Spausdinti

 (Nemanykit, kad mes, moterys, angeliukai, o vyraivelniukai)

Vytautas Kasniūnas

     Besiklausant Onutės pasakojimų, atrodo, lyg sustojo gyvenimo laikas, ir mes, atsukę laikrodžius, dienas, mėnesius, metus, plaukiojome praeities sūkuriuose. Atrodo, kad į tave įbedę akis, rodo pirštais, mena praeities klaidas.

     —    Onute, — po trumpos tylos sugriaudė poeto Stasio žodžiai, — tu savo pasakojimais atvėrei mums naują pasaulį. Įsibėgėję gyvenimo kelyje, mes kopiame į savo pasirinktą kalną, mesdami šalin nudėvėtus senus batus, avėdami naujus, vis gražesnius, blizgančius. Mes užmirštame, kiek daug dulkių nuklojo senus apavus, kiek daug purvo buvo prisikabinę. Grįždama savo praeitin, tu ir mus į ją grąžinai.

     —    Tu, Onut, būtum gera rekolekcijų vedėja, įsiterpė mūsų vadinamas diakonas. — Atrodo, lyg velniukai, pasislėpę po kilimu, žybčioja savo akimis į mus.

     —    Mano vyras taip skrupulingas nusikaltimams, jog jam nuodėmė, jei nuskina nuo medžio obuolį, — pertraukė vyro kalbą diakonienė.

     —    Cha, cha, — visi balsiai nusijuokė.

     —    Tu kalbi apie Ievos obuolį? — juokdamasis paklausė Stasys.

     —    O, jūs blevyzgos, — numojo ji ranka. — Sakai balta, o jiems juoda. Aš apie tikrą obuolį kalbu, o jiems — Ievos obuolys prisimena.

     —    Onutė pailsėjo, tad grįžkime prie jos pasakojimų, — įsiterpiau aš. — Kaip užsimezgė meilės ryšiai su Gediminu?

     —    Jei sakoma, rašoma apie meilę iš pirmo žvilgsnio, tai tokia buvo pirmoji meilė su Vyteniu,—tyliai susimąsčiusiu balsu pradėjo Onutė. — Jis buvo gražios, vyriškos išvaizdos. Kur tik jis būryje pasirodydavo, žiūrėk, moterys jį ir apspinta. Visados pilnas sąmojaus, ir kalbos jam niekad netrūkdavo. Moterys juo žavėjosi, ir jis mokėjo jas žavėti. Kai susipažinau su Gediminu, tokio meilės jausmo neturėjau. Ir negalėjau turėti, nes tada mylėjau Vytenį. Bet Gediminas man patiko iš pirmo pasimatymo, mūsų žvilgsniams susikryžiavus. Taip turbūt pasirenkami draugai, labai geri, nuoširdūs draugai.

     —    Tai kodėl bijojai su juo dažniau susitikti, pasikalbėti, kodėl nenorėjai, kad jis būtų krikštatėviu? — paklausė Kazys.

     —    Žmoguje slypi nujautimai, — atsakė Onutė, — ir aš savo gyvenime jų turėjau daug, ką jūs netrukus išgirsite. Kažkokia paslaptinga vidinė jėga veda savo keliu, kuriai nei protas, nei valia negali pastoti kelio.

     —    Kiti tai vadina likimu, — savo trigrašiu prisidėjo diakonas. — O kaip jūs manote, daktare? — paklausė gydytoją Praną.

     —    Aš esu chirurgas ir moku pjaustyti žmones, — atsakė Pranas, — o šiuo klausimu geriau galėtų pasisakyti Kazys, kuris studijuoja psichologiją.

     —    Psichologija yra neapčiuopiamos vidinės žmogaus jėgos atidengimas, — juokavo Stasė. — Tai Kazys griebėsi apčiuopiamos — elektros jėgos. Aš visa tai pavadinčiau paslėptąja meile, kurios turi kiekvienas žmogus. Kada nors aš jums papasakosiu savo išgyvenimus ir atidengsiu tos paslėptos meilės grožį bei vertę.

     —    Nuvažiavome į lankas, — pertraukiau kalbas. — Grįžkime prie Onutės pasakojimų. Pasakyk, kodėl tu, gavusi iš Gedimino laišką (kai buvo nuvykusi į kaimą), jį atidarei tik po metų? Ko laukei ir bijojai?

     —    Bijojau, kad jame nebūtų parašyta apie meilę, kad jis neprisipažintų mane mylįs, — atsakė Onutė.

     —    Ir ką jis rašė? Gali pasakyti, jei ne paslaptis? — paklausiau.

     —    Gediminas, saugodamas mano ir Vytenio šeimos gyvenimą, žinodamas, kad mano vyras turi vadinamą mylimąją, ir bijodamas, kad manęs nepasiektų blogos žinios, rašė apie Vytenį, kad su juo dažnai susitinka, kad jis yra labai geras, atsidavęs gydytojas, ir jo buvusieji profesoriai pranašauja jam didelę mokslininko ateitį. O kai po metų paklausiau, kodėl jis taip rašė, tai atsakė, jog Vytenis vis jam sakydavęs, kad negali atsikratyti tos bobos. Ir esą Gediminas sugalvojęs planą, kaip nuo jo atkratyti tą "prilipusią bobulę”. Todėl ir baltino visas juodas dėmes.

     —    Tai tikrai Gediminas buvo geras ir nuoširdus jūsų šeimos draugas? — pertraukiau jos kalbą. — Kada jis prisipažino tave mylįs?

     —    Niekados!

     —    Kaip tai?

     —    Paprastai. Jis meilės žodžio nevartojo ir pirmą kartą jį pasakė tik vedybų priesaikos metu.

     —    Tai kaip čia dabar prie altoriaus atsiradote, meilės neprisipažinę?

     —    Ach, jūs vyrai taip nuvalkiojote meilės žodį, kad net koktu, — įsiterpė diakonienė, — kur reikia ir kur nereikia, vis vauksėjat. Pamatot gražesnį sijonėlį ir tuoj vaukt "aš myliu”, "be tavęs gyventi negaliu”. Tai jūsų vakarinė giesmė.

     —    Pasakysiu atvirai, kad po Vytenio mirties aš vengiau Gedimino, — tęsė pasakojimą Onutė. — Norėjau su juo susitikti, bet kartu kažko bijojau. Mano dėdė pavartotų seną kaimo posakį: "Kaip tas žydas — pats muša, pats rėkia”. Ir Gediminas nelipo man ant kulnų. Jis vaikščiojo, kaip šešėlis, jutau, iš tolo mane sekdamas ir vis atsirasdamas kaip tik tuo laiku, kada man būdavo reikalinga jo pagalba. Iš pradžios aš bijojau, kad jis nepasakytų, jog mane myli, o paskiau ėmiau lyg laukti, kad prisipažintų. Kai kada pagalvodavau, kad greičiausiai jis myli kitą moterį, o aš esu tik jo draugė.

     —    O tu jj vėliau mylėjai? — paklausiau. Ar davei suprasti, kad jį myli? Ar sakei jam?

     —    Atsiminkite, kad aš buvau našlė su dviem vaikais, — atsakė Onutė. — Mano žodis "meilė” galėjo lengvai pavirsti nieku, nes kiekvienas vyras gali pagalvoti, kad ieškau sau ir kūdikiams globėjo, užuovėjos.

     —    Tai taip ir žaidėte, kaip du maži vaikai, — juokavo Stasys.

     —    Oi ne, oi ne! — atkirto Onutė.

     —    Vienas buvote žydinti gėlė, kitas — bitelė.

     —    Teisingiau pasakius, mes lipome vienas prie kito, kaip bitė prie medaus. Kartais aš buvau bitė, o jis medus, o kartais priešingai: jis — bitė, aš — medus. Kuo toliau, tuo labiau mes ilgėjomės vienas kito. Ir tas ilgesys buvo kankinantis, nes norėjome būti arti vienas kito. Ką aš jums dabar pasakoju, vyko po Vytenio mirties metinių. Vytenio mirtį aš labai išgyvenau. Aš buvau kalta, kad Vytenį palikau vieną gyventi Vilniuje ir kad nesugebėjau susigyventi su ištekėjusios moters padėtimi. Aš kalta ir dėl to, kad nepasiruošusi vedybiniam gyvenimui nepasiryžau ar nesugebėjau pasakyti "ne” arba "palaukim”. Tad ir su Gediminu draugaudama, aš norėjau skirti daugiau laiko, kad vienas kitą geriau pažintume. Kad aš našlė, nebuvo sunkenybė būsimam mylimajam, bet kad aš našlė su dviem vaikais, tai jau sunkenybė, nes busimasis vyras turėjo ne tik mane mylėti, bet taip pat ir mano vaikus. Aš dažnai pagalvodavau, kad būčiau labai laiminga, jei busimasis vyras labiau mylėtų mano vaikus, negu mane. Bet aš jutau, kad jis mylėjo ir mane, ir vaikus. Tai meilei aš norėčiau duoti pavadinimą — "meilė iš tolo”, be jokių glebesčiavimųsi, be aistringų pasibučiavimų, kas taip įprasta tarp besimylinčios poros. Rankų palietimas mus elektrizuodavo. Tai buvo gili meilė be žodžių, dvasinė meilė, apvainikuota ilgesiu. Ir jei sakoma, kad nepasiekiamas ilgesys yra vidinė kančia, tai ilgėjimasis Gedimino buvo laimė ir džiaugsmas. Mes jautėmės esą laimingi. Labai laimingi.

     —    Tu laukei ir tikėjais, kad jis pasiūlys vedybas? — paklausiau.

     —    Ir taip, ir ne.

     —    Tai lyg būrimas su ramunės žiedo lapeliais: myli — nemyli.

—    Aš bijojau vieno: ar būsiu jam gera žmona.

     —    Ar nesuabejojai jo gerumu bei tinkamumu būti šeimos vyru ir tėvu?

     —    Ne! Jis buvo idealus.

     —    O savęs nelaikei idealia?...

     —    Ne!

     —    Tai netikai būti jo žmona?

     —    Teisingai pasakei — netikau, — atsakė labai garsiai. — Užtai planavau ilgą draugystę tuo laikotarpiu, kuris buvo skirtas mano vidinio gyvenimo rekolekcijoms. Aš save paruošiau būti tinkama žmona.

     —    Bet tu juk sakei, kad, Vyteniui mirus, po pusantrų metų ištekėjai už Gedimino? — paklausiau. — Juk tai nebuvo jau toks ilgas laikotarpis tavo planuotoms rekolekcijoms?

     —    Teisingai! — greitai atsakė. — Karo eiga visus planus pakeitė ir paskubino vedybas. Frontui artėjant, mes rengėmės pasitraukti į vakarus. Vykau su tėvais ir Vytenio giminaičiais. Mūsų gurguolėje buvo šeši vežimai. Su mumis vyko ir Gediminas. Kaip paprastai, tokiam dideliam būriui turi kas nors vadovauti. Kai pasiekėme Vokietijos sieną, tokiu vadovu pasidarė Gediminas. Nerinktas ir neprašytas. Visi buvo pametę galvas, labai nervingi. Reikėjo jėgos, kuriai visi paklustų, pasiduotų jo valiai. Gediminas mokėjo, kur reikia, būti labai švelnus arba labai griežtas. Mes jį pravardžiavome geležinių nervų vyru. Pasitarimams nebuvo nei laiko, nei noro, nes kiekvienas turėjo savo nuomonę. O kas blogiausia, beveik visą laiką mus lydėjo šūviai. Didesni keliai buvo užkimšti. Reikėjo naudotis lauko keliais arba leistis pavojingon kelionėn per laukus. Aš labai didžiavausi Gediminu, jo vyriškumu, jo nuovoka. Vokiečiai buvo mus suėmę, norėjo atimti vežimus, o vyrus į frontą darbams išvaryti. Bet iš visų pavojų ir bėdų jis mus išvedė. Jei sakoma, kad vokiečiai išsigąsta, kai juos perrėki, tai jis juos, kur reikia, perrėkdavo dvigubai. Dirbdamas pogrindyje, jis turėjo pasirūpinęs įvairiausių dokumentų. Betrūko tik įrodyti, jog mes vykome su vyriausio kariuomenės vado leidimu. Mat mūsų būryje buvo viena repatriantų šeima, tad jam nebuvo sunku pasinaudoti daugyba ir iš vienos padaryti šešias šeimas.

     Stasė, žinodama pasakojimo turinį ir matydama, kad Onutė pradėjo jaudintis, pasiūlė naktipiečių. Mes įsiterpėme su savo bėgimo prisiminimais. Mačiau, kaip drebėjo Onutės pirštai, jai užsirūkius cigaretę. Bet ji greitai susivaldė ir po keliolikos minučių toliau tęsė pasakojimą:

     — Vieną rytmetį mus apšaudė lėktuvai. Gediminas, kuris tuo metu buvo netoli mūsų, griebęs mane glėbin, panešėjo kiek ir paguldė ant žemės, o mano vaikus užgulė savo kūnu. Sviedinys pataikė į tą vietą, kur aš stovėjau, ir skeveldros sunkiai sužeidė Gediminą. Laimei, daugiau sužeidimų nebuvo. Kai moterys nubėgo prie vežimų atsinešti žaizdoms tvarsčių, man šluostant nuo jo veido kraują, jis nusišypsojo. Mūsų žvilgsniai susikryžiavo tuo neužmirštamu įstabumu, ir jis, paėmęs mane už rankos, sako: "Aš norėjau tau pasiūlyti vedybas, norėjau, kad tu būtum mano žmona, bet tos laimės nesulauksiu”. Aš pradėjau pasikukčiodama verkti, rėkti ir, jį bučiuodama, pasakiau: "Tai dabar aš tau pasiūlysiu vedybas, nes aš trokštu būti tavo žmona”. Mūsų laimei, netrukus važiavo vokiečių karių sanitarų būrys ir Gediminą nuvežė į netoliese esančią miestelio mokyklą, kur buvo įrengta karo lauko ligoninė. Mūsų gurguolė apsistojo kitame miestelyje, kur netoliese stovėjo lietuvių karių dalinys ir dirbo prie fronto įsitvirtinimo darbų. Gediminas pasveikęs buvo paimtas į kariuomenę ir, kaip inžinierius, vadovavo lauko įsitvirtinimo darbams. Aš jau jums sakiau, kad čia mudu susituokėme. Aš buvau tų vestuvių architektė, aš troškau būti jo žmona, nors trumpai valandėlei...

P. S.Ateinantį kartą Onutė papasakos apie trečiąsias vedybas.