Spausdinti

P. DAUGINTIS, S.J.

     Temperamentą mes gauname gimdami. Iš prigimties paveldėti temperamentai gana įvairūs, tačiau kiekvienas turi teigiamybių ir silpnybių. Kaip ir visas prigimties savybes, temperamentą žmogui labai sunku apvaldyti, ypač jo silpnybes. Silpnybės, jeigu nevaldomos, pridaro pačiam žmogui ir kitiems daug nemalonumų ir žalos.

     Auklėjimasis ir išsikovotas tvirtas charakteris daug palengvina jo apvaldymą, tačiau ne visiškai. Ko nepajėgia žmogus — pajėgia Dievas, su jo malone pačiam žmogui bendradarbiaujant. Tad šiame rašinyje ir pasvarstysime, kaip galima su Dievo pagalba nugalėti savo temperamento silpnybes ir įsigyti dvasios kontroliuojamą bei valdomą temperamentą.

TEMPERAMENTŲ YPATYBĖS

     Temperamentas yra įgimtas biopsichinių bruožų junginys, kuris, atsiliepdamas į išorinio pasaulio dirgintus, nesąmoningu būdu paveikia žmogaus elgesį. Psichologinėje plotmėje temperamentas — tai tipas, šiam žmogui būdingas emocijų, jausmų ir veikimo reiškimasis.

     Pagal įvairius stebėjimus ir tyrinėjimus, temperamentas perduodamas genų; perduodamos tėvų, bet ypač senelių, temperamentų ypatybės. Temperamentui turi įtaką endokrininių (vidaus sekrecijos) liaukų syvai ir automatinė, žmogaus nekontroliuojama smegenų sistemos dalis.

     Temperamentas skiriasi nuo charakterio. Charakteris yra temperamento, vaikystėje įgytos treniruotės, ugdymo, auklėjimosi, įsitikinimų ir laikysenos padarinys. Jis skiriasi ir nuo asmenybės, kuri yra žmogaus kitiems rodomas ir jų pastebimas "veidas”.

     Nuo filosofo Hippokrato ir gydytojo Galeno laikų skiriami keturi temperamentai: sangviniko, choleriko, melancholiko ir flegmatiko. Naujesniaisiais amžiais ir mūsų laikais psichologai ir kiti mokslininkai yra sudarę tobulesnių temperamento klasifikacijų, paremtų statistikos duomenimis. Tačiau tos klasikinės keturių temperamentų sistemos daugelis prisilaiko ir dabar. Jos laikėsi net Wilhelm Wundt (miręs 1920 m.), eksperimentinės psichologijos tėvas.

     Sangviniko būdingos savybės: emocianalus, greitai, bet silpnai reaguojąs, nepastovus, per greitai skubus, šviesių, draugiškų jausmų, atsižvelgiąs į kitus.

     Cholerikas: emocianalus, greitai ir stipriai reaguojąs, vadovo tipas, linkęs į dabartį, bet greitai ignoruojąs žmones, nekantrus, dažnai tamsesnių, niūrių jausmų.

     Melancholikas: neemocianalus, lėtai, bet stipriai reaguojąs, tamsių, pesimistiškų jausmų, pakrypęs į save ir į praeitį, pasyvus, mokąs pasiaukoti, bet labai kritiškas, neatlaidus, viduje degąs.

     Flegmatikas: neemocianalus, lėtai ir silpnai reaguojąs, tačiau mielų, draugiškų jausmų, linkęs taip pat žiūrėti į praeitį, labai konservatyvus, neapsisprendžiąs, pasyvus, mėgstąs juokus, bet jais kitus užgaunąs, užsispyręs, laikąs savo planus geriausiais.

     Taigi, kaip matome, kiekvienas temperamentas turi ir tegiamybių, ir silpnybių. Grynų temperamentų beveik nepasitaiko. Jie yra susimaišę, bet paprastai kuris nors vyrauja, yra pagrindinis. Užtat žmoguje gali reikštis ir kelių temperamentų silpnybės, pvz. sangviniko šokinėjimas nuo vieno dalyko prie kito ir melancholiko nepasitenkinimas, bloga nuotaika,nervingumas.

NE VIENA, BET DVI PROBLEMOS

     Viena ponia atėjo pas dvasiškį psichiatrą Tim La Haye (kurio knygos "Spirit-controlled temperament” mintimis ir šio rašinio autorius pasinaudojo). Ji ilgokai skundėsi savo šeimos sunkenybėmis. Ją išklausęs, jis pasakė, kad ji pasidavusi rūstybės aistrai.

     —    Ir jūs būtumėt išerzintas, jei gyventumėte su vyru, kuris visada šiurkštus ir elgiasi su manimi, kaip su gatvės moteria, — gindamasi atšovė ji.

     —    Taip, ponia, jūs turite dvi problemas.

     —    Ne, aš turiu tik vieną problemą — savo vyrą!

     — Be abejo, jūsų vyras yra jums viena problema, tačiau jūsų laikysena vyro atžvilgiu yra antra problema. Iki jūs neprisipažinsite prie savo savanaudiškumo nuodėmės visame savo elgesyje su vyru ir neprašysite Dievo pakeisti savo elgesį — nieko nebus! Jūs savyje vis užgesinate Šv. Dvasią, kuri yra meilės, gerumo ir ištvermės dvasia!

     Ta moteris palengva suprato savo kaltę — kad ji esanti karštakošė, irzli, piktai atsiliepianti į savo vyro netinkamą elgesį. Ji apgailėjo savo kaltę, prašė Išganytoją pasigailėti ir išpažino savo nusikaltimus. Trumpu laiku pasijuto pajėgianti nugalėti užsigavimą, įtūžimą, apkartimą, pyktį. Į jos pasikeitusį elgesį vyras greitai atsiliepė malonumu ir meile. Jos gyvenimas visiškai pasikeitė. Tai yra tikinčio krikščionio kelias, siekiant suvaldyti savo temperamento silpnybes.

PYKČIO IR BAIMĖS ŠAKNYS

     Turint sunkumų dėl savo temperamento santykiuose su kitais ir numatant dar didesnių sunkumų, pirmiausia reikia juos pajusti kaip savo asmenišką, o ne kito kaltę, kaip savanaudiškumo nuodėmę, kuri kliudo Šv. Dvasiai veikti žmoguje. Šv. Paulius savo laiškuose įspėjo krikščionis: "Neliūdinkite Šv. Dvasios! Neužgesinkite savyje Dvasios!” Ugnis užgesinama, užpilant ją vandeniu, neduodant jai kuro ar ją sutrypiant. Taip ir Šv. Dvasios meilės ugnis, karštis, šviesa ir veikimas užgesinamas nuodėmių vandeniu: Dievo įžeidimais, niekinimais, nevykdymu jo įsakymų ir prisiimtų pareigų.

     Daryti nuodėmę skatina, tiesiog traukte traukia temperamento silpnybės. Pavyzdžiui sangviniko greitas pasidavimas jausmams, nepastovumas, skubėjimas, o choleriko karštumas, impulsyvumas, kitų niekinimas padaro tokius žmones linkusius į pykčio arba rūstybės aistrą. Šios aistros dėka endokrininių liaukų syvai žaibiškai paruošia kūną ir dvasią gintis ar pulti. Rūstybės aistra reiškiasi tokiomis formomis: apkartimu, užsigavimu, šauksmu, kritika, įtūžimu, kerštu, neapykanta, pavydu, maištavimu, apkalbomis, pasityčiojimais, neatlaidumu. Taip pat ši aistra atsiliepia ir dažna širdies, nervų bei viso kūno įtampa, vedančia į įvairių organų sutrikimą.

     Nekovojant su tokiais pasireiškimais, juos dažnai prileidžiant ir net puoselėjant, jie tampa neapvaldytos rūstybės arba pykčio tikromis nuodėmėmis. Tokiu būdu užgesinama tikinčiojo žmogaus sieloje Šv. Dvasia. Be jos pagalbos žmogui darosi vis blogiau.

     Melancholiko silpnybės, pvz. nuolatinė savęs ir kitų kritika, per didelis laukimas iš savęs ir iš kitų, iš to kylantys pergyvenimai, nepasisekimai, nepasitenkinimai, bloga nuotaika, pesimizmas, depresija veda žmogų į baimę.

     Kartais taip galima pasakyti ir apie flegmatiką. Jo neapsisprendimas, laukimas, nepaslankumas, užsispyrimas, konservatyviškumas, kitų užgavimas aštriais juokais ir iš to kylančios reakcijos, nemalonumai jį padaro linkusį į baimę.

     Baimė reiškiasi įvairiomis formomis: būkštavimu, susijaudinimu, bailumu, nervingumu, nerimavimu, įtarinėjimu, mažavertiškumu, depresija, viešumos vengimu. Žmogus, baimės užvaldytas, praranda jausmą ir dvasinę pusiausvyrą, apserga nervų ir proto ligomis, gauna aukštą ar per žemą kraujo spaudimą, galvos skausmus, širdies ligas, apopleksiją. Jis neturi džiaugsmo, vidujinio spinduliavimo, malonaus visuomeniško bendravimo.

     Be abejo, yra ir kitų baimės priežasčių, pvz. silpnas kūnas, menka sveikata, vaikystėje ar jaunystėje turėti skaudūs, traumatiški pergyvenimai, neužgijusios vidujinės žaizdos, trūkumas gyvo tikėjimo... Tačiau bendroji ir svarbiausia priežastis yra savanaudis kūmas. Tie dažni nepasitenkinimai, įsižeidimai, bloga nuotaika, baimė nepalankios žmonių nuomonės, pajuokos — juk visa tai kyla iš perdėtos, nesveikos savimylos. Tai yra savanaudiškumo nuodėmė, nepasitikėjimas Šv. Dvasios pagalba ir išmintimi, visagalio Dievo gerumu ir atlaidumu. Tai dažnas savimyliškas neatlaidumas kitiems ir net sau, neprisirengimas dirbti ir padėti kitiems, nors sąžinė ragina tai daryti.

     Taigi tikintysis pirmiausia turi atpažinti savo temperamento silpnybių pasireiškimą neapvaldytos baimės ir pykčio kaltėmis, asmeniškomis savanaudiškumo nuodėmėmis, einančiomis prieš Šv. Dvasią, vaizdžiai išsireiškiant, nuliūdinančiomis ir užgesinančiomis Šv. Dvasią sieloje.

KAIP NUGALĖTI IR PAGYDYTI SILPNYBES?

     Savo silpnybes reikia apgailėti. Gailestis yra pajutimas, kad savo kaltėmis užgavai tave mylintįjį Tėvą, taip pat ir žmonėms pridarei blogybių. Tai yra gėdos ir skausmo pajutimas. Tačiau reikia ir pasitikėjimo Dievo gailestingumu, kreiptis į nukryžiuotąjį Kristų ir pajusti, kad jis yra asmeniškas tavo išganytojas. Tad su dideliu pasitikėjimu galima maldauti pasigailėjimo.

     "Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis teisingas ir ištikimas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų kalčių” (i Jn 1,9). Tad reikia pirma pasitaikančia proga pasinaudoti susitaikymo sakramentu, nes tai matomas ženklas, garantija, kad Dievas tikrai pasigailėjo, susitaikė ir padėjo susitaikinti su kitais. Jis taip pat valo, gydo kalčių padarytas dėmes, nešvarumus, dvasines žaizdas.

     Jei temperamento silpnybių sukeltas netvarkingas pojūčių ir aistrų reiškimasis yra tapęs stipriais įpročiais, nedorybėmis ir ydomis, tai kartais reikia ypatingo, ilgiau užtrunkančio gydymo.

     Reikia tikėti ir pasitikėti Dievu, kad jis suteiks pergalę. "Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina”, kaip sako šv. Paulius. Dar geriau yra nežiūrėti į tas ydas iš neigiamos pusės, bet stengtis būti pripildytam Šv. Dvasios. Reikia maldauti Dievą, kad vietoje baimės, keršto, neapykantos Dievas duotų savo Šv. Dvasią. Pats Kristus sakė: "... juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas iš dangaus suteiks Šv. Dvasios tiems, kurie jos prašo”. Reikia prašyti labai nuoširdžiai, kad jis gausiau suteiktų Šv. Dvasios dovanų: tikėjimo, meilės, ištvermės. ..

IR KAS PO TO?

     Po to reikia, kaip šv. Paulius ragina tikinčiuosius, "vaikščioti Šv. Dvasioje ir gyventi Jėzuje Kristuje”. Kai Kristus yra tikinčiojo juntamas kaip asmeniškas Išganytojas ir Viešpats, kai Šv. Dvasia pripildo žmogaus sielą, tai tas žmogus jaučia ir gyvena ne pagal kūną, bet pagal dvasią, tikėjimo apšviestą ir Šv. Dvasios vadovaujamą. Šv. Paulius tokio krikščionio gyvenimo apraiškas vadina "dvasios vaisiais”, o krikščioniškoji tradicija jas tiesiog vadina "Šv. Dvasios vaisiais”. Mat jie didžiausia dalimi yra Šv. Dvasios nuostabaus veikimo pasekmė, pačiam tikinčiajam nuolat uoliai su ja bendradarbiaujant (plg. Gal 5,22).

     Jie pasidaro būdingais tikinčiojo bruožais, vis tiek ar tas tikintysis būtų sangvinikas, ar cholerikas, ar melancholikas, ar flegmatikas. Tikinčiajam prašant ir uoliai bendradarbiaujant, Šv. Dvasia, įsiviešpatavusi sieloje, viską persunkia tikra meile, malonumu, gerumu; leidžia įsigalėti džiaugsmui, sugyvenimui, taikai, ramybei, padedant susivaldymui, romumui, ištvermingumui. Tai ir yra įvairūs Šv. Dvasios vaisiai bei gyvenimas dvasia ir vaikščiojimas Šv. Dvasioje.

     Tikintysis pradeda jausti esąs vis labiau sujungtas su Dievu ir Jėzumi Kristumi, savo Išganytoju, esąs to dieviškojo vynmedžio šakelė, jo mistinio, paslaptingojo kūno narys, kuriame pulsuoja dieviškojo gyvenimo srovė ir jėga. Širdies pakėlimu ir malda suvokia ir jaučiasi gyvenąs Jėzuje Kristuje (plg. Jn 15,1-14).

     Taip gyventi labai padeda dažnas Šv. Rašto skaitymas. Ten randame Dievo mintį, mokslą, įstatymus, nurodymus ir meilę visiems žmonėms. Taip pat labai daug gali padėti kasdieninė malda, šv. Mišios, Komunija ir kiti sakramentai.

     Didelės reikšmės turi tas dvasią pakeliantis žinojimas, kad Kristaus Dvasia yra jo sieloje, kad ji nuolat veikia per pašvenčiamąją malonę ir savo dovanas. Kristus ir Šv. Dvasia pripildo žmogaus sielą ir veikia savo dieviška galybe. Kartais veikia iš lėto, kartais staigiai, tikinčiajam prašant ir bendradarbiaujant. Taip jo temperamentas keičiasi, gerėja. Palengva pasiekiama, kad tikinčiojo temperamentas tampa dvasios perimtas, kontroliuojamas ir valdomas. Jo natūralios teigiamybės veikia ir toliau visa savo jėga, net sustiprintai (pvz. dėl geros, džiaugsmingos nuotaikos). Jo neigiamosios savybės apvalomos, pagydomos, pritildomos, atsveriamos teigiamomis savybėmis. Žmogus atlieka darby, pirmiau neįmanomų dėl savo temperamento. Toks žmogus jau turi dvasios valdomą temperamentą.