Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
SVETIMYBIŲ RAŠYMAS
Neseniai iš spaudos išėjusioje knygelėje "Dabartinė lietuvių kalbos rašyba”, kur paaiškinama apie kai kurias dabar Lietuvoje priimtas rašybos reformas, yra taip pat skyrelis apie svetimųjų tikrinių vardų rašymą. Čia, išeivijoje, kai kurie nenori sutikti su siūloma tų vardų rašyba ir mano, kad gal tik dabartinės Lietuvos kalbininkai taip išsigalvojo. Tai yra labai klaidingas galvojimas. Maždaug taip tie vardai buvo rašomi nepriklausomoje Lietuvoje, taip juos rašė ir išeivijos kalbininkai. Prof. Pranas Skardžius dar prieš mirtį spėjo paruošti "Rašybinį lietuvių kalbos žodyną”, kuriame jis laikosi dabar Lietuvoje priimtos rašybos. Tas žodynas nėra išspausdintas, turime tik jo rankraštj, iš kurio čia perspausdinsime skyrelį apie svetimybių rašymą.
Redakcija
1. Bendrinės svetimybės
Dabar bendrinės tarptautinės svetimybės rašomos šiaip:
a) Paprastai svetimybių rašyboje vartojamos priebalsės ch, h, j, pvz.: chalatas, chalva, chaosas, charta, chemija, chirurgas, chloras, cholera, choras, chrizantema; alkoholis, buhalteris, herbas, hercogas, hidra, hiena, higiena, himnas, horizontas, humoras, husaras, kontrahentas, rehabilitacija; fabrikas, faktas, fanera, fantazija, fauna ir kt. Tik kai kuriuose senesniuose skoliniuose h praleidžiamas, ch paverčiamas į k, o f į p, pvz.: eretikas, erezija, olandas, ostija; katekarnas, kronika (bet chronologija); prancūzas, Pranciškus, Pranas ir kt.
b) Jotas kartais rašomas po priebalsių prieš balsę: barjeras, karjera, konjakas, objektas, subjektas, pjedestalas, pjesė, injekcija, Moljeras, Viljamas. Tačiau po i prieš a, o, u tarptautinėse svetimybėse ši priebalsė neįterpiama sambalsiui išvengti: amoniakas, asociacija, biblioteka, biliardas, biologija, briliantas, iniciatyva, komediantas, materializmas, meridianas, periodas, radiofonas, socialistas, sociologija, mediumas, opiumas ir kt. Taip pat be joto po i prieš e rašome ir abiturientas, klientas, orientas, pacientas ir kt. Čia raidė i prieš a, o, u ir e žymi ne priebalsio minkštumą, bet atskirą garsą: amoniakas, bi-ologija, soci-alistas, kli-entas, ne amon’akas, bibl’oteka ir kt.; plg. tri-ausė "kepurė su trimis ausimis” (ne tr’ausė'). Bet, norint išvengti sambalsio, jotas rašomas plačiau vartojamuose sesnesniuose skoliniuose, pvz.: marijavitas, marijonas, milijonas, valerijonas ir kt.
c) Trumpasis e rašomas: metras, poetas, poezija, sistema,-emos, tema,-emos, taip pat bufetas, buketas, kotletas, kvartetas, sonetas, etiketė, koketė, servetė, bet: alėja, epopėja, idėja (bet: idealas).
d) Ilgieji balsiai y, ū vartojami šiais atvejais: aktyvas, archyvas, objektyvas, pozityvas, pozityvus, pozityvizmas, lyra (muzikos instrumentas), lyrikas, lyrizmas, satyra, satyrikas, bet: anonimas, fizika, stilius, tipas, naivus, subtilus, taip pat dizelis, lira (italų pinigas), intriga, Krimas. . .; kultūra, mūza, literatūra, natūra, natūralus, natūralizmas,, bet: biuras, klubas, komuna, kubas, muzika, unija. . .
e) Sen. graikų dvibalsės ai vietoje rašoma e: archeologija, paleolitas, pedagogija, pedologija, sfera. Čia išimtį sudaro graikas (bet: grecizmas), archaiškas, archaizmas.
Iš sen. graikų kalbos dar rašoma: kentauras, kedras, kiklopas, kiparisas, bet kiti, iš tos pat kalbos kilę, tik per kitas kalbas į mūsų kalbą patekę žodžiai vietoj gr. k turi c, pvz.: ciklas (lot. cyclus iš gr. kyklos), ciklonas, cilindras (lot. cylindrus iš gr. kyliu dros), cinikas ir kt.
f) Priebalsis l prieš a, o kai kuriose svetimybėse tariamas kietai: klasė, planas, palatalizacija, logika, filosofija. Bet prieš a šios rūšies žodžiuose dažnai vartojamas ir minkštasis l, kuris žymimas raidėmis li, pvz.: asimiliacija, instaliacija, kanceliarija, populiarus, reguliaminas, reguliarus, reliacija, reliatyvus, reliatyvizmas.
g) Sen. graikų ir lotynų s vietoj dažnai rašoma z: dinozauras, ichtiozauras, divizija, dizenterija, mezolitas, ofenzyva, prozodija, prozopopėja. Kiek rečiau tokiais atvejais vartojama s: disertacija, filosofas, disidentas, sintaksė ir kt.
2. Tikrinės svetimybės
Svetimieji tikriniai vardai lietuvių raštų kalboje vartojami nevienodai: vieni iš jų transkribuojami, rašomi, kaip tariami, kiti tik iš dalies pakeičiami arba net ir visai nekaitomi. Bet tiek vienu, tiek kitu atveju tenka laikytis tam tikros tvarkos.
Visų pirma tikrinės svetimybės rašomos iš tarimo, kaip jos lietuvių kalboje jau nuo seniau yra įsigalėjusios, pvz.: Ardėnai, Asyžius, Avinjonas, Balzakas, Bazelis, Breslavas, Betliejus, Briuselis, Ciurichas, Censtakava, Čikaga, Dancigas, Dekartas, Drezdenas, Ekvadoras, Florencija, Glazgovas, Gotfridas, Grinvičas, Gvatemala, Jeruzalė, Kopenhaga, Krokuva, Lafontenas, Leipcigas, Liucerna, Liverpulis, Lozana, Luvras, Makiavelis, Marselis, Meksika, Misisipė, Miunchenas, Musolinis, Neapolis, Nešatelis, Niujorkas, Niutonas, Oksfordas, Paduva, Pasteras, Plimutas, Rentgenas, Reomiūras, Skotas, Šanchajus, Šekspyras, Šileris, Štutgartas. Talinas, Tartiufas, Toričelis, Torontas, Toskana, Tulūza, Urugvajus, Varšuva, Vašingtonas, V avelis, Versalis, Viljamas, Volteras, Zalcburgas ir kt.
Transkribuojant tikrines svetimybes, laikytinasi tokių dėsnių:
a) Antikiniai vardai rašytini, kaip jie jau įprasti ar linkstama juos tarti, pvz.: Achilas, Afroditė, Alkibiadas, Andromachė, Antėjas, Antigonė, Ariadnė, Aristidas, Aristotelis, Atėnai, Atėnė, Dionisas(?), Edipas, Egiptas, Enėjas, Eolija, Eschilas, Euripidas, Ezopas, Hadas, Hektoras, Helada, Hera, He-lespontas, Heraklitas, Herodotas, Heziodas, Hiparchas, Homeras, Menelajus, Odisėjas, Peloponesas, Periklis, Platonas, Prometėjas, Sofoklis, Sokratas, Termopilai, Tesalija, Zeusas; Cezaris, Ciceronas, Flavijus, Gajus, Grakchas, Hanibalas, Horacijus, Katilina, Katulas, Klaudijus, Oktavianas, Ovidijus, Plautas, Pompėjus, Seneka, Sula, Titas, Vespasianas.
b) Latviškoms pavardėms su neminkštomis galūnėmis pridedama -as, su minkštomis -is, pvz.: Endzelynas, Dravniekas, Pilsniekas, Berzinis, Cehninis, Kaktinis, Zarinis (ne Kaktinsas, Zarinšas).
c) Rusiškųjų vardų galūnės -o, -ij, -yj, -oj, -te paverčiamos į -a, -is, -as, -ojus, -icius: Glivenka, Karolenka; Bielinskis, Gorkis, Žukovskis; Biednas, Budionas; Tolstojus, Trubeckojus; Buličius, Gniedičius.
d) Jei svetimasis vardas baigiasi tariamu kietu priebalsiu, dažniausiai pridedama galūnė -as: Baironas (Byron'),Lafontenas (La Fontaine), Moljeras (Molière), Skotas (Scott), Šatobrianas (Chateaubriand), Šekspyras (Shakespeare), Volteras (Voltaire).
e) Prie svetimųjų vardų su galūne -i pridedama -s: Niemis (Niemi), Musolinis (Mussolini), Pilsudskis (Pilsudski), Ra-cinskis (Raczynski), Toricelis (Torricelli).
Galūnė -is dažnai pridedama prie vardų, kurie baigiasi priebalsėmis l, r: Hegelis (Hegel), Liverpulis (Liverpool), Mileris (Mueller), Spenseris (Spencer), Šileris (Schiller), bet: Kirilas, Oskaras ir kt.
f) Svetimoji galūnė -a nekeičiama, o -e paverčiama į -ė: Almaviva, Kasablanka, Kordoba, Sevilija; Dantė, Gėtė (Goethe), Heinė.
g) Tokie prancūzų vardai kaip Bovė (Beauvais), Dodė (Daudet), Mejė (Meillet), Mirabo (Mirabeau), Monteskjė (Montesquieu), Ruso (Russeau), Tardjė (Tardieu) ir kt. nelinksniuojami.
ATITAISYMAS
Š.m. liepos-rugpjūčio numeryje kalbos skyriuje (249 psl.) spaustuvėje įsivėlė korektūros klaida. Ten buvo parašyta — "Atsakymai į klausymus”. Labai malonu, kad kai kurie skaitytojai tuoj tai pastebėjo ir kreipėsi į redakciją, klausdami, ar dabar jau taip rašoma. Žinoma, kad ne. Turi būti ne "klausymus”, bet "klausimus”. Klausymas yra nuo veiksmažodžio klausyti.