("Laiškų lietuviams” konkurse IV premiją laimėjęs straipsnis)

GRAŽINA KRIAUČIŪNIENĖ

     Kiekvienas asmuo, bandąs auginti gėlių darželį, žino, kiek tai darbo. Gėles reikia pasodinti arba pasėti tinkamoje žemėje, laistyti, tręšti. Tuo tarpu piktžolės be jokios globos klesti ir gali gėles nustelbti. Įvairūs pavyzdžiai yra kaip šie augalai — geri pavyzdžiai daug trapesni, reikalingesni puoselėjimo. O vienas blogas pavyzdys gali labai greitai įsišaknyti ir nustelbti gero pavyzdžio įspūdį.

     Kiekvienas žmogaus elgesys, kaip augalo sėkla, atsiliepia aplinkai ir duoda vaisių. Taip kaip mokslų lobiai auga nuo kiekvieno indėlio, taip ir kiekvienas pavyzdys palieka savo indėlį aplinkoje.

     Vaikai nuo pat mažens mokosi iš kitų pavyzdžio. Naujagimis, dar nesuprasdamas žodžių, jau stipriai reaguoja į aplinkos garsus, vaizdus, žmogaus balsą, nuotaiką. Jeigu jį laikąs žmogus yra nervingas, vaikas tai jaučia ir būna neramus, o švelnus balsas jį apramina. Vėliau, matydamas apie jį besisukinėjančius žmones, bando atsistoti ir vaikščioti, nes jam vienam ant žemės rėplioti nuobodu. Vis bando bendrauti su kitais, ieško jų dėmesio. Jei geru elgesiu vaikas dėmesio nesusilauks, elgsis blogai. Tad tėvai, kurie ignoruoja gerą vaiko elgesį, tačiau baudžia už blogą, puoselėja blogą vaiko elgesį.

     Pirmaisiais penkeriais gyvenimo metais būna didžiausias mokymosi pajėgumas. Tada vaikas išmoksta vaikščioti, kalbėti, valgyti, apsirengti, kartais net rašyti ir skaityti. Suaugusiam tai gali atrodyti labai natūralus procesas, į kurį nereikia kreipti per daug dėmesio, tačiau reikia prisiminti, kad vyresnio amžiaus žmogus po smūgio ("stroke”) ar paralyžiaus turi daug ilgiau mokytis, praktikuotis, kad vėl išmoktų savarankiškai tvarkytis. Iš dalies tai galima paaiškinti muskulų sutrikimu, bet iš dalies ir silpnesniu mokymosi pajėgumu. Juk aišku, kad svetimą kalbą daug lengviau išmokti vaikui, negu suaugusiam.

     Viena mano draugė pasakojo tokį įvykį. Jos sūnus lankė darželį ir turėjo per du mėnesius išmokti susirišti batus. Ji visą popietį su juo praleido mokydama, tačiau vaikui nesisekė. Jis pradėjo verkti ir kojomis trypti grindis. Tuo metu grįžo namo jos vyras ir, pažiūrėjęs į vaiką, tarė: "Va, elgiasi taip kaip tu, kai kas tau nesiseka”. Šis įvykis parodo, kaip anksti vaikas seka kitų pavyzdžiu ir pasisavina jų elgesį.

     Vaikai, sekdami tėvų pavyzdžiu, persiima ir geru, ir blogu jų elgesiu. Įvairūs tyrimai parodo, kad daugiausia savo vaikus muša tie tėvai, kurie patys vaikystėje buvo mušami. Kai kurie pereina į kitą ekstremą — vaikams būna per daug atlaidūs, juos lepina, nes nenori būti tokie žiaurūs, kaip yra buvę jų tėvai. Kai kurie blogi pavyzdžiai vaiką negatyviai nuteikia, tai jis jais neseka, pvz. mano vaikai nerūko, nors aš dar vis rūkau, nes jiems dūmai nepatinka, o mokykloje išmoko apie rūkymo kenksmingumą.

     Kiekvienas asmuo turi sau priimtino elgesio taisykles, tačiau retas kuris jas visas visada įgyvendina. Vaikams kyla konfliktas, kai, sekdami blogu tėvų pavyzdžiu, už tai būna nubausti. Šis konfliktas, toliau taip su vaiku elgiantis, stiprėja ir ilgainiui išsivysto į visišką nesiskaitymą su kitais ir jais nepasitikėjimą ("sociopathic behavior”).

     Kiekvienas pavyzdys palieka savo pėdsakus, bet jis palieka neišdildomą įspūdį, jei tai atsitinka kritišku momentu. Psichologiniai tyrimai įrodė, kad kiekvieno gyvenime yra tam tikras amžius, kada specifinis pergyvenimas palieka neišdildomą įspūdį, kuris nustelbia visus ankstyvesnius tos pačios srities įspūdžius ir niekad nebegalima jo ištrinti, Jei pergyvenimas buvo negatyvus, žmogus lieka visam gyvenimui sužalotas. Žodžiu, kas suaugusiam gali nieko nereikšti, vaiką gali labai paveikti, ir kas vaikui gali nepalikti didesnių pėdsakų, vyresniam gali būti atmintinas įvykis.

     Viena jaunuolė, baigusi katalikišką mokyklą, po pusmečio nutarė aplankyti savo buvusią auklėtoją vienuolę. Nuvažiavo su draugu. Vienuolė juos labai šaltai priėmė. Vyruką, kuris buvo armijos kapitonas, iškamantinėjo, o po to jaunuolės tėvams paskambino, kad jų duktė su negru trankosi. Šis nemandagumas, pagrįstas diskriminacija, jaunuolę labai sukrėtė, nes patyrė, kad vienaip mokoma, kitaip elgiamasi. Vėliau, augindama šeimą, sąmoningai nė vieno savo vaiko neleido į katalikišką mokyklą, nežiūrint to, kad ilgainiui paaiškėjo, jog visa tai buvo tik nesusipratimas.

     Tačiau ne tik vyresniųjų elgesys gali asmenį paveikti bei jo gyvenimą pasukti kita kryptimi. Karen Armstrong savo autobiografijoje "Through the narrow gate” pažymi, kada apsisprendė stoti į vienuolyną. Lankydama katalikišką mergaičių gimnaziją, išgirdo drauges kalbant, kad ji čia neturėtų būti, nes jų tėvai už jos mokslą užmoka. Pasirodo, jos tėvas subankrutavo. Ji padarė išvadą, kad "draugystė gali iširti, nes žmonės vertina tik tai, ką turi, o ne tai, kas esi; tik Dievo meilė yra tobula”.

     Kartais nereikia nė traumatiško išgyvenimo, užtenka tik vieno komentaro, kad žmogus būtų atstumtas. Savo laiku galvojau apie stojimą į vienuolyną. Kartą apie tai prasitarus, viena vienuolė nusijuokė ir pasakė: "Ko, ko, bet jau tavęs tai tikrai čia nepriimsime”. Tai ir pasukau kitu keliu.

     Kartais negatyvus kunigo elgesys pastebimas, kai jis nepajėgia susigyventi su savo, t.y. kunigo, autoritetu arba jį klaidingai supranta. Tapęs kunigu, nori ar nenori, tampa dvasios vadu. Prie šių grynai sielovados pareigų prisideda ir "šio pasaulio” darbai. Reikia rūpintis parapijos finansais, padėti neturtingiems parapijiečiams, patarti tiems, kurie artėja prie skyrybų, atkreipti dėmesį į valdžios įstatymus, prieštaraujančius Bažnyčios mokslui, o kai kuriems reikia net ir maistą patiems pasigaminti, ir patalpas susitvarkyti. Kuo didesnės pareigos, atsakomybė, tuo didesnis ir autoritetas.

     Kaip kartais kunigas klaidingai supranta savo autoritetą, galima suprasti iš šio įvykio. Vienoje vasaros stovykloje kapelionas, gavęs iš pasauliečių tam tikrų patarimų ir nurodymų vaikų liturgijai, atsisakė juos priimti sakydamas: "Tai ar jūs mane mokysite, kaip būti kunigu?” Manė, kad nukentės jo autoritetas, jeigu tuos patarimus priims.

     Tačiau teko sutikti ir tokių kunigų, kurie puikiausiai bendradarbiauja su pasauliečiais, mokydami vaikus tikėjimo tiesų pažinimo. Mūsų parapijoje klebonas ir vikaras puikiai organizuoja pamaldas vaikams suprantama kalba ir pavyzdžiais. Patys vaikai dalyvauja liturgijoje, skaitydami lekcijas bei kitas maldas. Per pamokslą kunigas su vaikais kalba, juos klausinėja, kol pagauna visų dėmesį. Tada trumpai paaiškina dienos evangeliją.

     Lietuviai ruošia įvarias stovyklas, seminarus, jaunimo sąskrydžius. Skaitant šių įvykių aprašymus, į akis krinta vis pasikartojąs kun. A. Saulaičio vardas. Aišku, kad jis puikiai moka su vaikais bendrauti ir juos mokyti Dievo pažinimo jiems suprantamu būdu. Žinoma, ne visi pajėgia puikiai su vaikais bendrauti, bet tai nepateisina visiško nenoro net susipažinti su Bažnyčios nuostatais, pritaikytais vaikams ir jaunimui.

     Didžiausią autoritetą įsigyja tie kunigai, kurie nebijo savo žmogiškų silpnybių, t.y. nebando jų užtušuoti, bet nuolankiai priima. Vaikystėje buvau įpratus į kunigus žiūrėti kaip į antžmogius. Atmenu, kartą teko patirti, kad ir kunigas nėra šimtu procentų tobulas. Buvau berods 11 metų, kai į mūsų parapiją atvyko trumpai viešnagei a.a. kan. Kapočius. Sekmadienį po Mišių turėjo pas mus užsukti pietų, tad visi vaikai dalyvavome sumoje. Bažnyčia pilna žmonių, choras gražiai gieda. Kanauninkas pradėjo giedoti "Pater noster... adveniant regnum Tuum...” ir giesmė nutrūko. Žiūriu — jis greit varto mišiolą, ieškodamas tolimesnių žodžių. Suradęs tinkamą puslapį, baigė giesmę. Mišioms pasibaigus, mes pasišokinėdami bėgome namo tėvams pranešti, kad kanauninkas užmiršo "Tėve mūsų”. Tėvai mums griežtai įsakė elgtis santūriai, kai svečias atvyks. Taip ir stengėmės, tačiau iš mūsų akių jam buvo aišku, ką mes galvojame, tad šyptelėjęs tarė: "Matote, nors maldą ir atmintinai moki, ir tūkstančius kartų esi ją kartojęs, bet vis gali pamiršti”. Man tai buvo atmintina pamoka iš mažmožių nedaryti gyvenimo tragedijos.

     Kunigai kartais žmones užgauna ar papiktina, kai negali atskirti įstatymo raidės nuo įstatymo dvasios. Štai mažas pavyzdėlis. Viena senutė sirgo ir per gavėnią griežtai laikėsi nustatyto pasninko bei abstinencijos. Gydytojas ir giminės rūpinosi, kad ji per mažai valgo, sveikata silpnėja, gal greitai reikės per venas maitinti, o atvykęs kunigas ją pagyrė už tokį kruopštumą ir palinkėjo toliau laikytis pasninko. Tik gydytojui ir giminėms jį gerai išbarus, kunigas patarė senutei daugiau valgyti.

     Panašūs nesusipratimai kartais pasitaiko per uždaras rekolekcijas, kai visi bando laikytis tylos. Vienoms uždaroms rekolekcijoms, kuriose teko dalyvauti, vadovavo kunigas jėzuitas. Nors buvo išlaikyta rekolekcijų tyla, tačiau prie stalo kunigas su rekolektantėm įdomiai pakalbėdavo tinkama tema. Visoms buvo malonu, kai kunigas kartu valgydavo. Po metų teko dalyvauti kitose rekolekcijose, kurias vedė kitas kunigas jėzuitas. Prie stalo man užklausus paaiškinti vieną jo pamokslo sakinį, jis šaltai pasižiūrėjo ir pasakė: "Bet juk jos (kitos rekolektantės) manys, kad mes kalbamės”. Ir tikrai per visas rekolekcijas viešpatavo tyla — mirtina ir slegianti. Po to uždarose rekolekcijose nesu daugiau buvusi.

     Šie keli pavyzdžiai gali atrodyti smulkmenos, bet iš smulkmenų susideda gyvenimas.

     Bandant susigyventi su turimu autoritetu, kaip dvasiškiams, taip ir pasauliečiams lengva nukrypti nuo "meilės jėgos” (power of love) į "jėgos meilę” (love of power). Šio šimtmečio "meilės jėgos” geriausiai žinomas pavyzdys yra Motina Teresė iš Kalkutos. Ji pradėjo savo darbą, bandydama padėti vargšams, kad jie galėtų mirti su priderama pagarba, t.y. švarioj lovoj, o ne purvinoj gatvėj. Šios artimo meilės vedama, atsiradus talkai, praplėtė savo darbą, steigdama našlaitynus, mokyklas. Visame jos gyvenime atsispindi ne tik artimo meilė, bet ir Dievo meilė bei visiškas Jam atsidavimas. Tačiau kartais žmogus, meilės jėgos vadovaujamas, nepastebi, kaip ši meilė po truputį kinta, ir jis pamyla pačią jėgą, kitų žmonių visišką kontroliavimą. Susipažinus su Jim Jones biografija, aišku, kad ir jis savo misiją pradėjo, bandydamas padėti vargšams, ieškodamas jiems rojaus. Tačiau kokie rezultatai? Ilgainiui, savo autoritetu sužavėtas, jėgą panaudojo įrodymui, kokią kontrolę turi, įtikindamas bei priversdamas visus savo pasekėjus nusižudyti.

     Autoriteto piktnaudojimas randamas visur, nors ir nepasiekia tokio ekstremo. Dažniau sutinkama "pusiaukelio” pavyzdžių. Prezidentas Niksonas savo autoritetą piktnaudojo, prasilenkdamas su valdžios įstatymais. Jam buvo svarbiau vėl būti perrinktam prezidentu, negu laikytis įstatymų, kuriuos per savo inauguraciją prisiekė remti. Kai kuriems dvasiškiams nepatiko nauja šv. Mišių liturgija, tad atnašavo Mišias sena tvarka, nors popiežiaus buvo perspėti to nedaryti. Tėvų tarpe taip pat galima pastebėti autoriteto piktnaudojimą, kai per daug savo vaikus kontroliuoja, ne tiek iš reikalo, kiek iš noro parodyti, kas yra "bosas”.

     Konfliktas su savu autoritetu labiausiai išryškėja, kai kunigas užmiršta, kad jis yra paskirtas būti "Dievo tarnų tarnu”. Mat, nepuoselėjant nuolankumo, autoritetas atsi-šviečia puikybe arba su kitais nesiskaitymu, kuris žmogų atstumia arba papiktina. Manau, tokių pavyzdžių visi apsčiai žino, tad paminėsiu tik du. Mūsų sūnui gimus, klebonas pasisiūlė vaikutį namie pakrikštyti. Susitarėm, kad jam paskambinsiu, sužinojus, kada krikšto tėvai galės atvykti, greičiausiai per šventes. Taip pasitaikė, kad per šventes negalėjo atvykti, ir tarėmės toliau. Klebonas, sulaukęs švenčių, paskambino, mus išbarė ir pasakė, kad vaiką atvežtume į bažnyčią, iš anksto susitarę. Į namus jis neatvyks. Man šis elgesys buvo labai nesuprantamas, nes juk galutinai nebuvome susitarę, o dar ir sveikata nebuvo atsigavus. Vaiką pakrikštijome kitoje parapijoje.

     O štai kito klebono pavyzdys. Atsikrausčius į St. Louis miestą, paskambinau lietuviui klebonui, ar galėtų mane išklausyti išpažinties kitu metu, negu kad nustatyta, nes tada vyras būna universitete. Mat mažai laiko buvo likę prieš važiuojant į ligoninę gimdyti. Klebonas maloniai su manimi pakalbėjo ir pasiūlė atvykti sekmadienį maždaug pusvalandžiu prieš Mišias. Mums atvykus, klebonas nuėjo į klausyklą, o čia pat tuoj susirikiavo bent tuzinas kitų žmonių. Kol visus išklausė, Mišios gerokai susivėlavo, nes toj parapijoj jis buvo vienintelis kunigas. To aš nežinojau. Po Mišių bandžiau jam padėkoti ir atsiprašyti, kad taip sutrukdžiau, bet jis tik ranka numojo ir pakeitė temą, klausdamas, kaip mums čia sekasi, kaip vyrui studijos ir t.t. Po keleto metų šis klebonas buvo paskirtas Vakarų Europos lietuvių vyskupu.

     Kunigas, kuris nėra žmonėms prieinamas, juos gali atstumti. Prieinamumo atžvilgiu, didžiausias šio šimtmečio kontrastas matomas tarp dviejų popiežių: Pijaus XII ir Jono XXIII. Pijus XII, aristokratų kilmės, palaikė tuometinį popiežiaus elgesio ritualą. Jis kasdieniniam žmogui nebuvo prieinamas. Kai sode vaikščiodavo, darbininkai turėdavo iš ten pasišalinti. Prieš popiežių visi turėdavo priklaupti. Tiek buvo įpratę tai daryti, jog buvo sakoma, kad net telefonu su popiežium kalbėdami priklaup-davo (Lawrence Elliott, "I will be called John—a biography of pope John XXIII”).

     Kardinolas Angelo Roncalli, žemdirbių kilmės, tapęs popiežium Jonu XXIII, nuo pat pirmos dienos naikino tuščią ritualą. Pasikvietęs grafą Giuseppe dellaTorre, "L’Os-servatore Romano” vyr. redaktorių, paprašė, kad, cituodamas popiežių, suprastintų kalbą, nes XX amžiuje reikia laikytis ir stiliaus, kuris šiam amžiui tinka. Sužinojęs, kad popiežius turi vienas valgyti, tai vykdė, tačiau jautėsi lyg "nubaustas klierikas”. Neradęs Šv. Rašte nieko, kas remtų šį paprotį, porą kartų per savaitę pasikviesdavo prie stalo svečių. Įsakė visiems prieš jį neklūpčioti, keliaudavo be policijos apsaugos po Romos miestą, bandė aplankyti visas miesto parapijas. Sužinojęs, kad, jam sode vaikštant, visi turi iš ten pranykti, paklausė kodėl. Sužinojęs, kad turistai gali jį ten pamatyti, atsakė: "Aš prižadu savo elgesiu jų nepapiktinti. Taip "bevėdindamas” Vatikano koridorius, nestebėtina, kad nutarė "pa-vėdinti” ir Bažnyčią, sušaukdamas II Vatikano susirinkimą. Susumuojant jo gyvenimą, galima tai išreikšti jo paties žodžiais, tartais vienam prelatui: "Mano mielas, kai amžinybėje susitiksi su Kristumi, Jis tavęs neklaus, kaip sugyvenai su Romos kurija, bet paklaus, kiek sielų išgelbėjai” (ten pat).

     Šiuos popiežiaus žodžius platesniu mastu galima pritaikinti visiems. Kadangi pavyzdys kartais turi nenumatomas pasekmes, reikia visada prisiminti, kad kiekvienas esame atsakingas už savo elgesį, kiek tai kitiems padarys teigiamos įtakos, ar papiktins. Kadangi vienus patrauks vienoks pavyzdys, kitus kitoks, yra labai svarbu vengti elgesio, nesutampančio su tobuliausio Mokytojo Kristaus pavyzdžiu.

     Mūsų visų pavyzdžiai yra lyg visokeriopi augalai Viešpaties darželyje, tad retkarčiais turime save "apsiravėti”, kad nei sau, nei kitiems nenustelbtumėm tos Amžinosios Šviesos.


 

• Italijoje gegužės 8-9 d. buvo Romoje susirinkę per 10.000 jaunimo, katalikų akcijos narių, apsvarstyti priemonių kaip išsaugoti taiką.