Spausdinti

CHIARA LUBICH

     "Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti” (Mt 5,4). Ar prisimeni Jėzaus pamokslą, kuriuo jis padarė perversmą žmogiškoje galvosenoje, kai pavadino palaimintais tuos, kurie pirmu žvilgsniu atrodytų labai toli nuo laimingųjų: beturčiai, persekiojamieji, romūs, taikdariai?.. .

     Atrodo, jog tokiais žodžiais buvo skelbiamos visiškos nesąmonės: palaiminti tokie, kurie tikrai tokie nėra: liūdintieji, prispaustieji, verkiantieji. Kaip galima tokį tvirtinimą pateisinti? Jėzus Mesijas atėjo įvykdyti pranašo Izaijo pranašystę, kuri skelbia laiką, kada visi kenčiantieji bus paguosti, liūdintieji suraminti (Iz 61, 1-3). Jėzus žino, kad kenčiantieji tikrai yra palaiminti ir laimingi, nes yra labiau linkę priimti jo žodžius ir taip įeiti į jo karalystę. Jis žino, kad jo dėka daug kentėjimų pasaulyje gali būti transformuota į džiaugsmingą gyvenimą.

     Minėdamas liūdinčius, Jėzus neišskiria kokios ypatingos žmonių kategorijos, bet kalba apie visus kenčiančius, nežiūrint amžiaus, rasės ar tautybės — dėl bet kokios priežasties: nesėkmės, gamtos nelaimės, ligos, artimo mirties ar nuosavybės bei gero vardo praradimo. Jis taip pat turi galvoje skausmą tų, kurie kenčia nusivylimą ir tylias širdies kančias. Jis kalba apie visus tuos ir apie mus, jei šiuo momentu mes kenčiame.

     "Jie bus paguosti”. Naudodamas busimąjį laiką, Jėzus mini tą laiką, kada pats Dievas atlygins visiems, kurie kantriai atlaikė kentėjimus. "Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto” (Apr 21, 4).

     Žinojimas, kad visa tai bus, kai Kristaus karalystė ateis, pripildo mūsų širdis viltimi, o viltis švelnina skausmus. Bet Jėzus čia nesako, kad kenčiantieji ir pasivedę Dievo valiai gaus atlyginimą tik ateity. Jis galvoja ir apie dabartį. Jo karalystė, nors dar netobulai, iš tikrųjų yra jau čia. Ji yra pačiame Jėzuje, kurs didžiose kančiose mirdamas ir prisikeldamas nugalėjo mirtį. Jo karalystė taip pat yra mūsų, krikščionių, širdyse, kur Švenč. Trejybė turi savo buveinę. Tuo būdu Jėzaus minimi palaiminimai gali būti ir mums jau dabar. Žinoma, reikia vienos sąlygos — kad mes gyventume, kaip tos karalystės piliečiai, būdami paklusnūs jos įstatymams ir Jėzaus reikalavimams.

     Jis sakė, kad mes privalome priimti kentėjimus taip, kaip jis priėmė. Jis nori, kad imtume savo kryžių; jis nenori, kad mes to kryžiaus nekęstume, atsisakytume, šalin atstumtume ar tik nenoromis vilktume. Jis nori, kad mes gerai užsidėtume jį sau ant pečių. Jis nori dar daugiau — kad juo mojuotume kaip vėliava, neštume jį kaip žibintą. Mes turime kryžių mylėti! Tada mes patirsime tos karalystės stebuklą: Dievas padarys, kad mūsų kryžius atrodys lengvesnis, ir mes būsime pajėgūs jį nešti. Mes net galėsime pro ašaras šypsotis. Mes turėsime jėgos, kuri nebus mūsų, bet kuri ateina iš Dievo. Mes suprasime, kodėl jis sako: "Mano jungas švelnus, mano našta lengva” (Mt 11, 30).

     Religija nėra opijus, kurs užmigdo žmones, kad jie nereaguotų į skausmą. Ne, kentėjimai gali pasilikti, bet mes patirsime naują energiją, kuri padės pakelti bandymus. Tada būsime pajėgūs padėti ir kitiems pakelti jų skausmus ir žiūrėti į juos, kaip Jėzus žiurėjo į savus — kaip į atpirkimo priemonę.    Iš italų kalbos išvertė

kun. Antanas Sabas