Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Yra tokia patarlė: "Neik su velniu obuoliauti, nes liksi be obuolių ir be krepšio”. Tą patarimą mes duodame šiandieniniam Vakarų pasauliui, matydami vykstantį flirtą tarp jo ir komunizmo. Komunizmui pavyko ilga propaganda save pagražinti. Dabar čiulba, kad su juo galima taikiai sugyventi, o daugelis vakariečių užsimerkę lenda jam tiesiai į gerklę. Daro visokias nuolaidas, kad tik Brežnevas arba kas jį pakeis neimtų raukytis. Stengiasi užgniaužti visa, kas tik galėtų gadinti sušilusius santykius su Rytais. Žiūri, kad Amerikos Balso radijas ir panašūs nekeltų aikštėn Sovietų Sąjungos negerovių. Trumpai, ne tik leidžia komunistams vedžioti save už nosies, bet tiesiog mauna sau ant kaklo kilpą. Kas stengiasi nurodyti tikrąją komunizmo prigimtį ir tokio flirto pragaištingumą, tas šiandien dažno laikomas juokingai atsilikusių pažiūrų.

     Tačiau čia bus kalbama ne apie politiką, o religiją. Tai, kas nurodyta, yra ne vieno mūsų pačių religinės laikysenos veidrodis. Vakariečių elgesys su savo priešu komunizmu yra beveik tobulas vaizdas to, kaip daugelis krikščionių elgiasi su savo priešu velniu.

     Komunistai yra aiškiai įsirašę į savo programą kaip tikslą Vakarų palaidojimą, visame pasaulyje įvestiną proletariato diktatūrą, visur galutinį komunizmo triumfą. Bet Vakarams rodo kitokį veidą — saldžiai meilų. Toji taktika gerai atsispindi žodžiuose, kuriuos kitados yra pasakęs Dimitrijus Manuilskis, Tarptautinio Lenino instituto Maskvoje dekanas, vienam ten studijavusių amerikiečių: "Tarp komunizmo ir kapitalizmo kova yra neišvengiama, kova iki pat kardo rankenos. Šiandien, aišku, mes nesame pakankamai stiprūs atakai. Mūsų metas ateis po 20—30 metų. Kad laimėtume, mes turime užpulti staigiai ir netikėtai. Buržujai turi būti užmigdyti. Todėl pradėsime skelbti norį taikingai su jais gyventi, mesime skambių šūkių, pažadėsime stebėtinų nuolaidų. Kapitalistiniai kraštai, kvaili ir išlepę, pasveikins tai su dideliu džiaugsmu. Žiūrėk, jau komunizmas pasikeitė, sakys savo pačių pražūčiai. Kai tik jie padės atsargą į šalį, mes su visa jėga smogsime į juos sugniaužtu kumščiu!”

     Panašiai elgiasi Dievo karalystės priešas velnias. Į jo programą nuo pat žilos senovės yra įrašyta, kaip tikslas, griauti Dievo darbą, kur tik gali. Yra prisiekęs žūtbūtinę ir žvėrišką kovą gėriui, kovą iki pat kardo rankenos. Šv. Rašte jis dažnai tais dviem vardais ir vadinamas: priešas ir žvėris. Bet nuo žmonių savo tikrąjį veidą slepia, kad neišbaidytų. Rodo kitokį — saldžiai meilų. Būdamas plėšrus vilkas, ateina persirengęs nekaltu avinėliu. Ir jam ilga propaganda yra pavykę save pagražinti, dar daugiau — įtikinti, kad jo išvis nesama. Kas šiandien praveria burną apie jį kalbėti, laikomas juokingai atsilikusių pažiūrų. Mintis apie piktąsias dvasias, girdime šiandien sakant, gal tiko viduramžiams, kai žmonės buvo tamsūs ir nemokyti, bet ne moderniam, dabartiniam metui. Piktųjų dvasių nereikią imti tiesiogiai. Jos yra vien kalbos priemonė išreikšti žmoniją slegiančioms bėdoms, ligoms ir nelaimėms. Ir Kristus evangelijoje juk prisitaikęs prie ano meto žmonijos galvojimo: sakė varąs lauk velnią, o iš tikrųjų varė lauk ligą, tai yra gydė.

     Visai kaip su komunistų taktika Manuilskio žodžiuose, Žmonės turi būti užmigdyti. Į juos turi būti paleisti skambūs aiškinimai, kad puolę angelai — tai tik mūsų pačių žemės vargai, o ne kokie gyvi padarai. Dabartiniai tikintieji, išlepusio gyvenimo ir ištižusios doros, pasveikins tai su dideliu džiaugsmu: žiūrėk, jau pasikeitė velnio prigimtis: jo nebėra. Šėtonas — tai vien kalbos priemonė; pragaras — tai šios žemės vargingas gyvenimas. Ar ne taip yra pavykę tai klastūnei tamsybių dvasiai apdumti daugelio akis?

     Yra žmonių, kurie net prieš kitus didžiuojasi, kad jiems pavykę nuo velnio išsilaisvinti jo nebetikint, nes piktosios dvasios — tai prasimanymas. Iš tikrųjų tokie yra labiausiai jo pavergti. Jie nebemato, kad, velnią neigdami, darosi klusniai stumdomomis figūromis jo šachmatų lentoje. To Dievo karalystės priešo apdumtomis akimis leidžia, kaip avinai, vedžioti save už nosies, dar daugiau, mauti sau ant kaklo kilpą — labai panašiai į daugelį minėtų vakariečių, gudriai komunistų propagandos užliūliuotų, šokančių pagal Kremliaus smuiką.

     Tai, kas pasakyta, gali kiek geriau parodyti, ko vertas kartais girdimas priekaištas, daromas kunigui už tai, kad ima kalbėti apie velnią. Prikišama jam maždaug tokiais žodžiais. Kunigo uždavinys yra ne gąsdinti, o guosti. Šiandien ir taip jau daug kas psichiškai kenčia nuo kaltės ir baimės komplekso. Todėl juo svarbiau žmones raminti, o ne bauginti. Bet kunigas kaip tik, baugindamas velniu, tuos kompleksus dar paaštrina, dar giliau suvaro į pasąmonę, tuo labai blogai patarnaudamas psichiatrams. Apie tuos du dalykus — bauginimą ir kaltės jausmą — verta truputį plačiau pasikalbėti.

     Bauginti ne visada bloga; kai kada gera, net reikalinga, kad žmogus, žinodamas pavojų, būtų atsargus. Kartais girdime per radiją, kad pabėgęs iš kalėjimo kriminalistas. Įtariama, jog pasislėpęs tokioje ir tokioje apylinkėje; esąs ginkluotas ir pavojingas. Dar pavojingiau, jei toks ginkluotas asmuo pabėgęs ne iš kalėjimo, o iš nepilnapročių ligoninės. Vadinkime tą radijo pranešimą bauginimu ar kokiu kitu vardu; niekas nesakys, kad jis blogas. Atvirkščiai, būtų bloga, jei gyventojai liktų neįspėti. Panašiai niekas nesakys, kad bloga, jei žmonės bauginami nestovėti plyname lauke, kai užeina perkūnija; nelenkti automobilio prieš kalną, kai nematyti, ar kas neatvažiuoja priešais; neplaukti sutemus be šviesos per ežerą, kuriame laksto motorlaiviai. Tad turime skirti. Bauginti prasimanytu baubu gali būti peiktina ir žalinga. Bet bauginti, nurodant rimtą pavojų, yra girtina ir naudinga.

     Dievo apreiškimas nurodo, jog esama neregimų būtybių, kurios siekia blogio ir stengiasi kenkti žmonėms. Jau būtų neišmintinga su priešo jėgomis nesiskaityti. Bet tiesiog kvailybė jo tyčia stengtis nematyti; įsikalbėti, kad nėra. Juk tuomet neįmanoma priešui net pastoti kelio, nebekalbant apie nugalėjimą. Kas priešui aklas, tas nemato reikalo kovoti; plačiai atkėlęs jam vartus, leidžia save pavergti. Vergavimas bet kokiam priešui daug garbės nedaro. O pakliūti į nagus tam, apie kurį kalbame, yra pragaištinga. "Būkite blaivūs, budėkite!”, rašo savo laiške šv. Petras. "Jūsų priešas velnias, kaip riaumojantis liūtas, slankioja aplinkui, tykodamas ką prarayti” (1 Pt 5,8). Kunigo idealas buvo ir liks tai, kuo jo Mokytojas piešė save — gerasis ganytojas. To iš kunigo svarbiausia laukia ir tikintieji. O vienas iš pagrindinių gero ganytojo uždavinių, nurodytų pačioje evangelijoje, yra saugoti kaimenę nuo vilkų. Todėl apie šį priešą tylėdamas, kunigas savo pareigą ir pašaukimą gėdingai sukompromituotų ir tuo nusipelnytų papeikimo, o iš savo Viešpaties gal net pasmerkimo. Tiek dėl bauginimo.

     Antra, pažvelkime į minėtą kaltės jausmą. Šiandien jis tikrai žaloja daugelio žmonių vidų ir gniuždo dvasią. Bet nurodymas, kad esama šėtono, dvasią kaip tik galingai gydo, o ne žeidžia. Tad jo buvimą skelbdamas, kunigas psichiatrams stipriai talkina, o ne trukdo. Tai paaiškina trumpas žvilgsnis į pasaulyje vykstančią kovą.

     Apaštalo Jono laiške skaitome: "Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų” (1 Jn 3,8). Taigi Kristus atėjo žemėn griauti velnio karalystės, kaip pats skelbė žodžiu ir rodė veiksmu. Pasaulio ir išganymo istorija yra kova tarp šviesos ir tamsos. Tos kovos frontas skrodžia kiekvieną gyvenimo sritį, nes šėtono tikslas —    griauti Kūrėjo planą ir žmoguje, ir šeimoje, ir jį supančioje aplinkoje. Jis siekia taip susukti kultūrą, kad iš jos sklistų ne palaima, o prakeikimas; taip kreipti mokslą ir meną, kad žmoguje ne brandintų dorą, o atpalaiduotų tai, kas žema; taip organizuoti gamybą, kad tarnautų ne asmens gėriui, o mamonos ar kolektyvo stabui. Jam rūpi ne kelios žmonijos gijos, o visas audinys. Trumpai, Dievo planas — kad žmonės taptų darnia brolių bendruomene; šėtono —    kad būtų vieni kitus draskančių žvėrių gauja; Dievo planas — kad žemė darytųsi dangaus atspindys; šėtono — kad būtų pragaro veidrodis.

     Tačiau šiandien daugelio tikinčiųjų žvilgsnis nukrypęs ne į tas didžiąsias grumtynes, į kurias patys įstatyti. Jos dažnai netgi pamirštos. Akys subestos visai kur kitur —    į siaurą asmeninio gyvenimo ratelį, dažnai netgi jame į nereikšmingus mažmožius. Tad dvasios srityje ne vienas yra tapęs tartum kokiu smulkiu buržujumi. O tai glaudžiai susieta su anuo kaltės jausmu.

     Kaltė gali būti dvejopa: tikra ir tariama. Žmogų slegia tikra kaltė, jei yra padaręs, kas nedora, įprastu žodžiu — nuodėmę. Šios kaltės jausmu nusikratyti yra tik vienas pajėgus ir pilnutinis būdas: sūnaus palaidūno pavyzdžiu puolant dangaus Tėvui po kojų ir tąją kaltę išpažįstant. Bet jei į gyvenimą žvelgiama tuo siauru, buržujišku žvilgsniu, tai ir tas grįžimas pas Tėvą yra daugiau išorės ceremonija, ne vidaus išgyvenimas. Tik kada nedoras darbas įstatomas į tų grumtynių rėmus, jame matomas gėdingas pabėgimas, kaip dezertyro, iš Tėvo namų pas priešą, tik tuomet jaučiamas gilus dėkingumas už jo atleidimą ir tvirtas ryžtas tų namų jau niekada nepalikti.

     Tariama kaltė žmogų slegia, kai jis kenčia nuo mažavertiškumo. Ji paprastai susiklosto vaikystėje. Kartais tėvai vis uja, kad tai šakutė ar peilis negerai laikomi, tai mokyklos pažymiai turėtų būti žymiai aukštesni ir panašiai. Kartais draugai dėl kokio nors išorinio trūkumo pajuokia ar pravardžiuoja. Nuo kito vaiko tai nubėga, kaip nuo žąsies vanduo. O jautresniame užmuša pasitikėjimą savimi. Jis jaučiasi kaltas; drauge jaučia neapykantą kitiems, ir toji neapykanta liejasi ne lauk, o į vidų. Tas ankstyvame amžiuje susidaręs kompleksas labai dažnai palieka antspaudą visam gyvenimui. Asmuo užnuodytas, kenčia, nepajėgia normaliai ir džiugiai bendrauti su kitais.

     Ir šios kaltės jausmui šalinti labai daug padeda prisiminimas, jog esama šėtono. Toks žmogus kenčia dėl to, kad jis liguistai subedęs žvilgsnį į save. Grumtynės tarp blogio ir gėrio kreipia jo akis nuo savęs šalin — į svarbius, degamus pasaulio reikalus ir jau tuo pačiu gydo. Be to, iš Kristaus lūpų girdi, kaip gėrio pusėje stinga darbininkų, kad kiekvienas žmogus Atpirkėjui didžiai svarbus, reikalingas padėti griauti tamsos darbus. Tai veja lauk tą kaltės ir nevertumo jausmą, kaip ryto saulė nakties miglą. Galime pridėti, kad veja lauk dar vieną dalyką — žmonių polinkį kituose tą kaltės kompleksą kurti. Kas mato svarbius reikalus, tas nekremta kito dėl jo netobulumo ar trūkumų. Pranašo Izaijo knygoje yra gražūs žodžiai apie Kristų: jog jis nepalauš sutrintos nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio (plg. Mt 12,20). Kas mato didžius reikalus, minėtas grumtynes, tas elgiasi panašiai: nė vieno nepalauš, neužgesins, bet atvirkščiai, padės tiestis, savo būdu žibėti ir jungtis į tą didžią kovą. Taigi ar sąmonėje yra tikra kaltė, ar pasąmonėje tariama, šėtono ir jo kėslų prisiminimas ir vieną, ir antrą įstabiai gydo, nes daro žmogų plačiai žvelgiantį ir karštai mylintį.

     Tinka šį svarstymą baigti garsaus šveicarų psichiatro Jungo žodžiais: " Per mano rankas perėjo šimtai pacientų. Iš tų, kurie buvo daugiau 35-rių metų, nepasitaikė nė vieno, kurio problema nebūtų vienaip ar kitaip susijusi su faktu, kad nebežvelgė Į gyvenimą tikėjimo akimis”. Toks vyras žino, apie ką kalba. Piktoji dvasia ir jos vedama kova yra viena esminių mūsų tikėjimo tiesų. Ją nutylėdamas, kunigas patarnautų žmonių dvasios sveikatai meškos būdu.