(Jis mirė, kad aš būčiau laiminga. ..)

Vytautas Kasniūnas

     Praėjusiame "Laiškų lietuviams” numeryje Kristina pasakojo apie savo pirmąją meilę ir išgyventą tragizmą, kai studentas Kastytis, pasmaguriavęs meilės vaisiais, su ja nutraukė ryšius. Ji tada buvo šešiolikos metų, pačiame gražiausiame jaunystės žydėjime. Tolimesnį pasakojimą apie savo gyvenimą ji tęsė, mums vaikščiojant miške.

     Pilnaties mėnulis žaidė medžio šakose. Išėję į kiemą, traukėme į plaučius gryną, švarų orą. Midus, kava, tabako dūmai mus buvo apsvaiginę.

     —    Žmogus yra laimingas, jei gali užmiršti sunkius išgyvenimus, nelaimes, — ji sako, žiūrėdama į sodybos kryžių. — Aš viską, viską, kas buvo bloga, buvau ištrynusi iš savo gyvenimo. Taip, kaip mokykloje ištrindavau nevykusius brūkšnius piešinyje. Kas buvo likę užrašyta atmintyje, sudraskiau, kaip po apsivylusios meilės sudraskydavome laiškus į mažus gabalėlius ir juos išsklaidydavome pavėjui.

     —    Tau labai sunku pasakoti tuos praeities išgyvenimus? — paklausiau.

     —    Labai labai sunku...

     —    Tai gal nutraukime pokalbį?

     — Ne! Tęskime. Aš esu visa skausmuose.

     —    Kodėl nori tęsti?

     —    Kad kiti žinotų. Tai gyvojo testamentas gyviesiems.

     —    Galėsi ištverti?

     —    O taip! .. Kai paskutiniai žodžiai nuskambės medžių viršūnėmis, pamatysi, kaip greitai aš atsigausiu ir išsiblaivysiu nuo praeities dienų sunkių išgyvenimų. Matai, tave aš pasirinkau savo nuodėmklausiu. Tu nuodėmių neatleisi, bet jas į visas keturias puses paskleisi. Kunigas man nuodėmes atleido, prašydamas Dievą gailestingumo, sutaikė su mano sąžine, o tu gali prisidėti, kad kiti neitų mano gyvenimo keliu.

     —    Ko tu labiausiai gailiesi, negerai padariusi?

     —    Visų trijų išgyvenimų, kuriuos tau papasakosiu.

     —    Bet vis tiek turi skirti kam nors pirmenybę.

     —    Vienas kitą sekė. Tartum išėjus į audringą naktį — ir sušlampi, ir purvyne išsimaudai. Mergaitei reikia vengti audringų naktų. Jos iš tavęs padaro bejausmę lėlę, žaisliuką. Pasijauti numesta mazgote, skuduru, kurį gali pasiimti, kas nori purvus nuvalyti.

     —    Kaltini Kastytį?

     —    Pirmiausia kaltinu save, kad leidaus visa tam, kas įvyko.

     —    O kas vyko po to?

     —    Labai kvailas žaidimas su meile. Norėčiau dabar labai didelėmis raudonomis raidėmis parašyti: "Nežaiskime su meile!” Tuos žodžius, kaip reklaminius skelbimus, reikėtų iškabinti gerai matomose vietose, apie juos turėtų dažnai kalbėti kunigai bažnyčiose, rašto žmonės, kur tik jie gali: spaudoje, knygose.

     —    Tu imi karščiuotis, jaudintis. ..

     —    Atspėjai, bet man taip geriau, nes rodos, kad tuos žodžius girdi ne šie medžiai, bet minia žmonių, ne vienas mėnulis, bet visi, kuriuos jis dabar apšviečia.

     —    Dabar geriau imu suprasti tavo susijaudinimą, kai lyg juokaudamas pasakiau, kad tavo mama buvo vyrų širdžių ėdikė. Na, bet pasukime ežero link — kai tu susijaudinusi pradėsi alpti, atgaivinsiu šaltu vandeniu.

     —    Norėdami atsigaivinti, galėsime abudu pabraidžioti vandenyje.

     —    Dabar aš klausysiu ir tavo pasakojimo nepertrauksiu.

     —    Gerai, klausyk! Būdama universitete, susidraugavau su Algimantu Adomaičiu. Pavardė netikra. Jis ruošėsi daktaro laipsniui ir dirbo universitete. Po pirmo susitikimo pajutau, kad aš jam patikau. Patiko ir jis man. Mums susitikus, rodos, kalbėjosi mudviejų akys ir širdys. Taip man atrodė. Ir kuo toliau, tuo labiau tuo tikėjau. Abu priklausėme tai pačiai draugijai. Jis buvo labai kuklūs ir, kaip vėliau patyriau, labai nedrąsus. Susitikdavome valgykloje, bibliotekoje, renginiuose. Mano draugai juokaudavo, kad jis neva visur mane sekioja ir spokso akimis. Ir tikrai. Kur nors pasisukdavau, ir mūsų akys susitikdavo. Tai mane erzino ir kėlė nerimą. Eidavau klausyti jo paskaitų, bet negirdėdavau, ką jis sakydavo. Kalbėdavau su juo akių žvilgsniais. Kartais ir jis, nusižiūrėjęs į mane, pasimesdavo žodžiuose. Kurį laiką aš jį sekiojau. Susitikę mažai kalbėdavomės. Kažkaip kalba nesi-rišdavo. Ir kuo toliau, tuo labiau aš jį mylėjau. Laukiau, kada jis pakvies pasimatymui. Kartą jis lyg pradėjo mikčiodamas kalbėti apie susitikimą, bet tuoj susigriebęs ėmė skųstis, kad turįs daug darbo.

     —    Sėskimės čia ant pakrantės akmenų, — pasiūliau, matydamas, kaip Kristina pradėjo jaudintis.

     —    Tau nusibodo klausytis?

     —    Ne, ne!

     —    Trumpinsiu pasakojimą. Klausyk! Ėmiau įsikalbėti, kad jis manęs nemyli, kad tai tik mano vaizduotė. Pasisakyti, kad aš jį įsimylėjus — negalėjau. Laukiau iš jo meilės prisipažinimo. Ne būtinai žodžiais, bet kitomis apraiškomis, iš kurių būčiau galėjusi spręsti, kad jis manęs ilgisi, kaip ir aš jo; kad ieško artimesnio draugiškumo, kaip ir aš ieškojau. Tada aš nusprendžiau imtis vaidybos. Pasijutau užgauta, įžeista, kad jis neieško artimesnių ryšių. Kur mudu susitikdavome, aš apsimesdavau jo nematanti. Susitikusi kitus studentus, stengiausi pasirodyti linksma. Renginiuose dar daugiau vaidybos parodydavau. Kvatodavau su kitais, šokdavau labai daug ir į jį visai nekreipdavau dėmesio. Jam matant, kitiems rodydavau perdėtą nuoširdumą, intymumą. Žodžiu

     —    vaidinau, kiek įmanydama. Kartais gal ir per daug, net peržengdama kuklumo ribas.

     —    Buvai tikra mama, — pertraukiau, pasiūlydamas cigaretę.

     —    Iš tavo pasakojimų daugiau sužinojusi, turbūt prilygau jai.

     —    Ir dėl to įvyko tragedija?

     —    Jei kiti man pasakotų — netikėčiau, bet pati buvau liudininke.

     —    Ir aš kitų pasakojimais netikėčiau, bet tavimi negaliu netikėti.

     —    Matai, ką padarė meilės žaidimas!

     —    Ką jis padarė? Nusižudė?

     —    Prie jo lavono radome adatą vaistų —    narkotikų. Kaip vėliau ištyrėme, tai buvo stiprus mišinys. Be to, skrodimas parodė, kad jis buvo išgėręs alkoholio.

     —    Ar jis gerdavo anksčiau?

     —    Draugai paneigė. Sako, labai retai paragaudavo vieną kitą gurkšnį vyno, bet niekas nematė jo geriančio ką nors stipresnio.

     —    Kodėl tu prisiimt sau visą kaltę dėl jo nusižudymo?

     —    Jis paliko dienoraštį ir krūvą laiškų, kurie buvo rašyti man, bet neišsiųsti.

     —    Tu gavai tą dienoraštį ir laiškus?

     —    Taip. Advokatas ir kunigas patarė visa tai man perduoti.

     —    Man visa ta istorija atrodo pakibusi ore, neįtikėtina. Pirmiausia, ar dabar gali atsirasti 28 metų vyras, kuris nedrįstų prisipažinti, kad yra įsimylėjęs ir dėl to turėtų nusižudyti?

     —    Klysti, sakydamas, kad dėl to jis nusižudė. Nei dienoraštyje, nei laiškuose jis niekur nemini, kad apsivylęs gyvenimu, meile ir dėl to nusižudęs. Niekur jis nesako, kad pradėjęs gerti ar vartoti narkotikus. Tėvai sako, kad jis buvęs silpnos sveikatos, nes buvo per daug prisirišęs prie knygų ir mokslo. Vienu laiku skundėsi mažakraujyste, paskiau širdimi ir kurį laiką turėjo aukštą kraujo spaudimą.

     —    Tai kodėl sau prisiimi visą kaltę?

     —    Iš paliktų rašinių mačiau, kad jį labai paveikė mano vadinamoji vaidyba, kaip jis rašo "nesvietiškas siautimas su vyrais”. Kitose vietose rašo, kad mane "pasiutusiai”, "pašėlusiai” įsimylėjęs.

     —    Tai dėl ko tau neprisipažino?

     —    Kaip raudonu siūlu visuose raštuose ryškėja jo nepaprastas kuklumas ir, kaip jis pats rašo, "liguistas nedrąsumas”.

     —    Skamba lyg pasaka. Kurgi matyta, kad susitinka du įsimylėję suaugę žmonės ir žaidžia, kaip vaikai.

     —    Viename ilgame laiške, o taip pat keliuose dienoraščio puslapiuose jis prisipažįsta taip nepaprastai labai mylįs, jog jis nemano, kad galėtų sukurti šeimą ir būti geras vyras.

     —    Tai tau ir pasakė.

     —    Turėk kantrybės, kol baigsiu kalbėti ta tema. Jis pirmiausia skundžiasi, kad, pasirinkęs mokslinį darbą, negalės man duoti įvairių gyvenimo vertybių ir dėl to padarys mane nelaimingą. Antra, jis rašo, kad taip labai mylėdamas bus man nuobodus ir įkyrus. Jis norįs ramaus, tylaus ir uždaro gyvenimo ir manąs, kad man reikia "viso pasaulio linksmybių ir karališkos prabangos”.

     —    Ar tu manai, kad jeigu būtumėte sukūrę šeimą, jaustumėtės laimingi?

     —    Aš manau ir esu tikra, nes aš jį labai mylėjau. Nepaprastai mylėjau. Juk šiandien kuklus, nedrąsus vyras — tai gyvenimo retenybė, tai pelenuose žibantis auksas.

     —    Tai kaip dabar manai, ką reikėjo daryti?

     —    Reikėjo man prisipažinti, kad jį myliu. Juk žinai, kad aš nesu iš tų kuklybių, skraiste apsigaubusių moterų, ar tų nedrąsiųjų, kurioms gomuryje springsta žodžiai.

     —    Bet kodėl jis gėrė ir vartojo narkotikus?

     —    Kambaryje nerasta gėrimų, nerasta ir didesnio kiekio narkotikų. Kūne rasta dar viena adatos dūrio žymė. Bet gydytojas mano, kad jis tik vieną kartą vartojo narkotikus. Ar jis juos pirko, ar jie sudaryti universiteto laboratorijose — duomenų nėra. Adata gauta iš ko nors kito ar kur nors pirkta, nes kitos rūšies negu turimos universitete.

     —    Kokia tavo galutinė išvada?

     —    Tėvai mano, kad jis, ruošdamasis paskutiniems egzaminams, buvo labai išvargęs.

     —    O ką tu manai?

     —    Ant vagies kepurė dega. Aš kažkodėl galvoju, kad jį paveikė mano vaidybinis siautimas. Aš norėjau jame sukelti pavydą, norėjau, kaip tuose poetų rašiniuose, kad jis prieš mane atsiklauptų ant kelių ir prisipažintų, kad mane myli.

     —    Ir manai, kad "dėl drąsos” jis išgėrė ir paėmė tuos narkotikus?

     —    Teisingai. Tokios mintys mane kankino.

     —    Kaip visa tai išgyvenai?

     —    Tragiškai. Sąžinės graužiama, pradėjau gerti. Nepasidariau alkoholike, bet jau buvau pradėjusi tuo keliu eiti. Vėl buvau vyrų vėtoma ir mėtoma. Bet kažkokia vidinė jėga laikė mane nepasiduoti jų įgeidžiams. Aš žaidžiau su jų žvėriškais jausmais. Viliojau, bet prisiviliojusi — pasijuokdavau iš jų. Keršijau, kol vėl nusvilau pirštus.

     —    Įsimylėjai?

     —    Nepasakyčiau, kad buvau įsimylėjusi. Mylėjau ir rengiausi vestuvėms. Universitete susipažinau su naujai atvykusiu akademiku. Per lengvai patikėjau jo meilės žodžiais. O jis tik žaidė su manimi. Jis buvo atkeltas į tą universitetą tik trims semestrams. Pasirodė, kad buvo vedęs, turėjo du vaikus ir, nė sudiev nepasakęs, dingo.

     —    Na, tau ir sekėsi gyvenime!

     —    Laimę sekė nelaimės. Grūdelis laimės — o pilnas aruodas nelaimių.

     —    Kaip ištvėrei?

     —    Susirgau nervais. Patekau į vienuolių vedamą ligoninę. Išgijusi susiradau tikrąjį gyvenimo kelią.

     Užsikalbėję, vaikščiodami paežere, nė nepajutome, kaip šliūkštelėjo didelė banga ir pasivijo mus bėgančius. Sušlapome beveik iki kelių.

     —    O juk jau beveik parytys, — įsiterpiau.

     —    Matai, kaip gyvenime kartais atsitinka, kai, neturėdamas įgimto atsparumo įvairiems įvykiams, neieškai to, kas tau galėtų padėti. Tada tave, kaip tos bangos, ir mėto, ir vėto.

     —    Dabar aš susidariau visai kitą nuomonę apie tavo mamą, mano buvusią gerą draugę. Ir jos gyvenimas plaukė tarp vaidybos ir realybės.

     Grįžtant namo, mus pasitiko trys meškėnai, kuriuos aš buvau užmiršęs pamaitinti. Tad ankstyvus pusryčius valgėme kartu su jais.