Spausdinti

 (Pluoštelis atsiminimų)

JONAS MIŠKINIS

     Caras, uždrausdamas lietuvišką spaudą ir uždarydamas lietuviškas mokyklas, tikėjosi netrukus surusinsiąs mūsų tautą. Jis per savo valdininkus ryžtingai varė nutautinimo darbą Lietuvoje, naikino kiekvieną tautinį lietuvių pasireiškimą bei jų savarankiškumą.

     1827 m. uždraudė valstiečių vaikams eiti mokslus gimnazijoje ir universitetuose. Paliko tik, ir tai ne visur, valsčių centruose bei didesniuose miestuose pradžios mokyklas, kuriose, ypač Vilniaus gubernijoje, paskyrė rusus mokytojus. 1840 m. panaikino Lietuvos Statutą, o jo vietą užėmė rusiškasis "Svod zakonov”. Taigi po to dar labiau įvairiomis priemonėmis ir dideliu uolumu stabdė švietimo ir lietuviškosios kultūros plitimą.

     Kaimiečiai kultūrininkai, augę kaimo pastogėje, negalėdavo pakęsti tokio didelio tų pačių kaimiečių pažeminimo, lietuvių kalbos persekiojimo ir paniekinimo. Tad jie ir ėmė uoliai veikti prieš caro valdžią.

     O kai 1883 m. pasirodė dr. Jono Basanavičiaus "Aušra”, tai juos dar labiau paskatino prie to kilnaus lietuviško darbo. Daugeliui ašaros iš džiaugsmo tryško, kai, paskaitę "Aušrą”, rado, kad lietuvių kalba nė kiek ne prastesnė už kitas kalbas, o už daugelį jų net gražesnė, nes labai sena, skambi, žodinga. Iš "Aušros” jie daugiau sužinojo apie Lietuvos praeitį ir apie tas skriaudas, kurias lietuviams daro caro valdžia, užgniaužusi spaudą, suvaržiusi švietimą ir visą kultūrinį gyvenimą. Dėl to jie ragino žmones neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, o patarė močiutėms savo vaikus mokyti namie, ragino didesniuose kaimuose steigti slaptas mokyklas.

     "Aušra”, o vėliau "Varpas” ir "Tėvynės sargas” bei "Apžvalga” be atodairos ragino lietuvius nepasiduoti maskoliškai įtakai, nepamiršti savo gimtosios kalbos ir mokyti vaikus vien tik lietuviškai. Visuose tuose lietuviškuose laikraščiuose, lyg veidrody, atsispindėjo anos gadynės visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Labai daug karčios teisybės jie rašė apie caro valdžios priespaudą, norą sutrypti, užgniaužti bet kokį visuomenės gyvenimą. Beveik visi vienodai mokė: pasitenkinti savo jėgomis ir iš nieko jokių malonių nelaukti.

VARGO MOKYKLOS

     Didesniuose kaimuose vaikų prieauglis buvo didelis. Susidarydavo 30-40 mokyklinio amžiaus vaikų. Rudeniui prasidėjus, tėvai labai rūpinosi vaikų švietimu. Slaptos mokyklos steigimas sunkumų nesudarydavo. Tačiau buvo labai sunku surasti ir pasamdyti mokytoją. Tada mokytoją vadindavo "daraktorium”. Kurį nors sekmadienį, vakare, mokyklos steigimo iniciatoriai sušaukdavo tėvų susirinkimą ir rūpestingai aptardavo slaptosios mokyklos steigimo reikalą. Po to prasidėdavo kandidatų siūlymai į "daraktorius”. Kandidatais siūlydavo nusipelniusius lietuvius, dažniausiai prasilavinusius knygnešius. "Daraktorius” turėdavo mokėti gerai lietuviškai skaityti ir, žinoma, šiek tiek rašyti bei skaičiuoti. Be to, tėvai žiūrėdavo, kad siūlomas kandidatas būtų blaivus, ryžtingas, energingas, sumanus, griežtas. Vadinas, kad jis galėtų ne tik vaikus tinkamai mokyti, bet ir drausminti. Ilgokai išdiskutavę kandidatus ir galutinai susitarę dėl kviečiamojo "daraktoriaus”, čia pat išrinkdavo komisiją iš 3-5 asmenų, kuri po keleto dienų vykdavo pas kviečiamąjį tartis dėl jo sutikimo būti "daraktorium” ir dėl atlyginimo.

PATALPOS IR MOKYMAS

     Mokyklai tikdavo beveik kiekvieno ūkininko erdvesnė, šviesesnė pirkia. Nereikėdavo specialių stalų nei suolų. Pasitenkindavo esamais pirkioje suolais su vienu ar dviem ilgais stalais. Vieno ūkininko pirkioje mokslas tęsdavosi ne ilgiau kaip vieną savaitę. Dėl to žandarams būdavo sunku surasti slaptąsias mokyklas.

     Vaikai būdavo mokomi iš elementorių ir maldaknygių. Visi sėdėdavo ratu aplink stalą, o "daraktorius”—gale stalo. Pirmiausia jis iš eilės kiekvieną vaiką pasišaukdavo ir užduodavo jam pamoką. Kiek palaukęs, kiekvieną atskirai klausdavo ir tikrindavo, ar gerai pamoką išmoko. Vaikai, ruošdami pamokas, garsiai skaitydavo, tai pirkioje būdavo didelis triukšmas.

     Kai žandarai atvažiuodavo į kaimą ieškoti slaptos mokyklos, tai specialūs žvalgai iš to kaimo atbėgdavo į mokyklą ir pranešdavo "daraktoriui”. Jis mokinius tuoj išleisdavo pro atdarus langus ir užpakalines duris, o pats nueidavo į ūkininko kluoną arba tvartus padėti dirbantiems šeimininkams, Kartais žandarai visą dieną kaime ieškodavo mokyklos ir nebegalėdavo surasti.

DRĄSOS PASIRYŽĖLIAI

     Nors rusų valdžia labai persekiojo knygnešius, knygų bei laikraščių platintojus ir mokyklų steigėjus, vis tiek negalėjo palaužti tautos pasiryžimo turėti savo kalba raštiją ir švietimą. Daug žmonių nukentėjo dėl gimtojo žodžio. Daug švietėjų buvo išsiųsta į Sibirą, o kiti ilgai laikomi kalėjimuose, daug lietuviškų raštų sudeginta, bet valdžia vis tiek nieko negalėjo padaryti — lietuviški raštai gausėjo ir gausėjo. Nieko nepadėjo caro draudimas spausdinti Lietuvoje knygas lietuviškomis raidėmis. Pagaliau caras įsitikino, kad iš tos kovos nieko gero nebus, todėl 1904 m. gegužės mėn. 7 dieną leido veikti lietuviškai spaudai, kuri 40 metų buvo uždrausta.

     Taigi spaudos draudimas per 40 metų gerokai sutrukdė žmonių švietimąsi, bet užtat jie pramoko kovoti su valdžia, ginti savo teises ir branginti knygas.

SUKILIMO BANGA

     Leidus spaudą, lietuviškų raštų spausdinimas iš Tilžės buvo perkeltas į Kauną ir Vilnių. Tada lietuviškos knygos ir laikraščiai ėmė smarkiai gausėti. Tačiau tai vyko neilgai. 1905 m. Rusija pralaimėjo karą su Japonija. Rusijoje kilo revoliucija arba sukilimas prieš caro valdžią. Sukilimo banga pasiekė ir Lietuvą. Visuomenininkai, darbininkai ir ūkininkai ėmė reikalauti geresnio gyvenimo, laisvės pavergtai tautai ir teisės patiems tvarkyti savo gyvenimą Lietuvoje.

     Kai kurios lietuviu politinės partijos ir šiaip veiklesnieji žmonės pradėjo griežtą kovą su caro policija. Rusai mokytojai ir valsčių raštininkai buvo atstatyti, nes nemokėjo lietuvių kalbos, ir žmonės negalėjo su jais susikalbėti. Rusų caro valdžia sumišo ir nebežinojo, ką daryti. Gyvenimas pasidarė kiek laisvesnis.

PO VILNIAUS SEIMO

     Ir štai 1905 m. buvo sušauktas vadinamasis didysis Vilniaus Seimas. Jis pareikalavo iš caro valdžios: 1. autonomijos Lietuvai su sostine Vilnium, 2. kad mokslas mokyklose būtų dėstomas -gimtąja kalba, 3. kad valsčių raštinėse būtų vartojama lietuvių kalba.

     Caro valdžiai pasisekė nuslopinti sukilimą. Prasidėjo sukilėlių persekiojimai, žudymai, trėmimai. Daug Lietuvos sukilėlių vadų nukentėjo, buvo išvežti į Rusijos gilumą, kiti sukišti į kalėjimus, o mažam būreliui pavyko pabėgti į Ameriką. Tačiau rusų žandarams tai nieko nepadėjo, nes vieton suimtųjų ir pabėgusiųjų stodavo nauji pasišventėliai ir pasiryžėliai. Juo smarkiau caro bernai lietuvius persekiodavo, juo su didesniu ryžtu žmonės priešinosi caro valdžiai.

     Po ilgos metų eilės iš tų sunaikintų ąžuolu šaknų pradėjo augti naujas atžalynas. Pirmiausia jis ėmė žaliuoti Suvalkijoje. Čia buvo apsčiai pasiturinčių valstiečių lietuvių, kurie, nebodami jokių sunkumų, leido vaikus į mokslus. Daugelis suvalkiečių moksleivių važiuodavo baigti aukštųjų mokslų į Maskvos universitetą, kur po baudžiavos panaikinimo caras Aleksandras II lietuviams studentams duodavo kelias stipendijas. Čia suvažiavę lietuviai studentai turėjo progą ne tik pagalvoti apie lietuviškus reikalus, bet ryžosi ir aktyviai veikti.

     Daugumas lietuvių, ypač jaunoji karta, sekdami studentų pavyzdžiu, kaskart pradėjo vis labiau jaustis lietuviais. Pradžioje tai reiškėsi Suvalkijoje, bet iš ten išsiplėtė Žemaitijoje, Aukštaitijoje ir Dzūkijoje.