ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Kas važinėja automobiliu, tam duodamas labai išmintingas patarimas: žiūrėti, kad būtų geri stabdžiai. Tai didžiai svarbu. Žinome, kas atsitinka, jei stabdžiai neveikia arba išgverę, susidėvėję — ne tik važiuojant nuo kalno, bet ir šiaip, kai ant kelio staiga išnyra nelaukta kliūtis: ar pavirtęs medis, ar užtvara, ar kalnuose užriedėjęs gabalas uolos. Negalint sustabdyti, neišvengiamai smogiama į ją arba, staiga metantis į šalį, kad jos išvengtum, trenkiama į telefono stulpą, medį arba gal net kelis kartus apsiverčiama, atsidūrus pakelės griovyje. Sudaužytas automobilis, susižalojęs arba užsimušęs šoferis, o jei buvo ne vienas, tai su visais važiavusiais kartu. Užuot į skirtąją vietą, nuvažiuojama į ligoninę arba net lavoninę. O jei tai, į ką trenkė, buvo ne stulpas ar medis, bet žaidžiantis vaikas arba skersai važiuojančios mašinos žmonės, tai sužalojami arba užmušami ir jie. Štai kas atsitinka, jei sutrikę automobilio stabdžiai. Todėl patariama visada prieš važiuojant patikrinti, ar gerai veikia.
Automobilį gal ne kiekvienas turi. Bet per gyvenimą važiuojame visi. Todėl apie kiekvieną žmogų galima sakyti, kad jis yra šoferis, vairuotojas. Gyvenimas yra keliavimas, važiavimas į mums skirtąjį tikslą. Ir jo kelyje iškyla įvairių kliūčių, dažnai netikėtų ir nelauktų: tai paties arba kito sukeltos aistros svaigulys, tai pagunda prisiglemžti svetimo turto, tai blogų draugų būrys, tai keršto geismas, tai auksas, tai garbė, tai malonumas. Jų čia visų ir nesuskaičiuosi. Jei žmogus, tokiai kliūčiai savo gyvenimo kelyje išnirus, negali sustoti, tai smogia į ją.
Kurie važinėja Amerikos autostradomis, pastebi pakelėse sukaltų medinių kryžių. Kiekvienas jų ženklina vietą, kur užsimušta važiavusio žmogaus, nebegalėjusio sustoti. Kryžius ten tik vienas, bet žūta arba sunkiai susižeista dažniausiai keleto, kurie važiavo drauge arba į kuriuos trenkė kontrolės nebetekusi mašina. Galima sakyti, kad ir žmonijos istorija yra tartum tokia autostrada, išpuošta pakelėje nelaimių vietomis, kur važiuota, nesustota ir smogta į kliūtį.
Paimkime karalių Dovydą. Jam skersai kelio kaip kliūtis išniro moteris, žmona vieno jo valdinio, tuo metu kovojančio fronte. Tiksliau pasakius, išniro jo paties aistra, tą moterį pamačius. Apie pasekmes iš to, kad savęs nesustabdė, mums praneša Šv. Rašto knyga. Išsigandęs savo baisaus darbo, karalius vėliau laistė ašaromis savo valgomą duoną, verkdamas dėl kaltės ir melsdamas pasigailėti. Ir buvo verta ko verkti. Už tai, kad nesustojo, kai pradžioje buvo taip lengva, — tik nesižvalgyti nuo terasos pro tos moters langą, — jo mašina kaskart stipriau plėšėsi į priekį, kol važiavimas baigėsi katastrofa, gėdingu skandalu sau pačiam prieš visą sostinę, smurtinga nešlove tai nieko nekaltai moteriai, jos vyro užmušimu ir su ja sugyvento kūdikio žuvimu.
Tik pagalvokime apie niekšingumą to, kas įvyko. Kai Dovydo žmonės guldo už kraštą galvas ir kariauja, jis pats likęs namie svetimoteriauja. Ir ne bet kaip, o apiplėšdamas vieną savo ištikimą kareivį, savindamasis, ką tas buvo palikęs namie brangiausia. Prie svetimoteriavimo netrukus prisijungia veidmainiavimas. Liepia parsiųsti tos moters vyrą namo. Jo vardas buvo Urijas. Vaidina, jog nori iš jo sužinoti, kaip vykstąs karas, bet tikroji priežastis visai kita: kad nusimestų nuo savęs kaltę dėl jo žmonos laukiamo kūdikio. Kai šis gims, bus lengva sakyti: gi Urijas buvo namie pas žmoną, tai jo pradėtas kūdikis. Tačiau karys, dalyką suuodęs, namo pas žmoną nėjo, netgi tyčia nugirdytas. Todėl Dovydo veidmainiavimą palydi dar viena niekšybė — žmogžudystė. Parašo laišką karo vadui, kaip tą niekuo nekaltą vyrą pražudyti ir, gėdingiausia, mirties sprendimą įduota nunešti jam pačiam savo rankomis. Laiške buvo parašyta pasiųsti Uriją į pavojingiausią vietą, tada įsakyti, kad kiti, kartu pasiųsti, staiga pasitrauktų, palikdami jį vieną neišvengiamai mirčiai.
Naujojo Testamento rašte pateiktas dar baisesnis pavyzdys katastrofos, ištikusios krikščionį dėl to, kad jo vežimas, išnirus kliūčiai, nesustojo. Tai vienas iš dvylikos Kristaus apaštalų — Judas. Kur ir kaip Judo važinėjimas kreivais ir pavojingais keliais prasidėjo, mums lieka paslaptis. Religinės psichologijos žinovai yra prigalvoję įvairių aiškinimų. Bet kuo baigėsi, žinome visi. Išsigandęs to, ką padarė, nunešė atgal gautus pinigus sakydamas: "Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują!” Ir, genamas į širdį prabilusio sąžinės balso, tomis pačiomis rankomis, kuriomis buvo apkabinęs savo draugą ir Viešpatį, jį Alyvų darže bučiuodamas, užnėrė sau ant kaklo kilpą ir pasikorė. Taip baigė savo gyvenimą pirmasis vyskupas. Šv. Petras Apaštalų darbų knygoje prideda, kad po to stačia galva puolė žemyn, plyšo pusiau, ir išėjo visi jo viduriai. O už niekšybės kainą, trisdešimt sidabrinių, buvo nupirktas sklypas, žmonių pramintas kraujo sklypu.
Iš tikrųjų pati žmonijos istorija liūdnai prasidėjusi negalėjimu sustoti: Adomo ir Ievos trenkimu į pakelėje esančią kliūtį. Neatsargiai važiavo keliu, kurio Viešpats buvo net prigrasinęs vengti, todėl su žalčio apdumtomis akimis trenkė į rojaus medį, užsigeidę valgyti nuo jo vaisių, lieptų neliesti. O kadangi vyko ne vieni, bet su jais, kaip savo pirmaisiais tėvais, drauge sėdėjome ir mes visi, tai skaudžiai susižeidė vargais nelaimėmis ne tik patys, bet sužeidė ir mus visus.
Liūdnas, bet geras pavyzdys yra ir tų pirmųjų tėvų sūnus Kainas. Jo kelyje iškilusi kliūtis buvo pavydas. Kadangi nesustojo, riedėjo vis greičiau, jo tiesiog deginamas prieš savo brolį Abelį, iki trenkė katastrofa: išsivedęs brolį į laukus, meluodamas apie tikrąją priežastį, ten jį niekšiškai užmušė, užsitraukdamas sau prakeikimą dėl nekaltai pralieto kraujo, šaukiančio nuo žemės dangaus keršto, o tėvų ir giminių širdyse atverdamas ilgai negyjančio skausmo žaizdas.
Tų pavyzdžių pilna iki pat mūsų dienų Va, visos Amerikos spaudoje prieš keliolika metų buvo aprašyta nelaimė, ištikusi filmų artisto Artūro Linkleterio šeimą: kad, paveikta kvaišalų, iššokusi pro langą užsimušė duktė. Štai jauna mergaitė, išnirus jos gyvenimo kelyje svaigalų kliūčiai, nesustojo, todėl smogė į ją, užsimušdama pati ir sunkiai sužalodama širdgėla visus šeimos narius, svarbiausia tėvus, nes buvo jiems brangi.
Dažnai žmogus, pamatęs kliūtį, sustoti nori, bet nebegali — dėl pradžioje minėtos priežasties: kad atsisako veikti, arba išgverę, susidėvėję jo stabdžiai. Taip atsitinka važiuojant asfalto, taip ir gyvenimo keliais. Tad verta pakalbėti apie tai, kas tie stabdžiai yra gyvenimo automobilyje, kuriuo važiuojame kiekvienas.
Kadangi gyvenimas, ypač jo amžinasis likimas, tokie svarbūs, mums stabdžiai duoti ne vieni, o treji, kad, vieniems neveikiant, galėtume įjungti kitus, atsarginius. Juos čia trumpai ir panagrinėkime, pradėdami nuo kilniausių. Turbūt visiems aišku, kad kliūtys žmogaus gyvenime, kurioms iškilus reikia stabdyti, yra tai, kas pastoja kelią į Dievą, tuo pačiu į savo ir bendrų laimę, kitais žodžiais, kas stumia pasielgti nedorai ir paprastai vis giliau į nedorybę smukti.
Pirmasis stabdys, sulaikantis žmogų, kad neužvažiuotų ant nuodėmės, yra meilė, jaučiama Dievui. Tą Dievo meilės poveikį galima pailiustruoti pavyzdžiu iš to, kas vyksta tarp mūsų pačių. Gal kiekvienam yra pasitaikę būti rišamam gilios ir brangios meilės su kitu žmogumi, vyru ar moterimi, ir taip pat būti jo arba jos mylimam. Tada gerai žinome, kaip toks asmuo traukė į save mūsų mintis, kėlė širdyje norą daryti, kas jam ar jai neštų džiaugsmo, kaip net iš tolo būtume kratęsi visa to, kas tą mylimą asmenį skaudintų ar liūdintų ar mestų šešėlį į mūsų pačių charakterį, mus žemintų to žmogaus akyse.
Toks stiprus yra meilės poveikis jau mylint kitą žmogų. Jis dar stipresnis, kur meilės ryšys nebe su žmogumi, bet su Dievu, prieš kurio meilę žmogiškoji iš tikrųjų tėra tik blankus šešėlis. Apie meilės dydį neblogai sprendžiame iš dovanų. Koks trauklus ir mylimas yra Dievas, aiškiai sako tai, ką jis mums yra davęs. Iš tikrųjų juk mes patys, su visa savo būtimi, esame ne kas kita, kaip iš jo gauta dovana. Iš kurgi mes turime savo kūną? Ogi iš tų kūrybinių galių, kurias jis įdiegė į gamtą. Iš kur turime savo akis, kuriomis matome, ausis, kuriomis girdime, rankas, kuriomis veikiame ir kuriame, lūpas, kuriomis kalbame ir jį šloviname? Iš kur turime savo dvasią, kuria jaučiame ir galvojame, mylime ir svajojame? Visa tai turime iš Dievo. Kieno galia iš kūdikio mūsų kūnas ir dvasia augo, vystėsi ir brendo? Viešpaties Dievo. Pažvelkime dar į Kryžiaus kelius: kieno vienatinis Sūnus ten eina už mus sukruvintas, nuplaktas į Kalvarijos kalną plauti mūsų nuodėmių purvų? Viešpaties Dievo. Jis tikrai žadina mūsų širdyje meilę.
Tačiau tas Dievo meilės stabdys, nors ir labai geras, kartais atsisako veikti. Tada, kad į kliūtį nesmogtume, reikia griebtis kito, antrojo. Toks jau žmogus padarytas, kad jis daugiausia myli ne kitą, o save patį. Net mūsų priežodis sako: kiekvieno nagai linkę į save. Aname pirmajame stabdyje žiūrima kito. Todėl dažnai užtenka mažmožio, kad atsisakytų veikti, nes mums taip prigimta svarbiausia žiūrėti savęs. Esame savimylos. Ačiū Dievui, turime antrą stabdį, kuris kaip tik pagrįstas žmogaus savimeile. Tas antrasis stabdys yra mūsų laukiantis atlyginimas, jei elgsimės dorai, vengsime nuodėmės. Atlyginimas traukia.
Jo motyvą dažnai naudoja tėvai savo vaikams. Pavyzdžiui, dešimtamečiui pažada: jei per šiuos metus nedarysi šunybių, nupirksime tau gražų dviratį. Aišku, būtų kilniau, jei sūnus ar duktė vengtų šunybių jau vien iš meilės tėvams, net jei už gerą elgesį negautų jokios premijos. Bet gerai žinome, kad meilė tėvams dažnai neveikia, o premijos akstinas toks apčiuopiamas ir naudingas, todėl labai trauklus, viliojantis.
Kai kas gal sakys, kad negarbinga, netgi savotiškai žema, būti geram dėl atlyginimo. Bet neatrodo, kad taip būtų galvojama Šv. Rašte. Ten pilna atlyginimo paskatos. Šv. Pauliaus ir kitų apaštalų laiškuose gausybė tokių paskatų, kaip dangaus užmokestis, mūsų laukiantis atpildas, pergalės palmė, garbės vainikas ir panašūs. Pats Kristus savo pamokslą nuo kalno, kuriuo tartum nubrėžė savo karalystės programą, pradeda aštuoniais palaiminimais. Jie visi baigiami atlyginimo mintimi: jei tai darysite, jūsų laukia gausus atpildas danguje. Toks yra antrasis stabdys — atlyginimo viltis. Žmogus sustoja ir nedaro, kas bloga, nenorėdamas mažinti arba prarasti sau pažadėto atlyginimo, kaip mūsų pavyzdžio vaikas vengia šunybių, kad neprarastų jo laukiančio gražaus dviračio.
Bet kartais atsisako veikti net šis antrasis stabdys. Žmogus toks jau trapus, kad jam kartais akimirkos malonumas pasirodo vertesnis už amžinuosius turtus, ypač kai geismo ugnis savo dūmais aptemdo proto akis. Tada lieka griebtis dar vieno atsarginio stabdžio. Tas trečiasis ir paskutinis stabdys yra bausmės baimė: nedrįsk to daryti, nes gausi į kailį! Čia irgi geras pavyzdys — tėvų elgesys su vaikais. Kai kuriuose namuose (bent taip būdavo anksčiau) kabo ant sienos diržas, vaikui primenantis, kuo jo šunybės pakviptų, jeigu anas dviratis nepadėtų. Taip elgiasi ir dangaus Tėvas su mumis, savo vaikais: vilioja atlyginimu danguje ir grūmoja nubaudimu pragare. Tai viena iš keturių pagrindinių tikėjimo tiesų, mūsų greičiausiai dar tebeprisimenama iš katekizmo: Dievas yra teisingas — už gerus darbus dangumi moka, už piktus pragaru baudžia. Baudžia pragaru arba mažesnėmis bausmėmis, bet bausti baudžia. Jau minėtame Kalno pamoksle Kristus sveikai primena Dievo bausmės kalėjimą ir pabrėžia, jog "neišeisi iš ten, kol neatsiteisi iki paskutinio skatiko” (Mt 5,26).
Automobilio stabdžius privalu vis patikrinti ir, ko reikia, pataisyti, pakeisti nauja dalimi. Tas pat sakytina apie stabdžius, Dievo žmogui duotus gyvenimo keliui. O šiuos bene geriausiai tikrina ir taiso mąstantis žvilgsnis į amžinąsias tiesas. Tą žvilgsnį daug kas mumyse diegia: žvaigždėtas dangus naktį, lankymasis kapinėse, kurios pasakoja apie gyvenimo praeinamumą ir vienkartiškumą, bažnyčių ir šventovių vidus su savo religine kalba sielai, skridimas prisiminimais į vaikystės metus ir gimtuosius namus, iš kilnių žmonių charakterio padvelkianti trauka. . . Tai savaimingai gerina mumyse stabdžių veikimą ir tuo pačiu padeda laimingai pasiekti Dievo skirtąjį tikslą, užuot pakeliui smogus į kliūtį ar apsivertus į griovį.