ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Čia dedame p. A. Mauragio laišką redaktoriui ir paskui—T. A. Tamošaičio, S.J., atsakymą.
Red.
Gerbiamas Kunige Redaktoriau,
Anicetas Tamošaitis, S.J., rašydamas apie "Bauginimus velniu” (1982 m. gegužės mėn.), priėjo keistos išvados, kad "Pasaulio ir išganymo istorija yra kova tarp šviesos ir tamsos. .. Dievo planas — kad žemė darytųsi dangaus atspindys, šėtono — kad būtų pragaro veidrodis”. Nereikia būti teologu, kad galėtum suprasti, jog čia kalbama apie tikrą pagonybę, apie šviesos ir tamsos dievus ir jų kovas dėl pasaulio. Lengva atpažinti, kad čia kalbama apie persų — Zaratustros religiją, apie šviesos dievą Mazdą ir tamsos dievą Mainjų. Nesvarbu, kokiais vardais mes juos šiandien bevadintume, jie atpažįstami iš tos pačios pasaulėžiūros.
Krikščionybė išpažįsta vieną visagalį absoliutą — Dievą. Nuo šitos tiesos nebegalime nė per plauką nukrypti. Taigi mūsų Dievas negali vesti kovos pats su savimi — jis yra ir šviesos, ir tamsos Viešpats. "Neturėk kitų dievų, o tik mane vieną” — yra aiškus Viešpaties įsakymas.
Kitos išvados tėvas Anicetas negalėjo prieiti, nes jis blogį laiko suasmeninta blogybe ir jį vadina šėtonu, kovojančiu su Dievu dėl pasaulio šviesos ir tamsos, nes jis šėtoną laiko galybe, pajėgiančia grumtis su Dievu. Tuo būdu paneigiama Dievui visagalybė ir absoliutumas.
Be abejo, blogis yra pasaulyje, bet ne tokių formų ir ne iš tų šaltinių kyla, kaip galvojo žmonija prieš 3000-2000 metų ir kaip dabar tebegalvoja kai kurie teologai. Blogis atėjo per nuodėmę; bet nuodėmė yra fundamentalinė Dievo plano dalis. Nuodėmė atėjo ne per šėtoną, o per laisvą žmogaus pasirinkimą, per jo paties apsisprendimą. Dievas, pastatydamas žmogų prieš pagundą — nevalgyti uždrausto vaisiaus, pastatė jį ir prieš apsisprendimą, leisdamas pačiam pasirinkti savo likimą: gali pasilikti kūriniu gamtinėje rojaus erdvėje ir džiaugtis gyvenimu, kaip kad esi, arba gali išsinerti iš tave supančios gamtinės realybės ir per gėrio bei blogio pažinimą ir per sunkias gyvenimo kovas už gėrį gali pasiekti antgamtinį tobulumą ir tapti Dievo vaiku. Toks yra Dievo planas, suprantamas iš apreiškimo ir iš žmogų ištikusios realybės, kurią galime šiandien geriau pažinti, negu tie, kurie gyveno prieš 3000-2000 metų.
Kas yra blogis ir iš kur jis kyla — tai jau kita tema, apie kurią reikėtų atskirai pakalbėti.
Su pagarba A. Mauragis
Sakoma, jog vienas šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus. Tą pat reikėtų sakyti apie argumentavimą: vienas absurdiškas teigimas jame sugadina visą išvedžiojimą. P. Mauragis apgailestauja, kad dar tebėra likę teologų, kurie laiko velnią, arba šėtoną, gyva būtybe, siekiančia blogio ir kovojančia prieš Dievą. Įvairiai argumentuodamas, stengiasi įrodyti, jog tokie klysta. Bet vietomis prieina prie absurdų (jei atsiprašius taip galima sakyti), kurie sugadina visą išvedžiojimo vertę.
Pavyzdžiui, jis sako: kadangi Dievas yra ir šviesos, ir tamsos Viešpats, tarp jų negali būti kovos, nes kitaip Dievas kovotų pats su savimi. Nesunku matyti, prie kokių neskaniai degutuotų išvadų šitoks teigimas neša. Paimkime evangelijose aprašomą Kristaus gundymą. Kadangi Kristus — pasaulio šviesa — buvo gundytas, bet pagal aną teiginį jo gundytojas negalėjo būti tamsos galybės (juk šiuo požiūriu tarp šviesos ir tamsos negalį būti kovos), tai Jėzus turėjo gundyti pats save; evangelistų ten minimas velnias reikštų kokią nors kitą to paties mūsų Viešpaties pusę. Kitokio kelio spręsti mums dėl ano teiginio nelieka, nebent kad šis praneštas evangelijos įvykis yra ne faktas, bet fantazija. Kad Kristus (kalbant evangelijos aprašymu Mt 4, 8—12) rodytų pats sau pasaulio karalystes bei jų didingumą, pažadėtų jas sau duoti, jei parpuolęs pats save pagarbintų, paskui pavarytų pats save šalin kaip šėtoną, yra daugiau, negu absurdiška. O versti evangelijos faktus fantazijomis reikštų pūsti į vieną dūdą su mūsų tikėjimo puolėjais, ypač marksistiniu ateizmu.
Pažvelkime į kitą teiginį: jei šėtonas, arba piktosios dvasios, būtų asmeninės būtybės, pajėgiančios kovoti su Dievu, šis faktas paneigtų Dievo visagalybę ir absoliutumą. Ir šis tvirtinimas tėkšteli šaukštą deguto į visą dėstymo medų, nes aiškiai neteisingas. Pavyzdžiui, gerai žinome, kad žemėje, pačioje dabartinėje mūsų tėvynėje, yra žmonių, kovojančių prieš Dievą. Jie yra gyvos, asmeninės būtybės ir prieš Dievą kovoti pajėgia (juk jei negalėtų, tai nekovotų). Bet Dievo visagalybė ir absoliutumas dėl to nesugriūva. Vadinasi, kūrinių maištavimas prieš Kūrėją jo visagalybės ir absoliutumo nepaneigia, ir čia nedaro esminio skirtumo, ar tie kūriniai yra su kūnu, kaip žmonės, ar grynos dvasios, kaip puolę angelai. Čia ne griūva Dievo absoliutumas, o išlenda aikštėn tuo griuvimu grindžiamo argumentavimo menkumas.
Bet turbūt visų daugiausia argumentų vertė susidegutuoja, jei jie galioja tik tada, kai išprievartaujamas Dievo žodis, su kuriuo kertasi. P. Mauragis net pakartotinai tvirtina, kad dabar blogio, jo šaltinių ir veikimo nebegalima aiškinti taip, kaip prieš 3000-2000 metų. Kas galvota tada, šiandien reikią taisyti. Spėtina, kad jis užsimojęs taisyti ir šv. Paulių, prieš maždaug 2000 metų Ef 6, 10-17 skelbusį, jog esame atakuojami klastingo velnio, dvasinių blogio jėgų dangaus aukštumose, prieš kurias galime išsilaikyti tik apsišarvavę visais Dievo ginklais. Kol 1, 13 apaštalas taip pat sako, kad Dievas išplėšė mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę; vadinasi, jei Dievui reikia mus iš tamsybių valdžios išplėšti, tai šios mus, jo nuosavybę, įstengia pasigrobti. Reikalingas būtų taisymo ir šv. Jonas, Apr 12, 1—4 regintis šėtoną kaip milžinišką ugniaspalvį slibiną, kuris tykoja prieš moterį, apsisiautusią saule, supamą dvylikos žvaigždžių vainiko ir gimdančią kūdikį; tykoja, norėdamas jį praryti. Ta moteris pagal Bažnyčios Tėvus yra ir Bažnyčia, arba aplamai Dievo tauta, ir Marija.
Sakant spėtina, kad šios ir panašios Dievo žodžio vietos užsimotos taisyti, išsireikšta palyginti švelniai. Iš tikrųjų reikėtų sakyti, jog jas p. Mauragiui būtina taisyti, tai yra prievartauti, kad pateikti išvedžiojimai nesugriūtų, nes sakytos vietos kaip tik aiškiai nurodo tai, prieš ką jis argumentuoja: jog esama gyvy tamsos galybių, vedančių kovą prieš Dievą ir Bažnyčią. O pradinės Šv. Rašto knygos pranešimas apie žmogaus puolimą ir to puolimo priežastį jo jau neslepiamai išprievartautas, kai sako, jog nuodėmė atėjo ne šėtono pastangomis. Žinoma, tos vietos prievartaujamos, savaip aiškinamos, tikriausiai dangstantis kilniu motyvu: kad būtų išlaisvintos nuo pagonybės, persų Zaratustros religijos, kurią nepataisytos skelbtų...
Žymiai geriau būtų taip su Šv. Raštu nesielgti. Juk galvoti, jog mūsų šiandieninis protas taip giliai įžvelgia tiesą, kad prieš jį turi trauktis net Dievas, bylojantis savo specialiai įkvėptų ir veikiamų žmonių lūpomis, yra visų didžiausias absurdas. Drauge tai aklumas, nes nebematoma savęs tuo vedamo už virvutės šėtono, kuriam labiausiai patinka, kai neigiamas jo buvimas ir nepaisoma Dievo žodžio.
• Lenkijoje, Krokuvos vaivadija 1975-1982 m. suteikė leidimus pastatyti 79 bažnyčias ar kitus religinius pastatus.
• Vatikano sekretoriato santykiams su nekrikščionimis pirmininkas kardinolas Jadot specialiu raštu pasveikino viso pasaulio musulmonus jų Ramadato — pasninko užbaigimo šventės proga.
• Vatikano paštas šį rudenį išleidžia specialią dviejų ženklų seriją paminėti šv. Teresės iš Avilos mirties 400 m. sukaktį.
• Palestinos išlaisvinimo organizacijos vadovas Arafatas rugsėjo 15 d. aplankė popiežių Joną Paulių II ir su juo kalbėjosi apie 20 min. Popiežius savo žodyje pripažino, kad palestiniečiai turi teisę turėti savo tėvynę. Ragino palestiniečius atsisakyti terorizmo, keršto ir smurto. Ragino arabus ir žydus sustabdyti kraujo liejimą ir ieškoti taikos.