Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Kas lankosi Romoje, tas tikriausiai nueina pažiūrėti vieno garsaus pastato Vatikane — vadinamosios Siksto koplyčios. Pagarsėjusi ji svarbiausia dėl dviejų priežasčių. Viena, joje kardinolai renka naują popiežių. Kaminas, kuris susirinkusiai miniai baltais arba juodais dūmais praneša apie balsavimo rezultatus, yra ant šios koplyčios stogo. Antra, Siksto koplyčia garsi menininko Mikelandželo paveikslais. Tos koplyčios lubose puikiomis freskomis nupiešta žmonijos istorija: kaip sukuriami mūsų pirmieji tėvai Adomas ir Ieva, kaip jie puola ir išvaromi iš rojaus, kaip pranašai ir sibilės skelbia ateisiantį Atpirkėją. .. Bet gal dar daugiau, negu tos lubų freskos, lankytojo dėmėsi pagauna ir prirakina didžiulis paveikslas priešakinėje sienoje, nuo vieno koplyčios krašto iki kito, nuo aukštų lubų viršuje iki altoriaus apačioje. Ten pavaizduotas Valdovas Kristus, skelbiantis vieną savo karališkųjų dekretų.

     Nušviestas aukso spindulių, supamas šventųjų kaip kokio gyvo vainiko, angelams viršuje laikant įrankius, kuriais buvo kankintas, — kryžių, plakimo stulpą, erškėčių vainiką, vinis, — jis stoja nuo debesų sosto, pakėlęs aukštyn dešinę ranką, tartum priduoti svorio savo skelbiamam siaubingam nuosprendžiui Paskutiniame teisme: "Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!” Paveiksle matome, kaip šiurpas supurto Viešpatį supančius šventuosius. Net Marija, nekalčiausioj i Motina, sėdinti prie Kristaus kojų, su išgąsčiu nugręžia šalin savo veidą. Turbūt geriausi žodžiai išreikšti šiam Mikelandželo vaizduojamam Kristui yra Dies irae giesmėje: Rex tremendae majestatis, didžios galybės valdovas. Jis pats tokį save nupiešė 25-me Mato evangelijos skyriuje: "Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste”. Ir šioje vietoje vadina save valdovu, karalium: "Ir tars karalius...”

Kristaus Karaliaus statula netoli Lisabonos, Portugalijoje.

     Per metus Bažnyčios apeigose mums rodomos įvairios Kristaus pusės. Sutinkame jį kaip kūdikį prakarte, kaip mokytoją, kaip gydytoją, kaip pranašą, skelbiantį ateities įvykius, kaip užjaučiantį draugą, verkiantį su kitais, kaip nuodėmių atleidėją, kaip kentėtoją, kaip svečią, kuris taria "iki pasimatymo” savo bičiuliams, eidamas nuo jų pas Tėvą. .. O bažnytinių metų pabaigoje, paskutinį sekmadienį prieš adventą, jis pateikiamas mūsų mąstymui kaip didžios galybės visatos valdovas. Dailininkas Mikelandželas savo paveikslu Siksto koplyčioje, vaizduojančiu Mato evangelijos 25-jį skyrių, kur Kristus save piešia kaip tokį galingą valdovą, daug pasitarnavo vienai mūsų sielos galiai, būtent vaizduotei. Bet reikia pridėti, kad jis taip pat pasitarnavo dar ir kitai sielos galiai — meilei. Tai pravartu keletu žodžių pasiaiškinti.

     Turima čia omenyje meilės ryšys tarp mūsų ir Kristaus. O apie meilę apskritai galioja toks dėsnis: kad ji būtų gili ir tvindanti širdį laime, reikia tinkamo nuotolio tarp mylinčio ir mylimo. Atstumu čia suprantamas ne fizinis nuotolis, bet pagarba. Šiuo požiūriu mylėjimą galime palyginti su matymu. Paimkime knygą. Jei ją laikome per arti akių, skaityti negalime, nes raidės pasidaro aptrauktos miglos. Ir gražiausio teksto mūsų akys nebemato dėl to per mažo atstumo. Taip yra ir su meile. Jei asmuo, kurį mylime, yra per arti arba, panaudojus geresnį žodį, per daug apsiprastas, yra pavojaus, kad galime prarasti iš akių jo vertumą, o tada mūsų meilė darosi sekli, be nuostabos ir širdį giliai perliejančio džiaugsmo. Taip gali atsitikti, ir dėl žmogaus trapumo normalu, net su meile Kristui. Kadangi jis mums toks pažįstamas ir artimas, galime imti reikiamai nebematyti jo didybės; ta didybė pasidaro lyg aptraukta kokios miglos. Kai tokiu būdu reikiamai nebematome, kas jis iš tikrųjų yra, tada ir žinojimas, kad esame Kristaus mylimi, džiugiai nebepasiekia pačių mūsų būties gelmių.

     Paimkime pavyzdį iš šv. Petro gyvenimo. Visi žinome evangelijos vietą apie stebuklingą žvejonę. Vieną dieną Jėzus įlipo į valtį, kuri priklausė Simonui (kaip tada Petras dar vadinosi) ir paprašė truputį atsistumti nuo kranto. Tada atsisėdęs mokė iš jos žmones. Nėra abejonės, kad Simonas Jėzų mylėjo. Iš Jono evangelijos žinome, kad jis tada jau buvo Kristaus mokinys. Pas Jėzų jis buvo atvestas savo brolio Andriejaus, kuris vieną rytą atėjo ir susijaudinęs kalbėjo: "Radome Mesiją!” Jėzus pažvelgė į atvestą Simoną ir jau tada praminė jį Petru, tai yra Uola. Ir ką kitą Mokytojas pagerbė dabar, panaudodamas valtį, jei ne jo, Petro? Žinodami Petro ugningą būdą, galime būti tikri, kad jis mylėjo Kristų, sėdėdamas tą dieną savo valtyje ir klausydamasis jo pamokslo (arba gal ir snūduriuodamas, nes visą naktį buvo praleidęs žuvaudamas). Su Mokytoju jis buvo gana apsipratęs, kaip matome iš fakto, kad po pamokslo, lieptas užmesti tinklus valksmui, nesidrovėdamas išdrožė jam trumpą paskaitėlę apie žvejybos taisykles: jog juokinga bandyti ką nors sugauti tinklu šviesią dieną aiškiame vandenyje, net kai visą naktį, ir geriausiose vietose, nesugauta nė žuvelės. "Bet, jei jau tu sakai, tegu būva!”

     Tačiau matome, kaip Petro nusistatymas Jėzaus požiūriu pasikeičia, staiga užgriebus didžiulę daugybę žuvų, taip kad net ėmė trūkinėti tinklai. Sukrėstas Jėzaus didybės, regimos iš to, kad galėjo įsakinėti jūros vandenims ir juose esančioms žuvims arba bent savo žinojimu perskrosti net vandenų gelmes, jis puola Jėzui po kojų sakydamas: "Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš — nusidėjėlis!” Argi nematome pagarbos nuotolio, išreikšto šiais Petro žodžiais? Stebuklingas žuvų valksmas buvo atidaręs jo akis Kristaus didžiam kilnumui, prieš kurį jis pats buvo toks menkas, tiesiog niekis. Kaip tik dėl to pagarbos atstumo Simono meilė daug pagilėjo. Argi jis galėjo nejausti savyje neišsakomo džiaugsmo, kad, būdamas menkas, buvo pamiltas tokio didingo asmens?

     Tuo pačiu būdu ši bažnytinė šventė į rudens pabaigą, rodanti mums Kristų kaip didžios galybės valdovą, prieš kurį esame tokie menki, gali pagilinti mūsų meilę, pripildyti mus stebėjimosi, ir džiaugimosi, ir dėkingumo, kad esame tokio didingo asmens mylimi, įsirašyti į jo širdį ir mintis. Jei mūsų meilėje kartais būtų kokio nors lėkštumo, labai pravartu panaudoti tiesą, jog Kristus yra Rex tremendae majestatis, įdėti į savo meilę daugiau pagarbos nuotolio ir tuo pačiu, sekant gražiu šv. Petro pavyzdžiu, ją pagilinti, padaryti dar labiau gaivinančia širdį ir duodančia daugiau jėgų džiugiai eiti per gyvenimą.

     Kur Tavo ugnys, Viešpatie? Mes tokie pavargę ir sušalę. Be namų. Bei šeimos. Po svetimu dangum...