religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1982 / LIEPA - RUGP. / JULY - AUGUST / VOL. XXXIII, NO. 7

ATOSTOGOS, POILSIS, SPORTAS

217

 Juozas Vaišnys, S.J.

ODISĖJO KELIAIS

219

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

KAS NORI MAN TARNAUTI. . .

222

 Chiara Lubich

JONAS BUVO ŽMOGUS

223

 Nina Gailiūnienė

NERAMI ŠIRDIS

229

 J. E.

SENOVĖS LIETUVIAI VISI KALBĖJO LIETUVIŠKAI

231

 Jonas Miškinis

LAIŠKAS LIETUVIAMS IŠ GRAIKIJOS SALŲ

232

 Nijolė Jankutė

LIETUVIŠKŲ PARAPIJŲ METAI

240

 Komitetas

JAUNYSTĖS DŽIAUGSMAS, MEILĖ IR. . . MIRTIS

241

 Vytautas Kasniūnas

EILĖRAŠČIAI

245

 Klemensas Jūra

TĖVYNĖJE

246

 Gediminas Vakaris

KALBA

249

 J. Vaišnys, S.J.

ATGARSIAI

250

 A. Valevičius, S.J.

TRUMPAI IŠ VISUR

252

 J. Pr.

Šis numeris iliustruotas fotografijomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Šie trys žodžiai — atostogos, poilsis, sportas — vienas su kitu derinasi. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne aiškinama, kad atostogos yra "laikas, kuris dirbančiajam ar besimokančiajam reguliariai skiriamas poilsiui, gydymuisi ir pan.”. Tad pagrindinis atostogų tikslas yra poilsis, bet jeigu poilsis būtų suprantamas kaip nieko neveikimas, tinginiavimas, tai atostogos savo tikslo nepasiektų, žmogus savo sveikatos nesustiprintų, bet dar labiau ją susilpnintų. Užtat atostogautojas turėtų judėti, žaisti, sportuoti, užsiimti kokiu nors fiziniu darbu.

     Dabar beveik kiekvieną savaitę tenka išgirsti liūdną žinią, kad mirė vienas ar kitas mūsų pažįstamas. Žmonės dažnai pasako: "O dar nebuvo taip senas, dar galėjo gyventi..." O dėl ko negyveno? Gavo širdies smūgį, kuris jį nuvarė į kapus. Širdis turi daug priešų: nehigieniškas maitinimasis, rūkymas, įvairios įtampos, bet kažin ar tik nebus didžiausi jos priešai automobilis ir televizijos aparatas... Žmogus sėdi per dieną kur nors įstaigoje; baigęs darbą, tuoj sėda į automobilį; parvažiavęs namo ir greitai pavalgęs, sėda prie televizijos aparato. Jeigu reikia nueiti į krautuvę, vėl sėda į automobilį, nors ta krautuvė tebūtų už poros blokų. Tokiu būdu, nuolat sėdint ir mažai judant, širdis silpnėja ir silpnėja iki pagaliau visai sustoja. . .

     Visi gydytojai rėkte rėkia, kad reikia daugiau judėti, kasdien pasivaikščioti, pasigimnastikuoti, pasportuoti, bet kai kurie pagalvoja, kad tokie dalykai tinka tik dykaduoniams ir vaikams. Ne, tai būtinas dalykas kiekvienam, norinčiam išsaugoti savo sveikatą!

     Daugelis teisinasi, kad sportui ar pasivaikščiojimui neturi laiko. Keista, kad nė vienas nesiteisina, jog neturi laiko miegoti ar valgyt. O juk judėjimas yra ne mažiau reikalingas ir už valgį, ir už miegą. Žmogus, kuris užmiršta

Bronzinė Atėnos statula (350-300 m. pr. Kr.) 218

sportą ir pasivaikščiojimą, trumpina savo gyvenimą. Gal ne vienas pasakys: "Man visai nesvarbu, kiek aš gyvensiu — didelė jau čia laimė tas gyvenimas...” Gal tau ir nesvarbu, bet gal svarbu kitiems: žmonai, vyrui, tėvams, vaikams... Gyvenimas yra didelė Dievo dovana — būtų nusikaltimas į jį numoti ranka ir jo nevertinti, juo nesirūpinti.

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Turbūt visi esame girdėję išmintingą patarimą, jog turime neskaityti gerų knygų; skaitytinos tik geriausios. Priežastis aiški. Tiek daug dabar visokių prispausdinta, kad net gerųjų dėmesingai vos dalį tevaliotume perskaityti, skirdami joms laiko nuo ryto iki vakaro. Bet kam iš mūsų tiek jo skirti duota? Todėl čia būtina atranka. Mūsų laikas, dėmesys ir amžius per daug riboti, kad galėtume skaityti bet ką gera. Juk reikštų save apiplėšti, tuo nustumiant į šalį geriausia. Brangenybių parduotuvėje, kur mums būtų leista pasiimti dovanai aprėžtą jų skaičių, išsirinktume sau vertingiausias. Knygos yra toks lobynas dvasiai, Būdami riboti, iš jų, kad neskriaustume savęs, tegalime imtis geriausių.

     Viena žymių, būdingų geriausioms knygoms, yra ta, kad jos nesensta, neįkandamos laiko danties. Kitos pasirodo, pasiekia net didelio tiražo, bet po kiek laiko nebedomina net tos pačios kartos žmonių. Tačiau yra veikalų, kurie, nors parašyti prieš šimtus metų, lieka amžinai jauni, vis iš naujo traukiantys kiekvienos kartos žmones savo žava ar gelme, paprastai abiem drauge. Prie tokių veikalų priklauso senovės graikų mums dovanota Odisėja. Kam ji nepažįstama, bent glausta forma, iš mokyklos dienų? Būdami mokiniai, mes matėme joje aprašytus įdomius Odisėjo nuotykius. Dabar, labiau subrendus, ana Odisėjo kelionė atsiskleidžia žvilgsniui kaip mūsų pačių gyvenimo veidrodis. Su juo didesne pagarba ir mūsų galva linksta prieš jos kūrėją, šedevriškai mus nupiešusį anų nuotykių scenomis. Pažiūrėkime tame veidrodyje į save.

     Kartą graikai paskelbė karą Trojos miestui. Jį nugalėję ir sugriovę, susėdo į laivus ir laimingai grįžo į namus. Tik vienam Odisėjui su būriu karių likimas skyrė daugel metų klaidžioti po jūras marias, tarp įvairių nuotykių ir pavojų, kol pasiekė savo gimtinę, kur pasiilgę laukė jo žmona, sūnus ir draugai.

CHIARA LUBICH

     "Kas nori man tarnauti, tegul seka manim: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas” (Jn 12,26).

     Tikriausiai atsimenate, kai Jėzus, kalbėdamas apie savo mirtį, lygino save su kviečio grūdu, kurs tik mirdamas duoda gausių vaisių; taip, Jis sakė, bus ir su Juo. Toliau tęsdamas Jis priminė, kad kas myli savo gyvybę, praras ją, bet kas prarastų, atras ją amžinajam gyvenime.

     Pradžioj minėtais žodžiais Jėzus kviečia tuos, kurie nori Jam tarnauti, sekdami Jo pėdomis. Jis sako: "Kas nori. ..” Į ką gi Jis kreipiasi? Aišku, kad ne į kurią nors žmonių kategoriją, bet į visus. Jo žodžiai skirti kiekvienam tikinčiajam, todėl taip pat tau ir man. Jo paskirtis, kuri Jį vedė per mirtį į garbę, yra paskirtimi ir Jo mokinių; taip pat tavo ir mano. Visi žmonės, sekdami Jėzumi, turi siekti savo pilnatvės ir pašaukimo išpildymo.

     Jėzaus vartojami žodžiai .. mano tarnas” reiškia kiekvieną krikščionį esant Kristaus pasiuntiniu pasaulyje, Jo bendradarbiu, Jo įgaliotiniu. Krikščionis, norėdamas būti tikru Kristaus tarnu, turi pasirinkti Jėzaus kelią, kelią Jo meilės. Gali būti, kad vieną dieną reikės net gyvybę duoti, kaip Jėzus davė, už mūsų brolius ir seseris. Bet tikriausiai reikės mirti sau kiekvieną dieną. Iš tikrųjų nėra įmanoma tikrai mylėti be savęs atsižadėjimo ir marinimosi.

 ("Laiškų lietuviams” konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)

NINA GAILIŪNIENĖ

     Ar atsimenate, kaip žvengia eržilai? Bet kodėl turėtumėte atsiminti? Tik vieversėlio čirenimas padangėje, pempės klykavimas laukuose, varnėno švilpavimas prie inkilo ir gegutės kukavimas sode primena Lietuvos laukus, pievas ir sodybas.

     Tačiau jėga, jaunystė ir nesuvaldomas gaivališkumas trykšta tik iš eržilų žvengimo. To garso negalėčiau niekados pamiršti. Jis buvo pirmasis įspūdis, užrekorduotas mano atmintyje.

     Vaikas kasdieninius įvykius pradeda atsiminti tik nuo penkerių ar šešerių metų amžiaus. Bet atskiri įvykiai, sukėlę išgąstį, įsirėžia vaiko atmintyje daug anksčiau.

     Mamos tėviškėje buvo laikomi du staininiai eržilai. Iš ten buvo pas mus atvažiavę svečiai. Kai jie viduje vaišinosi, išėjau į kiemą apžiūrėti svečių vežimo. Nematę mažo baltagalvio sutvėrimo, eržilai muistėsi, prunkštė, kasė kojomis žemę. Trejų metų kaimo vaikas jokių gyvulių nebijo. O arklių mažiausiai. Man rūpėjo paglostyti jų minkštus, virpančius snukius. Ištiestomis rankomis artinuosi prie arklių. Tokio pažeminimo eržilams buvo per daug. Jie sužvingo piktu, galingu balsu, kurio negalėjo sutalpinti ne tik mūsų kiemas, bet ir viso kaimo laukai. Siaubas prikalė mane prie žemės. Ir mano išgąsčio klyksmas buvo garsesnis už jų žvengimą.

     Išlėkė iš trobos tėtė ir mano krikštatėvis, mamos brolis. Pagriebęs į glėbį, tėtė ramino mane, o krikštatėvis tramdė ne mažiau išgąsdintus savo eržilus. Jie stojo piestu, tūpė ant paskutinių kojų purtė aukštai iškeltas galvas ir žvengė, žvengė, žvengė. . . Rodos, kad dangus ir žemė drebėjo nuo to garso. Tik aš viena buvau saugi savo tėvo glėbyje.

     Vėl praėjo vieneri metai, lyg negyventi. Be jokių atsiminimų. Kitą vidurvasarį mirė mamos tėvas. Ir to įvykio būčiau neatsiminusi, jeigu ne naujas išgąstis. Kapuose stovėjau prie duobės, įsikabinusi į raudančios mamos sijoną. Už mūrinės kapų tvoros vieškeliu smarkia riščia kažkas nuvažiavo. "Tėtukas nuvažiavo! .. Tėtukas mane paliko!” —    suklikau nesavu balsu. Iš vyrų krūvos išniro tėtė ir įtraukė mane į savo glėbį. Ilgai niekas negalėjo atplėšti mano rankų, kietai apsivyniojusių apie jo kaklą.

J. E.

     Trys vyrai tylėdami ėjo Milano skersgatviais. Ant siaurų purpuru išsiuvinėtų tunikų jie buvo užsimetę lengvą graikišką apsiaustą. Ne vienas sutiktas keleivis juos, matyt, pažinojo, nes praeidamas su pagarba palenkdavo galvą. Tai buvo Milane visiems pažįstamas iškalbos profesorius Aurelijus Augustinas ir jo du artimi draugai, anksčiau buvę jo retorikos kurso klausytojai, Alipijus ir Nebridijus. Augustino niūrus ir apsiblausęs veidas liudijo, kad jo galvoje siautė tamsios mintys. Alipijus vis mesdavo susirūpinusį žvilgsnį Augustino pusėn, bandydamas jį kaip nors pralinksminti.

     —    Ar žinai, Augustinai, — kalbėjo jis, — kad visame Milane žmonės tešneka apie imperatoriaus Valentinijono gimtadienį? Jie visi ateis pasiklausyti tavo kalbos.

     Augustinas paniekinamai numojo ranka ir tarė:

     —    Man visa tai įkyrėjo. Aš gerbiu žodį, jis yra sielos vidujinis balsas, bet ištarti begalybę melagingų žodžių imperatoriaus garbei, kad minia paplotų, nors visi gerai žino, kad tu meluoji, — tai yra žodžio išniekinimas. Man gėda gyventi, ieškant tik garbės ir pinigo. Kaip pagaliau išsivaduoti iš tų nelaimingų geismų naštos? Juo toliau tą naštą velku, juo ji darosi sunkesnė: mūsų beprotybė neša mums tik naujus skausmus.

     Augustino akys degė karščiu, jo rankų pirštai gniaužėsi į kumštį. Draugai nustebę tylėjo. Po kiek laiko Augustinas karčiai nusijuokė, rodydamas pirštu į elgetą, kuris dainuodamas ir juokdamasis šlubavo pro šalį ir, atrodė, buvo nemenkai įkaušęs.

     — Šis šlubas elgeta yra daug laimingesnis už mane, — atsiduso Augustinas. — Mes tiek dedame pastangų, tiek kovojame, kad pasiektume šiokios tokios laimės, o, žiūrėk, šitas paliegėlis laimę pasiekė greičiau negu mes. Mes jos niekad nerasime. Jis susielgetavo keletą skatikų iš praeivių, juos praleido artimiausioje smuklėje ir jaučiasi laimingas. O aš veltui jau keletą metų bandau kelius į laimę ir dar nieko nepasiekiau. Elgeta šiąnakt gerai išsimiegos, rytoj jis vėl bus blaivus. Aš einu kas vakarą miegoti apsvaigęs nuo tuščios garbės ir kas rytą vis girtas keliuosi.

JONAS MIŠKINIS

     Senovėje lietuvių kalba buvo vartojama ne tik namie ir privačiame gyvenime, bet ir viešajame valstybės gyvenime. Tačiau valstybės gyvenime ji nebuvo rašto, o tik šnekamoji kalba. Mat, pradžioje, kuriantis Lietuvos valstybei, vidaus gyvenime buvo galima apsieiti ir be raštų. Tik vėliau lietuvių kalba buvo sprendžiami valstybės reikalai. Pasak kronikų, lietuvių kalba buvo vartojama netgi diplomatiniuose pasitarimuose su kitų valstybių atstovais. Pavyzdžiui, Gdansko pasiuntinių ataskaitoje apie 1492 m. Vilniuje vykusias derybas su didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru ir jo didikais kronikoj rašoma, kad buvę daug tartasi lenkiškai, lietuviškai ir rusiškai.

     Su valdžios potvarkiais, paskelbtais kanceliarine slavų kalba, lietuvių bajorai anuomet turėjo būti supažindinami lietuviškai. Teismo procesai etnografinėje Lietuvoje vyko lietuvių kalba, nes jokiame ano meto dokumente nėra nė mažiausios užuominos, kad prie kurio nors teismo ar srities valdytojo įstaigos būtų buvęs vertėjas. Tačiau Rytų Prūsijoje buvo ne lietuvių, o vokiečių vertėjai. Liaudis tada Lietuvoje kitų kalbų nemokėjo. Taigi teisėjai ir raštininkai buvo lietuviai arba suprato lietuviškai, tik pagal įsigalėjusią tvarką protokolus rašė kanceliarine kalba, o vėliau lenkiškai. Kartais atskiros teismų priesaikos būdavo įrašomos ir lietuviškai.

     Po 1387 m. krikšto atsirado šiek tiek religinių tekstų ir lietuvių kalba. Juk tikintiesiems be poterių, maldų ir giesmių nebuvo galima išsiversti. Žmonės negalėjo visko išlaikyti atmintyje be jokių užrašų. Mokytų lietuvių, galėjusių anuomet parengti lietuviškų tekstų, buvo nemaža. Vėliau pasirodžiusiose lietuviškose knygose, ypač M. Mažvydo katekizme, yra poterių ir šiaip jau įvairių maldų, tradicijos keliu perduotų iš senesnių laikų. Tačiau iki XV šimtmečio pabaigos lietuviškų religinių tekstų gausiai būti negalėjo. Juk ir Lenkijoje, kur krikščionybė buvo priimta gerokai anksčiau, viduramžiais lenkiškų tekstų būta visai nedaug.

SARONIKOS ĮLANKA, gegužės 11 d.

     Šiandien mes visi — Odisėjai! Anksti rytą išvykom į marias pakeliaut narsiojo Ulyso mėlynais "takais”. Aišku, sirenų, kiklopų nesutiksim ir nereikės veržtis pro Skilę bei Charibdę. Nebent mūsų vyrai susipažins su kokia juodaplauke Nausikaja ant turistinio laivo denio...

     Nors odisėjiškų nuotykių nenuimtom, bet diena skaisti. Saronikos įlanka blyksi saulės veidrodėliais, o Pirėjaus uostas rąžosi plieniniais raumenim ir žiovauja ūkiančiais laivų signalais.

     Mūsų laivas vardu "Hermis”, bet toli gražu jam nuo dieviškojo grakštumo ir greičio! Sunkus, storas ir didelis, pastatytas sutalpint kuo daugiausiai turistų, jis man primena automobilių keltus Puget Sound vandenyse Vašingtono valstijoj.

     Susispietę prie bortų, žiūrim į nutolstančius Atėnus. Baltų namų dėžutėm ir stiklu blizgančiais hoteliais nusėti kalnai greit pranyksta gelsvam industrinės taršos debesy. Nestebėtina, kad Partenonas irsta: ne tik žmogaus plaučiai, bet ir meno paminklai kenčia nuo žmogiškų kiaulysčių.

     Kuo tolyn, tuo oras grynyn. Netrukus aplink mus tik vanduo, saulė ir vėjas. Pasiutęs vėjas: vėsus ir landus. Slepiantis nuo jo, gera proga pasibastyt po "Hermio” vidų.

     Valgykla, salonas, laiptinės ir perėjos pilnos kaleivių. Graikiškai kalbant nesigirdi. Iš visų pusių tik — vokiškai ir angliškai. O garsiakalbiai blerbia paaiškinimus net penkiom kalbom: angliškai, vokiškai, graikiškai, prancūziškai ir lenkiškai. Atrodo, čia keliauja didelė lenkų ekskursija.

AEGINA

     Iš mėlynės išnyra žalsvai pilkas kauburys. Artinamės prie Aeginos. Skubu viršun ant denio ir, vėjo plakama, žiūriu į vis didėjantį spalvotą atviruką. Taip. Atviruką iš patikimiausio kelionių biuro, nes Aeginos sala atrodo, kaip vienas iš kelionių įstaigas puošiančių egzotiškų "posterių” : žalia jūra, cukraus kaladėlėm išsibarstę namukai, kalnuota sala, raudoni, mėlyni žvejų laivai, baltos burės.. . Ir tiek šviesos, net akys raibsta!

     Šie metai, susitarus ALRK Kunigų Vienybei, JAV Lietuvių Bendruomenei, Lietuvos Vyčiams, ALK Moterų Sąjungai ir ALR Katalikų bei Ateitininkų Federacijoms ir entuziastingai pritariant vysk. Vincentui Brizgiui ir Lietuvių Katalikų Tarnybos vedėjui kun. Kazimierui Pugevičiui, yra paskelbti Lietuviškų Parapijų Metais. Tuo norima atkreipti visos — tikinčios ir netikinčios — lietuvių visuomenės ypatingą dėmesį į vieną iš lietuviškojo išeivijos gyvenimo židinių, kuris turėjo mums nepaprastos reikšmės praeityje ir kuris dalį šios reikšmės tebėra išlaikęs ir gali išlaikyti ir ateityje.

     Mes stengiamės ugdyti išeivijos lietuviškąją kultūrą, remti ir skatinti visas teigiamąsias mūsų tautos gyvenimo apraiškas. Lietuvių katalikų ar protestantų parapija daugelyje mūsų kolonijų yra pats pagrindinis ar bent labai svarbus gyvas organizmas, jis bent retkarčiais yra reikalingas atsinaujinimo ir sustiprinimo. Savaime suprantama, kad per vienerius metus pilnai ar net tik ir patenkinamai tai pasiekti ne tiktai nėra lengva, bet ir aplamai neįmanoma. Tačiau visiems lietuviams nuoširdžiai rūpinantis ir padedant, net ir per vienerius metus gali būti padaryta ne tiktai sėkminga pradžia, bet padėti ir tvirti pagrindai tolimesniam šio darbo tęsimui.

     Lietuviškų Parapijų Metų atsišaukime buvo numatytas centrinis iniciatyvos židinys metų darbams planuoti, derinti ir skatinti. Tuo vadovaujantis, Clevelande buvo sudarytas koordinacinis metų komitetas, kuris jau apsvarstė ir pradėjo vykdyti kai kuriuos svarbesniuosius darbus. Buvo paruoštas ir spaudai bei radijo programoms išsiutinėtas kreipimasis, kuris pakartoja šių metų siekinius, prašo kunigų ir pasauliečių paramos ir ragina sudaryti lietuviškų parapijų metų vykdymo komitetus atskirose vietovėse. Šis kreipimasis lietuvių bei anglų kalbomis buvo taip pat pasiųstas asmeniškai JAV lietuvių parapijų klebonams, vienuolijų vyresniesiems bei vyresniosioms ir organizacijų dvasios vadams.

 (Tėvų klaidosvaikų nuodėmė)

Vytautas Kasniūnas

     Vėlyvos nakties telefono birzgėjimai dažniausiai atneša nelauktas staigmenas. Andai viena moteris, skambindama vidurnaktyje, pasiklydo telefono numeriuose ir išpažino visą savo meilę, tikėdama, kad kalbasi su savo išrinktuoju. Aišku, ji buvo linksmos nuotaikos ir, nenorėdama, kad žmona išgirstų, prašė tik klausytis, ką ji sakė.

     Šį kartą skambino mano gero draugo buvusi pirmoji žmona Angelė. Vyras esą po baliaus nuvirto "nuo koto”, ir ji dabar be baimės galinti su manimi pasikalbėti. Tratėjo dvi su puse valandos. Pažadintas iš gilaus miego, aš nesusigaudžiau, jog tai buvo išpirktinis skambinimas. Vėliau kalbėdama ji pasakojo, lyg kad atsiusianti čekį. Mat bijojo, kad vyras nesusektų telefono sąskaitoje, su kuo taip ilgai kalbėjo ir išleido vienuolika dolerių. Ji ruošiasi su vyru skirtis. Jis apie tai nieko nežinąs.

     Kai baigiant pokalbį pasakiau, kad kada nors ir su jos vyru norėčiau pasikalbėti, ji ir gražiuoju, ir piktuoju prašė, kad jam neskambinčiau. Negelbėjo ir mano pasižadėjimai, kad mudviejų pasikalbėjimo paslapčių neišduosiu. Tvirtinau, kad man pasakyti žodžiai — taip kaip įdėti pinigai į kiniečių banką: jie nepražūva, bet jų ir atgal niekad negausi. Ir kai aš prisispyręs tikinau ją, kad aš vis tiek norėčiau su juo pasikalbėti, ji papildomai paleido visą tiradą niekinančių žodžių apie savo vyrą. Tie žodžiai mane dar labiau pakurstė su juo pasikalbėti. Aš ją gerai pažinojau. Pirmasis jos vyras man apie ją daug pasakojo.

     Po aštresnių žodžių mudu vėl tęsėme jau švelnesnį pokalbį. Ji mane vadino nepataisomu užsispyrėliu, koks aš, girdi, esąs nuo jaunystės dienų. Aš jai tuos žodžius grąžinau.

     Po to mūsų pasikalbėjimas nukrypo kita tema. Kalbėjome apie jos dukterį Kristiną, mano draugo ir buvusio kaimyno krikšto dukrą, kuri netrukus atvažiuosianti į Čikagą ir norinti su manimi susitikti. Ji turinti atvežti du paveikslus: vieną jos, išsiuvinėtą tinklą, kitą dukters — aliejinį. Aš turėjau būti Kristinos krikšto tėvas, bet tuo metu dėl susidariusių darbo sąlygų negalėjau pas juos nuvykti.

Klemensas Jura

VALANDĖLĖ

besugrįš valandėlė žavinga
Po tiek daugelio, daugelio metų!
Kai mamytė niūniavo prie lingės,
Kada suposi dienos verpetais. . .

Graudžiai gaila jaunatviško ryžto,
Neišskleistų erelio sparnų. . .
Nusirito su vėjais
negrįžta
Net ir aidas dainuotų dainų.

Kur jaunystės draugai? Dar atmenu—•
 Kvapiu žiedu norėjom žydėti. . .
Lyg Sizifas, sunkiausiąjį akmenį
iš paleidau pakalnėn riedėti.

Nėra Petro, Kęstučio, Pranciškaus. . .
Likau stuobriu senu
pamary;
O kadaise
prie ošiančio miško,
Valandėlė buvai nemari!

Nesugrįši, žinau, valandėle,
Nė jaunystės draugai
jus menu. . .
Ją likimas sumynė, kaip gėlę,
Kaip tuos tūkstančius mano dienų!

Dabarlaiką kremtu, lyg pipirą. . .
O jis
dulkėm nukloja dienas.
Ir galva, tartum varpa nusvyra. . .
Nesugrįš valandėlė ana.

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

SENŲJŲ KNYGŲ RINKINIAI

      Lietuvos respublikos bibliotekų saugykloje yra sukaupta didžiuliai praėjusių amžių knygų ištekliai. Vien 15-18 a. spaudinių yra per du tūkstančius tomų. Daugelis jų — nepaprastos vertės mūsų kultūrai ir mokslui kūriniai. Vilniaus universiteto darbuotojai yra surinkę didžiausią pasaulyje senųjų knygų rinkinį, kaip M. Mažvydo ir M. Daukšos katekizmai, 15-17 a. kartografijos rinkinys su pirmaisiais spausdintais žymių praeities kartografų Ptolemėjaus ir Ortelijaus, Merkatorijaus ir Blaujo atlasais.

      Pirmųjų spausdintų knygų 15 a. — inkunabulų — universitete yra 310, tai 68 procentai visų respublikos bibliotekų turimų inkunabulų. Vilniaus universitete esančiais senųjų rusiškų knygų leidiniais galėtų pasididžiuoti kiekviena Tarybų Sąjungos mokslinė biblioteka. Siame rinkinyje yra Vilniaus spaudos pradininko, didžiojo gudų humanisto ir švietėjo Pranciškaus Skorinos "Apaštalas”, didžiųjų Maskvos spaudos pradininkų Ivanovo Fiodorovo ir Petro Mistišlaveco kūriniai. Rusų brolijos spaustuvėje Vievyje 1619 m. išspausdinta žymaus mokslininko, Vilniaus akademijos auklėtinio Meletijaus Smotrickio "Slavų gramatika”. 1627 m. Kijeve Lauros spaustuvėje išspausdintas didžiojo Ukrainos filologo Pamvos Beryndos "Slavų-rusų aiškinamasis žodynas”. Šias knygas surinko daugelis lietuvių bibliotekininkų kartų. Į senojo Vilniaus universiteto biblioteką po II pasaulinio karo buvo parvežta 15 tūkstančių tomų knygų. Tai labai didelis įvykis.

      Visų šių Lietuvos respublikos senųjų knygų rinkiniai buvo nesupirkti, o kaupėsi natūraliai per daugelį šimtmečių, tenkindami krašto visuomenės kultūrinius poreikius. Todėl šios knygos yra susijusios su Lietuvos istorija. Jos buvo skaitomos, studijuojamos ir naudojamos naujoms mokslo ir literatūros vertybėms kurti. Šių senųjų knygų rinkiniai nėra paprasti bibliofiliškų unikumų rinkiniai, bet Lietuvos praeities minties plėtotės, istorijos, gimtosios kalbos ir literatūros raidos tyrinėjimų šaltiniai.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

ATSAKYMAI Į KLAUSYMUS

      Vienas skaitytojas klausia, koks yra skirtumas tarp šių žodžių:

      1. ačiū ir dėkui, 2. vartoti ir naudoti, 3. ar (Ai ir griežti, 4. žaisti ir lošti.

      1.    Ačiū ir dėkui yra sinonimai. Juos abu vartojame ta pačia prasme — kam nors padėkodami, atsidėkodami. Kai kas prikiša, kad šie žodžiai yra skoliniai iš gudų kalbos. Šiuo klausimu yra rašęs V. Urbutis savo straipsnyje "Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai” (Baltistica, V/i/, p. 49). Jisai sako, kad dėkui yra atkeliavęs iš gudų, bet ačiū gudai galėjo pasiskolinti iš lietuvių.

      Čia norime dar pastebėti, kad, norint išreikšti didelę padėką, nebūtų gera sakyti: didelis ačiū, didelis dėkui. Tokios šių žodžių konstrukcijos yra vertiniai iš rusų kalbos. Kai jaučiamės nepaprastai dėkingi, tą savo dėkingumą galime išreikšti, kartodami prieveiksmį labai: labai labai ačiū! labai labai dėkui!

      Dabar daugelis mūsų yra labai įpratę sakyti: ačiū labai, dėkui labai, dėkoju labai. Manome, kad tokia žodžių tvarka yra atsiradusi dėl svetimų kalbų įtakos, pvz.: anglų thank you very tnuch, vokiečių danke schoen, prancūzų mercy beaucoup ir t.t. Lietuvis, nepaveiktas svetimų kalbų, atrodo, pasakytų: labai ačiū, labai dėkui, labai dėkoju. . .

      2.    Vartoti ir naudoti taip pat yra sinonimai, bet jų reikšmė kartais trupučiuką skiriasi. Mūsų kalboje žodis vartoti yra daug dažnesnis negu naudoti. Pavyzdžiui, vartoti ir naudoti galima maistą, pinigus, kurą ir pan. Abu žodžiai reiškia tam tikrą žmogaus poreikių tenkinimą. Tačiau kai veiksmo objektas yra susijęs su tam tikra kultūrine-dvasine veikla, vartojamas tik pirmasis žodis, pvz.: Šitas žodis yra pavartotas (ne panaudotas) ne ta prasme. Kanadoje yra vartojamos (ne naudojamos) dvi kalbos. Savo raštuose autorius vartoja (ne naudoja) daug stilistinių puošmenų.

ATSAKYMAS BESISKUNDŽIANČIAM KUNIGUI

     Šių metų kovo mėn. ’’Laiškuose lietuviams” buvo išspausdintas vieno kunigo straipsnis “Noriu tau pasiskųsti”. Norėčiau čia į tą straipsnį atsakyti.

     Nežinau, kas tas nepasirašęs kunigas yra: jaunas ar senas, vikaras ar klebonas, bet savo straipsniu jis mane sujaudino. Mano pirmoji mintis buvo: “Koks čia pamaldus daržovių garnyras?” Bet nusiraminęs ir pagalvojęs, nusprendžiau parašyti draugišką atsakymą, net jeigu jis truputį ir aštrus pasirodytų.

     Tas kunigas savo straipsnį pradeda taip: “Aš neturiu nė vieno žmogaus, prie kurio širdies prisiglaudęs galėčiau išsiverkti, išsikalbėti ir pasijusti suprastas”. Jis prideda, kad dėl to nesiskundžia.

     Tai kyla klausimas, dėl ko apie tai kalba? Ar skaitytojas turėtų suprasti, kad visi kiti žmonės tai turi, tik jis neturi? Skaitydamas tuos žodžius, negalėjau tikėti, kad jie ateina iš žmogaus, “nardančio” žmonių tarpe — iš kunigo. Kiekvienas sielų ganytojas, kuris su žmonėmis dirba, kuris rimtai žmonių problemomis užsiima ir atidžiai bando išklausyti, ką jie jam nori pasakyti, žino, kad yra nepaprastai daug žmonių šiame pasaulyje, kurie neturi tokio žmogaus, prie kurio galėtų “prisiglausti, išsiverkti, išsikalbėti ir pasijusti suprastu” — net ir šeimoje, ir vedusiųjų tarpe.

     Toliau straipsnyje anas kunigas skundžiasi: “Niekam nerūpi, ar aš linksmas, ar nuliūdęs, ar kenčiu, ar džiaugiuosi, ar sergu, ar verkiu, nes aš neturiu širdies, kuriai galėčiau sakyti: ‘Tu mano, aš tavo amžinai’ ”. Jam būtų patartina aplankyti, pavyzdžiui, senelių namus, ligoninę, kalėjimą, užeiti į traukinio stotį, į laukiamąjį, kur “bomai” susirinkę šildosi, arba pastovėti su jais prie baro ir drauge alaus išgerti; arba nueiti į kuriuos nors socialinius ar valstybinius nakvynės namus pažiūrėti, koks ten vaizdas; arba nueiti į našlaičių prieglaudą arba į namus pabėgusioms mergaitėms, arba į centrą, kur narkomanai gydosi, į sanatoriją. Pagaliau jis galėtų nueiti į kokią nors aludę arba į naktinį klubą. Jis greitai pastebės nesąs vienas tokio likimo žmogus.

• William J. Murray, sūnus ateistės Madalyn Murray O’Hair, kuri išreikalavo, kad mokyklose nebūtų kalbama malda, dabar pirmą gegužės savaitgalį įteikė prezidentui Reagan prašymą su milijonu parašų, kad būtų malda vėl grąžinta į mokyklas. Dabar tas jos sūnus keliauja po JAV ir bažnytinėms grupėms kalba apie savo atsivertimą į religiją. Jis pasakojasi, kaip buvo paveiktas, matydamas moralinį Amerikos menkėjimą. Į jo rankas 1979 m. pateko Šv. Raštas, jis buvo labai paveiktas ir dabar jis meldžiasi kasdien, prašydamas Dievą savo motinos atsivertimo. Laike ateistų konvencijos, kurioje pirmininkavo jo motina, jis su draugais išspausdino “Washington Post” laikrašty atsišaukimą, kuriame pasakė savo motinai ir jos bendrininkams, kad “Dievas yra, Jis jus myli ir nori jums suteikti amžiną gyvenimą”. Ateiste motina, supykusi, kad sūnus atsimetė nuo bedievybės, dabar su juo nešneka. Sūnus W. Murray dabar skelbia, kad JAV jaunimas šiuo metu maldos ir religijos yra labiau reikalingas, negu bet kada. Jis skelbia, kad augančios savižudybės jaunimo tarpe rodo, jog jiems reikalinga religijos parama. Jis nori, kad vaikai priimtų tas gyvenimo vertybes, kurias skelbia tikėjimas.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Petras Stravinskas. ATSIMINIMAI IR PASAULĖŽVALGA. Antroji knyga iš serijos “Raštai ir Credo”. Išleido P. Stravinsko raštams leisti komitetas, 6437 S. Washtenaw Ave., Chicago, IL 6C629. 216 psl., kaina 6 dol. Knygoje yra įdomių atsiminimų iš Lietuvos, o taip pat pasaulėžvalginių straipsnių, jau anksčiau buvusių išeivijos lietuvių periodinėje spaudoje.

ĮŽIEBTA KIBIRKŠTIS. Kristijono Donelaičio aukštesniosios lituanistinės mokyklos moksleivių metraštis, 1931 - 1982 mokslo metai. Redagavo ir spaudai paruošė Regina Kučienė. Viršelis Jono Maleiškos. Nuotraukos Jono ir Arūno Tamulaičių. Piešiniai Vitos Kriščiūnaitės ir Rimos Stroputės. Spaudė Mykolo Morkūno spaustuvė. Didelis formatas, 160 psl., daug iliustracijų.

Algirdas Gustaitis. ALGIS TRAKYS ir TAKSIUKAS ŠLEIVYS. III dalis. ŽUVININKAI. Išleido JAV LB Švietimo taryba 1981 m. Čikagoje. Finansavo autorius ir Švietimo taryba. Dailininkė Jina Leškienė, Didelis formatas, 32 psl., spalvotos iliustracijos, kaina 2 dol. Knygelė tinka pradžios mokyklos vidurinių skyrių mokiniams. Galima užsisakyti šiuo adresu: A. Kareiva, 6559 S. Richmond Ave., Chicago, IL 60629.

ŠVENTO PRANCIŠKAUS GIMIMO JUBILIEJUI. Paruošė Viktoras Gidžiūnas, O.F.M. Išleido Tėvai Pranciškonai 800 metų nuo šv. Pranciškaus gimimo sukakčiai paminėti. 32 psl.

LITUANUS. Vol. 28, No. 2. Šį numerį redagavo Antanas Klimas. Adresas: Lituanus, 6621 S. Troy, Chicago, IL 60629.

DABARTINĖ LIETUVIŲ KALBOS RAŠYBA. Redagavo Juozas Vaišnys, S.J. Medžiagą apie rašybą ir skyrybą paruošė J. Vaišnys, S.J., apie svetimųjų tikrinių vardų rašymą — prof. dr. Antanas Klimas. Išleido JAV LB Kultūros taryba 1982 m. Mecenatas — Lietuvių Fondas. 56 psl., kaina 3 dol. Tai seniai lauktas leidinėlis, kuriame paaiškinama, kokie rašybos pakeitimai dabar įvesti ir patvirtinti Lietuvoje, Taip pat pridėta ir kai kurių kitų rašybos klausimų, kai kuriems dažniau keliančių abejonių. Paskutiniame Mokslo ir kūrybos simpoziume Lituanistikos Instituto taryba šią rašybą patvirtino ir prašo, kad nuo šiol jos laikytųsi mūsų spauda ir mokyklos. Knygelė gaunama pas platintojus.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” RĖMĖJAMS

100 dol. aukojo P. Strumskienė.

50 dol. aukojo E. Jonušienė.

Po 30 dol. aukojo: S. Jurskytė, D. Valantinaitė.