Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Kad medis, javas ar daržovė gerai augtų ir neštų derliaus, juos reikia tręšti. O žmogus, kaip jau svarstyta, yra daug kuo panašus į augalą. Todėl, aptarus šiame žurnale įvairius darbus su juo kaip vaismedžiu, galima pakalbėti ir apie tręšimą arba, geriau pasakius, maitinimą, nes trąšos augalui yra maistas. Apie mūsų maitinimąsi Kristus yra trumpai, bet taikliai pasakęs: "Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų” (Mt 4,4). Mes esame iš kūno ir dvasios; ir vienai, ir antrai daliai reikalingas maistas. O gyvybė maitinasi tuo, iš ko ji pati padaryta. Mūsų kūnas yra medžiaga, iš žemės, todėl ir minta tuo, ką teikia žemė. Mūsų siela yra dvasia, iš aukštai, todėl ir minta tuo, kas plaukia iš aukštybių.

     Nesuprastina, kad dėl to, jog mūsų kūno maistas yra tai, kas kyla iš žemės, jį reikia laikyti žemu daiktu. Ir kūno maistas yra svarbi Dievo dovana. Tai gražiai parodydavo mūsų tėvai: jei nukrisdavo ant žemės riekė duonos, pakėlę su pagarba pabučiuodavo, tartum atsiprašydami. Bet apie kūno valgį čia nebus kalbama, nes tai jo mitybos specialistų uždavinys. Jei žvelgsime į dvasią, tai ji, kaip Kristaus nurodyta, minta kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų. Galima sakyti, kad Dievo lūpos tą mūsų sielą maitinanti žodį taria trejopu būdu.

     Visų pirma, kiekvienas Dievo žodį girdi savo viduje. Tas Dievo balsas vadinamas sąžine. Paimkime pavyzdį iš istorijos, kaip Dievas žmogaus viduje kalba — šv. Ignacą Lojolą, jėzuitų ordino steigėją. Buvo karininkas, pilnas ambicijos, pamėgęs nuotykius, riterių romanus, širdies damas ir saldžius komplimentus. Viename mūšyje priešo artilerijos sviedinys sutrupina jo dešinę koją. Sveikdamas savo brolio pilyje, nuoboduliui nuvyti prašo atnešti romanų; juos labai mėgo skaityti. Bet pilyje tokių nebuvo. Rado iš viso tik dvi knygas: Kristaus gyvenimą ir šventųjų legendas. Iš pradžių karininkas į tokias knygas nenorėjo ir žiūrėti. Paskui, neturėdamas ko veikti, ėmė skaitinėti. Jį ėmė noras juoktis iš ten aprašytų keistuolių: iš jų baimės nusidėti, gyvenimo džiaugsmų atsisakymo, bėgimo nuo turtų ir garbės, galvojimo apie mirtį... Bet va, kaip žinome iš biografijos, savo viduje pradeda išgirsti balsą: juk tai buvo drąsuoliai! Jie verčiau sutikdavo mirti, negu sulaužyti ištikimybės žodį Dievui. Taip elgtis ne gėda ir kilniausiam Ispanijos riteriui! Jis buvo pašventęs savo jėgas žemiškam karaliui. Bet ir šventieji buvo kariai, susibūrę po kitokio karaliaus vėliava, pašventę savo jėgas Kristui, kurio tikslas buvo ne užkariauti porą pilių, o laimėti visą pasaulį. Pagijęs, riteris Lojolą išėjo kovoti to dangaus Valdovo kariuomenėje. Kambarys, kuriame sveiko, vėliau paverstas koplyčia, tebėra išlikęs iki šiandien su savo masyviomis ąžuolo sijomis lubose. Viršuje didelėmis raidėmis užrašyta: "Čia Ignacijus Lojolą pasišventė Dievui”.

     Ir mes patys juk esame vieną kitą kartą girdėję savo viduje Dievo balsą: gal kai buvome gamtoje, kur nors kalnuose, prie jūros ar ežero, gal nuėję aplankyti kapinių, kur ilsisi jau į anapus iškeliavę mūsų draugai, ar naktį žiūrėdami į žvaigždes, gal šalia mylimo asmens... Mūsų pačių ir kitų gyvenimas tada pasirodė kažkaip išryškintas gelmes siekiančios šviesos, kuri kai kada net ašarą privertė nubraukti. Įžvelgėme tada giliau ne tiek protu, kiek širdimi, visa savo būtimi, kurią turime iš Dievo.

     Kitas būdas, kuriuo Dievo lūpos taria savo žodį, yra Šv. Raštas. Liūdna, kad šiandien daugelis net nebežinome, kas Šv. Raštas iš tikrųjų yra: kad tai Aukščiausiojo Dievo žodis, taip ir vadinamas. Paimkime pavyzdį iš jaunųjų galvosenos. Čikagos lietuvių jėzuitų leidžiamose Mūsų žiniose yra jaunimo skyrius. Jame prieš keletą metų buvo įdėti moksleivių pasisakymai, ko pageidautų mišiose. Buvo gana vertingų. Bet viena rūšis atskleidė, kiek kai kurie jaunieji nuvažiavę nuo koto savo požiūriu į Šv. Raštą. Štai siūlymas: "Skaitymai mišiose turėtų būti imami iš Šv. Rašto ir iš kitur”. Vienos mergaitės siūlymas išreikštas dar detaliau: "Aš manau, kad skaitymai galėtų būti parinkti iš knygų ir laikraščių, jei jie yra pritaikyti šiems laikams... Gal suprastume, ką Kristus norėjo mums pasakyti”. (Vadinasi, amžinojo Dievo žodis nebepritaikytas mūsų laikams; apie Kristaus mintį geriau galime sužinoti ne iš to, ką jis pats sako ir aiškina, bet ką rašo knygos ir laikraščiai). Kita mergaitė panašiai siūlė: "Būtų įdomiau, jei skaitymai būtų renkami iš poezijos arba laikraš-čių”. Dar vienas siūlymas: "Mišiose skaitymai gali būti paimti iš bet kur, kad tik jie būtų prasmingi”.

     Šių jaunuolių nekaltinkime. Kalti esame mes, kunigai ir kiti auklėtojai, įskaitant tėvus, kad toks klydinėjimas galėjo jų mintyse gimti. Tai pavadinta nuvažiavimu nuo koto, ir gerai, nes apreiškia, kad nebesuprantami patys pagrindai — kas Šv. Raštas yra. Plakama į viena, statome ant to paties laipto, kas skiriasi iš esmės. Iš Šv. Rašto, kad ir paprasčiausiai atrodančios jo vietos, į mus kalba Dievas. O iš laikraščio skilties, ar knygos, ar poezijos, nors ir dailiausiai skambančios, į mus kalba vien žmogus. O skirtumas tarp Dievo ir žmogaus kalbos yra ne tik didelis, bet ir pagrindinis, tiek dėl garbės, tiek dėl galybės, tiek dėl gelmės.

     Kodėl jos iš pagrindų skiriasi dėl garbės? Todėl kad pirmuoju atveju kalba dangaus ir žemės Kūrėjas, antruoju — jo iš nieko padarytas kūrinys, kurio menkumą taikliai išreiškia Pelenų dienos žodžiai, jog tėra dulkė ir dulkėmis virs. Dėti abiejų žodžius greta kaip lygiaverčius, ypač apeigose, Dievui garbės tikrai nedaro.

     Kodėl dėl galybės? Išeikime laukan, kai atslenka audros viesulas, ir šaukime, kad sustotų— poetiškiausiomis eilėmis, net per visus miesto garsiakalbius. Kokią tai padarys įtaką orui? Jokios. Bet Kristui tarus vieną žodį iš menko žvejų laivelio, nutildavo didžiausias bangas plakanti vėtra. "Kas jis per vienas, — šnibždėdavosi tarp savęs su baime žmonės, — kad įsakinėja vėjams ir vandeniui, ir tie jo klauso?!” (Lk 8, 25). Arba nueikime pas laidotuvių direktorių, kur pašarvotas mums brangus asmuo, ir berkime meiliausių žodžių, kad atgytų. Jie liks be vaisių ir tušti. Bet užteko Viešpaties lūpų tarto trumpo sakinio: "Lozoriau, išeik iš kapo!” Ir jau ėmęs dvokti lavonas grįžo vėl gyvas, tarsi nieko jam nebūtų atsitikę.

     Kadangi Dievas yra Kūrėjas, jo žodį lydi jėga. Jis taria: "Tebūnie šviesa!” Ir ta sušvinta — iš nieko. Taria: "Tenurimsta audros!” Ir vėtros, jūros nuščiūva. Kur prakalba į mirusį, jo žodis įžiebia gyvybę, kaip Lozoriui, į kapus lydimam Najino našlės sūnui arba pašarvotai Jajiro dukrytei. Kur prakalba į ligonį, jo žodis įlieja sveikatą: aklieji regi, kurtieji girdi, nebyliai kalba, raišieji vaikščioja, raupsuotieji staiga pamato pasidarę švarūs (plg. Lk 7, 22). O žmogaus tartas žodis gali gražiai skambėti, bet iš savęs lieka bergždžias. Jei paveikia, tai vien iš Dievo skolinta galia, panašiai kaip mėnulis, kuris šviečia ne savo, o skolinta šviesa — tada ir tiek, kiek jos gauna iš saulės. Galybės požiūriu skirtumas tarp Dievo žodžio ir žmogaus kalbos yra dar didesnis, kaip tarp skaistaus vidudienio ir blankios mėnesienos.

     Kodėl Dievo ir žmogaus žodis skiriasi dėl gelmės? Todėl kad pirmuoju atveju kalba pati Būtis, kurios pažinimas neturi ribų, nekliudomas jokių paslapčių, nes kiekviena prieš jos skrodžiantį žvilgsnį sutirpsta kaip prieš saulę pavasario sniegas. Kadangi dieviškosios akies neriboja laikas, prieš ją kaip ant delno atsiskleidžia ir tai, kas dėsis už tūkstančio metų, lygiai kaip ir tai, kas vyksta šiuo metu. Tad pirmuoju atveju kalba pats išminties ir tiesos šaltinis, o antruoju — vien keletas iš to šaltinio nutiškusių lašų į ribotą kūrinio protą, kuriam dažnai tematyti ne toliau už savo nosies galą, visa ateitis gaubiama nežinios, o tai, kas buvo, vėl užtemdyta praeities miglos. Laikyti vieną ir antrą lygios vertės vadovais arba net paistyti, kad antrasis dabarties žmogui tinkamesnis, yra tikras dvasios apžlibimas.

     Vadinti ką nors paistymu (sapaliojimu) yra gana stipru, bet čia atrodo pagrįsta. Ką gi reiškia dabar imamas nugirsti sakymas, kad moderniajam metui Dievo kalba nebepritaikyta, geriau tinka jos žmogiški pakaitalai? Ogi kad žmogaus dvasią ir širdį geriau supranta ne kas jas suplanavo, dargi pagal savo paties paveikslą, ir pažįsta kiekvieną slapčiausią kampelį, bet kas laikui bėgant truputėlį prakrapštę tos dvasios ir širdies paviršių, o po pačią jų esmę dar tebegrabalioja patamsyje. Taip pat mūsų tariamai modernius laikus ir jų poreikius Aukščiausias pažįsta kaip savo išverstą pirštinę. Kas šiandien mums regisi modernu, žinokime, kad ateities tolius siekiančiai Dievo akiai yra lygiai pasenę, kaip mums praėjusiųjų kartų mados ir pasiekimai, iš kurių daugelio šiandien ima noras juoktis.

     Pagaliau trečias būdas, kuriuo Dievas taria savo žodį, yra jo Sūnus, pagrįstai vadinamas amžinuoju Žodžiu, nes gimsta iš Tėvo tuo, kad Aukščiausiasis, beribė Būtis, laimės, tiesos, galios, grožio ir gėrio Versmė, taria save. Šis Dievo žodis giliausiai ir džiugiausiai prabyla į žmogaus dvasią, nes ateina ir priima mūsų pačių prigimtį. Džiaugsmas ir nuostaba, matant dangaus Dievo Žodį, žemės motinos vystomą kaip savo kūdikį ir mūsų brolį, liejasi iš kiekvienos tautos kalėdinių giesmių. Aišku, kad Kalėdų įvykio nešamas džiugesys krikščioniui yra tik pradinis žingsnis, skirtas vesti toliau į gyvenimo ir likimo dalijimąsi, bendrumą tarp jo ir Kristaus. Tolimesnės bažnytinės šventės — Didžioji savaitė, Velykos, Sekminės, Devintinės — vysto tą bendrumą toliau, dalijantis kentėjimu, busimuoju prisikėlimu, Šventąja Dvasia, pačiu kūnu ir krauju.

     Jau žemės plotmėje dalijimasis bendra dalia su mylimu asmeniu žmogų įstabiai gaivina. Tad galime suprasti, kokios vertės yra jo dvasiai mylintis dalijimasis viskuo su Dievo vienturčiu Sūnumi. Kieno sąmonės šaknys įaugusios į šią centrinę ir džiugią krikščionybės tiesą, tas taip jos syvų stiprinamas, kad jo nebepajėgia palaužti net kruvinų bandymų smūgiai, kaip liudija tikėjimo kankiniai, jų tarpe trapios moterys ir gležni vaikai.

     Per kelis numerius lyginome pasaulį su sodu, o save — su Dievo jame pasodintu medžiu. Kad geriau suprastume savo pagrindinius uždavinius žemėje, svarstėme, ką mes turime daryti su medžiu. Dabar, viską baigdami, žvilgterkime į tai, ką medis daro mums. Svarbiausia daro bene keturis dalykus: gražina apylinkę, grynina orą, teikia pavėsį, neša vaisių. Čia vėl matome, jog visa tai tinka sakyti ir apie žmogų.

     Pirma, medis puošia apylinkę. Be medžių plika, negyva — nei paukščių čiulbesio, nei lapų šlamesio, nei šakų ošimo; nuoga ir nyku. Tai vaizdžiai Anykščių šilelyje piešia vysk. Baranauskas. Slegiantį įspūdį, kur nėra medžių, pateikia šiais žodžiais: "Kur toji puikybė jūsų pasidėjo? Kur ramus jūsų ošimas nuo vėjo? Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės, katrų čiulbančių taip ramu klausytis?.. Visa prapuolę... Taip neramu regis: lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs, lyg kokio miesto išgriuvus pustynė, lyg kokio raisto apsvilus kemsynė!”

     Kas apylinkei gražus medis, tas visuomenei taurus žmogus — puošmena ir pasididžiavimas. Sakyta apgalvotai, jog taip veikia gražus medis, ne koks stuobrys ar medpalaikis. Kiek daug būtų skurdesnė Bažnyčia be tokių kilniabūdžių žmonių, kuri tuos vaizduoja paveikslai ir statulos: be šv. Kazimiero, šv. Cecilijos, šv. Jono Krikštytojo, kurį pats Kristus išgyrė žmonėms, nurodydamas, jog tai tartum ąžuolas, kaip sūnus — pasididžiavimas kiekvienai žemės motinai! Kiek daug būtų skurdesnė be mažosios Teresės, tyrasielės mergaitės, įkūnijusios savyje Kristaus brangintą kūdikystės idealą, be šv. Pranciškaus Asyžiečio, žavinčio net ateistus! Ir kiek būtų skurdesnė be šv. Petro, to tikro žmogaus paveikslo: su daugeliu klaidų, karšto būdo, kartą labai gėdingai paslydusio, bet dėl to vėliau ir savo brolius supratusio; klystančio, bet mylinčio, silpno, o vis dėlto Viešpaties pasirinkto tokio aukščio pareigoms — gauti pačius dangaus karalystės raktus. Kas tarta apie Bažnyčią, galima sakyti ir apie žmoniją. Kiek daug būtų skurdesnė mūsų pačių tautos istorija be tauriųjų šalies vyrų, moterų ir mergaičių, kuriems išvardinti čia nėra vietos, o daugelio kilnių pasišventėlių nežinome ir vardo.

     Antra, medis grynina orą. Tai žinome iš gamtos pradžiamokslio. Ar ne teisinga sakyti, kad tai daro ir taurus žmogus? Ypač šiandien mus supa sugedusi dora, kurios nuodijantis tvaikas užkrečia ir tai, kas dar sveika. Ta gendanti ir gadinanti aplinka turi būti gryninama. O ją pajėgiausiai grynina šviesaus gyvenimo žmonės savo veikla ir pavyzdžiu. Juk taip buvo ir su senovės pagoniškuoju pasauliu. Jį nauja gaiva perkeitė iš Kristaus ir apaštalų sėklos išaugę medžiai — pirmieji krikščionys, neatsispiriamai veikę savo skelbiama tiesa, gyvensenos trauka ir kraujo auka.

     Trečia, medis teikia pavėsį. Jau Lietuvoje karštą dieną miela medžio pavėsyje. Tas pavėsis yra dar gaivesnis džiaugsmas keliaujančiam per dykumą, kur mylių myliomis virš galvos — kepinanti saulė, po kojų — deginantis smėlis. Amerikos vakaruose yra vadinamasis Mirties slėnys. Ir jo, ir kitų dykumų keliai todėl iškloti dažnais gyvulių ir žmonių kaulais, kad keleiviai nebepasiekė gaivinančio pavėsio. Ar ne tiesa, kad mūsų žemė dažnai panaši į nesvetingą dykumą, kur daug slegiančios kaitros, vargo ir ašarų, vėjo pūkštomo ir akis graužiančio smėlio? Tuose gyvenimo tyrlaukiuose darbštus ir kilnus, draugiškas ir atjaučiantis žmogus yra tartum oazė dykumoje, gaivus pavėsis, kurio taip ilgisi daugelio širdis. Dar pridėtina, kad be tokių iš daugelio pradėtų darbų veikiai lieka tik griaučiai.

     Pagaliau ketvirta, medis neša vaisių. Iš tos pačios juodos žemės vienas padaro raudonų vyšnių, kitas — mėlynų slyvų, treti — įvairių rūšių obuolių ir kriaušių. Žmonės, kaip medžiai, irgi skirtingi: kiekvienas savaip žydi, vienas brandina tokius vaisius, kitas — kitokius, žiūrint kokie talentai kam Dievo duoti.

     Sodo vaisiai palaiko mūsų gyvybę ir sveikatą. Tą pat daro kilnaus žmogaus darbai. Iš jų sklinda į pasaulį gyvastis ir gerovė. Be abejo, tarp medžio vaisių ir žmogaus darbų esama vieno esminio skirtumo. Sodo vaisiai, nešdami gyvybę ir sveikatą, patys dingsta. Jie pereina į mūsų būtį, virsta gyva mūsų kūno medžiaga. Ir tai, ką nuveikia žmogus, jo vaisiai, pereina į kitus, virsta jų gyva ir nebeatskiriama būtimi. Bet, pereidami į kitus, patys nedingsta, o drauge pasilieka juos atnešusiam žmogui. Ir liks jo brangi nuosavybė netgi anapus žemės ribų, amžinai.