Spausdinti

JONAS MIŠKINIS

     Senovėje lietuvių kalba buvo vartojama ne tik namie ir privačiame gyvenime, bet ir viešajame valstybės gyvenime. Tačiau valstybės gyvenime ji nebuvo rašto, o tik šnekamoji kalba. Mat, pradžioje, kuriantis Lietuvos valstybei, vidaus gyvenime buvo galima apsieiti ir be raštų. Tik vėliau lietuvių kalba buvo sprendžiami valstybės reikalai. Pasak kronikų, lietuvių kalba buvo vartojama netgi diplomatiniuose pasitarimuose su kitų valstybių atstovais. Pavyzdžiui, Gdansko pasiuntinių ataskaitoje apie 1492 m. Vilniuje vykusias derybas su didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru ir jo didikais kronikoj rašoma, kad buvę daug tartasi lenkiškai, lietuviškai ir rusiškai.

     Su valdžios potvarkiais, paskelbtais kanceliarine slavų kalba, lietuvių bajorai anuomet turėjo būti supažindinami lietuviškai. Teismo procesai etnografinėje Lietuvoje vyko lietuvių kalba, nes jokiame ano meto dokumente nėra nė mažiausios užuominos, kad prie kurio nors teismo ar srities valdytojo įstaigos būtų buvęs vertėjas. Tačiau Rytų Prūsijoje buvo ne lietuvių, o vokiečių vertėjai. Liaudis tada Lietuvoje kitų kalbų nemokėjo. Taigi teisėjai ir raštininkai buvo lietuviai arba suprato lietuviškai, tik pagal įsigalėjusią tvarką protokolus rašė kanceliarine kalba, o vėliau lenkiškai. Kartais atskiros teismų priesaikos būdavo įrašomos ir lietuviškai.

     Po 1387 m. krikšto atsirado šiek tiek religinių tekstų ir lietuvių kalba. Juk tikintiesiems be poterių, maldų ir giesmių nebuvo galima išsiversti. Žmonės negalėjo visko išlaikyti atmintyje be jokių užrašų. Mokytų lietuvių, galėjusių anuomet parengti lietuviškų tekstų, buvo nemaža. Vėliau pasirodžiusiose lietuviškose knygose, ypač M. Mažvydo katekizme, yra poterių ir šiaip jau įvairių maldų, tradicijos keliu perduotų iš senesnių laikų. Tačiau iki XV šimtmečio pabaigos lietuviškų religinių tekstų gausiai būti negalėjo. Juk ir Lenkijoje, kur krikščionybė buvo priimta gerokai anksčiau, viduramžiais lenkiškų tekstų būta visai nedaug.

     Kronikose rašoma, kad XV amžiaus pabaigoje ir XVI a. pirmoje pusėje lietuvių šnekamoji kalba buvo dar plačiai vartojama ir didikų, ir eilinių bajorų, Vilniaus bei kitų miestų gyventojų. Pavyzdžiui, lenkiškoje aplinkoje išaugintą Jogailos sūnų Kazimierą, kuris dar mažametis buvo parsikviestas iš Krokuvos į Vilnių ir čia iškilmingai paskelbtas kunigaikščiu (viešpatavo 1440 -1492), Lietuvos didikai specialiai mokė lietuvių kalbos ir papročių. O didikų bažnytiniams poreikiams tenkinti pranciškonų vienuolynas Vilniuje laikė lietuviškai mokančius pamokslininkus ir išpažinčių klausytojus. Iš vidutiniųjų bajorų kilęs A. Kulvietis profesoriavęs Karaliaučiaus universitete, mirdamas 1545 m. Lietuvoje, prašė susirinkusių savo artimųjų, kad giedotų lietuviškai giesmes, kurias pats į lietuvių kalbą buvo išvertęs. Taigi diduomenė nei savo kalba, nei kultūra dar nebuvo nutolusi nuo lietuvių liaudies.

     Apie XVI a. pradžią prie valstybės vairo šalia didikų vis labiau ėmė veržtis bajorai. Jie kėlė viešumon ir savąją šnekamąją kalbą. Steigiant naujas bažnyčias ir gerinant senųjų bažnyčių aprūpinimą, bajorai reikalavo, kad klebonai lenkai laikytų lietuviškai mokančius vikarus. Šis reikalavimas buvo net įrašytas ir į 1528 m. Vilniaus vyskupijos statutą. Žygimanto Senojo 1511 m. įsakyme Semeliškių klebonui liepiama skaityti Evangelijas ne tik lenkiškai, bet ir lietuviškai. Juk net ir mokyklose, steigiamose prie parapijų bažnyčių, 1528 m. statutu buvo įsakyta mokyti lietuvių ir lenkų kalbomis.

     Visa tai rodo, kad XVI a. pirmoje pusėje lietuvių kalba etnografinėje Lietuvoje dar buvo vartojama visų sluoksnių gyventojų. Be to, ji vartota ne tik namų reikalui, bet taip pat valdžios įstaigose, bažnyčiose, mokyklose ir kitur. Apie tai kalba istorinės kronikos.