Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ RAŠYMAS

    Kitose kalbose, pvz. anglų, didžiosios raidės daug dažniau vartojamos, negu lietuvių kalboje. Ten visuose pavadinimuose, susidedančiuose iš kelių žodžių, kiekvienas žodis pradedamas didžiąja raide. Lietuvių kalboje laikomasi visiškai kitokio principo — tokiuose pavadinimuose tik pirmasis žodis rašomas didžiąja raide, o kiti — paprastai mažosiomis. Taip, pavyzdžiui, straipsnių antraštėse tik pirmasis žodis rašomas didžiąja raide, taip rašomi ir knygų pavadinimai, pvz.: "Dainavos šalies senų žmonių padavimai”. Žurnalų ir laikraščių pavadinimuose iki šiol iš tradicijos kiekvienas žodis buvo rašomas didžiąja raide, pvz.: "Tėviškės Žiburiai” , "Laiškai Lietuviams”, "Skautų Aidas”. Dabar jau šios tradicijos atsisakyta ir, vienodinant rašybą, suvienodinta taip pat knygų, laikraščių ir žurnalų vardų rašyba — tik pirmasis žodis rašomas didžiąja raide. Tad dabar rašome: "Tėviškės žiburiai”, "Laiškai lietuviams”, "Skautų aidas” ir pan.

    Po ilgesnių diskusijų pagaliau Lietuvoje buvo nutarta, kad jstaigų, įmonių ir organizacijų pavadinimų, susidedančių iš dviejų ar daugiau bendrinės reikšmės žodžių, tik pirmasis žodis rašomas didžiąja raide, pvz.: Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos Vytauto Didžiojo universitetas, Čiurlionio galerija, Čikagos aukštesnioji lituanistinė mokykla, Pedagoginis lituanistikos institutas, Lietuvos žemės ūkio ministerija, Panevėžio dramos teatras, Medicinos darbuotojų profesinė sąjunga, Rašytojų klubas ir t.t.

    Jeigu įstaiga, įmonė ar organizacija turi sąlyginį pavadinimą (rašomą kabutėse), didžiąja raide rašomas tik šis pavadinimas: kai pastarasis susideda iš dviejų ar daugiau žodžių, didžiąja raide rašomas tik pirmasis to pavadinimo žodis, pvz.: saldainių fabrikas "Birutė”, viešbutis "Metropolis”, lietuviška valgykla "Nida”, teatras "Vaidila", radijo programa "Tėviškės aidai” ir pan.

    Jeigu sudėtiniame pavadinime yra kitas oficialus pavadinimas, t.y. pirmojo padalinys, jis taip pat pradedamas didžiąja raide, pvz.: Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakultetas, Lietuvos žemės ūkio ministerijos Miškininkystės departamentas ir pan.

    Ši taisyklė atrodo labai paprasta, bet ją gali šiek tiek sukomplikuoti kai kurios išimtys. Pačių aukščiausių valstybinių, politinių partijų, visuomeninių bei mokslinių organizacijų, taip pat aukščiausių mokslo įstaigų ir ypatingos reikšmės dokumentų pavadinimų visi žodžiai siūloma rašyti didžiosiomis raidėmis, pvz.: Lietuvos Seimas, Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, Amerikos lietuvių Taryba, Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, Lituanistikos Institutas, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, Lietuvos Statutas, Lietuvių Charta ir pan. Čia, žinoma, bus sunku nustatyti ribas, kurios institucijos yra "aukščiausios” ir kurios ne. Visiško vienodumo čia turbūt nepasieksime.

    Ilgus pavadinimus įprasta spaudoje trumpinti. Apie tuos sutrumpinimus prof. A. Salys rašo:

    "Ilgi pavadinimai neparankūs vartoti. Todėl, ypač periodinėje spaudoje, vienaip ar kitaip trumpinami. Pvz. Lietuvių Romos katalikų susivienijimas Amerikoje ir Susivienijimas lietuvių Amerikoje spaudoje paprastai trumpinami raidėmis LRKSA ir SLA, bet šiaip kasdienėje kalboje trumpiniu vardu eina Susivienijimas, o prireikus skirti, pridedama katalikų, tautininikų (tautiškasis). Taip pat ir Amerikos lietuviu Romos katalikų federacija (ALRKF) sutrumpintai pavadinama katalikų Federacija, o savybėje stačiai Federacija. Ir tai todėl, kad čia raidinės santrumpos net liežuvį lūžtant neištariamos. Bet kitos vėl, kaip BALF, VLIK, ALT, ALVUD, BATUN, sudaro lietuvių kalbai fonetiškai įmanomas žodiškas garsų samplaikas ir todėl, gavusios galūnes, išvirsta kaitomomis santrumpomis. Jau senokai imta rašyti Balfas, Vilkas, Alta ir Altas, paskutiniu metu pasirodė net Batunas. Kitų vėl rašoma BALFas, ALTa, ALTas, BATUNas. Pastarasis rašymas, tiesa, brėžte pabrėžia pridėtą galūnę. Bet nieko nenustotume ir vien pirmąją raidę rašydami didžiąją. Santrumpos iš spaudos yra jau tiek įprastos, jog vargu ką galėtų suklaidinti ir vien pirmąja didžiąja raide rašant. O, be to, jos su mažosiomis raidėmis prilipdinėtomis galūnėmis nekaip ir atrodo. Toks rašymas bene ir rinkėjui daugiau gaišto sudarytų. Išvedę tokią rašybą, būdami nuoseklūs, turėtume kerėbliškai rašyti ir VLIKininkai, VLIKinis, VLIKiškas, suVLIKINTI, taip pat už ALTą ALTiškes-nis. Atsirado dar rašančių: VLIK-as, VLIK-ui, VLIK-an, BALF-ui ir net ALT-ba, ALT-bos, ALT-bai, ALT-bą (greta su ALT-os ir ALT-oje), LB-nės, LB-nėje, JAV-bių, JAV-bėmis. Bet vietoje LFB kažkodėl ten pat nerašoma LFB-lių, LFB-liai, LFB-liams.

    Vienodumo sumetimais rašytina: Balfas, Vlikas ir automatiškai Altas, Alvudas, Batunas. Išimtis būtų tik įprastinė Elta” (Antanas Salys, Raštai, I, p. 114-115).

    O dėl ko Elta yra išimtis, puikiai paaiškina prof. P. Jonikas:

    "Formos Elta galūninė -a yra pradinė raidė paskutiniojo žodžio (agentūra), kuris įeina į šios raidinės santrumpos pagrindą. Elta yra susidariusi iš ELTA (taigi iš Lietuvos telegramų agentūros žodžių pradinių raidžių). Kadangi čia santrumpai išvirsti žodine forma trukdė pradinė lt- garsų samplaika, svetima lietuvių kalbai (tiksliau — saviesiems, lietuviškos kilmės žodžiams), ši samplaika perskirta į el-t (matyt, l garsą pakeitus jo pavadinimu el). Tuo būdu buvo gauta lengvai ištariama žodinė garsų samplaika elta (Elta)” (žr. "Draugas”, 1980 m. kovo 22 d.; "Laiškai lietuviams”, 1980 m. birželio mėn.).

    Taigi ir prof. A. Salio, ir prof. P. Joniko teigimu, turėtume rašyti: Altas, Vlikas, Balfas ir pan.