(Prisimenant savo vyrus, mūsų vaikų tėvus)

Jei man tikrai būtum svarbus —-
aš žiūrėčiau i tavo akis, kai man kalbi;
aš galvočiau apie tai, ką tu man sakai,
ne apie tai, ką aš tau atsakysiu;
aš girdėčiau ne tik tavo žodžius,
bet ir tai, kas už tų žodžių slepiasi. . .

Jei man tikrai būtum svarbus —
aš jaukčiaus kartu su tavimi,
bet ne iš tavęs;
aš kalbėčiau su tavim, ne tau, ir žinočiau,
kada visai nereikia kalbėti. . .

Jei man tikrai būtum svarbus —
aš nelipčiau per sienas ateit pas tave,
bet palaukčiau, kol mane pakviesi
įeit pro vartelius;

aš neatrakinčiau tavo paslapčių,
bet turėčiau kantrybės,
kol pats paduosi man raktą. . .

Jei man tikrai būtum svarbus —
aš vis tiek tave mylėčiau,
bet prašyčiau geriausio, ko man gali duoti
ir švelniai to išreikalaučiau iš tavęs. ..

Jei man tikrai būtum svarbus —
aš padėčiau į šalį visus užrašus
ir palikčiau atsakymus namie.
Pasibaigtų vaidinimas.
Mes būtumėm tik mes . . .

Tu esi tikrai man svarbus. . .

Dalia Staniškienė (laisvas vertimas minčių, paimtų iš “Marriage Encounter” leidinėlio)