Spausdinti

JERUZALĖS NAUJAMIESTIS, gegužės mėn. 5 d.

    Po pietų išvažiavome apžiūrėti naujosios Jeruzalės. Pirmučiausia užsukome į garsųjį esenų raštų muziejų, populiariai vadinamą "Shrine of the Book” (Knygos šventove). Erdviuose laukuose, gėlynų ir modernių skulptūrų apsuptas, akinančiai spindėjo baltutėlis šventovės kupolas. Šio muziejaus architektūra labai keista. Pastatas atrodo nepaprastai modernus, bet jo forma iš tikrųjų siekia prieškristinius laikus. "Shrine of the Book” stogas — daugelį kartų padidintas molinių senovės ąsočių dangtis. Garsieji Negyvosios jūros raštai buvo paslėpti tokiuose ąsočiuose, todėl ir visa šio muziejaus architektūra neatsitiktinė: patalpos simbolizuoja Qumran olas, todėl įrengtos po žeme, stogas — raštus slėpusio ąsočio dangtį. Balta, net spindinti glazūruotų stogo plytelių spalva simbolizuoja senovės esenus — šviesos vaikus, o rūsti juoda siena priešais muziejų — pasaulio blogį.

     Viduje — tikra rašto šventovė. Ne vien tik Šventraščio prasme, bet apskritai senovės raštų. Kiek čia laiškų, sutarčių, sąskaitų, testamentų, Masadoj rastų pergamentų, nekalbant jau apie biblinius raštus ir 66 pranašo Izaijo knygos paragrafus! Viskas skoningai, kruopščiai ir sandariai eksponuota specialiose vitrinose kartu su įvairiais esenų buities objektais, kaip sandalai, diržai, įrankiai ir pan.

     Pačiame muziejaus centre po baltuoju kupolu ant laiptuoto podiumo stovi didžiulė Šventraščio rankenos imitacija (senovės raštai būdavo suvyniojami į ritinį, kurio galuose pritvirtindavo specialias rankenas), o aplink ją, po stiklu ištiesta pranašo Izaijo knyga, rašyta ant odos. Rašysena kaligrafiška, kaip ir kitų čia esančių raštų. Senovėje rašymas buvo didelis menas. Apie tai kalba kiekviena tobulai pabrėžta raidė.

     Visi šio muziejaus raštai turi paaiškinimus ir vertimus keliomis kalbomis. Čia būtų galima įdomiai praleist visą dieną, beskaitant tikrai senas, bet nesenstančias istorijas. Pavyzdžiui, apie Babatą iš En Gedi, kuri 1oo metų prieš Kristų vedė aštrią kovą su tų laikų "advokatais” už motinos teisę auginti savo 22 metų sūnų. Įdomu, kaip pasibaigė ta byla? Argi iš tikrųjų tam sūneliui dar reikėjo mamytės?

     Išlindusi iš "Shrine of the Book” "ąsočio”, nufotografavau Džimį, atsirėmusį į baltąjį "dangtį”. Man rodos, jis čia geriausiai tinka: Rašto žinovas prie Rašto muziejaus! ..

     Netoli "Knygos šventovės” stovi kitas įdomus pastatas — Knesset, Izraelio parlamento rūmai iš raudono Jeruzalės akmens. Jų statybą finansavo garsiųjų Anglijos Rothschildų šeima. Plokščias Knesset masyvas su eilėmis langų ir kolonų man primena lėktuvnešį, arba mokslinių fantazijų erdvėlaivį. Laimė, kad jis "nenusileido” senojoj Jeruzalėj: pritiktų ten, kaip vežimui penktas ratas...

     Iš čia patraukiam į Yad Vashem, "Ho-locaust” muziejų. Tai ne tik pastatas, bet ir didžiulis parkas su paminklais nacių išžudytiems žydams ir su įspūdinga "Teisiųjų alėja”. Ši įvairių medžių alėja skirta prisiminti ir pagerbti tuos, kurie nacių laikais gelbėjo žydus. Prie kiekvieno medžio įsmeigta lentelė su gelbėtojo pavarde ir jo krašto vardu. Pasklindam po alėją, ieškodami Onos Šimaitės medžio. Randam tik Veronikos Kviadaras medelį. Alėja labai ilga, kelių eilių, ir nebeturim laiko visą apeiti. Sako, čia auga keliolika medžių, skirtų lietuviams geradariams.

     Yad Vashem pastatas sunkus, juodas ir tragiškas. Pagrindinėj sienoj — sukrečianti deginamų žmonių skulptūra. Įžengus — didelis Europos žemėlapis rodo žydų skaičių kiekvienoje valstybėje prieš Antrąjį pasaulinį karą. Išeinant, toks pat žemėlapis rodo, kiek žydų žuvo kiekvienoje valstybėje nacių laikais. Viduje ant juodų sienų ir stalų daugybė dokumentų, sąrašų, nacių įsakymų ir padidintų nuotraukų, rodančių kacetų žiaurybes. Lietuva, deja, irgi ne kartą paminėta. ..

     Muziejų paliekam prislėgti. Žmogaus žiaurumo klaikuma — bedugnė, beribė, besaikė. .. Prasidėjusi su Kainu, rieda per žmoniją, kaip kalnų griūtis. Nenustoju galvojus, ar kada nors žmogus (aš, ir tu, ir jis) įstengs pamilti artimą, kaip pats save? Ar tame negailestingų dešimtmečių bėgyje bus laikas, kada Lietuva galės pastatyti paminklus savo kankiniams? Įrengti Kankinių muziejų su tikrųjų nusikaltėlių vardais ir veidais? Didelis turės būti tas muziejus, plati žiaurybių dokumentacija.

     Prieš sėdant į autobusą, šita tema šnekuosi su Džimiu. “Praėjusiame kare ne vien tik jie nukentėjo, — sako jis, — mes turime kalbėti už savo, o jūs — už savo kankinius. ..”

     Vakaras dar ankstyvas, ir Džimis pasiūlo aplankyti Ein Karem, šv. Jono Krikštytojo gimtinę. Nuo kalvos į pakalnę, iš pakalnės į kalną burzgia mūsų autobusas. Miestas ir priemiesčiai skęsta auksinėj šviesoj. Kiekvienas stogas ir bokštas, kiekvienas akmuo ir kiparisas, rodos, išskaptuotas iš gryno aukso.

     Ein Karem miestukas labai jaukus: balti namukai, tartum cukraus gabalai, išsimėtę po kedrais ir kiparisais sužaliavusias kalvas, Ant aukščiausios iš jų — Aplankymo bažnyčios gelsvas bokštas, lyg strėlė į dangų. Abraomas išleidžia mus tos kalvos papėdėj. Platūs cementiniai laiptai veda aukštyn, ir mes kopiam pamažu, pasidairydami, pasišnekučiuodami.

     Aplankymo bažnyčią pastatydino pranciškonai 193a m. ten, kur jau nuo V a. po Kr. stovėjo įvairios šventovės, nes ši kalva — Elzbietos ir Marijos, žmonijos istorijoje garbingiausių motinų, susitikimo vieta.

     "Tomis dienomis Marija... iškeliavo į Judėjos miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. . . Elzbieta sušuko: 'Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!’ O Marija prabilo: 'Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo

Mūsų šaunusis gidas Džimis prie “Knygos šventovės”.    N. Jankutės nuotr.

dabar palaiminta mane vadins visos kartos. ..’ ” (Lk 1,39-48).

     Šie Jėzaus Motinos žodžiai pasklido po pasaulį. Tai žavingoji "Magnificat” giesmė. Mes atrandam ją čia įrašytą ant bažnyčios sienos 41 kalba! Šį kartą lietuviškojo teksto nereikėjo ilgai ieškoti. Jį atradom aiškų ir taisyklingą šalia... lenkiškojo. Lenkiškasis "Magnificat” įrėmintas Aušros Vartų vaizdais, o aplink lietuviškąjį vinguriuoja, gelsvas kasas paleidusi, undinė. Atrodo, pokštininkas likimas net mažmožiuose nepripažįsta mums krikščioniškų Aušros Vartų, todėl turim puoštis pagoniškąja deive Jūrate!

     Dar kartą peržvelgiu "Magnificat” kalbų Babelį (net suomiškai, etiopiškai ir swahili!), ir jau reikia grįžti atgal. Mus išlydi ir vartus užkelia vienuolis pranciškonas. Leidžiuos pakalnėn kuo lėčiausiai, nes ant biblinių kalvų užkrito nuostabiai gražus vakaras. "Parpuolė vakaras, parpuls naktis, parpuls diena ant kelių, ir Kristaus rytui melsis mirtys ir kapai...” (B. Brazdžionis).

     Į viešbutį grįžtam pro Mea Shearim ortodoksų (Hassidim) kvartalą. Čia gyvena Rytų Europos žydai, kurie laikosi griežtų religinių tradicijų bei taisyklių, dėvi senoviškus apdarus ir, tebelaukdami Mesijo, tikrojo izraelitų valdovo, nepripažįsta dabartinės Izraelio valstybės.

     Mea Shearim gatvėse ir skersgatviuose į akį krinta skaisčiai žali skelbimai, kurie, kaip Džimis išverčia, prašo šio kvartalo lankytojus vilkėti padoriais drabužiais. Vienas tų skelbimų anglų kalba sako: "Nevažinėkit mūsų gatvėmis nekukliai apsirengę!”

     Kvartalas pilnas judesio ir gyvybės: būreliai gestikuliuojančių senių stoviniuoja prie mažų krautuvėlių; moterys su ilgom juodom suknelėm dera vaisius; maži berniukai su baltais marškiniais, "Lordo Fount-leroy” kelnaitėm ir nuo smilkinių kabančiais "peisais” zuja po gatves. Juodi ilgi "lakmonai”, juodos plačiabrylės skrybėlės, žilos barzdos ir "jermulkės” man primena tolimos vaikystės miestelius, kur tokie žmonės, tokie apdarai ir tokie gestai buvo matyti. Turbūt nemažai Mea Shearim žydų kilę iš Lietuvos, ypač Vilniaus. Juk mūsų sostinę žydija laikė Šiaurės Jeruzale.

Knesset — Izraelio parlamento rūmai.122


JERUZALĖ, gegužės mėn. 6 d.

     Diena tokia pat skaisti, kaip vakar, tik šiltesnė. Šiandien lankysim Jeruzalės senamiestį. Mūsų foto aparatai paruošti, o kišenės pilnos filmų. Abraomas išlaipina mus prie Liūtų (Šv. Stepono) vartų. Po senamiestį keliausim pėsčiomis — joks autobusas netilptų jo siaurutėse gatvelėse.

     Pirmučiausia apžiūrim Šv. Onos bažnyčią, gražiausią Kryžiaus karų statybos pavyzdį. Bažnyčia romaniško stiliaus, rausvai gelsvų akmenų, puikiai išsilaikiusi. Ji stovi Mergelės Marijos gimtojoj vietoj. Maždaug čia jos tėvai, Joachima ir Ona, turėjo namelį. Niekada nežinojau, kad Marija buvo jeruzalietė.

     Šventoriuje žaliuoja pušys ir žydi lieknas "Chinaberry” medis. Oras pilnas malonaus ir labai stipraus jo žiedų kvapo. Šventorius baigiasi laiptais, kurie veda į neseniai atkastus Bethesdos tvenkinio griuvėsius. Ten glūdi senesnė senovė, ten ir skubu.

     Griuvėsiai užima didelį plotą: aplink sienos, angos, arkos. Giliai po aukščiausia arka blizga žalsvas vanduo; geltoni sienų akmenys apžėlę pašiurpusiomis žolių barzdomis. Visur liepsnoja aguonėlės. Tai čia Kristaus laikais rinkdavosi raiši ir akli, nes Bethesdos vanduo buvo laikomas stebuklingu. Čia, kaip evangelistas Jonas rašo, Jėzus pagydė 38 metus sirgusį ligonį.

VIA DOLOROSA

     Iš čia keliaujame į Siono seserų vienuolyną, kuris stovi senosios Antonia tvirtovės vietoje. O toje tvirtovėje Jėzus buvo teisiamas, nuplaktas, apvainikuotas erškėčiais ir pasmerktas mirti.

     Antonia tvirtovę pastatydino Erodas ir pavadino ją savo draugo Markaus Antonijaus vardu. Tvirtovė buvusi didelė, su keturiais gynybos bokštais, viduje ištaigingai įrengta. Didžiuliais akmenimis grįsta aikštė priešais tvirtovę graikiškai vadinosi Lithostratos (Grindinys). Ant to Grindinio ir prasidėjo Jėzaus kryžiaus kelias. "Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo kėdę vietoje, pavadintoje 'Akmeninis grindinys’, hebrajiškai Gabata... Jis tarė žydams: 'Štai jūsų karalius!’” (Jn 19,13-14).

     Visa tai mums smulkiai pasakoja Džimis, kai, įžengę į vienuolyną, apžiūrim Antonia tvirtovės modelį. Iš čia — keli laiptukai į pusrūsį (senoji Jeruzalė nugrimzdusi apie septynias pėdas), ir sustojam ant garsiojo grindinio.

     Po žemais baltais skliautais raudonai rudi grindinio akmenys blizga šiltu senų baldu blizgesiu: du tūkstančiai metų ir tūkstančiai kojų juos nugludino iki slidumo. Kai kur akmenys išrantyti grioveliais. "Kad romėnų arkliai nepaslystų”, aiškina Džimis ir sukviečia mus arčiau prie vieno akmens, ant kurio išbraižytas Romos kareivių pamėgtas "Karaliaus” (Basilinda) žaidimas.

     Kauliukus mesdami, Antonios sargybiniai išsirinkdavo vieną kalinį, paskelbdavo jį "karalium” ir, visaip išjuokę bei nuplakę, nužudydavo. Lithostratos akmeny išbraižytas skorpionas reiškia 10-tąjį Romos legioną, Kristaus laikais stovėjusį Jeruzalėj, o kardas — mirtį "karaliui”. Šis brėžinys galėjo užsilikti iš nepamirštamos dienos, kai sargybiniai "žaidė” su Jėzumi.

     "Jie apvilko jį purpuriniu apsiaustu, nupynę uždėjo jam erškėčių vainiką... daužė jam galvą nedrine lazda, spjaudė ir priklaupdami neva garbino jį” (Mk 15,17-19).

     Kristaus laikais į šią tvirtovę vedė milžiniški vartai su triguba arka. Archeologiniai tyrinėjimai surado, kad viena tų arkų yra virš šito vienuolyno altoriaus, o kita — virš gatvelės. Čia Pilotas, norėdamas sukelti gailestį, išvedė nuplaktą, sukruvintą Jėzų miniai parodyti ir ištarė žmonijos sąžinėn įsirėžusį "Ecce Homo”. Šioje vietoje, kaip niekur kitur Jeruzalėj, maldininkai stovi ant autentiško Jėzaus kelio Golgoton. Todėl čia prasideda Via Doloresa. Kiekvienas maldininkų būrys pasiima po medinį kryžių ir pasikeisdami neša jį į Kalvarijos kalną. Pasiimam ir mes ir išeinam Kryžiaus keliu.

     Nemačius Jeruzalės senamiesčio, sunku įsivaizduoti jo architektūrą, žmones, spalvas ir garsus; jo bruzdesį, šurmulį ir intensyvų gyvastingumą. Via Dolorosa vingiuoja per tą margumyną, kuris išliko mažai tepasikeitęs tūkstančius metų. Siauros, laiptuotos gatvytės, nusagstytos krautuvių eilėm. Prekyba vyksta daugiau lauke, negu viduj, todėl ir prekės išstatytos gatvėje. Judėjimą sudaro tik žmonės, asiliukai, retkarčiais viena kita avytė ar ožkytė ir geltonai rainos katės.

     Tik pradėjus Kryžiaus kelią, prie mūsų prisijungia simpatinga vienuolė sionietė. Nustembam, kai ji mus prakalbina lietuviškai. Šneka sunkiai su ryškiu škotišku akcentu. "As Mackevičiūtė, — prisistato ji, — gimiau Škotijoj”. Išgirdusi lietuviškai kalbant, ji prisiminusi savo tėvelius ir panorusi su mumis pabendrauti. Mielai glaudžiam "po lietuvišku sparnu” šią kuklią, į pranciškoniškus sandalus basnirčia įsispyrusią seselę ir einam Kančios keliu toliau. Žiūriu į vienuolę ir galvoju, kur tų lietuvių nėra! Mes dabar, kaip anksčiau žydai be Izraelio. ..

     Iriamės per spalvingą minią. Prieky siūbuoja kryžius, nešamas dviejų kelionės draugų. Prasilenkiam su asiliukais, su klykaujančiais trumpakelniais berniūkščiais. Nubrozdinti keliai, sandalai ant purvinų kojų primena vaikystės vasaras. Storos arabės, iškilmingos ir matroniškos savo juoduose apdaruose, arabai su baltom ir juodmargėm kafijom; arabai su kostiumais ir kaklaryšiais; visokių ordinų, kongregacijų ir tautybių vienuoliai, vienuolės; visokio plauko turistai ir maldininkai. Visi jie plūsta ir vilnija klegiančia banga, užkimšdami senamiesčio gatveles.

     Mes jau prie trečios Kryžiaus kelio stoties. Tėvas Vaišnys skaito maldą; virš seno pastato angos po kryžiumi parpuolusio Jėzaus reljefas. Susikaupt neįmanoma: per daug žmonių, garsų, judesio ir vaizdų. Akys laksto aplink, mintys šokinėja nesuvaldomais šuoliais.

     Labiausiai trukdo fotografas. Juodaplaukis, miklus kaip beždžionė, bėga jis priešaky mūsų, užšokdamas čia ant kokio akmens, čia ant laiptų, mosikuodamas rankomis, arabiškai šūktelėdamas Džimiui kažkokius nurodymus ir vis spėdamas paspaust aparato mygtuką. Iš pradžių jis mane nervino: jaučiausi lyg fariziejus, kuris prieš melsdamasis sutrimituoja, kad visi pastebėtų. Dabar bandau ramiau galvoti. Juk tokios nuotraukos šito arabo pragyvenimas. Vakare atneš jų krūvą viešbutin mums išsirinkti ir iš kiekvieno uždirbs mažiausia po penkis šekelius...

     Pagaliau, išskyrus fotografą, ar ne taip čia buvo prieš 1948 metus Nisan mėnesio 15 dieną? Asiliukų bliovimas, prekijų šūkavimas, visokių kalbų erzelis...

     Tik minia tada šitam kampe buvo pikta ir pašaipinga. Ir, vietoj reljefo, po dideliu kryžium gulėjo sumuštas, ištinęs, žaizdom ir krauju aptekęs Žmogus. Minia grūdosi aplink: vieni jo verkė, kiti jį spardė ir spjaudė, treti stiepėsi ir tiesė kaklus, stengdamiesi pamatyt, koks "nusikaltėlis” vedamas mirti. Žiaurus smalsumas pasižiūrėt į kito kančią iš saugaus atstumo buvo patenkintas tada, kaip dažnai ir šiais laikais. Juk televizijos aparato neišjungiam, kai melsvam ekrane pyška revolveriai, blykčioja peiliai ir klykia kruvinos žudikų aukos.

     Netrukus pasiekiam Šv. Kapo bažnyčią — visų krikščionių maldos namų karalienę. Kryžiaus kelias iki čia man pasirodė labai trumpas, gal tik keli čikagiški "blokai”. Tačiau jei esi sumuštas, žaizdotas, troškulio kankinamas, jei iš subadytos galvos bėga kraujas, užliedamas akis, ir dar turi vilkti sunkų medį, tas trumpas kelias gali būti be galo ilgas...

ŠV. KAPO BAŽNYČIA

     Šv. Kapo bažnyčia — vienas tokių pastatų, kurį reikia pamatyti, kad tikėtum jo buvimu. Į ją žiūrėdama galvoju, kad ne tik dailumui aprašyti kartais trūksta žodžių, bet ir kerėpliškumui. Labai atsiprašau paskutiniųjų jos atstatytojų, Kryžiaus karų vadų ir kunigaikščių, bet šventovė — kerėpla. Du nevienodo dydžio bizantiški kupolai, vienas romaniškas rūsčiai kampuotas bokštas, laiptuotas stogas, niūrios tvirtovės sienos; langai su pinučiais, per aukštai; vienos mažos durelės, kitos — užmūrytos. Žinoma, perskaičius šios bažnyčios istoriją, nebesistebi jos negražumu. Stebiesi nebent faktu, kad ji dar tebestovi po pusantro tūkstančio metų, paįvairintų griovimais, atstatymais, deginimais ir žemės drebėjimais.

     Jėzaus mirties metu Golgotos kalva ir kapo uola buvo už Jeruzalės ribų. Tą vietą gausiai lankydavo pirmieji krikščionys, todėl jau 135 m. po Kr. imperatorius Adrijonas ją, ryškiai pažymėtą, išsaugojo ateities krikščionijai. Lygiai taip pat jam nepavyko su Betliejum!

     326 m. po Kr. imperatoriaus Konstantino motina Elena Golgotos kalną ir kapo olą atkasė, nuvalė ir pastatydino virš jųpirmąją Šv. Kapo baziliką. Po 300 metų ją sugriovė persai; atstatė abatas Modestas; vėl sugriovė kalifas Hakem, šiuo veiksmu įžiebdamas Kryžiaus karus; vėl atstatė Konstantinas Manomachus ir pagaliau 1149 m. ją atnaujino kryžininkai.

Mūsų ekskursantai eina Kryžiaus kelius Jeruzalėje.


     Dabar šią bažnyčią tvarko ir prižiūri penkios krikščionių bendruomenės: Romos katalikai, graikų ortodoksai, armėnai, sirai ir koptai.

     Paskutinės penkios Kryžiaus kelių stotys bažnyčios viduje. Įžengiam pro tas mažas duris ir patenkam į fantastišką muziejų. Viskas čia — nepakartojama istorija, kurios centre — Kristaus mirties ir prisikėlimo vietos. Palikę kryžių prie durų, siaurais laiptais kopiam į antrąjį bažnyčios aukštą ir atsiduriam didžiulėj, neišpasakyto puošnumo koplyčioj. Koplyčia dengia Golgotos kalvą. Vienas altorius stovi toje vietoje, kur Jėzus buvo išrengtas ir prikaltas prie kryžiaus, kitas — kryžiaus iškėlimo vietoje. Po altoriais, stiklu uždengtą, matau baltą Golgotos uolą.

     Nieko čia nėra panašaus į mano įsivaizduotą ir įvairiausių dailininkų pieštą Kalvariją. Kur tik akis užmato — mozaikos, ikonos, žvakės, sidabrinės lempos, gobelenai, marmuras. Gaila, kad šios bažnyčios atstatytojai nepaliko Golgotos kalvos neuždengtos, kaip ji stovėjusi Konstantino laikais.

     Pasimeldę nusileidžiam žemyn ir einam į paskutinę Kryžiaus kelio stotį — Jėzaus kapą. "Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nelaidotas. Ten jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti” (Jn 19,41-42). Iš tikrųjų kapas labai arti. Gal už kokio šimto pėdų. Tai turbūt fantastiškiausias statinys šitoje neįtikėtinoje šventovėje. Milžiniškoj rotundoj stovi rausvo marmuro kubas, lyg mauzoliejus ar bažnytėlė bažnyčioj. Jo viršuj — į rusišką "kniazių” kepurę panašus kupolas, žemiau — kolonos, lempos, ikonos. .. Siaura anga, vedanti į kapo vidų, iš šalių namo aukščio ir geroko medelio storio žvakės! Blizga jų ornamentuotos žvakidės, mirkčioja alyvos lempų trigubos eilės, švyti baltas sidabras... Ak, tas rytietiškas chaosas, toji mintis sujaukianti puošmenų gausybė!

Golgota.


     Autentiškoji ola, kur buvo palaidotas Jėzus, karalienės Elenos sutvarkyta, išsilaikė iki 1009 m., kada ją sugriovė kalifas Hakem. Liko tik akmeninė plokštė, ant kurios buvęs paguldytas Jėzaus kūnas. Tai plokštei išsaugoti 1810 m. graikų ortodoksai ir rusai pastatė dabartinį gremėzdą.

     Susirenkam prie angos į kapą. Įeiti galima tik po keturis, nes ola siaura ir mažutė. Rikiuojamės po du, o Džimis šnibžda: "Tik neduokit pinigų. ..” Kam neduot, nežinau, kol nepamatau oloje mūsų laukiančio barzdoto, kepure-puodu užsivožusio ortodoksų kunigo. Jis ten prižiūri degančias žvakes ir turbūt laukia aukos už įėjimą. Negavęs, tyliai, bet piktai apsibara su Džimiu. Čia man jau prireikia Jėzaus, kad, kaip anomis dienomis šventykloj, virve perlietų visiems nugaras. Jei biznis tinka miesto gatvėse, čia jis papiktina.

     Ola išklota marmuru. Kaip ir visur, blizga sidabruotos ikonos, dega žvakės. Dešinėj platus akmeninis suolas, padengtas rausvu marmuru. Čia buvo paguldytas sužalotas Jėzaus kūnas. Nežiūrint aplinkos neskoningumo ir vertelgiškos atmosferos, ši vieta įspūdinga įvykių didybe. Čia išsipildė Dievo pažadas žmogui, ir mirtis tapo nugalėta:

     "Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazariečio? Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jj buvo paguldę” (Mk 16,6).

     Iš tikrųjų ši bazilika turėtų vadintis ne Kapo, bet Prisikėlimo. Ne mirtis, o gyvenimas yra krikščionybės esmė. Kad tai geriau supranta rytiečiai negu vakariečiai, jaučiu, stebėdama šventovių puošmenas, kur, lyg iš gausybės rago, blizgėdamas, šviesdamas, kvepėdamas ir triukšmaudamas veržiasi gyvastingumas.

     Pasakojama, kad šioje bazilikoje Didžioji Savaitė švenčiama, tartum fantastiškas spektaklis. Ypač Didysis Šeštadienis ir Velykų rytas, kada Rytų apeigų tikintieji džiaugsmingai šūkauja, dainuoja ir šoka; kada dunda etiopų būgnai, gaudžia vargonai ir eina pasakiškai išsipuošusių graikų, armėnų, sirų ir koptų procesijos. Kai pagaliau ortodoksų patriarchas iš Jėzaus kapo išneša liepsnojantį deglą, šokanti minia prisidega savo žvakes, ir visa bazilika paskęsta banguojančios ugnies jūroje.

     Išėjus iš kapo, mūsų nepaleidžia fotografas. Aš ant jo nepykstu, nes turėti fotografiją iš čia — nuostabus prisiminimas visam gyvenimui.

Jeruzalė. Vidury — Šv. Kapo bažnyčia.


     Džimis dar pavedžioja mus po visą baziliką. Įdomi šv. Kryžiaus atradimo koplyčia. Čia, pagal tradicinį pasakojimą, karalienė Elena radusi Jėzaus kryžių senoje vandens cisternoje. Bažnyčia šios istorijos niekada nei patvirtino, nei paneigė. Tačiau, kad medis, apsemtas vandens, gali gerai išsilaikyti net šimtmečius, yra įrodyta, kaip ir faktas, kad romėnų kareiviai panaudotus kryžius sumesdavę į cisternas.

     Išeinant dar apsuku ratą aplink koplyčią. Kitoje pusėje įrengtas altorėlis. Čia žvakių šviesoj, tarp spalvingų užtiesalų sėdi barzdotas, kepurėtas kunigas. Nežinau, ar tas pats, kuris barėsi su Džimiu, bet jis atkiša man alyvmedžio kryželį. Aš traukiu iš piniginės šekelį ir jaučiuosi baisiai nepatogiai: beveik kaip prie Cairo muziejaus, kur pirkau pirmąjį suvenyrą — Nefretitės galvutę. Tik ten reikėjo derėtis... Galbūt mes, vakariečiai, per jautrūs ten, kur nereikia? O gal hipokritiški, norėdami atskirti dvasią nuo kūno ir būtinai matyti šventą asketą, kur yra tik žmogus, reikalingas maisto ir pastogės?

ANT MORIAH KALNO

     “Imk savo vienatinį sūnų Izaoką
     ir eik į Morijos kraštą” (Pr22,2).

     Po pietų lankom Moriah kalną. Ne kalnas jis, bet plokščiaviršūnė kalva. Kaip ir kiekviena vieta Jeruzalėje, Moriah persunkta seniausia žmonijos istorija. Čia toji istorija prasideda su Abraomu, kuris, Dievo bandomas, ant šio plokščiakalnio rengęsis aukoti savo sūnų Izaoką. Daug šimtmečių vėliau, karalius Dovydas nupirko Moriah kalvą ir jebusitų ir pažadėjo pastatyti šventyklą. Dovydo pažadą išpildė jo sūnus Saliamonas, ir ant kalvos išdygo puošni šventykla. 587 m. pr. Kr. ją sugriovė Babilono valdovas Nabuchodonozaras. Grįžę iš Babilono nelaisvės, žydai šventyklą atstatė, tačiau tik Erodo laikais ji suspindėjo visu pirmykščiu grožiu ir turtais. Erodas, norėdamas žydams įsiteikti, šventyklą praplėtė, suremontavo ir išpuošė. Tokią ją matė Jėzus, lankydamasis melstis ir mokyti.

     Kaip Jėzus išpranašavo, 70 m. po Kr. šventyklą sugriovė Titas, o imperatorius Adrijonas, įgudęs kitų religijų šventoves naikinti, pastatė čia savo mylimo dievo Jupiterio altorių.

     Pirmieji krikščionys šią kalvą laikė užkeikta; ant jos riogsojo griuvėsiai ir buvo verčiamos šiukšlės. Tačiau kai musulmonai užkariavo Jeruzalę, kalifas Omaras ją pagerbė, pastatydamas mečetę ir pranešdamas tikintiesiems, kad nuo čia pranašas Mahometas nuskridęs į dangų ant sparnuoto žirgo. 691 m. po Kr. kalifas Abel ei Malik Ben Warwan Omaro mečetės vietoj pastatydino dabartinę, Uolos Kupolu vadinamą šventyklą. Po Mekos ir Medinos šis pastatas musulmonų pasauly laikomas trečia švenčiausia vieta.

     Sužavėta žiūriu į šią nepaprasto grožio šventovę. Milžiniškas aštuonkampis masyvas atrodo lengvas, tartum kilimas, išaustas nuostabiais raštais, kuriuos sudaro žėrinčios auksinės, žydros, žalios, gelsvos porceliano plytelės. Paauksuoto aliuminio kupolas su islamiško mėnulio ragu viršūnėj akinančiai atspindi popietės saulę. O aplink — erdvi, karališka aikštė, senosios Saliamono šventyklos apimtis! Gigantiška turėjo būti ta šventykla, jei ši didžiulė mečetė užima tik patį aikštės centrą.

     Nors čia man nėra nieko jaudinančio ir brangaus, bet esu apstulbinta grožio ir erdvės. Ak, kodėl Šv. Kapo bažnyčiai nebuvo gimę tokie architektai! Kodėl ji riogso, užgožta senamiesčio namelių, suspausta sienų ir gatvelių. ..

     Prieš įžengdami į mečetę, paliekam batus ir foto aparatus prie lieknų trigubos arkos kolonų. Tai vienas iš kelių Mawazin, arba sielų svarstyklių, ant kurių, pagal legendą, bus sveriamos sielos Paskutinio teismo dieną. Čia mūsų bendrakeleives, Emiliją, Veną, Nataliją ir Mariją, arabai apvelka mėlynais chalatais, nes jos esą nepadoriai apsirengusios: palaidinukės be rankovių! Na, kas tikėjo, kad tokios rimtos ir garbingos moterys. . . Ajajai! Vos tik perėjo per sielų svarstykles, ir išryškėjo slaptos nuodėmės! Vyrai nesiliauja vargšes "traukę per dantį”, bet jos nenusimena ir, susisupę į moteriškam žavesiui nieko nepriduodančius chalatus, oriai įžengia mečetės vidun.

     Šventyklos vidų aprašyti trūksta žodžių. Tai raudonų kilimų, mėlyno marmuro kolonų, brangakmeniais žėruojančių vitražų ir auksinių Korano raidžių darnus ansamblis. Įmantrūs sienų, arkų, vitražų raštai apstulbina akis, o iš auksinio kupolo srūva auksinė šviesa ant Sakhra, Šventosios Uolos. Uola didelė, gelsvai balta, aptverta puošnia marmuro baliustrada, stūkso pačiame mečetės vidury. Tai čia, musulmonų įsitikinimu, Abraomas aukojo Izaoką, ir Mahometas jojo į dangų ant sparnuoto Al-Burak.

     Vaikštau aplink, užvertus galvą į fantastiškus Korano posakius, kurie elegantiškais vingiais juosia kupolą. Džimis aiškina, kad vien tik jiems padaryti sunaudota aštuonios tonos aukso!

     Mūsų fotografas Stasys iš po skverno išsitraukia aparatą ir skubiai fotografuoja.

     Nežinau, ar spėjo jis ką nors nutraukt, nes mečetės "zakristijonas” tuoj pat prišoka ir išprašo "nusikaltėlį” lauk. ..

Verksmų siena. Kairėj viršuje matyti garsiosios mahometonų mečetės kupolas.

 

     Išėję iš mečetės, apsiaunam ir pasklin-dam kas sau — fotografuoti. Vaizdas pro rytinio Mawazin kolonas į Alyvų kalną, tartum Corot paveikslas: auksinė erdvė, ramybė ir magiškas detalių ryškumas.

     Aplankyt netoliese stovinčios sidabrinio kupolo mečetės, EI Aqsa, nebespėjam. Ji taip pat svarbi musulmonų šventovė, surišta su Mahometo "Nakties kelione”. Korane rašoma: "Pagarbintas, kuris savo tarną nakties metu paėmė iš Šventos Mečetės (Mekos) į Tolimą Mečetę (EI Aqsa). Tebūna pagarbinta toji vieta”.

     Palikę Islamo šventoves, praeinam dar pro vieną Mawazin, ir mūsų sielos iškart pasunkėja nuo žemiškų troškimų, nes prieš akis — atspėjot — suvenyrų krautuvė! Kas sako, kad tik krikščionys bizniauja šventose vietose? Matytumėt, kokia prekyba verda netoli Pranašo uolos!

VERKSMŲ SIENA

     Ko išdidi buvai,
     Ko nenusilenkei dailidei Kanaano —
     Dabar po laiko jau,
     Po laiko mums krikštas ir išganymas. . .

           (B. Brazdžionis)

     Moriah pakalnėj, auksinio Uolos Kupolo dominuojama, stūkso Verksmų siena — švenčiausia žydijos šventovė. Tai garsiosios šventyklos paskutinis likutis. Ši siena — dalis impozantiškų mūrų, kuriais Erodas buvo apjuosęs šventyklą. Titas, ją sugriovęs, tyčia paliko vieną mūrą, "kad būsimos kartos stebėtųsi romėnų galybe, pajėgusia tokius akmenis išgriauti. Nuo tada žydams buvo leista tik kartą per metus atvykti į Jeruzalę ir prie šitos sienos apverkti savo liūdną dalią. Žydų paprotys čia melstis ir dejuoti tęsėsi šimtmečiais, kol 1967 m., po Šešių dienų karo, Izraelis atsikovojo Jordano okupuotą Jeruzalės dalį, ir Verksmų siena tapo lyg tautos triumfo arka. Dabar priešais sieną padaryta didžiulė erdvi aikštė, kurioje plevėsuoja Izraelio vėliava, liepsnoja aukuras ir eina sargybą išsipustę Izraelio kariai.

     Kai mes ateinam, aikštė užlieta saulėlydžio auksu. Žmonių nedaug, tik sargybiniai prie vėliavos ir keletas maldininkų. Prie sienos galima visiems prieiti, tik vyrai turi užsidėti "jermulkes” ir atsistoti kairėje pusėje, o moterys — dešinėje.

     Iš arti siena imponuoja: žmogaus aukščio, kelių žmonių pločio geltoni akmenys, amžių išvarpyti, išgraužti, išvagoti, kaip daug patyrusio senio veidas. Tų tarpuose švyluoja žolių barzdos ir perisi olų kregždės. Viena štai tupi ant briaunos, tokia ori ir rimta. Irgi — maldininke!

     Žydų maldininkų šiuo metu nedaug. Visi jie stovi prigludę prie sienos, siūbuodami tai kairėn, tai dešinėn, pirštais lengvai glostydami senuosius akmenis. Netoli mūsų meldžiasi jauna, dailiai pasirėdžiusi žydė. Ji ritmiškai siūbuoja ir į akmenų plyšius kemša mažus popierėlius. Tai maldos ir prašymai Jehovai.

     Kaip brangu žmogui jo krašto šventos ir istorinės vietos! Jis nori jas ne tik matyti, bet liesti ir glausti, instinktyviai pasinerdamas ton istorijon, tan tikėjiman... Juk ir aš Vilniuje panašiai liečiau Aušros Vartų numintus laiptus ir glosčiau Gedimino bokšto apvalius akmenis.. .

     Grįžę viešbutin, atsisveikinam su Dži-miu ir Abraomu. Rytoj — paskutinė mūsų diena Jeruzalėje. Keliausim po miestą pėsti, o Džimis jau kitai ekskursijai pasakos apie šventąjį miestą. Net liūdna su juo skirtis: buvo toks įdomus ir malonus žmogus, su dideliu žinių bagažu. Įteikiam jam po kelias dešimt doleriu ir kortelę — "Mūsų šauniam ir daug žinančiam vadovui Jamil. Dėkingi lietuviai”. Pasikratom rankomis.    

     —    Salaam Aleikum, Jamil!

     —    Aleikum Salaam!

Gegužės mėn. 7 d.

     Jau laikas miegot, nes keliamės 3.30 val. ryto! Jeruzalė neturi aerodromo. Čia ir malūnsparniui nutūpti nerastum vietos! Taigi važiuosim autobusu iki Tel-Aviv, o iš ten didžiuoju TWA lėktuvu skrisim į Graikiją. Bet miegas neima. Pro atvirą langą plūsta vėsi aukštumų naktis, ir aš mintyse dar vis sijoju Jeruzalės įspūdžius.

     Šįryt visi pasklidom po miestą kas sau. Tėvas Vaišnys, Irena, Gina, Alfa, Julija ir aš sudarėm "senovės tyrinėtojų skiltį” ir išmaišėm senąją Jeruzalę. Pradėjom nuo Damasko vartų, margos minios vidun nešte įnešti. Kiek veidų, balsų, keistų drabužių ir keistų vaizdų! Štai senis su garuojančiu virduliu ant nugaros pardavinėja arbatą. Ant virdulio sukabinėti dindi skambaliukai, šaukdami pirkėjus. Beveik kiekvienoj kryžkelėj stovi vienračiai vežimukai, pilni geltonų, Sezano sėklom apibarstytų Jeruzalės riestainių. Jie dideli, švieži ir kvapūs. Arabės mokinukės su tamsiom uniforminėm suknytėm ir ilgom kelnėm perka tuos skanėstus ir čia pat užkandžiauja. Žinoma, riestainius ragaujam ir mes. Man rodos, tai bus vienas iš skaniausių prisiminimų! Bet senamiestis gali pasididžiuoti ir gausybe įvairių pyragaičių. Piramidėmis sukrauti kepyklų languose, jie kvepia, neleisdami praeiti neragavus. Na ir ragaujam: ir žalius su pistachio riešutais, ir oranžinius su morkomis, ir trapius, lyg popierėlis, su medum, ir t.t., kol "apsalsta širdis”.

     Šiandien turėjom daugiau laiko pasimaišyti po krautuves. Čia jų begalybė, o jose — prekių gausybė ir įvairybė. Visko čia gali rasti, net. . . gintaro. Netikėtai užtikau keletą karolių eilių jaukioj krautuvėlėj, prekiaujančioje tik autentiškomis senienomis.

     Romėnų pinigai, graikų vazelės, įvairios iškasenos gulėjo po stiklais, pasipuošę savo istorijos dokumentais ir aukštom kainom. Trumpa gintarų eilutė buvo įkainuota 200 dolerių. "Iš kur gavot gintaro?” — paklausiau plikagalvį akiniuotą savininką. "Iš Rusijos. Atvežė tokios vienuolės..." Gintaras iš Rusijos? Greičiau iš Palangos! Kur mūsų neprapuola...

     Dar kartą aplankėm Šv. Kapo bažnyčią. Ten buvo ką tik pasibaigusios kažkokios iškilmės su procesija. Tiršti smilkalų debesys vilnijo skliautais, raudonavo rožių lapeliais išbarstytos grindys ir gaudė vargonai. Kas per gaudimas! Atrodė, kad virpa sienos, kolonos ir visas oras. Garsai aidėjo gilūs, majestotiški, nežemiški, tobulai tinkantys šiems skliautams.

     Grįždami metėm paskutinį žvilgsnį į senamiestį nuo Damasko vartų viršaus. Tarp nišų, šaudymo angų, laiptų ir aštrių bokštelių slapstėsi Suleimono Didžiojo dvasia, o viską gaubė akinančiai mėlynas dangus. Toks pat, kaip tada, kai Jėzus eidavo mokyti į šventyklą, kai Pilotas nusiplovė rankas, kai Titas išgriovė šiuos vartus, o Suleimonas juos atstatė... Amžinai grynas dangus virš vėl ir vėl statyto, vėl ir vėl išgriauto, bet amžino miesto.. .

     Netoli viešbučio, iš turistinio autobuso iššokęs, pasivijo mus Džimis ir tėvui Vaišniui padavė voką. "Tėve Mūsų lietuviškai! — šaukė jis, skubėdamas atgal, — padariau kiekvienam po kopiją!” Kokia maloni staigmena! Šaunus tas mūsų Džimis. Kaip jis galėjo įeiti karmeličių vienuolynan, neįsivaizduojam. Nebūtų arabas!

     Vakare, lietuvės seselės pakviesti, vėl aplankom Siono vienuolyną ir dalyvaujam mišiose ant Lithostratos grindinio. Tai buvo viena iš šios kelionės ypatingų valandėlių, kada, apsuptas ramybės ir tylos, jauti dideliais įvykiais turtingą praeitį, kuri suformavo dabartį, kurios įtaka nesibaigs ateity. .. Po keliais tebejaučiu vėsius ir švelnius Lithostratos akmenis. Dviejų tūkstančių metų srautas subėgo į mane per vieną valandą. Esu tartum perpildyta stiklinė ir negaliu užmigt, kaip tąsyk Vilniuj. .. Kokia privilegija per vieną gyvenimą aplankyti net du amžinus miestus!

    Iki kito laiško.

Jūsų Nijolė