Spausdinti

KUN. VYT. BAGDANAVIČIUS

ŽMOGAUS SUKŪRIMAS

     Pastudijuokime tuos padavimus, kuriuos lietuviška tautosaka yra išlaikiusi apie žmogaus ir pasaulio kilmę ir apie jų santykius su Dievu. Šiuos padavimus dr. Jonas Basanavičius yra įdėjęs savo "Lietuviškų pasakų” pirmosios knygos pradžioje.

     "Seniai jau, seniai, kitą kartą, kol dar niekur nieko nebuvo, tiktai vienas Ponas Dievas, tai tada kur ten Dievas eidamas nusispjovęs ir nuėjęs sau. Po kiek laiko vėl einąs P. Dievas tuo pačiu šmotu ir randąs žmogystą. Ponas Dievas tą pamatęs ir mislyjąs:

     —    Kas tu toks esi?

     Tas atsakęs:

     —    Ai nežinau.

     Ponas Dievas:

     —    Iš kur tu atsiradai?

     Tas:

     —    Ir aš nežinau, iš kur aš atsiradęs.

     Tada P. Dievas mąstęs, mąstęs ir pagaliau atsiminęs, kad tuo šmotu eidamas kažin kada nusispjovęs, tai tas bus iš to spjaudalo atsiradęs”. Toliau legenda pasakoja apie angelų ir velnių sukūrimą, prie ko mes sustosime vėliau.

     Pradedant nagrinėti šią legendą, reikia išsyk susitaikyti su mintimi, kad ji yra labai sena. Etnologai ir antropologai yra priėję nuomonės, kad panašūs epizodai yra ilgus amžius buvę išsaugoti nerašyti ir gyvu pasakojimu buvo perduodami iš kartos į kartą. Yra pavojus, kad kas nors į Dievo atsitiktinį nusispjovimą ir iš to kilusį žmogų norės pažiūrėti, kaip į Senojo Testamento žmogaus sukūrimo pasakojimo ironizavimą. Bet tokiam įtarimui pagrindo nėra. Afrikos šiaurinėse tautose, kurios yra gyvulių augintojų ciklo, atrandame gilią prasmę žmogaus seilėms.

     Pavyzdžiui, W. Schmidt savo VII tome "Der Ursprung der Gottesidee” turi apsčiai pavyzdžių apie spjovimo religinę reikšmę tose tautose. Gaila tautoje religinis palaiminimas yra teikiamas spjovimu (64 psl.). Massai tautoje rytmetinė malda atliekama spjovimu saulės kryptimi (381 psl.). Nandi tautoje meldžiamasi už vaikus, esančius kare, rytmetiniu spjovimu (438 psl.). Į maisto aukas Didinga tautoje primaišoma seilių (481 psl.). Lotuko tautoje lietaus meldžiama spjovimo būdu (520 psl.) ir ligoniai gydomi taip pat spjovimu (808 psl.). Tai skaitant, reikia prisiminti, kad ir Lietuvoje, norint apsiginti nuo gresiančios nelaimės, buvo patariama nusispjauti.

     Seilių apeiga buvo įėjusi ir krikščionybėn. Krikštijant kūdikį, jis buvo patepamas kunigo seilėmis. Ši apeiga buvo panaikinta tik II Vatikano susirinkimo. Visa tai leidžia manyti, kad ir šioje legendoje spjovimas nėra paniekos, bet žmogiškos gyvybės simbolis. Techniškai žiūrint, jam galima priskirti panašios prasmės į tą, kuri Sen. Testamento žmogaus kūrimo epizode teikiama Dievo kvėpimui. Kaip žinome, Dievas, suformavęs žmogų iš žemės, įkvėpė jam sielą.

     Tiek galima pasakyti apie lietuviškos legendos panašumą su Senojo Testamento pasakojimu, tačiau toliau jo pratęsti negalima. Pats būdingiausias Sen. Testamento žmogaus sukūrimo bruožas yra neatsitiktinis Dievo santykis su žmogumi. O lietuviškoje legendoje, priešingai, yra labai išryškintas atsitiktinis jų santykių pobūdis. Neatsitiktinis Dievo santykis su žmogumi Sen. Testamento pasakojime yra išlaikytas iki galo. Ten Dievas kuria žmogų tikslingai ir planingai, norėdamas, kad jis būtų net į Dievą panašus. Savo neatsitiktinio santykio su žmogumi Dievas nepraranda net tada, kai žmogus nuo jo nusikreipia. Dievas eina jo ieškoti net ir tada, kai žmogus nuo jo slapstosi.

     Nieko panašaus nėra lietuviškoje pasakoje. Čia Dievo ir žmogaus santykiai yra iš pagrindų atsitiktinės prigimties. Visų pirma Dievui nerūpi žmogų sukurti. Jis nesirūpina žmogumi net jį sukūręs. Jis neatsimena žmogaus. Čia žmogus atsiranda be sąmoningo Dievo tikslo.

     Lietuviškos tautosakos legenda galėjo būti sukurta tik tokioje visuomenėje, kurioje žmogus savo gyvenimo prasmės nežinojo. Tai legenda žodiškai kelis kartus paliudija. Kai Dievas, atsitiktinai sutikęs iš spjaudalo pasidariusią būtybę, pradeda ją klausinėti, kas ji esanti, tai ji negali nieko pasakyti, nei iš kur ji atsiradusi, nei kas ji esanti. Šitoks pasakojimas galėjo būti sukurtas tik tokioje visuomenėje, kurioje žmogaus kilmės klausimas buvo iškilęs, bet kur atsakymas į jį jau buvo prarastas. Tos visuomenės žmogus buvo įsisąmoninęs, kad jis pats iš savęs savo kilmės ir prasmės negali išaiškinti. Jos nežino net Dievas. Legenda pasakoja, kad, tik gerai pagalvojęs, Dievas atsiminė, kad jis čia buvo nusispjovęs, ir tik tada jis priėjo išvados, kad iš to bus atsiradusi ši būtybė.

     Tad ką mes galime pasakyti apie šios legendos kūrėjo požiūrį į žmogų ir į Dievą? Dievas čia tebėra labai galingas, nes jis sukuria žmogų. Tačiau jis pats nėra tikras, kad jis yra sukūręs žmogų. Jis daro išvadą iš atsitiktinių faktų. Iš to, kad jis čia kažkada buvo nusispjovęs, bus kilęs žmogus. Dievas čia galvoja apie žmogaus kilmę panašiai, kaip bet kuris logiškas žmogus — iš pasekmių eidamas prie priežasties. Taigi šios legendos Dievas, nors yra galingas, nėra sąmoningas. Jis veikia tarsi gamtos dėsningumu. Jis susitaiko su mintimi, kad iš jo seilių ir žemės mišinio yra pasidaręs žmogus.

     Šios legendos žmogus, nors yra Dievo sukurtas, tačiau to nežino. Jis nežino, kas jis iš tikrųjų yra. Jo santykiai su Dievu yra atsitiktiniai. Ir susitikęs su Dievu, jis nežino, nei kas jį sukūrė, nei kas jis pats yra. Legenda nemini, kad sutiktas Dievas būtų padėjęs žmogui rasti atsakymus į klausimus: kas jis yra ir iš kur jis yra atsiradęs. Taigi dieviško apreiškimo žmogui šioje legendoje nėra.

BLOGIO KILMĖ

     Mūsų studijuojama legenda nesibaigia žmogaus sukūrimu, bet imasi spręsti ir blogio kilmės klausimą. Pasekime tą pasakojimą. Pasikalbėjęs su žmogumi apie jo kilmę, pasak legendos autoriaus, "Dievas paėmęs du akmenėlius ir juos ėmęs į kits kitą trinti. Tuos akmenėlius trinant, iš jų dulkių pribyrėjo daugybė aniuolų. P. Dievas tuos akmenėlius numetęs, o tuos visus aniuolus nusivedęs į dangų.

     Kaip ką tas P. Dievas dirbo, tai viską matė ir ta žmogysta. Kai tiktai Ponas Dievas nuėjo į dangų su savo aniuolais, tas, pasigriebęs tuodu akmenėliu, kaip pradės vėl trinti, ir jis pritrynęs taip pat daugybę tokių jau aniuolų, kad nė pats nebežinąs kur dėtis.

     Ir vėl P. Dievas eidamas atranda šį nebe vieną, bet su daugybe tokių, kaip ir jo aniuolų. Ponas Dievas klausęs:

     —    Iš kur tu gavai tų aniuolų tokią daugybę?

     Tas atsakęs:

     —    Ogi kur tu pritrynei su tais akmenėliais, ir aš.

     Kadangi taip, tai Ponas Dievas ant jo supykęs ir pasakęs:

     —    Tai tu esi Liucius, o tie visi tavo aniuolai yra velniai.

     Ir nuvaręs į peklą”. (Papasakojo A. Va-rašauckas, užrašė M. Slančius iš Trumpaičių, Šiaulių apskr.).

     Atkreipkime dėmesį į pagrindinę šio pasakojimo mintį. Ji yra ta, kad blogybė čia atsiranda ne dėl to, kad žmogus būtų susulaužęs kokį Dievo įsakymą, bet dėl to, kad žmogaus kūryba atsistojo prieš Dievo kūrybą. Ir tik tiek. Nieko blogo ši žmogysta nepadarė, bet tik kūrė, nusižiūrėdama į Dievą. Ir to pakako, kad įvyktų tarp jų konfliktas.

     Taigi žmogaus kūryba yra konflikto tarp Dievo ir žmogaus priežastis. Kito pagrindo šiam konfliktui nėra. Dievas pasipiktina žmogaus kūrybingumu. Galvosena, kuri yra išreikšta šioje legendoje, yra gimininga tai kultūrai, kuri yra išreikšta Babelio statyboje Senajame Testamente. Ir ten konfliktas tarp Dievo ir žmogaus kilo dėl per didelio žmogaus kūrybingumo. Mes turime pagrindo manyti, kad įvairiais laikais ir įvairiose vietose žmonijos proistorėje yra buvę labai stiprių žmogaus kūrybinių pasireiškimų ir kad tie pasireiškimai sudarė pagrindą manyti, kad čia glūdi Dievo ir žmogaus konflikto priežastis.

     Čia pat reikia pastebėti, kad išryškėjęs labai didelis žmogaus kūrybingumas savaip nudažo ir Dievo sampratą. Dievas čia pasidaro gana siauru kūrėju, bijančiu konkurencijos. Jeigu šios legendos pradžioje Dievas buvo parodytas kaip išsiblaškęs kūrėjas, kuris nesąmoningai sukuria žmogų, tai šios legendos pabaiga išsiblaškiusio Dievo sampratą papildo dar vienu bruožu, būtent pavaizduoja jį kaip pavydų kūrėją.

     Taip atrodo čia iškilęs klausimas, žiūrint į jį pirmu žvilgsniu. Bet iš tikrųjų priežastis konfliktui tarp Dievo ir žmogaus čia yra ne tik pakankama, bet ir labai gili. Jei žmogus savo kūrybiniu pajėgumu yra lygus Dievui, tai Dievas jau nebėra nei vienintelis, nei visagalis, nei tiesiog Dievas pilna to žodžio prasme. Natūraliai ši žmogysta tampa antruoju Dievu.

     Čia mes susitinkame su giliu teologiniu klausimu, kaip suderinti Dievo visagalybę su žmogaus kūrybingumu. Arba kitaip sakant, kaip aptarti žmogaus laisvę. Jeigu Senojo Testamento žmogaus sukūrimo epizode konfliktas tarp Dievo ir žmogaus yra moralinio pobūdžio, būtent sulaužymas Dievo duoto įsakymo, apribojančio žmogaus naudojimąsi kai kuriomis pasaulio gėrybėmis, tai šios legendos prasme konfliktas yra buitinės prigimties. Žmogus savo kūryba griauna pačią Dievo sampratą. Ir šios legendos žodiniai perdavėjai iš kartos į kartą, matyt, suprato čia glūdintį Dievo paneigimą, nes tą žmogystą pavadino Liucium (t.y. sutrumpinta Liucifieriaus forma).

     Blogio samprata šioje legendoje yra savotiška. Ji yra ne kas kita, kaip kūrybinė žmogaus veikla. Tačiau šitokia kūrybos samprata krikščioniško galvojimo nepatenkina. Kūryba nėra blogis savyje. Žmogus gali būti panašus į Dievą kūrėjas. Tačiau ši kūryba neturi paneigti pagrindinio žmogaus ir Dievo santykio, būtent, kad ir pats žmogus yra Dievo kūrinys.

ŽEMĖS KILMĖ

     Tame pačiame dr. Basanavičiaus rinkinyje yra greta įdėta kita legenda, kuri pasakoja apie žemės sukūrimą. Ją yra papasakojęs kitas pasakotojas, bet yra užrašęs tas pats rinkėjas M. Slančius. Ji yra tarsi legendos tąsa. Joje yra ir tie patys veikėjai: P. Dievas ir Liucius. Paskaitykime ją ištisai.

     "Kitą kartą visa žemė buvo vandenais aptekus. Ponas Dievas mąstęs, ir Liucius, prie jo priėjęs, klausęs:

     —    Ką čion, Pone Dieve, mąstai?

     Ponas Dievas:

     —    Mąstau sausą žemę sutverti.

     Liucius:

     —    Gal reiktų, ir aš padėčiau.

     Ponas Dievas sakąs:

     —    Gerai, tai lysk į vandenį ir iš dugno prisikabink pilnas saujas žemių ir išnešk man.

     Liusius tuoj į vandenų dugną, prisikabinęs pilnas saujas žemių ir dantis ir mąstąs:

     —    Ką matysiu Ponas Dievas dirbs, tą ir aš darysiu.

     Liucius su pilnais dantimis tik:

     —    Mū.

     Tada P. Dievas tas žemeles viršum vandenų pabarstęs, pabarstęs ir gana. Tuojau ten atsiradus sausa, ėmus žolė žaliuoti, medžiai augti, ir Liuciui dantyse tos žemės augti, pusti, kad šis, niekur nebesitvėręs, nubėgęs pas P. Dievą rėkdamas, kad jį gelbėtų. Kaip pradės Ponas Dievas ant jo bartis!

     — Kam tu, — sako, — man melavai, kaip aš tavęs klausiau? Tai dabar tas žemes spjauk, kur niekas negalėtų užeiti.

     Tai kur tik jis nuspjaudė, ten pasidarė bedugnės, klampynės. (Nuo Kazio Banelio užrašė Slančius)”.

     Kaip matome iš šio varianto ir ypač iš ankstesnio, Liucius čia nėra paprastas žmogus. Jis yra ne tik dvasinių būrybių kūrėjas, bet ir sausumos sukūrimo bendradarbis. Iš to seka, kad mes čia turime reikalą su antžmogio pavidalu, kuris yra daugiau negu istorinis žmogus. Kyla klausimas, kaip šitokia sąvoka galėjo ateiti legendos kūrėjui į galvą. Ji galėjo ateiti tik tuo atveju, kad žmonijos sąmonėje buvo kokiu nors būdu išlikusi daug didingesnio žmogaus samprata, negu jam pažįstamas istorinis žmogus. Ar tas žmogus buvo kas nors panašaus į biblinio rojaus žmogų, ar jis buvo toks žmogus, kurį vaizduoja įvairios legendos, ne tiek svarbu. Svarbu, kad šios legendos kūrėjas turi tokią žmogaus sampratą, kurio kilmė nėra siejama su kokiais nors gyvuliais. Jis nėra išriedėjęs iš kokių menkysčių, bet yra toks galingas žmogus, su kokiu gyvenime dabar nesusitinkama.

     Toliau atkreipkime dėmesį į tai, kad šis antžmogis kuria žemę ne vienas, bet su Dievu. Jo pavedamas, jis iš jūrų dugno ištraukia žemę, kurią Dievas pasėja ir augina. Mintis, kad pirmiau buvo jūra, o paskui atsirado žemė, yra atstovaujama ir bibliniame pasakojime.

     Babilonijos legendose jūros kartais yra net suasmenintos, paverčiant jas dievybe Tiamata, kuri laikoma visatos gimdytoja, bet kartu ir jos grasintoja. Dievas Mardukas ją nugali ir iš jos griaučių sukuria pasaulį, kurio dalis yra sausuma, dalis — jūra. Mūsų Liucius nėra antidievis siaura to žodžio prasme, tačiau jo sampratoje yra duomenų, giminingų Babilonijos legendai. Liucius nesukuria tikros žemės. Jo išspjauta žemė yra tik visokios klampynės.

     Anksčiau atkreipėme dėmesį į tai, kad Liucius nėra kilęs iš gyvulio, ir kad jis, nors nesąmoningai, yra Dievo sukurtas. Tačiau negalime nepastebėti, kad Liucius prie žemės kūrimo prisideda nelabai žmogišku būdu. Jis iš jūros gilumų ištraukia žemę ne tik rankomis, bet ir burna. Įvairiose Azijos ir Šiaur. Amerikos tautose yra žinoma legendų, kur žemė iš jūros gelmių yra ištraukiama kažkokios anties savo snapu. Galima įtarti, kad Liucius yra priėmęs tokios anties bruožų, nes vargiai kas kitas galėtų pasakotojui pakišti mintį žmogui žemę semti savo burna. Iš to, kad Lucius žemę iš jūros ima ne tik rankomis, bet ir burna, galima išvesti, kad šiame personaže mes turime dviejų kultūrinių tradicijų susijungimą: vienos, kuri antžmogį kildino iš Dievo, ir kitos, kuri panašios reikšmės pasaulio kūrimo procese skyrė kosminei ančiai.

     Pagrindinis klausimas, kuris iškyla studijuojant šias legendas, yra: kodėl šis Dievo varžovas yra ne dvasinė būtybė, bet žmogus? Mes, būdami žydiškos ir krikščioniškos tradicijos įtakoje, esame įsisąmoninę, kad tokiu varžovu pasidarė Dievo sukurta dvasinė būtybė. Reikia pridėti, kad panašiai liudija ir pačios senosios žmonijos legendos, surinktos iš labiausiai primityvių tautų liekanų. Tačiau ir lietuviškos legendos Dievo varžovo žmogiškas pavidalas nėra išimtis tautų tradicijose.

     W. Schmidtas, įžymusis senųjų tradicijų rinkėjas ir tyrinėtojas, praneša, kad daugelyje mitų blogio atstovo pavidalas supuola su giminių tėvo pavidalu. Iš jo pasidaro Dievo varžovas, vėliau pirmasis numirėlis ir požemių pasaulio valdovas (plg. "Die Schoepfungsgeschichte der biblischen und der ethnologischen Urzeit”, straipsnis paskelbtas žurnale "Stimmen der Zeit”, 1938 m., 303 psl.).

     Šio pavidalo kilmė, pasak Schmidto, yra mįslinga ir apgaubta paslapties. Kartais jis yra aukščiausios būtybės sukurtas, kartais jis atsiranda iš pasaulio kūrybos atmatų. Tokie pavidalai randami pas Amerikos indėnus: pas Algonkinus, Šošonus ir šiaurinės Kalifornijos indėnus. Taip pat šis pavidalas sutinkamas ir Europos pusėje pas Samojiedus, Korjakus, Ainus. Schmidtas mano, kad šis blogio kilmės pavidalas yra čia patekęs iš centrinės Azijos gyvulių augintojų kultūrų.

     Bet šitokių mitų nerandama nei pas Afrikos ir Azijos pigmėjus, nei pas Ugnies žemės pirminius gyventojus, nei pietryčių Azijos tautose (301-302 psl.).

     Reikia manyti, kad lietuviškasis variantas yra kilęs iš centrinės Azijos gyvulių augintojų kultūrų.    (B.d.)