garbint su per kraštus besiliejančių jausmų prabanga

     Atsisveikinam su šia šventa vieta, sugiedodami "Sveikas, Jėzau, gimusis”. Jau niekad daugiau Prakartėlė man neatrodys, kaip medinis tvartelis, apaugęs eglutėmis ir užpustytas sniegu...

Qumran uolos, kur buvo atrasti seni rankraščiai.

     Nepaliekam Betliejaus neapsipirkę. Dideliam tėvo Vaišnio ir daugumos vyrų nusivylimui, Džimis, kaip žadėjo, nuveža mus į "Herodion”. Tai didžiulė suvenyrų-brangenybių krautuvė, pavadinta Erodo Didžiojo pilies vardu. Ta pilis stovėjo ant keisto kūginio kalno netoli Betliejaus. Dabar ten vyksta archeologiniai kasinėjimai, ieškant prabangaus Erodo kapo.

     Taigi sugriūvam į "Herodion”. Italas savininkas Costandi Canavati ir būrys gražių pardavėjų neriasi iš kailio. Matyt, kad mūsų Džimis čia lauktas svečias: savininkas girdo jį kvapia arbata ir šnekina. Mes tuo tarpu apgulam prekystalius. Ir ko čia nėra! Milžiniškas alyvmedžio drožinių ir sidabrinių papuošalų pasirinkimas. O kieno kišenėj per daug kelionės čekių, tas gali juos lengvai išleist auksui ir brangakmeniams. Žinoma, "Herodion” kainos — tai ne Kanos krautuvėlėj! Dabar aišku, kodėl Džimis atkalbinėjo mus ten nepirkti...

    Brangu, nebrangu, bet per vėlu atsispirti, kai aplink virtinės alyvmedžio rožančių, krepšiai sagių, kaimenės kupranugarių ir asiliukų statulėlių, kalnai sidabrinių Jeruzalės kryželių, dėžės ir dėžutės agatų, akvamarinų, lentynos įmantriausių bronzinių arbatinukų, puodukų, padėklų. .. Suvenyrų karštinė čia pagauna net tėvą Vaišnį: jis renkasi rožančius, varto kryželius, rausiasi sagių krepšeliuose. O mūsų ponios lengvai atsidūsta...

    Vakarop pasiekiame Jeruzalę. Grynam kalnų ore ir vakaro šviesoj miestas atsiveria, kaip auksinis paveikslas.

    Iki kito laiško.

Jūsų Nijolė