Spausdinti

P. DAUGINTIS, S.J.

     Vėl sveiki sulaukėme šventų Velykų, tų linksmų, didžiųjų švenčių. Tai didžiausia krikščionių šventė. Velykose švenčiame labai svarbius didžiuosius dalykus. Velykos — tai iškilmingas Kristaus garbingo ir džiaugsmingo prisikėlimo minėjimas. Tai nuostabios Velykų paslapties šventimas. Čia daug kas mums nesuprantama: kaip Kristus, visagalio Dievo Sūnus, kenčia, leidžia save kankinti; kaip Kristus, gyvasis Dievas, gali mirti; kaip Kristus, tikras žmogus, gali po trijų dienų prisikelti iš kapo? Tačiau ta Velykinė paslaptis mums teikia išganymą, dievišką amžiną gyvenimą. Tai tikėjimo tiesa, antgamtinė tikrovė. Mes ja stebimės ir garbiname Dievą: "O, koks nuostabus yra mums tavo gerumas! Kokia neįkainojama tavo dieviškos meilės didybė — vergui atpirkti savo Sūnų atidavei” (Velykų vigilijos himnas).

     Velykos — tai Kristaus "pascha” — perėjimas iš kančios ir mirties į perkeistą, garbingą dievišką ir laimingą gyvenimą. Tai primena žydų Velykas — kasmetinį minėjimą, kaip izraelitai buvo išgelbėti iš Egipto vergijos ir pervesti per Raudonąją jūrą. Tai yra ir mūsų, krikščionių, “pascha” — perėjimas iš mirties ir nuodėmės vergijos į atnaujintą Dievo vaikų gyvenimą, į prisikėlimą drauge su prisikėlusiu Kristum.

     Visą tą sudėtingą, labai reikšmingą Velykų švenčių turinį tikinčiųjų bendruomenė, Katalikų Bažnyčia, perduoda saviesiems Velykų tridieniu, kuris prasideda Didžiojo ketvirtadienio vakarą ir baigiasi Velykų sekmadienį.

     Didžiojo ketvirtadienio vakarinėmis mišiomis, Viešpaties vakariene, minimas Eucharistijos įsteigimas. Daug tikinčiųjų jose dalyvauja, priima šv. Komuniją ir kartais net iki vidurnakčio adoruoja Jėzų Svenčiausiame Sakramente, išstatytą ant altoriaus. Jie garbina Jėzų ir jo nuostabią meilę, tapusią mums nuolatiniu jo kryžiaus aukos sudabartinimu, dvasiniu maistu ir artu-

'‘Laiškų lietuviams” ekskursijos dalyviai prie Jėzaus kapo.

mu. Todėl suprantamas jau nuo senų laikų Bažnyčios paprotys ir liepimas: "Eik išpažinties bent kartą metuose ir apie Velykas priimk Švenčiausiąjį Sakramentą”.

     Didįjį penktadienį Bažnyčia skaitymais, šv. kryžiaus ir Nukryžiuotojo pagerbimu bei iškilmingais už visus žmones maldavimais vaizdžiai mums primena Kristaus kančią, nusakančią Dievo teisingumą, nuodėmės baisumą ir begalinį Išganytojo gailestingumą. Tie keturi dalykai aidės per visą Velykų laikotarpį: "Išganytojau brangiausias, atpirkai mus, maloniausias, Aleliuja”; ir per visus metus: "Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūšy!”

     Didįjį šeštadienį ta pati gailesčio ir užjaučiančios meilės dvasia vyrauja, budint prie Išganytojo kapo. Ji keičiasi Velykų vigilijos metu. Velykų vigilijos apeigos yra sudarytos pirmaisiais krikščionybės amžiais, kai Velykų naktį būdavo krikštijami naujatikiai. Pirmiausia krikštijamiesiems skiriami gausūs Šv. Rašto skaitymai, giesmės, apeigos. Po II Vatikano susirinkimo atnaujinus šios vigilijos šventimą Velykų naktį ir vaikų bei suaugusiųjų krikštijimą, Velykų vigilija tampa vaikui įspūdingu pergyvenimu: krikštas, su juo susijusios tiesos ir malonės.

     Velykų vigilijos apeigose pirmiausia iš naujos pašventintos ugnies uždegama Velykų žvakė, simbolizuojanti Kristų. Nuo jos visi tikintieji užsidega savo žvakes. Vis aukštesniu tonu skamba giesmė: "Kristus mums šviečia!” Vis stiprėja atsakymas: "Dėkojame Dievui!”

     Paskui kunigas iškilmingai gieda Linksmąją Velykų naujieną: "Tesugaudžia šventieji trimitai, skelbdami didžiojo Valdovo pergalę. Tesilinksmina ir žemė, akinančiais spinduliais nušviesta, ir amžinojo Valdovo šviesoje paskendusi težino, kad pasaulyje jau nebėra tamsos! Jo vienatinis Sūnus, Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, atlygino už mus. Jo brangusis kraujas nuplovė senuoju nusikaltimu užtrauktą bausmę”.

     Toliau tame himne ir skaityme iš Išėjimo knygos (14,15...) nusakoma žydų "pascha”, o skaitymu iš apaštalo Pauliaus laiško Romiečiams (6,3-11) — krikščionių pascha”: "Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Jėzuje Kristuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad, kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su Juo”.

     Pats Kristus paskelbė: "Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną”.

     Su triskart besikartojančiu linksmu Aleliuja giedama psalmė ir skaitoma Evangelija įspūdingai skelbia Kristaus prisikėlimą su atnaujintu, garbinga kūnu ir dvasia, skelbiamas paguodą ir džiaugsmą teikiantis jo pasirodymas moterims.

     Toliau seka labai prasmingomis maldomis krikšto ar bent velykinio vandens pašventinimas ir krikšto apeigos, jei yra krikštinamųjų. Krikštijama panardinant į vandenį (Rytų Bažnyčios apeigos), ar užpilant vandenį ant galvos (Vakarų Bažnyčioje). Tai gerai simbolizuoja mirimą su Kristumi bei nusivalymą, o iškėlimu iš vandens ar iš krikštyklos — atsikėlimą, atgijimą, atgimimą Dievo vaikais.

     Krikšto prasmę tikintiesiems gerai primena krikšto pažadų atnaujinimo apeigos. Jose, kaip ir krikšte, vėl atsižadama piktosios dvasios, jos darbų ir vilionių, išreiškiamas tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu Tėvu, Dievo Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Nuskaistinimo ženklan tikintieji pašlakstomi krikšto ar velykiniu vandeniu.

     Mes, lietuviai katalikai, anksčiau turėjome gražų paprotį budėti meldžiantis ir giedant visą Velykų naktį bažnyčioje. Dabar taip pat kai kur būna Prisikėlimo apeigos ankstų Velykų rytą. Mūsų protėviams ir tėvams ilgus dešimtmečius tai išreiškė maždaug tą pačią mintį, ką dabar išreiškia Velykų vigilija, ką giedame tradicinėje Velykų giesmėje: "Linksma diena mums nušvito. Visi troškom džiaugsmo šito: kėlės Kristus, mirtis krito! Aleliuja, Aleliuja! Geluonį mirties išrovė, nuodėmes mūsų nuplovė, pragaro vartus išgriovė. Aleliuja, Aleliuja!”

    Iš čia ir tas velykinis linksmumas: vėl geriau suvokiame ir džiaugsmingai išgyvename, kad esame atpirkti ir išgelbėti Kristaus kančia ir mirtimi; drauge su prisikėlusiu Kristumi atgimdyti, atnaujinti krikštu ir kitais velykiniais sakramentais; esame Dievo meilės, gerumo ir šviesos apsupti Tėvo mylimi vaikai; sujungti su prisikėlusiu Kristumi tikėjimu, krikštu, komunija, Šventąja Dvasia, — tad ir gyvensime drauge su juo su pasaulio pabaigoje prikeltais, garbingais kūnais.

    Išoriniu būdu tą velykinį džiaugsmą išreiškiame gražiais margučiais, sveikinimais, linkėjimais pilno, gražaus gyvenimo, išsprogusiais ievų pumpurais, beržų žirginėliais, karklų katutėmis, pirmomis pavasario gėlėmis. Skanūs Velykų stalo valgiai ir vaišės džiugina mūsų kūną ir dvasią.

    Lauke mums leidžia atsinaujinimą pajusti atgimstanti pavasario gamta, šiltesnis oras, glamonėjantys saulės spinduliai. Tai jautriai išsako poetas P. Vaičiūnas savo eilėmis:

    Suskambo Velykų varpai sidabriniai —
    Šviesiau bus krūtinėj, laukuos ir žydrynėj...
    Suskambę Velykų varpai nenutyla.
    Širdies Aleliuja į padanges kyla. ..
    Pavasario saulė, pavasario vėjas.. .
    Toks giedras, toks žydras dangus prablaivėjęs!

    Tad paskirdami šiek tiek dėmesio ir laiko, galėsime ir pajėgsime būti linksmi per Velykas drauge su prisikėlusiu Kristumi, dalyvaudami jo džiaugsmingoje pergalėje, gyvendami atnaujintą, kilnų žmogaus-Dievo vaiko gyvenimą.