Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Garbinga būti lyginamam su galva. Bet daug garbės nedaro panėšėti į uodegą. Kodėl? Neatrodo, kad priežastis būtų galvos aukštesnis lygis ar didesnis grožis. Juk, sakysime, katino uodega, kai glaudydamasis ją išriečia, stovi žymiai aukščiau už jo galvą. O povo uodega, kai dailiai išskėsta, ar žymiai nepraneša jo galvos savo gražumu? (Kadangi žmogus, bent dabartinis, uodegos neturi, mes šių dviejų kūno dalių lyginimui tegalime imti gyvulių pasaulį). Vadinasi, priežasties garbingumo skirtumui tarp galvos ir uodegos reikia ieškoti kur kitur, ne aukštyje ar grožyje. Tikroji priežastis bus bene ta, kad galva veda, o uodega bindzena iš paskos. Todėl žmogui būti panašiam į uodegą kažkaip negarbinga. Bet visų mažiausiai garbės tada, kai pamato tebuvęs vien uodega, kas išdidžiai laikė save galva. Nuo šio žiupsnelio filosofijos pareikime prie teologijos, kur jis vėliau pravers pastatyti dalykams į reikiamą perspektyvą.

     Paskutiniuoju metu ėmė netrūkti žmonių katalikų inteligentų tarpe, kuriems nebėra velnio. Apie jo buvimą kalbančius teologus vadina labai pasenusių pažiūrų. Pažangioji teologija sako atradusi gana aiškų faktą, kad piktosios dvasios — tai ne kokios nors tikros būtybės, kaip anksčiau tikėta, o vien vardas išreikšti žemėje ir žmoguje kerojančioms blogybėms, nesėkmėms, bėdoms. Tvirtinti, kad tai gyvi asmenys, mūsų moderniuoju metu reikštų apsijuokti. Verta pažiūrėti, ar tie modernieji, šiuo savo "atradimu” manąsi pradėję būti vedančia galva, iš tikrųjų nėra vien kitiems — ir nelabai garbingiems — iš paskos besivelkanti uodega.

     Prof. Simas Sužiedėlis yra parašęs knygą Kunigas Jonas nuo Kryžiaus. Tai kun. Jono Švagždžio (gim. 1882 m.) biografija. Joje randame įdomių žinių apie Brocktono lietuvių parapiją Amerikoje, į kurią buvo atkeltas. Parapijos archyve tas kunigas aptiko vieno buvusių klebonų, kun. Dragūnevičiaus, užrašus. Juose, tarp kitų dalykų, buvo toks. Kartą atėję pas kleboną parapijos komiteto nariai ir jam pareiškę, kad nenorėtų pamoksluose girdėti užsimenant piktosios dvasios.

     — Mes turime nemalonumų dėl to velnio, — paaiškino. — Darbovietėse mus pajuokia, kad tikime, jog yra velnias. Sako, Dievas dar gali būti, bet šėtonas kunigų prasimanytas. Taigi, klebone, savo pamoksluose daugiau velnio nebeužsimink, nes už kiekvieną jo suminėjimą atskaitysime iš algos po 5 dolerius.

     Šis incidentas meta pluoštelį šviesos į tai, ko verta idėja, kad piktųjų dvasių buvimas tėra pasaka. Ta idėja, naujųjų imta skelbti dabar, į šio šimtmečio pabaigą, nepasižymi dideliu originalumu, nes matome ją kursavus jau šimtmečio pradžioje. Neatrodo, kad ji daug pasižymėtų ir teologiniu gilumu, jei buvo propaguojama žmonių, teturinčių ano meto eilinio darbininko protinį išsilavinimą, ir teigiama ne iš įsitikinimo, o dėl kitų, panašaus į juos lygio, pasišaipymo. Aiškinimą, kad velnias tesąs vien žodis išreikšti į gyvenimą įsimetusioms painiavoms, nelaimėms, ligoms, randame jau tokiuose ano laikotarpio leidiniuose, kaip Šakė, ėjusi kurį laiką tų darbininkų kaimyniniame Worcesteryje, tarp kitko taip pat pašaipiai siūlusi pabandyti, ar iš Švč. Sakramento tekąs kraujas. .. Tad (kalbant jau minėtomis dviem kūno dalimis) tie, kurie šiandien savo skelbiamu "nauju” požiūriu į velnią manosi esą vadovaujančia galva, iš tikrųjų tėra uodega, nesąmoningai bindze-nanti iš paskos tam, kas rašyta Šakės ir dėstyta anų skurdžiamokslių.

     Žvilgterėjus, į ką panėši mūsų metu metantys piktąsias dvasias lauk iš tikrovės, pravartu pažiūrėti iš arčiau ir į argumentus, kuriais tai grindžia. Svarbiausias jų "argumentas” yra išankstinis nusistatymas, kad velnio būti negali, ir baigta, taškas. Reikia sakyti, kad toks galvojimo metodas tikrai nėra tiesos ieškančio žmogaus pažymys. Kas nuoširdžiai ieško tiesos, tas su atvira dvasia eina prie jos galimų šaltinių, kad ten randami duomenys protui parodytų, kaip iš tikrųjų yra. O kalbamų žmonių pirma nustatoma, kaip pagal juos dalykai turėtų būti, ir tada, su užsidariusia dvasia kiekvienai kitai linkmei, einama prie šaltinių — žinoma, ne ieškoti šviesos, bet jų taip kreipti, kad tiktų ant ano išankstinio nusistatymo kurpalio.

     Krikščioniui svarbiausias religinės tiesos šaltinis yra Šv. Raštas, ypač tai, kas daryta ir skelbta Kristaus, Dievo Sūnaus. Teisme prieš Pilotą jis gi pats pareiškia tam esąs gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudytų tiesą (Jn 18,37). O kas evangelijose dokumentuota apie Kristų piktųjų dvasių požiūriu? Už Paskutinės vakarienės stalo nurodo apaštalams, jog šėtonas pareikalavęs persijoti juos kaip kviečius (Lk 22,31). Kita proga sako matęs šėtoną kaip žaibą krintantį iš dangaus (Lk 10,18). Pareiškia, kad Paskutiniame teisme stovintys kairėje bus pasiųsti į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams (Mt 25,41). Gal dar įspūdingiau už Kristaus žodžius byloja veiksmai. Evangelijų dokumentuose randame, kad jis suteikė apaštalams galią išvarinėti demonus. Piktosios dvasios, jo paties lieptos, išeidavo iš apsėstų žmonių, dažnai šaukdamos: "Žinome, kas tu esi — Dievo šventasis, atėjęs mūsų pražudyti!” (plg. Mk 1,24; 3,11). Evangelistų aprašomas įvykis, kaip piktosios dvasios, Jėzaus lieptos pasisakyti vardą ("Legionas, nes mūsų daug”), iš apsėstojo suėjo į netoliese besiganančią kaimenę kiaulių, kurių visa banda ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė (Mk 5,1-13).

     Visi šie duomenys pirmaeiliame tiesos šaltinyje labai aiškiai kalba nuoširdžiai tiesos ieškančiam žmogui, kad esama piktųjų dvasių. Jais vadovaudamiesi, krikščionys nuo pat pirmųjų amžių tikėjo velnio buvimu. Bet jį pripažinti ne visiems paranku. Todėl nestinga žmonių, įvairiais išskaičiavimais norinčių, kad geriau jo nebūtų. O tokiam nusistatymui stoja skersai kelio šaltiniai, kurie tą buvimą tvirtina, visų pirma evangelijos. Va ir prieiname prie jų kreipimo, aiškinant taip, kad tiktų norams.

     Bene dažniausiai girdimas aiškinimas yra tas, kad Jėzus prisitaikė prie savo meto žmonių galvosenos, kalbėjimo būdo. Tai ypač mėgsta nurodyti gydytojai. Juk evangelijose, sako jie, aprašoma, kad Kristus varė lauk velnius, kur ligoniai buvo tik paprasti epileptikai, sirgo nuomariu. Tad Kristus, prisitaikydamas prie ano meto žmonių supratimo, sakė varąs lauk velnią, o iš tikrųjų varė lauk ligą. Vadinasi, piktoji dvasia yra vien simbolis, vaizduojantis žmogų slegiančias blogybes, vien kalbos priemonė, reiškianti mūsų gyvenimo negeroves. Būtina pažiūrėti, ar daug toks aiškinimas atlaiko.

     Taip kalbančius reikia už viena rimtai pagirti, bet už kita stipriai papeikti. Girtini už tai, kad evangelijas ima kaip istorinius dokumentus, kuriuose aprašyti tikri, liudininkų matyti įvykiai. Į evangelijas taip ir turi būti žiūrima. Bet nusipelno papeikimo už tai, kad iš ten aprašytų įvykių paima tik porą, geriau pasakius, vieną, o kitus, kurie kaip tik meta į šį klausimą daugiau šviesos, nutyli arba apie juos evangelijose neskaito.

     Įvykis, kurį nurodo, yra vieno berniuko pagydymas. Trys evangelistai praneša, kaip, nužengęs nuo Persimainymo kalno, Jėzus rado minią žmonių ir vieno tėvo atvestą sūnų. Berniuko padėtį plačiausiai aprašo Morkus (Mk 9,14-27): dažnai suklinkąs, po to staiga parpuoląs ant žemės, iš burnos imančios eiti putos, griežiąs dantimis, kūnas sustingstąs. Tėvui tai papasakojus, Jėzus įsakė iš berniuko išeiti piktajai dvasiai. Vaikas suklikęs parkrito, tąsomas konvulsijų, ir veikiai atrodė kaip nebegyvas. Bet Jėzus, paėmęs jį už rankos, pakėlė ir išgydytą atidavė tėvui.

     Kad berniukas sirgo epilepsija, turi būti aišku kiekvienam. Čia su gydytojais būtina sutikti. Užėjus epileptiniam priepuoliui, žmogus, paprastai suklikęs, parkrinta ant žemės, kūnas sustingsta, paskui ima jį tampyti spazmai, sukandami dantys, iš burnos veržiasi kraujuotos putos: visa lygiai kaip evangelistų aprašyta apie aną berniuką. Tik negalima sutikti su išvadomis, kurios mūsų kalbamų aiškintojų iš to daromos. Viena, jie per toli nueina bendrindami: kad Jėzus velnio varymu gydė visus epilepsija sergančius. Evangelijose pateikiamas tik vienas vienintelis epileptiko išgydymas — šio berniuko. Argi būtų teisinga, radus parašyta, kad kuris nors asmuo vieną kartą nuvyko į miestą raitas, daryti išvadą, jog balnas visada ir tebuvo vienintelė jo keliavimo priemonė?

     Bet tai palyginti mažmožis greta daug neteisingesnių bendrinimų. Vienas Bažnyčios Tėvų, Klemensas Aleksandrietis, gerai pasakė, jog kiekviena klaidinga teorija kyla iš to, kad dalykai kaip reikiant neskiriami. Bent kiek atidesnis evangelijų skaitymas rodo, kad Jėzus su sergančiais elgėsi dviem skirtingais būdais. Iš vienų varė piktąsias dvasias, sudrausdamas, griežtai įsakydamas joms žmogų palikti, kartais net klausdamas vardo. O tos išeidavo, dažnai prieš tai šaukdamos "Žinome, kas esi — Dievo Sūnus, atėjęs mūsų pražudyti!” Kitus, neretai su tos pačios ligos simptomais, gydė be mažiausio žodelio apie piktąją dvasią. Jokio įsakymo išeiti, jokio šios šauksmo, vien žodis pačiam ligoniui: "Pagyk!” arba "Imk savo patalą ir keliauk namo!”

     Tad labai netikslu sakyti, kad Jėzus taikėsi prie žmonių galvosenos: iš tikrųjų gydė ligą, bet sakė varąs lauk velnią. Piktųjų dvasių kamuojamieji evangelistų pakartotinai skiriami nuo paprastų ligonių. Tai aiškiai skiria pats Kristus. Išsirinkęs dvylika apaštalų, davė jiems galią gydyti ligas ir sutramdyti demonus (plg. Lk 9,1). Dar daugiau, evangelijos mums rodo, kad ten, kur buvo liečiama religijos tiesa, Kristus prie žmonių galvojimo kaip tik nesitaikė. Atvirkščiai, tą galvojimą, kur klaidingas, būtinai taisė. Čia jis nepakentė jokio dviprasmiškumo, jokio veidmainiavimo, bet aiškiai ir drąsiai rėžė tiesą, nors tuo sukėlė prieš save daug priešų. Jis net savo galvą paguldė todėl, kad nesitaikė prie tuo metu susidariusio galvojimo. Juo labiau čia, kur liečiamas tokios svarbos dalykas, negalėjo leisti žmonėms klaidingai galvoti, netgi pats savo žodžiais ir elgesiu tą klaidą dar giliau žmonėse diegdamas.

     Evangelijos įvykiai taip pat rodo, kad prasimanymas yra ne piktoji dvasia, o kaip tik atvirkščiai — jos laikymas vien kalbos priemone, simboliu, abstrakčiu dalyku. Šaukti, išpažinti Mesiją, sakytis vardus gali ne simboliai ir ženklai, bet gyvi padarai, ne kalbos priemonės, bet konkrečios būtybės. Be abejo, bus sakančių, kad evangelijose užrašyti ne tikri įvykiai, o pasakos. Bet tuomet nelaikytinas tikrove ir aprašytasis epileptiko pagydymas, iš kurio kaip tik vedamas šis argumentas prieš velnių buvimą — tuo pačiu pripažįstant, kad ir tas netikėjimo argumentas pagrįstas pasaka, taigi niekam tikęs.

     Bet kurioje srityje teorija tiek gera, kiek išaiškina tos srities reiškinius. Jei kai kurių duomenų neišaiškina, dargi jiems prieštarauja, nedaug tėra vertas. Kalbamų aiškintojų teorija ir prieštarauja Kristaus charakteriui — religijos srityje taisyti klaidą, ir nežiūri fakto, kad su sergančiais elgėsi dviem skirtingais būdais, ir neparodo, kaip dalis ligonių galėjo šaukti, kad atėjęs jų pražudyti. Trumpai, ji nesiderina su evangelijos įvykių visuma. Todėl dalyką būtina aiškinti kitaip.

     Piktosios dvasios apsėdimas yra žmogaus prigimčiai prievartingas. Tad nestebėtina, jei jį lydi nervinio, o kartais ir fizinio pobūdžio sutrikimai, kaip epilepsija, paralyžius ir panašūs. Jėzus žinojo, kur jų priežastis buvo gamtinė, ir kur žmogų kamuojanti piktoji dvasia, nors išorės simptomai abiem atvejais buvo tie patys. Teparyškina dalyką toks pavyzdys. Miškų gaisrai paprastai kyla iš žmonių neatsargumo. Bet kartais kyla ir dėl trenkusio žaibo. Padariniai tie patys: išdegę plotai, nuostoliai ir visa kita. Bet priežastis skirtinga. Gydytojo uždavinys ir menas kaip tik yra rasti ligos priežastį ir ją šalinti. Kur priežastis buvo piktoji dvasia, ten ją Kristus gydytojas ir varė lauk. Kur priežastis buvo gamtinė, ten apie velnią nė žodeliu neužsiminė. Tai vienintelis aiškinimas, kuris derinasi ir su Kristaus būdu, ir su gydytojo uždaviniu, ir su evangelijos įvykių visuma, nereikalaudamas nė vieno iš jų nutylėti, nė vieno bijoti užsiminti, kad aiškinimas nesugriūtų ar nesusilpnėtų.

     Svarstytasis moderniųjų argumentas, kodėl velnio buvimas laikytinas išsigalvojimu, nėra vienintelis. Bet kitiems pagvildenti čia tuo tarpu stinga vietos. Vertėtų tik tiek pridėti, kad tas, kurį panagrinėjome, yra visų rimčiausias, nes vedamas iš evangelijų. Jeigu tad net rimčiausią radome stovint ant tokių šleivų kojų, tai apie likusius iš anksto galima sakyti, kad turi būti dar skurdesni. Grįždami prie šio rimtojo motyvavimo, matome jį esant silpną ne vien savo turiniu, bet ir taktika. Juk tai ne kas kita, kaip vien bandymas išsinarplioti, aiškiems Dievo žodžio duomenims remiant prie sienos, taigi grynai defenzyvinis gynimasis, ir žemokos rūšies, nes paremtas net komunistų pamėgtu dėsniu: kai kitko nebegali prieš neparankių žodžių tiesą, bandyk ją apeiti aiškinimu, kad jie nereiškia to, ką sako. Be to, reikėtų nepamiršti ir labai liūdno precedento žmonijos istorijoje. Šv. Raštas nurodo, kad tos žmonijos bėdos ir vargai prasidėjo kaip tik iš to, kad mūsų pirmieji tėvai susigalvojo neimti Dievo žodžio, kaip buvo jiems rojuje pasakytas, bet jį aiškintis savaip, "moderniau” — pagal savo norą ir gundytojo kuždesį.