Spausdinti

ATSAKYMAS BESISKUNDŽIANČIAM KUNIGUI

     Šių metų kovo mėn. ’’Laiškuose lietuviams” buvo išspausdintas vieno kunigo straipsnis “Noriu tau pasiskųsti”. Norėčiau čia į tą straipsnį atsakyti.

     Nežinau, kas tas nepasirašęs kunigas yra: jaunas ar senas, vikaras ar klebonas, bet savo straipsniu jis mane sujaudino. Mano pirmoji mintis buvo: “Koks čia pamaldus daržovių garnyras?” Bet nusiraminęs ir pagalvojęs, nusprendžiau parašyti draugišką atsakymą, net jeigu jis truputį ir aštrus pasirodytų.

     Tas kunigas savo straipsnį pradeda taip: “Aš neturiu nė vieno žmogaus, prie kurio širdies prisiglaudęs galėčiau išsiverkti, išsikalbėti ir pasijusti suprastas”. Jis prideda, kad dėl to nesiskundžia.

     Tai kyla klausimas, dėl ko apie tai kalba? Ar skaitytojas turėtų suprasti, kad visi kiti žmonės tai turi, tik jis neturi? Skaitydamas tuos žodžius, negalėjau tikėti, kad jie ateina iš žmogaus, “nardančio” žmonių tarpe — iš kunigo. Kiekvienas sielų ganytojas, kuris su žmonėmis dirba, kuris rimtai žmonių problemomis užsiima ir atidžiai bando išklausyti, ką jie jam nori pasakyti, žino, kad yra nepaprastai daug žmonių šiame pasaulyje, kurie neturi tokio žmogaus, prie kurio galėtų “prisiglausti, išsiverkti, išsikalbėti ir pasijusti suprastu” — net ir šeimoje, ir vedusiųjų tarpe.

     Toliau straipsnyje anas kunigas skundžiasi: “Niekam nerūpi, ar aš linksmas, ar nuliūdęs, ar kenčiu, ar džiaugiuosi, ar sergu, ar verkiu, nes aš neturiu širdies, kuriai galėčiau sakyti: ‘Tu mano, aš tavo amžinai’ ”. Jam būtų patartina aplankyti, pavyzdžiui, senelių namus, ligoninę, kalėjimą, užeiti į traukinio stotį, į laukiamąjį, kur “bomai” susirinkę šildosi, arba pastovėti su jais prie baro ir drauge alaus išgerti; arba nueiti į kuriuos nors socialinius ar valstybinius nakvynės namus pažiūrėti, koks ten vaizdas; arba nueiti į našlaičių prieglaudą arba į namus pabėgusioms mergaitėms, arba į centrą, kur narkomanai gydosi, į sanatoriją. Pagaliau jis galėtų nueiti į kokią nors aludę arba į naktinį klubą. Jis greitai pastebės nesąs vienas tokio likimo žmogus.

     Kunigas rašo: “Neturiu žmogaus, kurs mane suprastų, nes esu ne toks, kaip visi”. O koks žmogus yra “kaip visi”? Ką reiškia “kaip visi”? Kaip matėme, jis turi nemažai panašumo gal ne su visais, bent su kai kuriais, kurie turbūt ir sudaro daugumą.

     Kunigas keletą kartų mini, jog pagrindinė jo problema yra ta, kad žmonės jo neapkenčia. Jis negali suprasti kodėl. Jis aprašo visa tai, ko jis jiems nepadarė: jų neapgavo, nenuskriaudė, jiems nesakė netiesos, nesiurbė jų kraujo, ašarų ar turto, jų laimės nesugriovė, nepalankaus žodžio nepasakė. Man asmeniškai būtų buvę įdomiau išgirsti ne tai, ko jiems nepadarė, bet ką padarė. Jeigu neapgavo, tai ką sąžiningai atliko? Jeigu nenuskriaudė, tai kuo apdovanojo? Jeigu nėra sakęs netiesos, tai kokią tiesą jiems skelbė? Jeigu nesiurbė, kuo pripildė? Jeigu laimės negriovė, kaip ją kūrė? Jeigu nepalankaus žodžio netarė, koks buvo tas gerasis žodis? Žinau, jis jiems užtikrina amžiną begalinę laimę, bet turėtų suprasti, kad toks atsakymas mažai ką patenkina šiais laikais. Nemažai kam tokie žodžiai yra labiau papiktinimas! Jis turėtų suprasti, kad gyvename laikais, kai tikėjimas nėra savaime suprantamas dalykas. Žmogus nebepraryja kiekvieno posakio, kuris nukrenta iš dangaus. Kunigas turėtų suprasti, kad taip kalbėdamas jis daugeliui šauna pro šalį. Jie nepajėgia rimtai tikėti tuo, ką jis sako. Kunigas, skelbdamas Evangeliją ir pranašaudamas tiesą, neturėtų tikėtis, kad visi žmonės jo skelbiamą tiesą tuojau pripažins ir dėl tos tiesos jį gerbs bei mylės. O kas įvyko su pranašais? Ne, jeigu jis nori jų meilę ir pagarbą laimėti, jis turi pats ją užsitarnauti, pas kekvieną žmogų atskirai. Bet to siekiant, nepadeda jokie žodžiai, posakiai ar argumentai.

     Kai tas kunigas rašo: “Nepatogu girtis, bet šį sykį netylėsiu! Ar aš ne aukos žmogus?”, manau, kad ir čia jis klysta. Apie savo auką jis neturėtų kalbėti. Ar mes, tikintieji, jos esame iš jo reikalavę? Ar jis savo kelio nėra pats laisvai pasirinkęs? Toliau savo auką jis taip pavaizduoja: “Gyvenimas viliojo švelniausiais garsais ir spalvomis. Pasaulis siūlė visus savo patogumus ir malonumus. Pražystančios jaunystės kraujas, energija, viltys ir meilė žadėjo laimės kalnus. Visa tai atiduota, sudėta ant altoriaus, kad galėčiau gyventi ne sau, o kiekvienam mano pagalbos reikalingam žmogui”.

     Kai žmogus apie savo auką kalba, man vis kyla klausimas: kaip jis aukojasi — protu ar širdimi? Auka arba savęs atsižadėjimas, kuris nekyla iš meilės, bet remiasi protu (reiškia, kada manau, kad man taip reikia daryti, arba kiti iš manęs to reikalauja), sunkiai ištveria ir paprastai su laiku subyra. Dažnai žmogus, jau nebepajėgdamas pakeisti savo padėties, tampa savo aukos auka, o ne toji auka, kuri aukojasi. Pasidaro suskilęs, sunaikintas, apkartęs. Žmogus, kuris nori aukos ir atsižadėjimo gyvenimą tvarkyti pagal savo proto apskaičiavimus, sunkiai išsilaikys.

     Tiktai tas, kuris aukojasi iš meilės, patenkintas ištveria. O čia ir galima matyti visą aukos grožį. Kas iš meilės aukojasi, nemato savo aukos, bet ją pergyvena daugiau kaip dovaną ar palaimą. Tikras asketas nemato savo asketizmo. Jauna motina, kuri visą dieną skalbia, vyrui kelnes lygina, valgį gamina, vaikus maitina, kambarius valo, naktimis nemiega, nepasakos kitiems, kaip ji aukojasi, kokia didelė auka yra jos gyvenimas, nors iš tikrųjų taip yra. Ar ir jos negalėjo vilioti švelniausi gyvenimo garsai ir spalvos? Ar ir ji nebūtų galėjusi studijuoti meną, daryti karjerą, keliauti aplink pasaulį, leisti kitiems jai tarnauti? O dabar pririšta prie namų. O jos vyras? Ar ir jam vienu metu viltys ir meilė nežadėjo laimės kalnų? O dabar naktimis pila prakaitą fabrike. . .

     Motina nepasakos, kad jos gyvenimas yra auka, nes ji viską daro iš didelės meilės savo šeimai. Ji nelaikys visa to auka, bet bus laiminga, kad savo mylimuosius aplink save turi ir jiems gali patarnauti. O vyras, grįžęs rytą namo pavargęs iš darbo, neaiškins žmonai ir vaikams, kaip visą naktį dėl jų aukojosi, bet džiaugsis, matydamas, kad jo darbo pelnas jam leidžia vaikus gražiai aprengti, maisto ant stalo padėti. Tie mažyliai, kuriems jis aukojasi, visai nesupranta, kas darosi, bet jis gali tik šypsotis apie tai pagalvojęs.

     Ir taip, man regis, turėtų būti su kunigu. Pasiaukojusiam iš meilės Dievui ir savo artimui, pasidaro visiškai nesvarbu, ką jis už savęs paliko, stodamas į seminariją. Jis savęs neklausia, “ką aš esu paaukojęs”, bet su šv. Ignacu Lojolą taria: “Ką aš esu dėl Kristaus padaręs, ką dėl Kristaus darau, ką dėl Kristaus darysiu?” Jis nežvelgia atgal į tai, ko atsižadėjo, bet meta žvilgsnį pirmyn. Kristus yra pasakęs: “Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei” (Lk 9,62).

     Antra vertus, jeigu kunigas aukojasi tik todėl, kad jis mano, jog Dievas iš jo to reikalauja arba nori, tai reiškia, kad jis tik protu aukojasi, o ne širdimi. Tai yra pavojus, kad su laiku jis gali tapti tokiu žmogumi, kuris tik kalba apie savo kančią, darydamas gyvenimą ne tik sau, bet ir kitiems nemalonų.

     Tikiu, kad anam kunigui nelengva. Nenoriu jo pajuokti ar kritikuoti. Jis vertas pagyrimo, kad išdrįso atvirai parašyti, kaip jis savo padėtį pergyvena. Skaitytojams turbūt taip pat įdomu truputį patirti apie žmogiškąją kunigo pusę. Bet autoriaus savęs gailesčio tonas vertė mane atsakyti, nes, mano nuomone, savęs gailestis tam kunigui nepadės.

     Žinau, kad dar neatsakiau į pagrindinį jo klausimą: kodėl, nepaisant visų jo pastangų, žmonės jo neapkenčia? Atkreipdamas dėmesį į straipsnio toną, norėčiau su visu nuolankumu ir pagarba pasakyti savo įspūdį, kad ne kiti jo neapkenčia, bet veikiau jis pats savęs neapkenčia. Su tokiu nusistatymu ir kiti žmonės gali atrodyti labai nesimpatingi, kaip perrūgę agurkai. Tas kunigas turėtų stengtis pakeisti savo nusistatymą, save priimti tokį, koks jis yra, su visomis savo silpnybėmis, ir nekreipti tiek daug dėmesio į tai, ką, jo nuomone, kiti apie jį galvoja. Svarbu, kad jis liautųsi savęs neapkęsti, nes jeigu vaikščios nuleista galva ir nuliūdęs, kaip žemę pardavęs, kaip tada kiti žmonės supras, kad jis juos myli, jiems aukojasi ir yra pasirengęs dieną naktį jiems tarnauti? Jie greičiau manys, kad “tas vargšas jau ir taip apsunkintas”, tad, nenorėdami jo visiškai palaužti, labiau jo vengs, negu prie jo artinsis. Kol tas kunigas į save žiūrės kaip į vargšą nuskriaustąjį, paaukotą avinėlį, tol liks atstumas tarp jo ir kitų žmonių. Tada nebus ko stebėtis, jeigu “vieni neapkenčia, kiti bijo, treti nedrįsta, o net ir geriausieji bičiuliai varžosi”. Aš to kunigo visai nepažįstu ir niekuomet nesu matęs, bet, kai perskaičiau jo straipsnį, man pasidarė nesmagu.

     Kunigas klausia: “Ar nėra tų žmonių dvasios ligos ženklas, kai jie neapkenčia manęs, menkučio žmogelio, bebandančio nors silpnai atspindėti jiems amžinąją Šviesą, Tiesą ir Gėrį?” Veikiau būtų galima pasakyti, kad tai jo dvasios ligos ženklas, kai jis tą gerąją naujieną, išganymą, išlaisvinimą, kaip ir pats sako, silpnai atspindi. Jeigu tie dalykai tikrai jo gyvenime atsispindėtų, tai žmonės labiau jį mylėtų negu neapkęstų, mažiau bijotų, daugiau juo pasitikėtų, jo nesivaržytų, norėdami save išreikšti, rimčiau klausytų, jo pagalbos prašytų, jo šešėlyje dvasiškai pasistiprintų, o jaunuoliai tartų: “Ir mes norime būti kunigai! ”

     Galop patarčiau tam kunigui neieškoti klaidų kituose, labiau pasinaudoti savo sunkumais kaip paskata atidžiau pažvelgti į save ir atsinaujinti. Jis galėtų Dievui dėkoti už tokią progą ir savo maldoje sakyti ne “atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro”, o “atleisk man, Viešpatie, nes aš nežinau, ką darau”.    Andrius Valevičius, S.J.