Spausdinti

Alė Rūta

     Visada pasilik tenai,
     atsirėmusi į darželio tvorą,
     amžina ir graudi
     mano atsiminimuose. . .
     Ačiū už visa tai,
     ką man brangiausio padovanojai:
     už dangų,
     už kaimą
     ir už akmeni,
     ant kurio mudvi sėdėdavom,
     ardydamos sena amerikonišką
     tėvo megztinį. (21 p.)

     Tai bene sentimentaliausi posmai visame rinkiny iš eilėraščio "Ačiū už dangų”. Sentimentalumu Julijos Švabaitės poezijos nebūtų galima pakaltinti. Atrodo, visada ji posmuoja savo tiesą ir savas emocijas trumpai ir tiesiai, atrasdama taupų žodį ne tik vaizdui, bet dažnai visai vaizdų grupei. Net ir eilėrašty "Atsisveikinimas” (90 p.), jautriausiame iš viso Vilniaus eilėraščių ciklo, J. Švabaitės emocijos išreikštos lyg sustingusia statula:

     Paskutinio sudiev
     grauduly neišpasakytam
     atsiklaupsiu
     ir pabučiuosiu
     šventąją žemę —
     Vilniaus Jeruzalę.
     Viešpatie,
     jeigu gali,
     tai kodėl negali
     atitolint šią taurę
     nuo jų
     ir nuo manęs. . .
     Sudiev. . . Sudiev. . .
     prie krūtinės
     vystančios ir paskutinės
     Vilniaus konvalijos.

     "Vilties ledinė valtis” — tai trečioji Julijos Švabaitės - Gylienės poezijos knyga, gražus "Ateities” leidinys su Danguolės Stončiūtės aplanku. Prieš penkerius metus ta pati dailininkė iliustravo antrąją J. Švabaitės poezijos knygą "Septyni saulės patekėjimai” (taip pat "Ateities” leidinys). Su šios knygos aplanku dailininkė žymiai šiltesnė ir poetiškesnė, labiau priartėjusi prie poetės minčių (gaila, kad šioje knygoje nėra jos vinječių).

     Pirmutiniame J. Švabaitės eilėraščių rinkiny "Vynuogės ir kaktusai” (1963 m.), nors buvo ten realios australiškos gamtos vaizdai, nors išsakyta išeivio tremtinio kasdienybė, bet buvo ir šilto žmogiško jausmo. "Septyniuose saulės patekėjimuose” — vietomis jautriai, su gilesniu jausmu užsimintas tėvas. "Vilties ledinės valties” rinkiny jausmas dar labiau suvaldomas, nežymiai bevirpąs tik vietomis (kaip anksčiau cituotuose posmeliuose). Ši knyga yra ištisai eiliuota mintis, intelektualinė mintis, beveik egzistencialistinė.Pagrindinė tema — mirtis. Daugelis eilėraščių persunkti jos "lediniu šalčiu”. Ar ji vilties valtis? Vargiai. Mirtis — vilties valtis A. Jasmanto poezijoj; J. Švabaitės posmuose mirtis lyg ir supaprastinta, su ja poetė lyg žaidžia, ir bijodama jos ir nebijodama. Pacituosiu kelis posmelius iš "Eilėraščių apie mirtį” (24-31 p.):

     Kartu augom. Girdėjome
     viena kitos širdį
     naktimis,
     seklyčioje,
     po šiaudiniu tėvo stogu.
     Tai mano mirtis,
     jauna kaip aš, nerūpestinga,
     kantri ir ištikimoji
     palydovė. . .

     O dabar sėdi
     mano kėdėj
     ir valgai mano
     duoną,
     geri mano
     vyną.

     Girdžiu tave alsuojant
     vaiduokle,
     čigone,
     kvepianti laužo dūmais,
     kandžių karaliene,
     voro skarom šlamėdama
     virš mano galvos
     isteriškam marche
     funėbre.

     Mirtie,
     raukšlėta senele
     su kūdikiu už rankos, —
     aš niekam neprisipažinsiu,
     kad tavęs bijau,
     ir kai labai skaudės,
     pasislėpsiu prisiminimuose,
     apsikabinsiu seną, niekad nemirštančią
     rąstų sieną, upelį, lauką,
     vieversį,
     svirplio budėjimą naktimis,
     ir pažadėsiu atiduoti tau visa tai,
     ką man esi padovanojusi:
     daiktus, kurie niekada nepasotino,
     gyvenimą, kuris buvo galbūt
     niekam
     nereikalingas.

     Įdomiausia šiame eilėraštyje mintis, kad mirtis atsiranda greta žmogaus su jo gimimu, kad ir ji auga, keičiasi, seka, tyko... Bet šioje eilėraščių grupėje apie mirtį lyg nėra išvesta vienos minties ar vieno jausmo; yra tik lyg egzistencinis žaidimas tame "marche funèbre”, ir išvada lieka lyg nei gyvenimas niekam nereikalingas, nei mirtis nereikalinga... Ir "ledinė valtis” tartum neiplaukia į Uostą. ..

     Formos atžvilgiu J. Švabaitės-Gylienės eilėraščiai yra tarp D. Sadūnaitės ir VI. Šlaito, su pastanga kartais laikytis arti bradūniško ketureilio. J. Švabaitės originalumas yra jos minties tvirtume ir savotiškų temų gausume. Originaliausiai formos atžvilgiu, lyg tikrai švabaitiškai nuskamba tokie posmai, kaip šis iš Čiurlioniui skirtų eilėraščių "Pro juodąjį vualį”. Čia eilutės nėra nei labai išdriektos (pavieniais žodžiais, kaip Sadūnaitės), nei ketureiliškos, o turi savo banguojantį ritmą, ir jų rimai ryškiai nepastebimi, tačiau juntami, įvairiai ir įdomiai jsikirtę:

     Ne. Tai ne tavo žingsniai
     švintant,
     ir ne girgždėjimas ratų
     grindiniu,
     ne dejavimai elgetų
     prie užrakintų
     vartų, —
     tai mano pirštai nugrubę
     groja balandžio
     fūgą.
     Meldžiuosi tamsos
     bedugnei,
     Mirties Angelui — vanagui,
     ugniai,
     meldžiuosi ne šiam
     pasauliui
     prie užburtos tvirtovės
     durų
     su mirusių medžių
     chorais,
     meldžiuosi protėvių kaulams,
     kur Ratnyčėlė plauja
     stigmatizuotą
     saulę.(67 p.)

     Kiekvienas su malonumu paskaitys j. Švabaitės premijuotą vaikams apysaką "Gabriuko užrašai” (1973 m.), kur vientisai ir labai šiltai vaizduojama gyvenimo realybė — pro vaiko akis. Čia norima priminti, jog Švabaitė turi labai įdomią ir "prozos plunksną”.

     Bet, žinoma, ji — poetė, jau įsipilietinusi trimis gražiai išleistais eilėraščių rinkiniais, kurių mintis tolydžio gilėja ir intelektuale ja. Pastarajame rinkiny (54 eilėraščiai) "ledinė valtis”, regis, lygiai čiuožia per gyvenimo vandenis, taškydama šaltus purslus ir vietomis nudauždama spindinčias ledo skeveldrėles.. . Čiuožia — į kur?...

 


 

•    Prel. A. J. Bačkis Viešųjų Bažnyčios reikalų tarybos sekretorius, lydėdamas kardinolą Casaroli_ lankėsi Baltuosiuose Rūmuose, turėjo pasimatymą su prezidentu Reaganu, Valstybės departamente turėjo pasikalbėjimą su Valstybės sekretoriumi A. Haigu bei kitais aukštais JAV pareigūnais.

•    Monako nepriklausoma valstybė turi 467 akrų plotą ir 25.000 gyventojų. Visi katalikai. Veikia 5 parapijos, sujungtos į vyskupiją, kuri 1981 m. pakelta į arkivyskupiją. Už tą malonę Monako valdovas princas Rainier III atsisakė nuo 1887 m. turėtos privilegijos savo valstybėje nominuoti vyskupus, kanauninkus, klebonus ir vikarus.

•    Ginklavimuisi per metus pasaulyje išleidžiama 550 bilijonų dolerių, iš jų — 100 bilijonų atominiams ginklams.