Spausdinti

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Jeigu paklaustume vaiką: kuri didesnė šventė — Velykos, ar Kalėdos? Jis tikriausiai balsuotų už Kalėdas, nes jos pilnos džiugaus laukimo, blizgučių, muzikos ir dovanų, dovanų! Žinoma, Velykos atneša margučių, pavasarį ir saldžių dovanėlių, bet jos vis tiek stovi antroje vietoje.

     Tai paviršutiniška vaiko filosofija, apčiuopiamųjų vertybių išrikiavimas prieš suvokiamąsias. Iš vaikiško galvojimo tegalime atlaidžiai nusišypsoti. Vaikas vaiku ir lieka. Ar galima jį kaltinti, kad matomosios, ranka užčiuopiamos vertybės atrodo svarbesnės už transcendentines? Vaikas juk žino (arba turėtų žinoti), kad Kalėdos — Kristaus gimimo šventė. Gimtadienių šventimas jam pažįstamas ir savas. Argi ir pats nešvenčia gimtadienio su draugais, dovanomis, žvakutėmis ir saldumynais? Tačiau kasdieninei aplinkai patogesni kitoniški Kalėdų simboliai, kurie nejučiomis nustelbia tikrąją šventės prasmę, o jeigu ir nenustelbia, tai bent nustumia į nuošalesnę vietą, kažkur už baltosios Kalėdų Senio barzdos.

     Su Velykomis kiek sunkiau. Mirties-prisikėlimo sąvoka vaikiškam protui neįkandamesnė už gimtadienio džiaugsmo supratimą. Daug lengviau Velykas sieti su pūkuotais viščiukais, margučiais, kiškiais ir pavasariniais drabužiais.

     Tai vis vaiko pasaulio reiškiniai — sieti gyvenamąją aplinką (o tuo pačiu ir šventes) su pažįstamais, suvokiamais dalykais. Su tuo lengva sutikti: pakaks vaikui realybės, kai užaugs, tegul pagyvena šviesiame fantazijos pasaulyje. "Kai buvau vaikas, elgiausi, kaip vaikas, galvojau, kaip vaikas”, sako apaštalas Paulius. Jis taip pat sako, kad užaugęs pametė vaikišką galvoseną, paliko vaikišką pažiūrą į gyvenimą kartu su vaiko metais.

“Tautų” arba “Gethsemanės” bažnyčia Jeruzalėje.

     Gaila, kad taip neatsitinka visiems suaugusiems. Jie laikosi tos paviršutiniškos vaikiškosios filosofijos, nors seniai palikę vaikystės amžių. Galbūt ryškiausiai tas paviršutiniškumas prasikiša didžiųjų švenčių

     — Kalėdų ir Velykų — belaukiant. Apie Kalėdas ir joms pasiruošimą neverta kalbėti, nes praėjusios jau praėjo, o ateinančios dar negreit ateis. Kaip su pasiruošimu Kristaus Prisikėlimo šventei?

     Bažnyčia skiria beveik dvigubai daugiau laiko pasiruošti Velykoms, negu Kalėdoms. Pasiruošimo ženklas — atgaila. Tačiau kartu su kitomis Bažnyčios reformomis, kilusiomis iš Vatikano suvažiavimų. Gavėnios atgailos našta nuimama nuo Bažnyčios pečių ir užkraunama žmogui. Mano mama (gimusi 1900 m.) gerai prisimena ir papasakoja apie Gavėnios laikotarpio sunkumus, buvusius jos jaunystėje. Bažnyčia aiškiai ir be jokių kompromisų nurodė žmonėms, kas dera ir kas nedera Gavėnioje. Buvo pateikiamas leistinų ir draudžiamųjų valgių sąrašas; griežtai apribojami pasilinksminimai ir kitokį kasdieninio gyvenimo reiškiniai. Dabar net baisu darosi, besiklausant tokių sunkumų. Kaip žmonės galėjo prie jų prisitaikyti, juos įgyvendinti? O vis dėlto niekas Gavėnioj nemirė badu be mėsos, sviesto ar kiaušinių. Niekas neišėjo iš proto be šokių, balių, pasilinksminimų, o jauni žmonės taip susitvarkydavo, kad ir po Velykų (ar prieš jas) keldavo vestuves. Iš tikrųjų žmonės Velykų sulaukdavo net didžiuodamiesi savo iškęstaisiais pasninkais, taip pat numetę keletą bereikalingų kilogramų "žiemos riebybių” užkrauto svorio, pasiruošę pavasario darbams. Atrodė, kad su Velykomis tikrai prasideda didingas Prisikėlimas, žengimas į naują gyvenimą, į pavasarį.

     Nereikia net kuistis po senus raštus arba klausinėti senukų apie praeities Gavėnių suvaržymus. Dar ir ne taip seniai mes patys kiekvienos Gavėnios pradžioje gaudavome Bažnyčios nurodymus dėl elgesio ir maisto šių septynių atgailos savaičių metu. Ir ne viena mama (taip, kaip manoji), nors nesulaukusi dar penkiasdešimt metų, beveik su pasididžiavimu pasakoja savo vaikams, kaip sunku buvo Gavėnios metu sočiai pavalgyti tik vieną kartą per dieną; kaip ji negalėdavo eiti į šokius ir pan.

     Tačiau žmogui duota laisva valia. Jis pats turi teisę pasirinkti savo žemiškojo gyvenimo kelius, o taip pat tą kelią, kuris jį nuves į amžinybę. Priverstinė atgaila, nustatytoji auka — tai lyg įžeidimas laisvos valios tvariniui. Auka daug vertingesnė, jei ji kyla iš meilės Dievui, iš meilės artimui, o ne dėl to, kad kažkas taip įsako daryti, kad taip daroma tik dėl žmonių akių (tik prisiminkime Šv. Rašto našlės skatiką!).

     Išviršinių Gavėnios atgailos būdų palengvinimu ar visišku panaikinimu Bažnyčia nenuvertino pačios atgailos. Apsisprendimo teisę ji paliko žmogui. Atgaila, auka, malda, pasninkas — beveik viskas dabar priklauso nuo žmogaus valios, nuo jo pastangų ir gerų norų, bet labiausiai nuo jo meilės Dievui.

     Ar šis Bažnyčios nuosprendis ir Gavėnios suvaržymų panaikinimas atnešė norimų rezultatų Ar žmogus laisva valia pasirenka atgailos būdus, savo sielą paruošia Prisikėlimo šventės džiaugsmui? Į šį klausimą galima būtų atsakyti dvejopai, ypač jeigu klausimą taikysime ir žmogui, ir žmogaus bendruomenei. Individo atgaila yra jo privatus dalykas. Ir Kristus barė tuos, kurie melsdamiesi dairosi, ar kas juos mato ir pagiria, o pasninkaudami apsibarsto galvas pelenais ir vaikšto ištįsusiais veidais. Paskiro žmogaus malda, auka, atgaila yra jo asmeninis reikalas, tačiau jau kita kalba, kai tas žmogus priklauso bendruomenei. Grupės žmonių — bendruomenės — elgesys (malda, auka, atgaila) jau lengvai pastebimas. Juo galima gėrėtis, ar piktintis, galima sekti, arba atmesti.

     Apie gyvenamosios aplinkos bendruomenės elgesį Gavėnios ar kuriuo kitu metų laiku neverta šiuo kartu kalbėti. Tai nėra krikščioniškos sąvokos bendruomenė, todėl ir jos elgesys ar vertybės dažnai nukrypsta į daiktų ir smagumų garbinimą, o ne į dvasines vertybes. Kalbėkime apie lietuvius, kurių elgesį Gavėnios metu įpareigoja ne tik Bažnyčios įsakymai, bet taip pat šimtametės lietuviškos tradicijos. Tos tradicijos diktuoja, kad Gavėnia yra susikaupimo, atgailos ir maldos laikas. Tačiau kasdien lietuviškos spaudos puslapiai mirga kvietimais į pasilinksminimus (būtinai su šokiais), aprašinėja šaunias vestuves ir t.t. Kartais Gavėnios metu susituokusieji (o po to vestuvinėje puotoje gražiai pasilinksminę) yra net veiklūs katalikiškų organizacijų nariai, kurie turėtų puikiai žinoti, kas dera Gavėnioje, kas ne.

     Sutinkame, kad įvairūs pasilinksminimai ir renginiai suteikia pelno organizacijoms, kurios šiaip jau gana kukliai verčiasi. Labai sunku atsisakyti tų septynių Gavėnios savaičių, neruošiant kokio renginio. Juk visa tai geram tikslui! Tada peršasi mintis: kodėl, būtent, ruošti pasilinksminimus? Yra ir kitokios rūšies renginių, kurie tikrai pritrauktų pilnas sales publikos (tik reikia truputį daugiau vaizduotės, daugiau pastangų, juos rengiant), pvz. religiniai koncertai, literatūriniai vakarai, teatro spektakliai ir tūkstantis kitų. Ar būtina, kad visi renginiai baigtųsi šokiais ir pagėrimu? Mes turime tiek daug dvasinių turtų, pelyjančių senose kraitinėse skryniose, o pasitenkiname keliais dirbtiniais tos pačios temos variantais. Jeigu lietuviai tebesididžiuoja savo Kūčių vakarienės tradicija ir nė vienai šeimininkei neateina galvon ant Kūčių stalo dėti keptus kumpius ir kalakutą (nors dabar Kūčių pasninkas yra Bažnyčios panaikintas), tai kodėl taip lengvai nusviedžiamos šalin Gavėnios tradicijos? Juk įsimylėjusiųjų meilė tikrai nepradings iki po Velykų, juk renginiuose nėra būtina tik pigi programa, šokiai ir "skystas kuras”. Kodėl aplinka turi mus veikti? Tegul kitataučiai mato ir pripažįsta, kad krikščioniškoji lietuvių bendruomenė tebesilaiko atgailos ir aukos tradicijų Gavėnios metu.

     Lengva yra aimanuoti, kad Gavėnios atgailos dvasią pro duris išvijo pati Bažnyčia, panaikindama pasninkus, specialias maldas ir pan. Kaltinti kitus daug pastangų nereikia. Tačiau jau reikia nemažai pastangų atlikti tai, ką Bažnyčia įpareigoja: savanoriškai ir savarankiškai eiti Gavėnios atgailos "septynių mylių tiltu”. Tai jau sunku tiems, kurie pripratę plaukti pavandeniui, kurie nori, kad viskas būtų jiems paruošta, padaryta, suprastinta. Mes nesame palikti be gairių ir be taisyklių, tik jos primygtinai nebegrūdamos lyg mažiems vaikams. Jos paliktos, kaip kelrodžiai ant to septynmylio Gavėnios tilto, kad džiaugsmingai pasiektume kvapiąją Prisikėlimo leliją.

     Jeigu nenorime tais kelrodžiais pasinaudoti, tai jau ne Bažnyčios ar bendruomenės, o mūsų pačių tinginystės kaltė.