Spausdinti

KUNIGAS

     Nežinau, kas Tu esi: vyras ar moteris, senas ar jaunas, bet prašau, leisk man Tau pasiskųsti. Aš neturiu nė vieno žmogaus, prie kurio širdies prisiglaudęs galėčiau išsiverkti, išsikalbėti ir pasijusti suprastas.

     Neturiu žmogaus, nors žmonėse nardau, kaip žuvytė vandenyse, o ne kur nors dykumose klajoju ir ne girių tankumynuose slapstausi.

     Neturiu žmogaus, kurs mane suprastų, nes esu ne toks, kaip visi. Ir todėl, kad aš ne toks, vieni manęs neapkenčia, kiti bijo, treti nedrįsta, o net ir geriausieji bičiuliai varžosi. Taip aš ir lieku vienas, vienui vienas žmonių miniose.

     Tačiau dėl to aš nesiskundžiu. Tokį gyvenimo kelią nutiesė man Viešpats. JIS mane atskyrė nuo tėvo ir motinos, nuo brolių ir seserų, nuo artimiausiųjų draugų. JIS nori, kad aš būčiau vienas, laisvas JO planams įgyvendinti. Su tuo aš mielai sutikau ir niekada nė akimirkos nesigailėjau sutikęs.

     Mano vienuma yra laimė. Vienas esu, bet niekada ne vienišas. Toje vienumoje radau ištikimą, švelnų ir galingą draugą — Viešpatį ir jis yra mano širdies laimė. Ar Tu įstengsi suprasti, kaip gali atsirasti skundo laimės kupinoje širdyje? O taip yra. Laiminga mano širdis yra pritvinkusi, pilna skundo — net plyšta — ir kaip aš norėčiau, kad tą skundą išgirstų kiekvienas brolis žmogus, kiekviena sesė širdis.

     Ar Tu negalėtumei man pasakyti, kodėl kai kurie žmonės manęs neapkenčia? Kodėl jie laiko mane apgaviku, veidmainiu, tinginiu, išnaudotoju, parazitu, savo laimės priešu?

     Kada aš juos prigavau? Kada nuskriaudžiau? Kada sakiau jiems netiesą? Kada aš, kaip dėlė, siurbiau jų kraują, ar ašaras, ar turtą? Kada ir ką aš padariau jų laimei sugriauti?

     Juk aš nesu išsitaręs prieš juos nė pusės nepalankaus žodelio. Pagaliau daugelio jų aš nesu nė iš tolo matęs! Ir vis tiek, vos tik jie mane sutinka, kad ir pirmą kartą, tuojau jų veidas suakmenėja, apsiniaukia, tartum rūsčiausias debesis, akys žaibuoja panieką, pyktį! Kodėl? Už ką?

     Nejaugi jie yra visiškai tikri, kad aš esu veidmainys, kad aš netikiu, ką žmonėms iš sakyklos skelbiu?

     Taip, jei esu toks, tai esu vertas giliausios paniekos. Tokiems ir V. Jėzus sviedė baisų: “Vargas jums veidmainiai! ..” Bet kaip jie įsitikino, kad aš veidmainys? Ar jie gyveno su manimi po vienu stogu nors keletą savaičių? Ar jie dirbo su manimi vieną darbą ir pastebėjo, kad aš tyčia gyvenu ir elgiuosi kitaip, negu kalbu? Ar jie pastatė seklius stebėti mano kiekvieną pajudėjimą, ištirti kiekvieną mintį ir jausmą? Kodėl jie nestoja man į akis, kodėl jie nedrebia man į veidą mano veidmainystės ir kodėl neduoda progos man jiems atsakyti? Ar to nereikalauja paprasčiausias teisingumas? Jei to nedaro, kaip gali laikyti mane veidmainiu?

     Gink Dieve, negaliu girtis, kad būčiau be mažiausios nuodėmėlės! Bet tegu aš ir labai labai nusidėčiau, iš kur jie žino, kad aš tai darau tyčia? Mano silpnybės yra mano nelaimė ir mano gėda. Aš jas apgailiu ir maldauju Viešpatį būti man gailestingu. Stengiuosi nusikratyti savo ydomis. Kovoju ir dejuoju, kad man nesiseka būti tokiu tauriu, tokiu kilniu, kokio reikalauja šventas kunigo luomas. Ar teisinga, ar žmoniška neapkęsti su piktu kovojančio žmogaus, jei jis kartais suklumpa? Ar galima vadinti jį veidmainiu?

     Jie džiaugiasi žmogumi, kur nuoširdžiai stengiasi padidinti jų laimę. Kodėl jie nekenčia manęs, kai mano gyvenimo kiekviena valandėlė yra skirta jų laikinai ir amžinai laimei didinti? Dieną ir naktį jie gali kreiptis į mane, ir visuomet aš nuoširdžiausiai patarnausiu. Ar už tai esu vertas neapykantos?

     Kaip jie mylėtų tą gydytoją, kurs jiems užtikrintų bent šimtą metų šioje ašarų pakalnėje! Kodėl jie nekenčia manęs, kai aš jiems užtikrinu ne šimtą metų, ne du šimtu, o amžių amžius begalinėje laimėje?

     Ar jie nebūtų dėkingi tam, kurs bent vienu šūktelėjimu sulaikytų juos nuo įgarmėjimo prarajon? Kodėl jie nekenčia manęs, kai aš stengiuosi sulaikyti juos nuo baisesnės nelaimės už mirtį prarajoje?

     Jie džiaugiasi žmogumi, kurs nuoširdžiai tiems vyrams, kurie metų metus rausiasi sudulkėjusiuose istorijos lapuose, tyrinėja gamtos ar žmogaus kūno paslaptis. Nors ir ne viską supranta, ką tie mokslininkai jiems sako, bet šventai tiki. Kodėl tie patys asmenys nekenčia manęs, nors ir aš metų metus gilinuosi į žmogaus dvasios gyvenimo paslaptis, į Kūrėjo išminties turtus ir stengiuosi atverti jiems naujus pasaulius begalinės reikšmės gyvenimui?

     Ar nėra akių ligos ženklas, kai jos nebepakenčia ne tik saulės šviesos, bet nė mažyčio žibalinės lempos žiburėlio? Ar nėra ir tų žmonių dvasios ligos ženklas, kai jie neapkenčia manęs, menkučio žmogelio, bebandančio nors silpnai atspindėti jiems amžinąją Šviesą, Tiesą ir Gėrį?

     Ir laukiniai įvertina pasiaukojimą. Kultūringieji stato paminklus davusiems turto dalį visuomenės labui. Garbės medaliais nusagsto krūtines tų, kurie, rizikuodami savo gyvybe,veržiasi į gaisro ryjamus namus, šoka į potvynio kunkuliuojančius vandenis gelbėti kitus iš tikros mirties. Taip pasiaukojimas žavi!

     Nepatogu girtis, bet šį sykį netylėsiu! Ar aš ne aukos žmogus?

     Gyvenimas viliojo švelniausiais garsais ir spalvomis. Pasaulis siūlė visus savo patogumus ir malonumus. Pražystančios jaunystės kraujas, energija, viltys ir meilė žadėjo laimės kalnus. Visa tai atiduota, sudėta ant altoriaus, kad galėčiau gyventi ne sau, o kiekvienam mano pagalbos reikalingam žmogui. Tą dieną, kai įkėliau koją per seminarijos slenkstį, aš mielai pasidariau visų tarnas. Ar jie pagalvoja, kiek man tai kainuoja?

     Nebegaliu gyventi kur tinkamas, einu kur siunčiamas.

     Nebegaliu draugauti su mieliausiais, nes turiu būti draugas ir atšiauriausiems.

     Nebe mano laikas. Diena ar naktis, šalta ar karšta, dargana ar giedra — pašauks kas — turiu eiti.

     Nebe man nė jaukusis šeimos lizdelis. Visada tuščias mano kambarėlis. Niekada niekas nelaukia manęs grįžtančio, nepasitinka su meile, užuojauta ar geru žodžiu pavargusio. Niekam nerūpi, ar aš linksmas, ar nuliūdęs, ar aš kenčiu, ar džiaugiuosi, ar sergu, ar verkiu, nes aš neturiu širdies, kuriai galėčiau sakyti: "Tu mano, aš tavo amžinai .

     Ar jie pagalvoja, kiek man tai kainuoja?

     Mielai aš moku šitą kainą. Pridėčiau net savo gyvybę, jei reiktų, kad tik jie pasinaudotų mano gyvenimo auka tam, kam jis yra skirtas. Bet jie ne tik nesinaudoja, ne tik nesidžiaugia, dar nekenčia manęs! Štai, ko aš negaliu suprasti, kas man gelia širdį.

     Labai norėčiau prie jų prieiti, susipažinti, išsikalbėti. Tegu pamatytų, kad aš ne toks pabaisa, kokį jie mane vaizduojasi. Neprisileidžia.

     Kviečiu juos pas save — tik pasityčioja.

     Ir taip priėjau liepto galą ir nebežinau, kas daryti. Gal Tu, šių eilučių Skaitytojau, žinai, kodėl jie manęs neapkenčia? Gal Tu, žinai, ką aš turėčiau daryti tai neapykantai sutirpdyti?

     Iki Tu man ką nors patarsi, aš melsiuos už juos, kaip meldėsi Išganytojas, kalamas prie kryžiaus: "Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką darą!” Aš stengsiuos įgyvendinti šv. Pauliaus apaštalo žodį: "Mes esame keikiami, ir laiminame; esame persekiojami, ir kenčiame; mums piktžodžiauja, ir mes meldžiamės”.