CHIARA LUBICH
"Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau” (1 Kor 9,22).
Apaštalas Paulius savo nepaprastoje misijoje elgėsi ypatingu būdu: jis stengėsi būti visiems viskuo. Jis norėjo visus suprasti, kiekvieno galvojimą įžvelgti. Su žydais jis norėjo būti žydu, su tais, kurie neturėjo Dievo apreikšto tikėjimo, kaip toksai, kuris neturi įstatymo. Žydų tarpe jis laikėsi jų papročių kiekvieną kartą, kai reikėdavo šalinti kliūtis, raminti sielas. Apaštalaudamas graikų ir romėnų pasauly, pasisavindavo jų kultūrą ir gyvenimo būdą.
Bet gal bus įdomu, kas buvo tie "silpnieji”? Tai krikščionys, turėjusieji trapią sąžinę, menkai pažinoję įvairius dalykus, kurie greitai piktindavosi. Taip galėjo atsitikti ir tame stabams paaukotos mėsos reikale. Galima buvo tokią mėsą krikščioniui valgyti, ar ne?
Paulius žinojo, kad yra tiktai vienas Dievas, o stabas nėra Dievas. Taigi stabams paaukota mėsa tos reikšmės jam neturėjo, kokią ji turėjo stabmeldžiams. Tačiau silpnieji, neišsilavinę ir savaip galvojantieji galėjo šiuo klausimu nesiorientuoti. Todėl Paulius prisitaikė prie jų supratimo ir silpnumo, nenorėdamas drumsti ramybės tų, kurie manė, kad stabams paaukotos mėsos negalima valgyti.
Bet kas skatino Paulių taip elgtis? Jis matė plačią ir didingą laisvę, kurios horizontus atskleidžia Kristaus Evangelija. Tai laisvė, vaduojanti iš nuodėmės, mirties, šėtono valdžios. Tai laisvė, kuri neleidžia atsiriboti tautoms, klasėms ir lytims, kuri neleidžia bet kokia forma dominuoti kitiems, kuri saugo nuo "švento” neliečiamo maisto bei papročio klaidos ir t.t. Paulius pats ta laisve gyveno ir ją nešė kartu su Evangelija savo įkurtoms bendruomenėms.
Ir dėl tos krikščioniškos laisvės, kurią jis skelbė, Paulius matė reikalą ar įsipareigojimą tapti tarnu kiekvieno: brolio, sesers, kiekvieno artimo. Jisai suprato šią esminę pareigą, sekdamas Kristaus pavyzdžiu, kurs leido save nukryžiuoti, norėdamas pasiekti kiekieną asmenį ir tapti kiekvieno tarnu.
Dievas įsikūnydamas tapo artimu kiekvienam žmogui, o mirdamas ant kryžiaus, prisiėmė mūsų nuodėmes, silpnybes, kentėjimus, sielvartus, tamusmą, apsileidimus ir visas naštas. Ir Paulius norėjo taip gyventi.
O kokiu būdu galime mes panašiai gyventi? Žinai, kad tavo gyvenimo ir kiekvienos dienos tikslas yra pasiekti Dievą — ir ne vienam, bet kartu su broliais ir seserimis. Ir tave, krikščioni, taip pat pasiekia Dievo šaukimas, panašus į Pauliaus. Ir tu, kaip tas apaštalas, turi gelbėti bet kurį asmenį bet kokia kaina. Kuriuo būdu? Turi būti viena su kiekvienu artimu. Sutinki jaunuolių ir suaugusių. Jų tarpe yra atsilikusių ir išsilavinusių, turtingų ir vargšų, vyrų ir moterų, tautiečių ir kitataučių. Vieni jų darbo dienomis yra arti tavęs, kitus sutinki gatvėse, su kai kuriais kalbi telefonu, kitiems ką nors dirbi. Turi mylėti visus. Tačiau silpnuosius pirmoje vietoje. Su silpnais būk silpnas, kad laimėtum silpnuosius, Kreipk dėmesį į silpnatikius, indiferentus, nutolusius, bedievius, tikėjimą juodinančius. Jei būsi viena su jais, net ir jų "silpnybėse”, patirsi Pauliaus apaštalavimo būdo veiksmingumą ir juos laimėsi.
Gal kurių nors žmonos ar vyrai nemėgsta Bažnyčios ir valandų valandas žiūri televizijos? Geriau palaikyti tokių kompaniją kiek galima ir kaip galima, domintis tuo, ką jie mėgsta. Gal tavo sūnus padarė sportą savo gyvenimo centru iki tiek, kad jau nebesidomi nieku kitu ir net maldos neatsimena? Tai pradėk domėtis sportu ir tu pats. O gal turi draugų, mėgstančių keliones, skaitymą ar studijavimą ir yra paleidę vėjais visus religinius principus? Bandyk juos suprasti, įžvelgdamas, ką jie laiko svarbesniu dalyku ir ko yra reikalingi. Jei gali, padėk jiems surasti tai, ko jie siekia. Būk viena su visais, kiek tik galima, išskyrus nuodėmę. Jei kas atrodytų nuodėminga, nustok bendravęs. Tada matysi, kad tavo pastangos ir laikas būti viena su artimu nėra prarasta, bet laimėta.
Vieną dieną — gal ne taip jau tolimą — jie panorės žinoti, kas tave domina. Tada su dėkingumu jie atras, garbins ir mylės Dievą, kuris buvo tavo krikščioniško gyvenimo įkvėpėjas.
Iš italų kalbos išvertė kun. Antanas Sabas
• Romoje sukurta Lenkijos bičiulių draugija nuo 1931 m. gruodžio 13 d. iki š.m. balandžio pabaigai pasiuntė į Lenkiją 87 didelius sunkvežimius su maistu, vaistais ir kitokiomis gėrybėmis. Ši draugija iki šių metų pabaigos numato siųsti į Lenkiją vidutiniškai po 6 sunkvežimius kas savaitę.