P. SALANTAS
Esu gimęs kaime, ūkininko šeimoje. Mano tėvų šeima buvo katalikiška. Kiekvieną sekmadienį važiuodavo ar eidavo šv. Mišių. Tačiau einant mokslus, jau nuo 12 metų amžiaus teko gyventi ne šeimoje, bet svetur. Tik vasaros, Kalėdų ir Velykų atostogų metu gyvendavau tarp savųjų. Užtat kunigo įtakai reikštis mano gyvenime buvo daug vietos.
Pirmas atmintyje geriau išlikęs įspūdis yra iš mano pirmosios Komunijos dienų. Kunigas labai gražiai laikė šv. Mišias. Pranciškonas tėvas Jeronimas Pečkaitis pasakė pamokslą, pilną švelnios meilės Kristui, skatinantį ir mus taip mylėti V. Jėzų. Veikė ir jo kilni, maloni kunigiška asmenybė. Mirė jis jaunas, žmonių šventu laikomas. Daug tikinčiųjų lankydavo jo kapą ir apdėdavo jį gyvų gėlių puokštėmis.
Geri įspūdžiai liko ir iš progimnazijos laikų. Jos direktorius ir kapelionas kun. Petras Rukšys sakydavo neilgus pamokslus, pasižyminčius moksliškumu ir gyva tikėjimo dvasia.
Išsikėlus mokytis į tolimą miestą, mano tikėjimas kažkaip pasidarė šaltokas, nebepatrauklus. Galbūt dėl to, kad mokslo draugai, su kuriais gyvenau bute, mažai praktikavo savo tikėjimą. Jie buvo vyresni už mane, mėgo pasilinksminti, ūžti. Teko prisiklausyti priekaištų Katalikų Bažnyčiai ir kunigams dėl neskaistumo, veidmainiavimo, gobšumo... Tikėjimą tik tik prilaikė gana geros tikybos pamokos ir mokinių Mišios su neblogais pamokslais.
Tada turėjau persikelti gyventi į kitą butą. Taip arčiau susipažinau su kitais moksleiviais. Jie patraukė mane į ateitininkus. Dalyvavau jų susirinkimuose, susipažinau arčiau su kunigais. Įdomios buvo jų konferencijėlės ir prakalbos.
Gavėnios metu kapelionas kun. Tadas Budraitis organizuodavo sekmadienių pavakariais "Graudžius verksmus”. Didelė bažnyčia pilna miestiečių, inteligentų, mokinių.
Stiprūs, įspūdingi paties kun. Budraičio ar kitų pamokslai apie Kristaus kančią, apie nuodėmę ar mirtį; jam diriguojant, galingai jautriai giedamos giesmės—visa tai vėl sustiprino mano tikėjimą.
Jį labai gaivino ėjimas į kapucinų vedamą Liurdo koplyčią gegužinių pamaldų. Taip pat padėjo įvairūs pamokymai per išpažintis.
Iš vieno ateitininko, kapucinų gimnazijos mokytojo, gauta pasiskaityti kun. Mešlerio knyga "Dieviškasis Išganytojas”, pradėtas skaityti moksleivių ateitininkų žurnalas "Ateitis” ir dalyvavimas slaptuose ateitininkų susirinkimuose su kunigo prakalba ar be jos, tačiau visada jo kunigiškoje, tėviškoje globoje nušvietė man katalikiškąjį tikėjimą esantį gyvą ir veiklų; keliantį ir jungiantį žmones į vieną didžiulę, mielą, brolišką Dievo vaikų šeimą.
Tas tikinčiųjų bendruomenės — Katal. bažnyčios supratimas, kaip didelės brolių sesių šeimos, liko man visam gyvenimui. Jis kėlė, ramino, džiugino ir davė progų asmeniškai reikštis, besibaldant po įvairias pasaulio šalis, gyvenant tarp įvairių tautų žmonių, būnant pabėgėliuose Vokietijoje, dirbant kituose kraštuose. Tą pilną katalikiškąjį tikėjimą man vis rodė ir moksleivių rekolekcijos, dažniausiai tėvų jėzuitų vedamos.
Vėliau teko man pačiam pažinti ir dar labiau iš kitų prisiklausyti įvairių blogų dalykų apie kunigus; apie jų intymų bendravimą su davatkomis, mergaitėmis ir poniomis; apie klebonų didelį pasinešimą į turtą ir pan. Kartais tai buvo anekdotai, kartais įdomios pasiklausyti kalbos, o kartais užmetimai, priekaištai kunigams, Katalikų Bažnyčiai ir kunigams, pvz., kad tikėjimas esąs kunigų išsigalvotas ir palaikomas, kaip puiki priemonė žmonėms mulkinti, liaudį laikyti savo rankoje ir pinigų iš jos išgauti.
Tačiau jau pažintų pasauliečių ir vienuolių kunigų gyvenimas man kalbėjo: dauguma kunigų nėra tokie; daug kunigų gaunamus pinigus sunaudoja įsigyti geroms knygoms, šelpti neturtinguosius, pagelbėti kitiems, leisti į mokslus savo gimines ar šiaip jaunuolius; be to, kunigai daug dirba, negaudami jokio atlyginimo.
Taip pat prisistebėjau į nevedusių ir vedusių, nemokytų, šviesuolių ir aukštai stovinčių žmonių asmenišką ir šeimyninį gyvenimą. Mačiau, kad ir jų gyvenime ne viskas tvarkoje, kad jie nesilaiko ar nepajėgia visada laikytis doros įsakymų ir gyventi savo luomo aukštumoje. Kunigai, vienuoliai ir seselės yra iš to paties molio! Tad negalima tikėtis, tuo labiau reikalauti, kad jie visi būtų savo pašaukimo aukštumoje, kad būtų idealūs kunigai ir vienuoliai, nors mano pažintųjų tarpe buvo ir tokių.
Tokiu būdu asmeniškai pažinau labai svarbią gyvenimišką tikėjimo tiesą: Katal. Bažnyčia yra nusidėjėlių ir šventųjų Bažnyčia; joje žmoniški ir dieviški dalykai susijungę į vieną, ir ne žmogui juos išskirti.
Taip kilnus mano pažįstamų ar knygose skaitytas skaistus kunigų gyvenimas padėjo man palyginti nesunkiai nugalėti sunkenybę, dėl kurios daug mano mokslo draugų ir draugių atšalo nuo tikėjimo ir Dievo.
Baigus mokslus, teko pažinti vienos parapijos vikarą. Su juo pasikalbėdavau, iš jo gaudavau naujausių katalikiškų knygų pasiskaityti. Stebėdavausi tos parapijos draugijų ir parapijiečių judriu katalikišku gyvenimu.
Paskui, netoli Kauno valdininkaudamas, labiau pažinau tėvą Antaną Bieliūną ir kitus jėzuitus, kuriuos pasikviesdavome pas mus Mišių laikyti. Retkarčiais pas tėvus jėzuitus klausomos Mišios ir pamokslai, jų veikla ir gimnazija, pulsuojanti stipriu katalikišku gyvenimu, labai teigiamai paveikė mano tikėjimą.
Susidarė galimybės toliau studijuoti ir pažinti daugiau kunigų — labai gerų, vidutiniškų ir nekokių. Gerieji mane žavėjo, kėlė ir stiprino manąjį religinį gyvenimą. Prisimenu jėzuitą tėvą Praną Masilionį. Teko klausytis keleto jo pamokslų ir konferencijų. Jos švietė, ir jis pats degė didele, gyva Dievo ir artimo meilės liepsna. Jautei žmogus, kad jis 100% kalba ir gyvena tikėjimo dvasia. Sekant jų pavyzdžiu, norėjosi ir pačiam persiimti dideliu, gyvu tikėjimu ir persunkti juo savąjį gyvenimą.
Pokario metais, po neapykantos, keršto ir žudynių metų, iškilo didelės tautų susitaikymo bei sugyvenimo problemos. Turėjau laimės stebėti ar bent skaityti, kaip jas sumaniai sprendė ir praktiškai vykdė buvusieji priešai — vokiečių, prancūzų ir amerikiečių katalikai kunigai ir pasauliečiai bei kiti krikščionys. Kiek daug nuostabios tikėjimo dvasios ir veiklios meilės reikėjo jiems turėti?!
Teko keletą sykių klausytis pamokslų ir konferencijų tėvo Ričardo Lombardi, sąjūdžio už geresnį pasaulį kūrėjo. Iš jo dvelkė gilus tikėjimas, ir jis skelbė didelę brolišką meilę, apimančią visus žmones ir visas gyvenimo sritis, taip paprastai ir žmoniškai išsprendžiančią visus komplikuotus ir sunkius pokario žmonių ir tautų gyvenimo klausimus.
Darė man didelį įspūdį kunigai, savo raštais ir veikla parodę, kaip galima gerai tvarkyti visą bendruomenišką gyvenimą socialinio teisingumo ir socialinės meilės dvasia. Jie man padėjo nei žavėtis, nei prisidėti prie krikščioniško socializmo, kaip tai daugelyje kraštų padarė eilė katalikų šviesuolių ir kunigų, suklaidindami daug žmonių.
Po II visuotinio Bažnyčios susirinkimo Vatikane kilusios naujos idėjos, srovės ir laisvės reiškiniai veikė stipriai tikinčiuosius. Daug kas seno, griuvo ar buvo apgriauta. Kilo nauji dalykai, nauji sąjūdžiai, nauji Šv. Rašto, tikėjimo dogmų ir doros įstatymų aiškinimai. Dėl to daugelis apleido vienuolyną, kunigystę, tikėjimo praktiką ir Bažnyčią. Tai veikė ir mane.
Tais metais mano tikėjimą ir praktiką palaikė drąsūs ir protingi popiežių Jono XXIII ir Pauliaus VI žodžiai ir keleto vietos vyskupų nuosaikūs pavyzdžiai.
Laikytis ortodoksijos ir vidurio kelio man padėjo žymių mokytų kunigų nuosaikumas, ypač prof. Karl Rahner, S.J., autoriteto tarp Europos teologų, buvusio II Vatikano susirinkimo eksperto - teologo. Jo straipsniuose ir knygose rasdavau, kaip galima pačius naujausius, pažangiausius, kartais labai radikalius, kraštutinius dalykus sujungti su Katalikų Bažnyčios mokymu ir tradicija; kaip jie kuriuo nors būdu praplečia tikėjimo žvilgsnį, skatina į sąmoningesnę religinę praktiką, veda į atsinaujinimą; kaip apaštalų, evangelistų paprastomis mintimis, palyginimais ir vaizdais perduotas J. Kristaus mokslas ir elgsena galėjo palaipsniui nuosekliai išsivystyti į dabartinį katalikybės mokslą, liturgiją ir gyvenimą, panašiai, kaip iš sėklelės didžiulis tos pat rūšies medis.
Panaši buvo ir mano tikėjimo raida. Jis vystėsi, pradedant sekimu pamaldžios motinos ir klausymu kunigo žodžių pradžios mokyklos suole. Vėliau gimnazijos klasėse ir universiteto salėse jis darėsi platesnis, bet ir sudėtingesnis, su daugeliu problemų. Tačiau tų gerų kunigų ir profesorių mokymas, jų religinė praktika ir tikėjimu persunktas gyvenimas rodė praktišką jų išrišimą. Padėjo ir artimesnė pažintis su kunigais ir retkarčiais turėtas pokalbis su nuodėmklausiu, dvasios vadu.
Labai mano tikėjimą ugdė dažnas, o vėliau kasmetinis dalyvavimas kurio nors kunigo vedamose rekolekcijose. Rami aplinka, neblaškomas dėmesys padėdavo pagauti kiekvieną kunigo mintį, gėrėtis aiškinamąja tiesa, stebėtis tikėjimo dvasios apraiškomis jo ir kitų žmonių gyvenime.
Manąjį tikėjimą taip pat plėtodavo ir kitų kunigų duotos konferencijos, pamokslai bei jų gerai parašytų straipsnių ir knygų skaitymas.
Be to, Dievas man suteikdavo didžią malonę — ilgiau ar trumpiau pagyventi ar bent retkarčiais pabuvoti tokio tikėjimo ir broliškumo dvasia persiėmusiose šeimose, draugijose, sąjūdžiuose. Tai duodavo pajusti visą tikėjimo vertę, galią, grožį, gėrį ir malonę.
Visa tai įgalino mane tvirtai tikėti, nuoširdžiai melstis ir artmiau bendrauti su Dievu.
Už tikėjimo mokymą, stiprinimą ir padėjimą juo gyventi draug su tūkstančiais tikinčiųjų esu ir liksiu amžinai dėkingas Kristaus kunigams.