Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Žmonės įvairiai sprendžia apie kunigus. Lietuvių visuomenė, aplamai paėmus, šiuo požiūriu labai pavyzdinga: didžiai gerbia kunigą, gyvenantį šventai, ir stebėtinai toleruoja einantį kreivai. Vienoje srityje gal net per daug stengiasi pateisinti Dievo tarną, žengiantį kreivoką žingsnį: kai Vakarų Bažnyčios kunigas meta celibatą ir tuokiasi. Dabar kunigų vedybos pradėjusios dažnėti. Tikintieji vedusį kunigą (ir pats vedęs kunigas save) dažniausiai teisina tokiu argumentu. Palyginti jaunutis stodamas į seminariją ir negalėjęs išgyventi moters meilės, neįsivaizduoja, ko iš tikrųjų atsisako. Tik vėliau, kai pasitaiko suartėti su jį traukiančia ir mylinčia moterimi, konkrečiai pamato, ką pasirinktu luomu ištrenkė sau iš rankų. O juk elementari moralės taisyklė sako, kad kur pažinimo stokojimas, ten proporcingai mažėja atsakingumas už veiksmą, ypač jei dar prisideda valios trapumas.

     Panašiai išreikštas vedančio kunigo supratimas yra tikrai broliškas. Tik kyla klausimas, ar toks supratimo rodymas palieka daug garbės Dievui ir pačiam teisinamam kunigui. Pripažinta, kad ano argumento dėstymas ne tik simpatingas, bet ir teisingas. Turbūt retam klierikui prieš stojant į seminariją (ir baigiant kunigu) gyvenimas skiria subrendusiu būdu išgyventi moters meilę. Todėl ją pažįsta tik atsajai. O vėliau daugeliui ji atsiskleidžia visa savo magnetine konkretybe. Tad teisinga sakyti, kad seminaristui nestoja prieš akis visas celibatu sudedamos aukos didumas. Bet ar tai teikia pagrindą tos aukos atsiėmimui? Apie tai čia svarbiausia mūsų svarstymas ir sukasi. Aprenkime jį vaizdo drabužiu; tai dažnai padeda protui įžvelgti, kaip susiklosčiusi dalykų esmė.

     Yra virtinė pasakų, kur palyginti paprastas daiktas, iš širdies dovanotas kitam, virsta brangenybe: užuojautos ašaros — žibančiais deimantais, menkas variokas, iš paskutiniųjų sukrapštytas vargšui — gabalu aukso ir panašiai. Prisiminkime, pavyzdžiui, mūsų pasaką apie Saulytę. Taip buvo vadinama neturtingo žmogaus paimta auginti našlaitė dėl savo šviesaus būdo, skaistaus veido ir gelsvų kasų. Kartą užgriuvo jų apylinkę nelaimės: badas, ligos ir kitokios. Bet Saulytės ir jos patėvio trobelę aplenkė. Kiek išgalėdami, jie dalijosi su vargo ištiktais kaimynais, ką turėjo. Vieną dieną užėjo pas juos apdriskęs, ant lazdos krešantis senelis. Saulytė paėmė jam paskutinį namuose buvusį kąsnelį duonos. O pavargėlis meldžia: "Duok man, dukrele, ir kokį skarmalėlį prisidengti!” Mergaitė atidavė nusigobusi nuo galvos skarytę. Bet tas dar prašo: "Marškinius visai sunešiojau, nebesilaiko ant pečių. Duok, meldžiamoji, kokio nors audeklo”. "Kad, seneli, neturiu”. — "Ogi štai tavo gražios, ilgos kasos. Dovanok jas man, išsiausiu marškinius”. Gaila buvo Saulytei savo kasų. Bet nukirpo ir atidavė. Pasiėmė senelis ir nuėjo į kitą trobos galą, kur stovėjo staklės. Saulytė ir patėvis žiūri, ką darys. Elgeta atsisėdo į jas ir ėmė austi. Mato — jo rankose tik sukasi audeklo rietimas, toks žibantis, kad net raibsta akys. Iš Saulytės dovanotų kasų pasidarė aukso drabužis. Seneliui juo apsisiautus, pasakius ačiū ir išėjus, suprato, kokio tai būta svečio.

     Šioje ir panašiose pasakose davėjas vėliau pamato, kokia iš tikrųjų didžiavertė buvo jo įteikta dovana; duodamas to nežinojo. Ar dėl to gailisi tokią dovaną skyręs, auką sudėjęs? Grįžkime dabar su šiuo vaizdu prie kunigo celibato. Sakėme, kad retas iš žengiančių į kunigystę tepagalvoja juo Dievui aukojąs didelį daiktą. Bet dėl vėliau gyvenime susitiktos tos ar kitos moters atsiskleidžia, kokios atsisakė vertybės. Išreiškus tai paimto vaizdo kalba, jo rankose nešama Dievui kukli dovana pasikeičia į žėrintį brangakmenį, aukštavertį perlą, panašiai kaip Saulytės kasos į spindintį aukso siūlų drabužį. Stovėdami prie šio vaizdo, paklauskime save, ką iš tikrųjų reiškia celibato dovaną atsiimantį ir susituokiantį kunigą teisinti tuo, kad nežinojęs jos brangumo. Taip teisinant, arba rodant supratimą, iš tikrųjų sakoma, kad Dievui duoti tokia dovana per gera, dar stipriau išreiškus — kad per gaila jam tokios išmesti. Ar daug šiame galvojime pagarbos Dievui? Nedaug jos tėra ir pačiam kunigui, nes rodo, kad jo žinios apie Dievą turi būti labai skurdžios, jei šykštima vertesnio daikto.

     Apgailėtina, kad į kai kurių žmonių galvą susikrausčiusios keistokos mintys apie tai, kas Dievui verta duoti. Prieš keletą metų netoli Čikagos vyskupas teikė kunigystės šventimus. Juos gavo ir lietuvių kilmės klierikas. Viena moteris vėliau pasakojo: "Buvau su draugėmis nuėjusi pažiūrėti. Man taip pasidarė to primicianto gaila. Jei taip būtų koks senesnis, pagyvenęs. O dabar dar toks jaunutis, ir štai visa palieka, pasišvęsdamas Dievui. Tiesiog riedėjo iš gailesčio ašaros”. Klausantis sliuogė į mintis klausimai. Kodėl matant, kaip Dievui aukojama tai, kas gražiausia ir brangiausia, rieda ne džiaugsmo ašaros, o gailesčio? Ar tik čia neišlenda aikštėn daugeliui būdingas galvojimas, kad Dievui ne tik galima, bet tiesiog pritinka mestelti tai, kas apšepę, mažiau bereikalinga, kaip elgetai apnešiotą drabužį arba šuniui apgraužtą kaulą? Net pagonių religijose dievams buvo skiriama geriausia daikto dalis. O apie Senojo testamento išrinktosios tautos dovanas Dievui mums pasakoja Mozės knygos. Viešpačiui buvo skiriami pirmieji, geriausi javų pėdai. Panašiai daryta su bandos pirmuonimis; kunigai turėjo žiūrėti, kad aukojamas avinėlis būtų be kliaudos, tobulas. O mes, Naujojo Testamento tauta, kuriai Dievas dovanojo savo paties vienatinį Sūnų, ne vienas galvojame jam tinkamai atsidėkoją pasturlakais, jei gaila žiūrint, kaip jo tarnybai aukojasi ne koks jau pusiau nebereikalingas, o jaunatve ir grožiu tviskantis asmuo. Celibato dovanos atsiėmimas iš Dievo, kai pamatomas jos brangumas, rodo tokį pat keistą žvilgsnį į Dievo vertybę — siaurą ir skurdų, kuris kunigui tetinka visų mažiausiai.

     Pasvarstėme vedančio kunigo teisinimą, imamą iš to, kad stokojo pažinimo celibatą rinkdamasis. Pravartu žvilgterti dar į kitą, giminingą, kuris pradžioje užsimintas: kad stokoja jėgų celibato laikytis, jį pasirinkęs. Čia kunigas, nesilaikantis savo pažado Dievui, teisinamas šitaip: "Ką padarysi, žmogus silpnas”. Argumentas trumpas, taiklus, evangeliškas: susideda tik iš keturių žodžių, bet siekia pačias mūsų trapios prigimties gelmes ir aidi tai, kas net Kristaus konstatuojama apie žmogų. Bet ar daug jis vertas? Anas pirmasis savo dovaną atsiimančio kunigo teisinimasis, grindžiamas nepakankamu pažinimu, kaip matėme, nepalieka daug garbės nei Dievui, nei taip pasielgiančiam kunigui. Pažiūrėkime, ar daug kuo geresnis yra šis, grindžiamas nepakankamu pajėgumu: "Ką padarysi, žmogus silpnas”. Dėl savo trumpumo, tariamo taiklumo ir evangeliškumo argumentas atrodo tvirtas, nepramušamas. Bet toks tėra tik iš pažiūros, nes gilesnis žvilgsnis atskleidžia jame skylę, dėl kurios susituokiančio (arba slaptai susidėjus gyvenančio) kunigo teisinimas silpnumu ne tik daug nelaiko, bet tiesiog nusikreipia prieš teisintoją ir teisinamąjį, nebekalbant apie sukraipytą žvilgsnį į Dievą.

     Paanalizuokime minėtą teisinimą: "Ką padarysi, žmogus silpnas”. Antroji dalis, kad žmogus silpnas, nurodo nepaneigiamą faktą, patvirtinamą ir gyvenimo, ir Dievo žodžio. Tad prie jos negalima nieko kabintis, nes sako tiesą. Argumento skylė išnyra pirmojoje sakinio dalyje: ką padarysi. Prie jos čia mums kaip tik ir reikia minutėlei stabtelti. Tas ką padarysi atrodo toks nekaltas, taip tauriai priimantis likimą, kupinas ir išminties, ir užjautimo. Bet iš tikrųjų jis tylomis užtušuoja Dievo galybę, iškelia aikštėn teisinančiojo orientavimosi menkybę ir primena, kiek teisinamasis vertas atsiimti pylos. Kad tai geriau suprastume, ir čia pasirinkime savo svarstymą prie vaizdo.

     Štai vaikas pasisiūlo tėvams nuvykti į miestą ir ten atlikti, ko svarbiai reikia. Bet jį pakeliui sustabdo dėl praūžusių lietų išsiliejusi iš krantų ir nudanginusi lieptą upė. Bristi ar plaukti per jos kunkuliuojančius vandenis jaučiasi per silpnas. Pasuka namo, nors čia pat stovi žmogus su valtimi ir sako galįs be niekur nieko jį pervežti į kitą pusę, paskui vėl atgal, kai reikės. Vaikas grįžta namo neatlikęs, ką pažadėjo. Ar mes daug jaustume noro jį teisinti sakymu: "Ką padarysi, buvo per silpnas prieš tos upės vandenis”? Užuot teisinę, peikdami klaustume: "Jei per silpnas, tai kodėl nesinaudojo ano geraširdžio žmogaus siūloma pagalba?” Pritaikykime šį vaizdą savo nagrinėjamam reikalui. Kunigas pasisiūlo tarnauti Dievui. Jo gyvenimo kelionėje, pačioje turimoje prigimtyje taip pat patvinsta upių, prieš kurių plėšiančią jėgą iš savęs jaučiasi per silpnas atsilaikyti. Bet Dievas, kaip anas paimto vaizdo žmogus su valtimi pakrantėje, visada pasiruošęs padėti. Tad jei kunigas tokiu atveju Dievo siūloma pagalba nesinaudoja, yra vertas ne teisinimo, o peikimo, netgi pylos.

     Evangelijoje skaitome Kristaus žodį: "Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas” (Lk 12,47). Kunigas yra savo šeimininko Dievo tarnas. Jis tikrai žino to savo šeimininko valią: prašyti stiprybės, kai jaučiasi silpnas ar gundomas. Juk tai, galima sakyti, yra viena pagrindinių Šv. Rašto temų, ypatingai stipriai krintanti į akį psalmėse ir šv. Pauliaus laiškuose. Šv. Raštas taip pat pilnas vietų, kurios nurodo, kad Dievas jį prašančiam savo pagalbos niekada neatsako, ją stačiai garantuoja. Kunigas žino dar ir kitą dalyką — jog skirta, kad būtų bandomas: "Mano sūnau, jei tu eini tarnauti Dievui, ruošk savo sielą bandymui” (Sir 2, 1). Vadinasi, jam puikiai žinoma šeimininko valia. Jei pagal tą jo valią nedaro, — bandymui lieka nepasiruošęs ir, kai stinga jėgų, nesikreipia į Dievą stiprybės, — argi pagal anuos Luko užrašytus Kristaus žodžius neturime sakyti, kad nusipelno būti ne teisinamas, bet plakamas, ir smarkiai?

     Turėtų taip pat būti aišku, kodėl nurodyta, jog šitokiame teisinime žmogaus silpnumu išlenda susikraipęs galvojimas apie patį Dievą, jam daug garbės tikrai nedarantis. Čia gi subedamas žvilgsnis į žmogų, atsidūstama, kad jis silpnas, ir dedamas taškas. Tad kur vieta Dievui? Jis tyliai praeinamas, tartum neegzistuotų. O jeigu neišreikštai ir pripažįstamas, tai su nubraukta galybe. Juk išeitų, kad ji paraližiuojama žmogaus silpnumo, prieš kurį, kai tas prasikiša, nieko esą negalima padaryti. Argi ne tokia loginė išvada apie Dievo pajėgumą, kaip kokia uodega, velkasi iš paskos anam sakymui: "Ką padarysi, žmogus silpnas”? Todėl juo teisinančiam vedantį kunigą gero pažymio jokiu būdu negalima rašyti.

     Pažvelgėme į celibatą kaip brangiavertę kunigo dovaną Dievui. Matėme, kad nėra taip jau gera teisinti to, kuris ją atsiima. Bet labai dera padėti, kad nejaustų noro jos atsiimti. Apie tai ir liko tarti keletą žodžių.

     Nors kunigo rankos patepamos šventais aliejais ir dvasia prusinama teologijos žiniomis, jis savo širdimi, jausmo ir valios pasauliu, visa vidine sandara lieka žmogus. O žmogaus konstrukcija tokia, kad jo gyvenimui reikia laimės prošvaisčių, kaip gėlei saulėtų dienų. Tad ir kunigas tokių reikalingas. Aiškiau pasakius, jis turi bent protarpiais pasijusti laimingas kaip kunigas. Negaivinamas laimingumo savo žengiamu keliu, bus traukiamas jo ieškoti kitu. Apie kiekvieną žmogų juk galioja dėsnis, kad, turėdamas tokių prošvaisčių prie savęs, jų daug neviliojamas kitur, bet kai jų stokoja po savu stogu, metasi į mojančias po svetimu. Paimkime pavyzdžiu šeimą. Jei tarp vyro ir žmonos vis padvelkia tikros meilės, ar jiems daug galvoje žvalgytis šilumos už namų slenksčio? Džiugus savęs vienas antram dovanojimas teikia stebėtinos šviesos ir jėgos, net kai gyvenimas užkrauna sunkių naštų, nes meilė yra prasmės nešėja žvilgsniui ir tvermės davėja žingsniui. Bet jei vienas antru pradeda darytis nusivylę, šiltumo ir laimingumo namie skurdu, tai jo ima dairytis (ir vogčiomis samstytis) kitur.

     Taip ir su kunigu. Jo gyvenimas nėra lengvas. Tai gražiai nusakė buvęs mano gimnazijos kapelionas a.a. kun. Jonas Petrėnas: "Peržengęs pirmosios parapijos ribas, tuojau pajutau, kad didžiausia kunigo garbė ir puošniausi laurai — jo pareigų, darbo ir rūpesčių vainikas, kurio dygliai lydi jį nuo pirmojo vikariato durų iki paskutiniosios altarijos darželio. Taip manosios kunigystės taurę pats gyvenimas apipynė penkiais aštriais dygliais: nuolatine kova už dorinį kunigo kilnumą; juntama praraja tarp skelbiamo idealo ir matomos tikrovės; didžiu atsakingumu už sielas; dvelkiančiu šalčiu iš tų namų, kuriems nešama Viešpaties ramybė; pačiam nepažinus ramybės, kitiems laimę nešti” (Sielovados žurnalas Auka,1948 m. 3 nr.). Jei turintysis šventimus bent protarpiais pasijunta laimingas kaip kunigas, tie dygliai įsiprasmina ir darosi pakeliami, kartais net džiugiai, dėl išgyvenamo meilės ryšio tarp savęs ir Dievo. Jis tada nejaučia jokio noro dairytis laimės ar prasmės už savo luomo ribų.

     Bet jei laimės iš kunigystės nebejuntama, tai išblunka pasirinkto luomo tikroji prasmė, su juo susieti įsipareigojimai pradeda rodytis kaip varžtai savosios asmenybės plėtojimui. Į širdį tada besimetančią tuštumą griebiamasi vyti šalin nėrimusi į medžiagos gėrybes ar pašalinius darbus. Tačiau dažniausiai tokiu atveju mintį, kaip laimės pažadas ir laidas, ima rakinti prie savęs moteris. Kai glaudžiai sietasi su Dievu, ji dvasios žvilgsniui buvo Viešpaties galybės, gerumo, išminties ir žavos atspindys. Dabar vaizduotės pradedama gyvai statyti prieš akis kaip intymi asmeninio gyvenimo dalininkė. Štai ir privažiuojame gimstantį norą atsiimti iš Dievo celibato dovaną.

     O kiek kunigo gyvenime yra laimės prošvaisčių, kitaip tarus, kiek jis pasijunta laimingas ar nelaimingas kaip kunigas, pačia didžiąja dalimi turbūt priklauso nuo žmonių, su kuriais susiduria: ar jų gyvenimo dirva, kuriai skirtas kaip sėjėjas, evangelijos palyginimo žodžiais, yra pilna grūdus sulesančių paukščių, želmenis nustelbiančių erškėčių, šaknims kelią pastojančių uolų, ar gera ir puri. Čia tinka pridėti ir aną kapeliono nurodytą prarają, kuri matoma tarp idealo ir žmonių gyvenimo tikrovės, šaltį iš tų, kuriems nešamas Dievo žodis, reikiamos ramybės bei mąstymo grobimą pasaulietinių darbų našta, kuri užkraunama. Tai vis tartum žmonių keliami debesys, užsklendžiantys dvasininko kelyje prošvaistes. Todėl, nors susituokiančio kunigo nėra ko teisinti, kiekvienam tikinčiajam yra ko save klausti, ar pats, jį nuvildamas, nestumtelėjo tokiam žingsniui.

     Pabaigai galima pasiteirauti, ar moteris, svajota kaip laimės versmė, metančiam celibatą Vakarų Bažnyčios kunigui iš tikrųjų tą laimę atneša. Atsakymą nesunku matyti iš statistikų. Pavyzdžiui, Vatikano dienraštis L’Osservatore Romano (1970 m. liepos 5 d.) nurodo, kad tarp 1963 ir 1969 m. susituokė 7.340 kunigų, bet 5.000 su viršum jau gyvena persiskyrę. Nedidelė turi būti laimė, jei 68% jos tiesiog nebepakėlė, tos laimės šaltinį sviedė nuo savęs šalin arba patys buvo nuo jo nusviesti! O apie likusius 32%, kurie neišsiskyrė, būtų naudinga žinoti, kiek iš jų tariamai susirastą laimę neša sukąstais dantimis. Taip buvo prieš 10 metų. Žinotina, kad šiandien skyrybos tarp kunigo ir susituoktos moters procentiškai dar dažnesnės, todėl bandomos vedybos juo keistesnės ir, atsiprašant, kvailesnės.