Spausdinti

DANUTĖ BINDOKIENĖ

("Laiškų lietuviams” konkurse II premiją laimėjęs straipsnis)

1. ŽMOGUS IR RELIGIJA

     Žmogui reikalingas Dievas, reikalinga religija. Nuo neišmatuojamai gilios senovės, kai evoliucijos antspaudas išskyrė tam tikrą gyvių grupę ir paženklino ją žmogaus ženklu, kartu su pradminiu žmogumi vystėsi ir pradminė religija. Tiek daug gamtos paslapčių supo jį iš visų pusių, tiek daug pavojų tykojo, tiek daug nesuprantamų dalykų tūnojo kiekviename kasdienybės kelio vingyje. Kad visa tai galėtų lengviau priimti, iškęsti, apsisaugoti, žmogui buvo reikalinga aukštesnė, protingesnė, galingesnė už jį patį būtybė: reikalingas Dievas, arba dievai.

     Sukūręs savo vaizduote, suvokęs savo protu tokios aukštesnės Būtybės (arba būtybių) egzistavimą, žmogus galėjo dalį savo kasdieninio gyvenimo rūpesčių sukrauti į dieviškosios Esybės globą. Dalis sunkaus egzistavimo atsakomybės nukrito nuo jo pečių. Buvo Kažkas, kas tvarkė jo reikalus, globojo, padėjo, vedė kelius. Kažkam buvo galima dėkoti už pasisekimus, bet tuo pačiu kaltinti už nepasisekimus.

     Su dievybės sąvoka atėjo maldos ir aukos sąvoka. Galbūt pirmykščio žmogaus malda buvo tam tikrų piešinių-simbolių į-brėžimas tamsiausioje, paslaptingiausioje gyvenamojo urvo kertėje, ar grubios, iš akmens skaldos nudaužytos, statulėlės forma. Tačiau nėra abejonės, kad buvo malda, buvo auka tai paslaptingajai dievybei, kuri ne tik galėjo padėti žmogui, bet taip pat jam kenkti, jį bausti, net pražudyti.

     Pirmykštis žmogus netruko pastebėti, kad jo bendruomenėje (net jo šeimoje) vieniems geriau sekėsi piešti simboliškuosius piešinius urvo sienose, padaryti tobulesnius kulto objektus, o kitiems — prasčiau. Vadinasi, tie, kurių maldos-aukos išeidavo tobulesnės, žmonių akimis žiūrint, geriau patikdavo ir dievybei. Tegul tos visagalinčios, visavaldančios dievybės ir buvo nesuprantamos, bet žmogus negalėjo išvengti, nesuteikęs joms savo paties bruožų. Kaip žmogus būtų galėjęs jas priimti, arba net įsivaizduoti, jeigu dievybės būtų buvusios jam visiškai svetimos? Jeigu krikščioniškasis tikėjimas moko, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą (nesvarbu, kiek jie buvo galingesni ir pavojingesni) ir juose galėjo atpažinti žmogų. Dievai kovojo, mylėjo, pyko, atleido. Galėjo būti permaldaujami arba net paperkami.

     Taigi tų žmonių aukos (piešiniai, statulėlės ir kt.), kurios atrodė malonesnės, žmogaus akimis žiūrint, geriau patiko ir dievams. Patikdamos dievams, jos buvo veiksmingesnės.

     Galbūt kaip tik dėl to talentingesnieji pirmykštės žmonijos dailininkai ir skulptoriai buvo prašomi mažiau sugebančiųjų, kad ir už juos atliktų aukos-maldos reikalavimus dievams. Ilgainiui šie talentingieji menininkai buvo atleidžiami nuo kitų pareigų ar bendrųjų darbų, kad savo laiką ir talentus sukauptų dievų tarnybai, atliekamai visos pirmykštės bendruomenės vardu.

     Ar taip išsivystė ankstyvosios žmonijos kunigystės luomas? Sunku pasakyti. Galbūt antropologai ir kiti senųjų prokultūrių tyrinėtojai galėtų duoti pilnesnį atsakymą, tačiau tas atsakymas nėra būtinas negrinėjamai temai. Kunigystė žmonijoje yra tiek pat sena, kiek sena pati religijos sąvoka ir, galimas daiktas, ne mažiau svarbi.

2. KUNIGYSTĖS VIRŠŽMOGIŠKUMO SĄVOKA

     Nesvarbu kurios religijos, kurio žmonijos istorijos laikotarpio kunigystės luomą norėtume nagrinėti, jo sąvoka pasilieka nepasikeitusi. Visais laikais, visuose pasaulio kraštuose ir visose religijose kunigas buvo suprantamas, kaip tarpininkas tarp aukštesnės Būtybės ir žmogaus. Jis, daugiau negu paprastas žmogus, suprato dieviškosios Būtybės įstatymus ir reikalavmus žmogui. Jis turėjo žinoti, kas buvo malonu dieviškajai Būtybei, kas ją užrūstino, žeidė.

     Kaip galinčiam lengviau pasiekti dieviškosios Būtybės "ausį”, kunigui buvo teikiama pagarba, sumišusi su baime ir nusistebėjimu. Jis jau nebuvo eilinis žmonijos bendruomenės narys, užsiimąs kasdieninės egzistencijos reikalavimais. Stovėdamas kažkur tarp žmogaus ir dievybės, pats pradėjo būti sudievinamas, arba bent jam suteikiami viršžmogiškumo ypatumai. Juk nuo kunigo priklausė visos bendruomenės gerovė: gerai atnašaujamos aukos, permaldauti ir maloniai žmogaus atžvilgiu nuteikiami dievai laidavo pasisekimą medžioklėje, karuose arba asmeninėje kasdienybėje. Kunigui, turinčiam būdų ir priemonių palenkti žmogaus naudai dieviškąsias būtybes, buvo priskiriama aiškiaregystė, gydomosios galios ir kitos viršžmogiškos savybės.

     Nežiūrint, kad kunigas savo prigimtimi buvo žmogus su visomis žmogiškomis ypatybėmis ir ydomis, savo tarnyba dievybei, tarytum kokia perregima, bet neperžengiama siena, jis atsiskyrė nuo bendruomenės.

     Visais amžiais ir visose kultūrose iš kunigo buvo reikalaujama daug daugiau, negu iš kurio kito mirtingojo, bet už tai jam teikiama pagarba bei privilegijos buvo nepalyginamai aukštesnės.

     Žinoma, kunigiškasis luomas visokiais būdais ir priemonėmis stengėsi sustiprinti savo veiklos mistiką, apsigaubti paslaptimi, pasinerti apeigų margumyne, kad eilinis žmogus į kunigo bendravimą su dievybe žiūrėtų, kaip į nepasiekiamą, paslaptingą ir net pavojingą dalyką. Todėl nenuostabu, kad kunigiškasis luomas dažnai turėjo ne mažiau reikšmės ir įtakos už valdantįjį.

3. KUNIGAS IR DABARTIS

     Lengva kalbėti hipotezėmis apie žilos senovės laikus ar pirmykščio žmogaus galvoseną ir pažiūras į kunigystę, nes hipotezės nereikalauja neužginčijamų įrodymų. Bet kaip šiandien? Ar modernus žmogus, modernioji bendruomenė nutraukė kunigą iš viršžmogiškumo aukštybių ir leidžia jam pasilikti žmogumi? Ar leidžiama būti jam ir žmogumi, ir kunigu, suprantant, kad kunigystė automatiškai nesuteikia žmogui viršžmogiškumo dovanos?

     Manau, kad ne.

     Modernus žmogus lengvai priėmė faktą, kad Mėnulio dulkėse astronautai žaidė golfą. Visai nebuvo sunku suprasti, kad iš Žemės kontroliuojami aparatai siunčia ryškias fotografijas iš neįsivaizduojamų nuotolių erdvėse. Net nėra per daug nuostabu, kad laboratorijos mėgintuvėliuose pradėtas kūdikis, perkeltas į moterį, gimsta normalus ir sveikas. Visa tai pajėgia suvokti ir priimti žmogaus protas. Ar ne keista, kad tas pats protas neįstengia suprasti kunigo žmogiškumo ?

     Kunigo elgesys, jo asmeninis gyvenimas turi didžiausios įtakos žmogaus tikėjimui. Eilinio žmogaus sąvokoje kunigas sutapatinamas su religija, su pačiu Dievu, kuriam jis tarnauja. Jeigu tarno elgesys yra netinkamas, jeigu jo pažiūros papiktinančios, tai jau būtinai metamas šešėlis ant Bažnyčios, ant paties Dievo.

     Ši žmonių pažiūra ir nusistatymas, nepaisant, koks klaidingas, yra kartu ir skaudžiai realus. Kunigystės išaukštinimas iki viršžmogiškumo yra žmogui taip natūralus, tiek įsitvirtinęs jo giliausioje prigimtyje, kad galbūt visai neišdildomas.

     Dievo pažinimui ir supratimui reikalingas protas, reikalingos didelės pastangos, susikaupimas. Kunigo įvertinimui užtenka kūno pojūčių: regėjimo, klausos. Kunigas interpretuoja Dievą žmogui, tačiau žmogaus akis dažnai sutapatina interpretuojamąjį su interpretuotoju. Argi kunigas nėra Dievo atstovas, kuris gyvena mūsų tarpe? Argi jis nėra pašauktas iš mūsų tarpo? Kunigo lūpomis prabyla Dievas ir per kunigą girdime Dievo žodį, Jo įstatymus. Dievo įstatymų nesilaikymą lydi nuodėmė.

     Kiekvienas žmogus žino kovos su nuodėme aršumą. Pralaimėjimo kartumas pažįstamas visiems nuo vaiko iki senio. Žmogus puola, keliasi ir vėl puola, kad prisikeltų. Tai visai natūralu paprastam žmogui.

      Tokia jo gyvenimo paskirtis — ta nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio. Pralaimėdamas blogiui, žmogus jaučia pasibjaurėjimą savimi, savo silpnumu, bet nugalėjęs nuodėmę-blogį, išgyvena pasididžiavimo džiaugsmą.

     Toje blogio ir gėrio kovoje žmogus jieško sąjungininko, kuris padėtų, patartų,  sustiprintų. Logiškas ir natūralus sąjungininkas čia yra kunigas. Ar ne jis stovi arčiau Dievo? Ar ne jam labiau pažįstami Dievo įstatymai? Dėl šio pažinimo jam daug lengviau ištvermingai pačiam kovoti  ir padėti žmogui. Todėl čia kunigas negali pasirodyti silpnas ir nuodėmingas. Tai tik žmogaus teisė. Kunigas turi būti stiprumo pavyzdys. Jeigu jis, pašauktas iš žmonių tarpo, gali pakilti virš žemiškųjų ydų ir laimėti kovą su nuodėme, tai paprastam žmogui atsiveria galimybės siekti tobulumo ir taip pat žengti į laimėjimą. Tačiau jeigu kunigas (būdamas tiek daug arčiau Dievo ir Jo pažinimo) suklumpa, tai kokia galimybė yra eiliniam žmogui?

     Aš prisimenu savo reakciją, susidūrus su neornamentuota kunigo žmogiškumo realybe. Prieš daugelį metų, tebegyvenant pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, vieną pavasarį mūsų nedidelę bendruomenę sukrėtė žinia, kad stovyklos klebonas turėjo mesti kunigystę ir vesti šeštos klasės gimnazistę. Pasipiktinimui ir liežuviams nebuvo galo, tačiau mums kėlė rūpestį mūsų pačių (tada dar labai žalių paauglių) nuotaika. Klebonas buvo taip pat ir mūsų lotynų kalbos mokytojas. Mes mėgome klausytis jo pamokymų, patarimų ne tik bažnyčioje, bet ir klasėje. Mes juo pasitikėjome ir tikėjome jo žodžiais apie tikėjimo tiesas, nuodėmę, pasiaukojimą ir susivaldymą, savęs nugalėjimą. Tik staiga viskas apsivertė aukštyn kojom. Kunigo elgesys pavertė visus jo kilnius žodžius paprasčiausiu melu. Mums neatėjo į galvas, kad stovyklos klebonas buvo vienišas, dar nesenas vyras, kad jis galėjo jausti, mylėti ir net nusidėti. Mūsų akyse jis buvo tik kunigas, kurio veiksmai neturėjo prieštarauti jo žodžiams. Jeigu jis negalėjo vykdyti tai, ką patarė kitiems, tai ar verta mums tų patarimų paisyti? Pagaliau mus kankino dar viena baisi mintis: ar visos išpažintys ir nuodėmių atleidimai klebono lūpomis buvo taip pat melas? Ar mes pasidarėme jo šventvagystės dalininkais tik dėl to, kad klebonas, kalbėdamas mums apie skaistybę ir Dievo malonės išsaugojimą sieloje, pats visa tai buvo nusviedęs į šiukšlyną? Dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, tai atrodo vaikiška ir net kiek juokinga, bet truko daug metų, kol ano pavasario įspūdis išdilo atmintyje.

     Viena pažįstama prasitarė, kad ji jau penkiolika metų nebeeinanti išpažinties, nes kunigas kartą skaudžiai ir garsiai klausykloje išbaręs, prigrasindamas neduosiąs išrišimo, jeigu ji dar kartą padarysianti tokią nuodėmę. Moteriškės nuodėmė? Ji penktadienį valgiusi dešrelę...

     Kitas draugas prisipažino, kad nebelankąs bažnyčios. Parapijos klebono mėgstamiausia pamokslų tema yra girtuoklystės smerkimas, o jis pats esąs kuone alkoholikas. Jeigu jis šitaip gali veidmainiauti iš sakyklos, kaip galima tikėti kokiomis Bažnyčios tiesomis?

     Dar kita kaimynė pasipiktinusi kartą pasakojo, kad nutraukusi visus ryšius su Bažnyčia po to, kai klebonas atsisakęs palaidoti jos motiną su iškilmingomis pamaldomis. Kodėl? Tuo metu ji buvo praradusi darbą ir negalėjo sumokėti reikiamos sumos pinigų. Motina buvo palaidota labai kukliai, paprastai, o kaimynė kunigo gobšumą primetė visai Bažnyčiai.

     Iš tikrųjų daugumas kunigo nusikaltimų ir silpnybių būtų visai nepastebimi pasauliečių gyvenime. Į svetimas nuodėmes mes linkę žiūrėti didžiadvasiškai: "Aš jo nesmerksiu, tegul Dievas teisia!” Net didžiausiam, viešam nusidėjėliui nesunkiai atleidžiama, tačiau visai kita kalba apie kunigo netobulumus. Čia dažnai iš adatos priskaldomas vežimas ir iš tų skiedrų sukuriamas laužas, ant kurio be didelio gailesčio kartais užmetamas žmogaus tikėjimas.

4. ASMENIŠKA LAISVĖ IR PAREIGA

     Galbūt šiemetinis "Laiškų lietuviams” konkurso temos pavadinimas sugestionavo dramatiškus aprašymus ir prisipažinimus, kaip neatsargus kunigo žmogiškumo pasireiškimas išrovė kam nors tikėjimą, atitraukė nuo Bažnyčios ir pastūmėjo indiferentiškumo Dievui keliu. O tokių atsitikimų, deja, nesunku būtų rasti.

     Tačiau aš norėjau žvilgtelėti į galimas priežastis, dėl kurių žmonės j kunigo nusižengimus žiūri visai kitomis akimis ir daug kritiškiau jo elgesį vertina, negu tokį patį pasauliečio paslydimą.

     Baigiant šiuos svarstymus, peršasi dvi galimos išvados: viena: perauklėti eilinius tikinčiuosius, kad jie netaikytų dvigubo standarto (man galima, tau ne!) dvasininkijai, bet priimtų jų žmogiškąsias savybes, nesuplakdami kunigo tarnybos Dievui ir žmonėms su jo sudievinimu, išlaisvinimu nuo visų žmogiškumo apraiškų; antra: kunigams geriau suprasti savo pašaukimo įsipareigojimus ir tvirčiau kontroliuoti savo elgesį. Dažnai nulemia "ne ką aš sakau, bet ką darau”.

     Žinoma, šiais asmeniškų laisvių garbinimo laikais bet koks varžymas, atsižvelgiant į kito norus ar nuomones, atrodo tiesiog nemoralus. Kunigas, kuris uoliai atlieka sielovados pareigas, savo laisvalaikiu gali vaikytis asmeninius pomėgius, ir niekas neturi teisės jam to užginti. Juk gydytojas, uždaręs savo kabineta, gali būti valkata; bankininkas gali su didžiausia aistra veržtis į politinę veiklą; garbingas advokatas visą laisvalaikį gali praleisti prie stikliuko arba įtartinoje moteriškoje draugystėje; svarbus valstybės tarnautojas gali pasirodyti paskutinis sukčius.. . Žmonės apie juos kalbės ir kritikuos, tačiau gydytojo laukiamajame netrūks ligonių, bankininko biznis vargiai sumenkės dėl jo elgesio, o politikierius vis tiek bus perrenkamas ateinančiuose rinkimuose. Jiems visiems nesunku atleisti, juk jie žmonės, Adomo ir Ievos vaikaičiai, palinkę į nuodėmę.

     Tačiau supratimas ir užuojauta dingsta, kai kaltinamojo suolan pasodinamas kunigas. Čia atlaidumo nėra. Kunigo netinkamumas sklinda kaip nuodai, tuština bažnyčią, slopina tikėjimą, ugdo cinizmą. Iš dalies čia turi įtakos ir Bažnyčios priešų propaganda, kuri be paliovos ieško krislų jos narių akyse. Laisvajame pasaulyje tai atliekama subtiliai, beveik nepastebimai, tačiau aiškių ir grubių pavyzdžių lengvai galime rasti anapus geležinės uždangos. Tereikia pavartyti kasdieninę spaudą, "Katalikų Bažnyčios kronikas”, ir pamatysime, kaip šmeižtais, užuominomis arba tiesioginiais kaltinimais diskredituojami kunigai. Jeigu pirmąjį kartą į tokią propagandą žmogus tik nekantriai numoja ranka, dešimtąjį kartą jau susimąsto, o dvidešimtąjį — pradeda abejoti. ..

     Niekas neneigia, kad kunigo kelias sunkus. Juk jis taip pat žmogus. Jis gali nusidėti, pasiduoti žmogiškoms silpnybėms. Tačiau žmogus, kuris gyvena stikliniame name, neturėtų dėvėti nešvariais marškiniais.

     Netinkamas pasauliečio elgesys paliečia jį patį, jo artimuosius ir dažnai tik labai nedidelį žmonių ratelį. Kunigas jau yra didesnės bendruomenės nuosavybė. Jo elgesys, žodžiai, pažiūros turi įtakos visiems parapiečiams, iš tikrųjų, — galime sakyti platesne prasme, — visiems tikintiesiems. Kunigui reikia savąjį žmogiškumą pažaboti daug tvirtesniais varžtais. Net ir tada, kai jis dėl asmeniškų priežasčių turi kunigystės atsisakyti, turėtų tai atlikti kaip galima privačiau ir tyliau. Nėra kuo per daug didžiuotis, jeigu nepajėgi ar nesugebi savo pareigų atlikti, pažadų ištesėti. Galbūt ir mums tada būtų buvę lengviau, jeigu buvęs stovyklos klebonas nebūtų paradavęs rajone su savo aiškiai nėščia gimnaziste, o būtų tyliai pasitraukęs iš mūsų tarpo.

     Reikėtų užbaigti teigimu, kad žmonių pažiūros keičiasi, modernėja. Jie išmoksta vertinti kiekvieną reiškinį, kiekvieną žmogų (o tuo pačiu ir kunigą) atskirai. Gal ateis laikai, kada tikėjimas bus tokia natūrali mūsų gyvenimo dalis, jog dvasininko elgesys, žodžiai ir pažiūros neturės niekam įtakos. Kiekvienas žmogus bus taip tvirtai pasisavinęs Dievo ir tikėjimo sąvoką, kad niekas nepajėgs jo išstumti iš vėžių. Tačiau, jeigu toks laikas ateitų, kam būtų reikalingi kunigai?