Spausdinti

Vytautas Kasniūnas

    Onutės pasakojimą lydėjo cigarečių dūmų kamuoliai, kurie, virtę debesėsiais, buvo traukiami ugniakuro dūmtraukio. Kai šeimininkė trečią kartą išvalė peleninę, Onutė vėl visus atsiprašė, kad taip smarkiai dūmina, kartu patikrindama, kad, sėdint prie ugniakuro ir net smarkiai uždūminus, nelieka nė kvapelio.

    —    Šį kartą tau atleidžiame už tą smalkinimą, — įsiterpiau, — nes mus užkerėjai savo meilės gyvenimo išpažintimi.

    —    Išpažintis paprastai yra slaptas dviejų asmenų pasikalbėjimas, — rodydama pirštu į kunigą, ji atsakė. — Mano atviros kalbos, tie pasakojimai, kaip minėjau, ne vienam atvėrė akis, ir daug kam nebereikės klystkeliuose klajoti. O dėl rūkymo, tai man taip pat daugiau nebereikės prašyti atleidimo, nes supyškinusi paskutinę cigaretę, daugiau neimsiu į burną.

    —    Kam, kam, bet tau tai tikrai netinka čiulpti tos bjaurybės, — pritariau jos nutarimui.

    —    Mano tėvynainiai žagariečiai šią "bjaurybę” vadina čiulpa, — ji nusijuokė.

    — Bet užtenka juokus krėsti. Kai aš prisimenu meilę su Gediminu, vedybas, visą tą trumpą su juo gyvenimą, man kartais atrodo, lyg tai buvo vaikiškas žaidimas (ką, manyčiau, esame visi žaidę), o kartais atrodo, lyg pro akis prabėga matytas gražus filmo vaizdas. Mes buvome labai laimingi. Senutė sakytų — atitiko kirvis kotą. Visur taip sutikome, lyg du mažutėliai. Pasižiūrim vienas į kitą, ir lūpose pasirodo laiminga šypsena. Neatrodo, kad būtume pataikavę vienas kitam ar mėginę taikytis. Lyg ant delno, skaitėme vienas kito mintis. Aš, žiūrėk, pagalvoju ką nors, o jis jau bedarąs ar besakąs. Ir atvirkščiai.

    —    Tai tas pirmasis kerėjantis žvilgsnis buvo nemeluotas? — paklausė Stasė.

    —    Turbūt. Kai aš kartą po vedybų prisiminiau apie mūsų susipažinimą ir tą širdį duriantį žvilgsnį, tai jis tada atsakė, kad, mane pamatęs, staiga išgirdo vidinį balsą: ji, arba niekas.

    —    O ką tu tada pagalvojai? — paklausiau.

    —    Aš mylėjau Vytenį, ir mano žvilgsnis turbūt taip ir liko sustyręs ore, kaip atsitinka, staiga pamačius nuostabiai gražų gamtos vaizdą ar paveikslą. Tiktų taip pat atsakymas, jog buvo kažkas nuostabaus, neapsakomai nuostabaus.

    —    Kaip ilgai gyvenai su Gediminu?

    —    Penkerius metus, kurie kartais atrodo lyg pasaka trumpi, kartais ilgi ilgi metai, sekę eito gyvenimo pėdomis.

    —    Ar jis buvo religingas?

    —    Labai, labai! Aš jį davatkėle vadindavau. Bet jo religingumas buvo giliai viduje išgyventas, sukauptas, be tų, kartais kitų mėgstamų, išviršinių formų. Mokėdamas daug kalbų, jis buvo labai apsiskaitęs, ir religinė knyga buvo lyg jo gyvenimo palydovė.

    —    Tokie knygų graužikai paprastai būna nesocialūs, nekalbūs, neįdomūs.

    —    Gediminas buvo labai socialus, mėgo žmones, draugystes, išėjimus, tiko "ir prie tanciaus, ir prie rožančiaus”. Visados buvo linksmas, saikiai išgerdavo, mėgo anekdotus ir jų šimtus mokėjo. Nebuvo jau taip labai geras šokėjas, bet mėgo šokti tik su geromis šokėjomis. Mėgo moterų draugystę.

    —    Buvo ištikimas?

    —    Kiek žinau, taip.

    —    O kiek nežinai?..

    —    Matai, yra moterų, taip gerai sugebančių vyrus sugundyti, kad ir šventajam galėtų karūną nuimti!

    —    Jei taip, tai ar nelaikai to neištikimybe?

    —    Matai neištikimybei reikia daug skaičių, daug norų. Bet jei vyras, sakykime, suklumpa vieną kartą, nenorėdamas, neieškodamas, nesiekdamas, bet įtrauktas į pinkles taip gudriai, jog jam nelieka nei bėgt, nei rėkt, ką gi — būna lyg ta pelė, pagauta katės.

    —    Tą pat galima taikyti ir moterims. Ir jos gali būti netikėtai pagautos ir prigautos.

    —    Čia gali būti išimtis tik užpuolimo metu. Kitu atveju, jei moteris nenorės, neieškos, ko negalima, tai ji nepaklius į bėdą, kaip vyras gali pakliūti. Esu daug moterų apklausinėjusi, ir dauguma jų sutiko su mano nuomone. O taip pat ir vyrai. (Redakcijos pastaba. Mes su šia nuomone ir su tokiu "filosofija” visiškai nesutinkame. Gal panašios nuomonės apie vyrą ir moterį buvo madingos prieš kelias dešimtis metų, bet dabar jau jos pasenusios; joks rimtas psichologai taip negalvoja).

    —    Vyrams tik to ir tereikia! — šoktelėjo diakonienė. — Kaipgi tie, vadinamieji angeliukai, nepritars tau!

    Ir užvirė burzgesys. Kalbėjo visi, o klausėsi tik viena Onutė. Tada aš pasiūliau balsavimą.

    —    Bet tiktai slaptas balsavimas! — pasiūlė "diakonas”, padilbomis pažiūrėjęs į žmoną.

    Balsavimas vyko greitai. Onutė suskaičiavo balsus. Po to ji davė patikrinti kunigui ir džiaugsmingai pasakė:

    —    Mano pasakymas buvo priimtas balsų dauguma.

    —    Kokia balsų dauguma? — paklausiau,

    —    Užtenka ginčų, — pasakė Onutė. -Kai dar labiau pradėsime knaisiotis, dar daugiau erzelio sukelsime.

    —    Kiek aš supratau, Onutė neminėjo, ar nesąlygojama, kad, sakykime, po suklupimo vyras turi žmonai viską pasakyti, atvirai ir nuoširdžiai, — pertraukė Stasys.

    —    Atvirumas yra ištikimybės rodiklis, — šūktelėjo Onutė, — kitaip ir negali būti!

    —    Abiem pusėm! — pabrėžiau.

    —    Aš, jau trečią kartą našliaudama, esu mačiusi ir šilto, ir šalto. Pažįstu vyrus ir nuluptus, žinau, kurie tikrai nori našlei padėti, ir tuos "tariamuosius”.

    —    Tik nepradėk badyti pirštais į mūsų vyrus, — įsiterpė Stasė.

    —    Tokie vyrai, kaip šitas būrys, tokie draugai, kaip jie, tai lyg dangaus dovana. Kur yra šeimos harmonija, gražus sugyvenimas, ten yra ir ištikimybė. Ten ir šeimų draugystė, gyvenimo dienos puošmena.

    —    Kas gi atsitiko su Gediminu? — nežinodamas visų smulkmenų, paklausiau.

    —    Įsteigus Muenchene "Coca-Cola” pilstytuvą, Gediminas gavo darbą. Pradėjęs dirbti techniškame skyriuje, vėliau buvo paskirtas vedėju. Gyvenome labai gerai. Jis turėjo automobilį — didelį karišką "džipą”, ir mes labai daug važinėjome. Padidėjo ir mūsų šeima. Susilaukėme dvynukų berniukų: Gedimino ir Vytuko. Jiedu gimė pirmaisiais vedybiniais metais. Į Ameriką važiuoti nesirengėme, nes Gediminas algą gaudavo doleriais. Jis ilgesnį laiką skundėsi skilviu. Nuo "Coca-Colos” gėrimo pablogėjo. Gydėsi. Tai pagerėdavo, tai pablogėdavo, bet jis per daug nekreipė dėmesio, vis guosdamasis ir slėpdamas nuo manęs. Kartą, grįždamas su amerikiečiais iš Paryžiaus, kur buvo išvykęs tarnybos reikalais, pradėjo kraujuoti. Amerikiečių ligoninė buvo toli, tad nuvežė į vokiečių ligoninę. Operavo, bet nepasisekė. Darbdaviai iškvietė amerikietį gydytoją, bet po antros operacijos Gediminas neatsigavo. Palaidojome Muenchene.

    —    Kažkas sakė, kad paskiau karstą parvežė į Ameriką? — paklausiau.

    —    Kai gabeno žuvusių amerikiečių karstus, atvežė ir Gedimino karstą, — patvirtino Onutė. — Palaidojome Niujorke. Kai jį laidojome Muenchene, mane globojo buvęs mano gimnazijos mokytojas ir klasės auklėtojas, kuris tada prisipažino mane mylįs, o aš iš jo visokiais būdais juokdavausi, kartais net jį įžeisdama. Kai Vytenis ieškojo sūnui krikšto tėvo, tai antrasis kandidatas kaip tik ir buvo jis. Aš tada ir nuo to pasiūlymo atsisakiau. Po Gedimino laidotuvių kapinėse aš vėl pamačiau moterį, kurios išsigandusi, sušukau: "Atstok nuo manęs, piktoji dvasia!” Tai buvo ta pati gailestingoji sesuo, su kuria, kiek žinau, man išvykus į kaimą, gyveno mano pirmasis vyras Vytenis. Aš tada, po Vytenio laidotuvių, pamačiusi ją kapinėse, apalpau. Apalpau ir tada po Gedimino laidotuvių Muencheno kapinėse.

    —    O kada tu su ja susitikai ir, kaip sakei, susidraugavai? — paklausė šeimininkė.

    —    Po Gedimino laidotuvių aš turbūt buvau pamišusi,— išgąstingomis akimis pasakojo toliau Onutė. — Kartais aš, išėjusi į kiemą, kur kadaise vaikščiodavome su Gediminu, pradėdavau viena pati kalbėti, bučiuoti žemę, kur buvo įmintos Gedimino pėdos, ir dažnai apalpdavau. Bet geri kaimynai ar tas mane globojęs mokytojas mane sekdavo ir man labai daug padėdavo. Kartą, atsimenu, atsinešusi į kiemą Gedimino eilėraščius, balsiai juos skaičiau, o paskui pradėjau bučiuoti suolą, kur mudu su Gediminu sėdėdavome, džiaugsmingai žiūrėdami į žaidžiančius vaikus. Kai po apalpimo atsigavau, su manimi buvo Birutė, ta gailestingoji sesuo, kuri viliojo Vytenį, ir mokytojas.

    —    Nesusipešėte? — paklausiau.

    —    Kur tau! Susidraugavome iš pirmo susitikimo, — prašvito Onutės veidas. — Paguldžiusi mane į lovą ir užmigdinusi, ji išsiuntė mokytoją Juozą atnešti maisto, o ji pati, ką radusi, paruošė vaikams valgyti. Po to įniko tvarkyti mano butą, kuris buvo sujauktas ir nešvarus. Nuo gautų iš Birutės vaistų aš miegojau iki ryto vėlumos, kaip užmušta. Kai atsikėliau, nepažinau savo buto: visur tvarka, švaru. Virtuvėje manęs laukė švariai aprengti vaikai. Birutė ir Juozas sėdėjo prie paruošto pusryčiams stalo. Birutė prišoko prie manęs, pabučiavo ir sako: "Nuo šios dienos aš būsiu tavo tarnaitė,o Juozas — ūkvedys. Aš išmokysiu jį bizniauti ir mums ūkiškų gėrybių parūpinti. Atsinešiau savo turtelį: porą lagaminų. Gyvensiu su tavimi ir su tavo vaikais. Vietos užteks. O kai tu sustiprėsi, būsiu tau nebereikalinga, galėsi mane išvaryti. Už savaitės pradėsiu dirbti stovyklos ligoninėje, tad ir pinigų turėsime”. Bučiavomės mudvi ir verkėme. Glėbin paėmę Juozą, bučiavomės visi trys.

    Ašarodama Onutė pasakojo toliau:

    — Aš, ją atsiprašydama, pasakiau, kad, pamačiusi ją kapinėse, sušukau: "Atstok nuo manęs, piktoji dvasia!” O ji į tai juokaudama atsakė: "Piktoji dvasia, nusimetusi velniuko juodus drabužius, dabar bus tavo gailestingoji sesuo, apsirengusi baltai. Dievulis man atleis mano nuodėmes, jei ir tu atleisi”. Jei ne Birutė ir Juozas, nežinia, kur aš būčiau šiandien. Apie mūsų vedybinį gyvenimą su Vyteniu aš jums daug pasakojau, ką aš išgyvenau ir jaučiau. Pasipuošusi baltomis plunksnomis, Vytenį apkaišiojau juodomis. Dabar iš Birutės lūpų išgirdau ir Vytenio žodžius, kurie atidengė mano klaidas. Ji man pasakojo: "Vytenis tave labai mylėjo ir buvo apsivylęs pirmaisiais gyvenimo metais. Jis tikėjosi, kad laikas vėliau išlygins skirtumus. Jo žodžiais, buvai labai vaikiška, nesubrendusi ir nenorinti ant savo pečių krauti ištekėjusios moters atsakomybės. Dėl to jis vengė turėti vaikų, norėdamas palaukti, kada tu būsi atsakinga žmona, sugebanti įsigyventi ir suprasti savo vyrą. Jis labai jautriai išgyvendavo ir skundėsi, kad kiekvienas jo prisilietimas tave gąsdindavo. Kaip sakiau, Vytenis moterų tarpe turėjo labai didelį pasisekimą. Klinikose, ligoninėje sklido kalbos, kad judviejų vedybinis gyvenimas krumpliuotas. Tai pastebėjo ir vyresnieji gydytojai bei Vytenio profesoriai. Vytenį pradėjo vilioti moterys: jaunos gydytojos, gailestingos seserys. Įsimylėjau ir aš jį. Apsigyvenau tame pačiame name. Kartu važiuodavome į klinikas ir kartu grįždavome. Visos kalbos sukosi apie jo vedybinį gyvenimą. Ir kai aš pamačiau, kad Vytenį gali pavilioti viena gydytoja, pradėjau vykdyti savo planą. Labai jį mylėdama ir žinodama, kaip jis tave myli, nutariau bet kuria kaina gelbėti judviejų šeimą. Mudviejų tarpe įsiliepsnojo draugiška meilė. Vienas kito ilgėdamiesi, praleisdavome drauge daug valandų. Džiaugiaus, kad jis prisirišo prie manęs, kad aš paviliojau jį nuo kitų moterų. Apie mudu pradėjo sklisti įvairios kalbos. Ir kuo jos plačiau sklido, tuo labiau aš džiaugiausi, nes kitos moterys nuo jo nutolo. Liko laukti, kada judu, pasiprunkštavę vienas kito baidydamiesi, vėl sueisite draugėn. Apie tai Vytenis nuolat kalbėjo ir laukė tos laimingos dienos. O aš džiaugiausi, kad, jį mylėdama, galėjau jam padėti. Jis vėl visu įnirtimu grįžo prie savo darbo. Tada aš paprašiau Vytenio brolį ir jo žmoną, kad nuvažiuotų tavęs aplankyti ir kad tau pasakytų, jog ta moteris, kurią tu pavadinai piktąja dvasia, su velniukais neobuoliauja. Bet tuo metu Vytenis užsikrėtė šiltine. Ir kai tu paskambinai, tai jis buvo ligoninėje, o aš buvau atėjusi sutvarkyti judviejų buto. Išgirdusi tavo balsą, apsidžiaugiau ir norėjau tau viską išpasakoti, atlikti nenuodėmingą išpažintį. Bet tu padėjai telefono ragelį, Nuėjusi į ligoninę lankyti Vytenio, jam pasakiau, kad tu skambinai, sakei, kad jį labai myli ir jo ilgies, kad greitai atvažiuosi į Vilnių. Bet šiltinė, pasiėmusi daug gyvybių, turėjo savo glėbyje ir Vytenį. Jis ir mirė ant mano rankų. Kai jis kartais atgaudavo šiek tiek sąmonės ir klausdavo, kas aš esu, aš pasakydavau tavo vardą. Tada ligos iškamuotas, pabalęs veidas tartum pasipuošdavo šypsenos šešėliu, ir jis glostydavo mano ranką, vis kartodamas tavo vardą. Kartą pabučiavo man ranką, o aš jį pabučiavau į žandą. Atsivėrė akys, jis suriko: 'Onutė!' ir mirė”.

    —    O kur dabar gyvena Birutė? — paklausiau, norėdamas, kad ji nutoltų nuo tų skausmingų prisiminimų.

    —    Vytenio brolio žmona žuvo Dresdeno bombardavimo metu, — po minutės atsipeikėjusi pasakė Onutė. — Amerikoje jis vedė Birutę, ir jie susilaukė dvynukių mergaičių. Gyvena Indianapolyje.

    —    Ta Birutė — tai didvyrė! — sušuko poetas Stasys, — ji verta gražiausios odės.

    —    Taip, ta Birutė nepaprasta moteris, — sušvitusiomis akimis kalbėjo Onutė. — Sakoma, kad geram žmogui ir Dievas padeda. Ji labai laiminga. Beje, Vytenis ir jo brolis labai panašūs, sunku būdavo ir atskirti.

    —    O kas atsitiko su mokytoju Juozu, kuris buvo tave įsimylėjęs ir paskui globojo? — paklausiau. — Gal jis buvo tavo trečiasis vyras?

    —    Cha, cha, cha, — visi nusijuokė, — to tik betrūko!

    Pasivaišinę kava ir krupniku, klausėmės pasakojimų apie mokytoją Juozą ir Onutės trečiąjį vyrą, kurio vardą vis spėliojome.

    P.S.Kitame numeryje bus Onutės pasakojimų pabaiga.