Spausdinti

DALIA STANIŠKIENĖ

     Seniai žinoma, kad geriausias auklėjimo būdas — tai geras pavyzdys. Daug gražių ir teisingų žodžių vaikas girdi iš tėvų, iš mokytojų, iš kunigų, bet jį patraukia ir paskatina tapti tauriu žmogum ne tie žodžiai, o žmonės, kurie juos sako. Tai matome gyvenime kasdien: kas iš tėvo gero pamokymo, jei apsisukęs pats blogai elgiasi? Kas iš gražaus pamokslo, jei kunigas, jį sakęs, neparodo iškeltų minčių savo gyvenime? Būna tiesiog atvirkščiai: patarimai, pamokymai, kad ir geriausi, girdimi iš žmogaus, kurio negali gerbti, nustato priešiškai. Negerai, bet žmogiška ir suprantama tokia reakcija: jaučiamės tiesiog pažeminti, kai mums viena sakoma, kita daroma.

     Gyvenime turėjau daug gerų mokytojų, daug žmonių, kurie vienu ar kitu būdu skatino ir palenkė mane į gera, padėjo tapti tokia, kokia esu. Jiems esu dėkinga, juos prisimenu su meile. Tačiau yra du žmonės, kuriuos pažinau tik mažas vaikas būdama, kurių globoj neaugau, kurių gražių pamokančių žodžių negirdėjau, kurie į mane veikė ir tebeveikia tik savo pavyzdžiu. Vienas jų — tai mano dėdė (ir krikšto tėvas) — kunigas; antrasis — mano tėvas.

     Sakysit, lengva idealizuoti žmogų, kuris už mylių, su kuriuo diena iš dienos negyveni. Tačiau taip pat lengva tokio tolimo ir nepasiekiamo žmogaus įtakos savo gyvenime nejausti. O įvyko atvirkščiai: toli ir nepasiekiamas būdamas, mane beauginęs vos ketverius metelius, mano tėvas padarė man didesnės įtakos, negu dažnu atveju arti esantis žmogus padaro. Ir žinau, kad meilę jam ir savo dėdei sėmiausi ir jų gero pavyzdžio buvau įtaigojama per savo motiną...

     Dėdė buvo dar tik klierikas, kai mane krikštijo. Mažai jį teprisimenu iš tų pirmųjų mano vaikystės metų: keli epizodai, kelios nuotrupos nerūpestingų vaiko dienų palikę atminty, kada dėdė atvažiuodavo motociklu (kokį įspūdį tai darė ketverių-penkerių metų mergaitei!), kai mane vedžiodavo už rankos ir drauge rinkdavome braškes močiutės darže... Juk tos braškės buvo "uždraustas vaisius”, patys vaikai ten eiti negalėdavom, bet dėdei buvo leidžiama, o jis nusivesdavo ir mane. Vėliau, jau pabėgus iš Lietuvos, pažinau šį nuostabų dėdę-kunigą tik iš artimųjų pasakojimų, laiškų, pažįstamų palankių atsiliepimų. Pergyvenau kartu su visais jo ištrėmimą į Sibirą, džiaugiausi ir didžiavausi juo, kai sugrįžo, kai nebodamas spaudimų ir pavojaus dirbo su jaunimu, mokė vaikus ir buvo už tai baustas. .. Nors nė vieno jo pamokslo negirdėjau, žinojau iš kitų jį esant gerą pamokslininką. Visuomet jaučiau kažkokį nenutraukiamą dvasinį ryšį su juo — juk per Krikšto sakramentą mes tuo ryšiu buvom surišti! Tas ryšys ir pagarba tam žmogui dar sustiprėjo po daugelio metų, kad ir trumpam susitikus. ..

     Jo laiškai stiprino ir stiprina mano tikėjimą Dievu ir žmogumi. Jo maldų galią jaučiu nevilties valandomis. Ir noriu sekti jo pavyzdžiu, noriu, kad ir mano vaikai juo sektų.. . Dažnu atveju jo pavyzdys nusveria man kitų, ne tiek pavyzdingų kunigų įspūdį ir tada nusiraminu: yra daug daugiau gerų, pozityvių kunigų, ir į juos mūsų dėmesys turėtų krypti.

     Šio dėdės-kunigo žodžiai nėra man tik žodžiai: jie patvirtinti visu šio žmogaus gyvenimu. Jie į mane veikia tarytum banguojanti jūra: kartais raminančiai ir stiprybės kovoti su pilka kasdienybe duodančiai, kartais — užlieja šaltu vandeniu, versdami pabusti iš apsnūdimo ir užgulusių abejonių, skatindami vėl eiti, dirbti, nepasiduoti, nepalūžti. Kiekvieną kartą, kai paimu į rankas mažytį sidabrinį rožinį — jo dovaną man krikšto dieną — pajuntu ramybę ir to žmogaus artumą. Tikrai, dvasiai nėra nei mylių, nei užtvarų...

     Sakoma, kad bendri interesai, panašus galvojimas žmones suartina. Gal todėl šis dėdė ir mano tėvas visą savo gyvenimą buvo artimi draugai. Žinau, kad niekada jų dvasinis ryšys nenutrūko. Būdavo taip miela skaityti jų laiškuos gerus žodžius apie vienas kitą. Ir visada pasijusdavau išdidi ir laiminga, kad vienas jų — mano krikšto tėvas, antrasis — tikrasis mano tėvas. Kokia turtinga aš esu ir kaip gausiai Dievo apdovanota!

     Kai prieš trejus metus laikiau rankoj telegramą su neatšaukiamais žodžiais "Šiandien mirė tėvelis”, skęstant netekimo skausme pro akis prabėgo visa, ką apie savo tėvą žinojau. Save raminau mintim, kad, gyvenime tiek neteisybės ir skausmo patyręs, mano tėvelis pagaliau pasiekė amžiną laimę, kurios jau niekas jam neatims. Tačiau žmogiškasis praradimo jausmas buvo stiprus, ir nusiraminimo pradėjau ieškot šv. Rašte. Ir užkliuvau už žodžių: "Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi, ar gyvename, ar mirštame, — mes esame Viešpaties” (Rom 14,7-8).

     Kaip nuostabiai tie žodžiai tiko mano tėvui! Stiprus tikėjime (nors turėjęs daug progų jį prarasti), nepalaužiamas viltyje (nors tiek nevilties valandų savo gyvenime išgyvenęs), patvarus savo meilėje žmogui (nors dažnu atveju — ir pavergtoj tėvynėj, ir Sibiro taigose — susidūręs su žmogaus žvėriškumu). Ir dažnai pagalvoju: jei tokiose sąlygose ir aplinkybėse nepalūžo ir neprarado savo kilnaus žmogiškumo, kokią priežastį, net teisę turėtume palūžti mes, jo vaikai, kurie gyvename nepalyginamai geresnį gyvenimą, turime visokių progų tobulėti ir džiaugtis Dievo mums duotais talentais ir dovanomis!

     Kada tik pajuntu pyktį ir nusivylimą kitu žmogum, prisimenu savo tėvo užrašytus žodžius, jam esant Sibire: "Atleisk jiems, Viešpatie, aš jau seniai atleidau. . Jei jis taip galėjo atsiliept apie savo kankintojus, kaip aš galėčiau neatleisti tiems, kurie žodžiu ar elgesiu mane įžeidžia?.. Skaitau jo žodžius, rašytus prieš daugelį metų ištrėmime, ir jie skatina mane mylėti laisvę, skatina įvertinti savo kiekvieną dieną, kad ir kartais nelengvą, ir tuos žmones, kurie man artimi, kurie čia pat — visa tai, ko mano tėvelis tremty neturėjo. Savo prisiminimuose, kalbėdamas apie artimuosius, jis rašė:

     "Nėra priemonių su jais susižinoti, mus skiria neišmatuojami toliai, tūkstančiai kilometrų ir nepereinama ugnies linija. Toli, toli vakaruose griaudžia patrankos, sprogsta bombos, liepsnoja miestai ir kaimai, byra paminklai ir miršta šimtai, tūkstančiai žmonių, o mes, saujelė lietuvių, visa to negirdime ir nematome. Bet, rodos, lengviau būtų žūti fronte, žūti staiga ir iš karto, nekaip vysti nelaisvėje, nes ilgas kalėjimas baisesnis už greitą mirtį. Mes tebebuvome gyvi, bet jautėmės mirę gyvenimui. Ne, turbūt nėra didesnės nelaimės už nelaisvę”.

     Tačiau nežiūrint visų svyravimų ir abejonių, kurių jis daug turėjęs, savo prisiminimuose jis teigia, kad sunkiąsias savo buities dienas jis praleido su žodžiais širdyje: "Dievas yra mano prieglauda ir stiprybė ir visokia pagalba varguose”.

* * *

     Du žmonės, du nežinomi, tylūs, nepagarsėję žmonės. Tačiau žmonės, kurie palietė daug gyvenimų, kurie neabejotinai ir giliai palietė ir mane, o per mane ir mano vaikus, o gal ir mano vaikų vaikus palies... Vienas iš jų — jau amžinybėje, iš ten besiunčiąs paskatą ir palaimą; antrasis — taip pat nepasiekiamas, atskirtas jūrų ir nepralaužiamos geležinės uždangos. O tačiau abu jie artimesni man už daugelį kasdien matomų žmonių, kuriuos gali pasiekti ranka, bet kurie nepaliečia širdies...

     Šių dviejų kilnių sielų šviesų pavyzdį norėčiau įprasminti savo gyvenimu...

 


 

•    Domininkonų vienuolija turi 7.220 narių: 5.500 kunigų ir 180 klierikų. Šiemet buvo įšventinti 62 nauji domininkonų kunigai. Domininkonai darbuojasi 82 kraštuose, turi 7 savo universitetus.

•    Italijos katalikų Švč. Širdies universiteto Medicinos fakultetas suteikė Motinai Teresei, Meilės misininkių steigėjai, garbės daktaro laipsnį. Šiuo metu ši artimo meilės vienuolija turi 206 namus įvairiuose kraštuose ir vis steigia naujus.