Vytautas Kasniūnas

GYVENIMO KELYJE MANE LYDĖJO VYRAI-ŽVĖRYS

     Dviejuose paskutiniuose "Laiškų lietuviams” numeriuose rašėme apie vieną šeimą: žmoną Angelę, jos du vyrus — Juozą ir Vytautą ir tarp tu trijų gimusią Kristiną. Kas buvo jos tėvas? Ar ji buvo laimės kūdikis? Ne! Ji ilgėjosi laimės ir jos ieškojo lyg paparčio žiedo. Jos meilę palydėjo mirtis. Ne, ne mirtis! Dar blogiau. .. Tai kas?

     — Kodėl? Gal dėl tavęs? — tais mano paklaustais žodžiais baigėme antrąją pasakojimo dalį, kai mudu su Kristina stovėjome prie jos atvežto ir man padovanoto paveikslo, kuriame ji piešė savo gyvenimo tragizmą. Tai vienas iš triptiko, iš paveikslų ciklo.  Mano klausimas, lyg šauksmas kalnuose, nuskambėjo aidais visuose keturiuose kambario kampuose. Po to įsiviešpatavo tyla.

     Negavęs greito atsakymo, paryškinau savo klausimą:

     — Ar jis nusižudė dėl tavęs?

     Mudviejų susitikusios akys sužaibavo. Rodos, sprogo galinga bomba. Aš pradėjau stabalinėti kaip girtas. Tos dvi žiburiuojančios akys buvo ne Kristinos, bet jos motinos Angelės. Žiūriu į paveikslą, pieštą Kristinos, kabantį ant sienos, ir man atrodė, kad jis pradėjo judėti. Slinko vaizdas po vaizdo. .. "Šiame paveiksle aš piešiau savo gyvenimo tragizmą”, lyg girdžiu jos liūdną balsą. Tie žodžiai spragsi mano ausyse.

     Staiga kambarys prisipildė muzikos garsų. Girdžiu linksmas dainas dainuojančią Angelę, girdžiu liūdnai skambantį Kristinos balsą.

     Kristina niūniuoja. .. Aš žiūriu į tamsias paveikslo spalvas ir, rodos, girdžiu kūdikio verksmą. Paskui iš susiliejusių spalvų lyg pasigirsta vaiko kūkčiojimas, sopulingai dejuojantis jaunos mergaitės balsas...

     Mano pypkė žiežirbuoja, ir dūmai verčiasi vulkanu. Šalia stovinti cigaretė žybčioja, paskendusi dūmuose. Aš bijau dairytis į šalis, pajudinti akis. Neieško manęs ir kitos dvi akys. Mums kalba tik paveikslo dažai, spalvos, formos. Mes stovime, lyg stabai, lyg dvi statulos, pastatytos prieš gyvą paveikslą. Jame keičiasi vaizdas po vaizdo.

     "Skaidrios spalvos, kurios maišosi su šviesiai mėlynomis juostomis — tai ašaros”, sako paveikslas. "Aš dažnai verkdavau. Du vyrai varžėsi tarp savęs, aiškindamiesi, kieno vaikas aš esu. Jie nesirūpino tėvyste, o tik savindamiesi mane, skynė sau kelią prie moters, mano motinos. Tarp neišsiaiškinusių tėvų tik motina buvo tikra, kad aš jos kūdikis. Bet ir jai aš nelabai rūpėjau. Ji buvo per daug užsiėmusi, besekdama dviejų vyrų galynėjimąsi. Laimėjęs dvikovą, buvo jos mylimasis. Jos fizinė meilė buvo skirta dienos didvyriui”.

     Ketverius kūdikystės metus Kristina augo, kaip pamestinukė. Ją mylėjo, globojo visi stovyklos gyventojai. Pareidavo namo tik nakvynės. Buvo soti, visados švari, gražiai aprengta. Augo, lyg tarp tos pasakos devynių auklių. Visi ją mylėjo, kaip gražią lėlytę. Bet kūdikiui trūko tik vienos meilės — motinos meilės. O motina Angelė rūpinosi, kad gražiai atrodytų, puoštis naujais rūbais, kad sektųsi vilioti vyrus.

     Dvi statulos, du stabais virtę žmonės, pastatyti prieš paveikslą, pradėjo judėti. Pirmoji pajudėjo moteris. Ji uždėjo vieną ranką vyrui ant peties, o kita paėmė jo ranką. Mudu su Kristina nusišypsojom. Aiškiai girdžiu jos balsą:

     —    Būna momentų, kai galiesi ką nors pasakęs. Tada staiga užima žadą, ir nesinori nei kalbėti, nei klausyti, ką kiti kalba. Bet šį vakarą aš noriu išsakyti save, aš noriu kalbėti ir kalbėti. Gal dar ir dėl to, kad, man kalbant, girdi keturis balsus. Iš vieno kampo tu girdi mane, iš kito — skambantį Angelės, mano motinos ir tavo jaunystės draugės, balsą, iš trečio kampo suskamba tavo gero draugo Juozo balsas, o ketvirtame kampe kalba Vytautas, mano tėvas ar patėvis, kurį gali vadinti, kaip nori.

     Po trumpos pertraukos Kristina tęsė toliau savo pasakojimą:

     —    Kai sulaukiau dešimties metų, mane pasiėmė auginti mamos brolis, dėdė Augustinas. Jų šeimoje įvyko didelė tragedija. Stovykloje gyvenant, meningitu mirė jų vienintelis sūnus. Daugiau šeimos jie nebegalėjo turėti. Dėdienė Kazė gavo nervų priepuolį. Vyras metėsi į kraštutinumus. Šeimos draugas gydytojas Katukauskas patarė dėdės šeimai pasiimti auginti mane. Aš pas juos išgyvenau šešerius metus. Tai buvo džiaugsmingiausi mano jaunystės metai. Tėvus aplankydavau per atostogas. Mano mama buvo labai panaši į savo brolį, mano dėdę Augustiną. Kaip du vandens lašai. Ir jų judesiai, ir kalbos manieros nesiskyrė. Skyrėsi tik būdo savybės, kaip vanduo ir ugnis. Pažinusi žmogų, aš greitai jį pamilsiu, priprantu, arba pajuntu jam atšiaurumą. Taip aš labai greitai prisirišau ir prie dėdės šeimos. Kai tėvai atvežė mane pas juos savaitgaliui, nesakydami, kad aš turiu pas juos pasilikti gyventi, po dviejų dienų aš net verkdama prašiaus paliekama.

     —    Kaip ilgai pas juos gyvenai? — paklausiau.

     —    Sakiau, kad tik šešerius džiaugsmingus, laimingus metus. Tai buvo gražiausi mano gyvenimo metai, — atsakė, pasipuošusi šypsena.

     —    Kodėl nepasilikai ilgiau gyventi?

     —    Dėl to, kad mano gyvenimo kalendoriuje sekantieji metai buvo pažymėti juodomis, tamsiomis spalvomis. Pasilikau likimo kaltininke.

     —    Tiki likimu?

     —    Nenorėčiau tikėti, bet tikiu.

     —    Nemanai, kad dėl visa to kaltininkai yra tavo tėvai?

     —    Kartais pagalvoju, kad dėl tėvų kaltės nuodėmė krinta vaikams.

     —    Manai, kad jų nuodėmes turi atpirkti vaikai?

     —    Taip, nes aš esu nuodėmės vaikas.

     —    Ar esi tikinti?

     —    Taip, dabar, bet anksčiau nebuvau.

     —    Ar tėvai buvo religingi?

     —    Kur tau! Ne. Bent kai aš augau. Jie neturėjo tos dovanos.

     —    Kas tave atvedė į tikėjimo kelią?

     —    Matai, vieni gimsta su tikėjimo dovana, kitiems kas nors ją padovanoja, o tretieji patys ieško ir suranda.

     —    O tu?

     —    Aš ieškojau ir suradau. Ieškojau labai sunkiai. Kaip žinai, man laimė nesimėtė po kojomis.

     —    Sustojome prie tavo gyvenimo saldžiųjų šešioliktųjų amžiaus metų. Kas įvyko vėliau?

     —    Prasidėjo tragiški metai, apsivylimas meile, vyrais.

     —    Ir visa tai įvyko tokiame jauname amžiuje?

     —    Jau sakiau, kad man likimo buvo lemta keliauti tragizmo keliu. Paragaukime dabar mano atvežto midaus, atsigaivinkime kava. Nebečiulpk pypkės koto. Prisikimšk tabako, nes mano pasakojimas bus ilgas.

     Trupučiuką stabtelėjusi, pradėjo:

     —    Pas dėdžius atvažiuodavo dėdienės brolis, jaunas studentas. Man jis labai patiko. Atvažiuodavo ir jo draugai. Dėdė turėjo netoliese prie ežero vasarnamį. Ten praleisdavome vasaros atostogas, savaitgalius. Dėdei negalint važiuoti, aš važiuodavau viena su dėdienės broliu Kastyčiu ir jo draugais. Kastytis prisipažino mane labai mylįs, sakė, jog tai esanti jo pirmoji meilė, ir kai tik baigs universitetą, kai įsikurs, mane ves. Nors aš buvau šešiolikmetė, bet atrodžiau jau daugiau kaip aštuoniolikos. Buvau peraugusi ne tik savo klasės drauges, bet ir visas kitas. Mat mamos išvaizdą turėjau. Kas įvyks po trejų ar ketverių metų, nelabai rūpinausi. Džiaugiausi jo meile. Jis visais savo poelgiais buvo labai santūrus. Bet juo tolyn į mišką, juo daugiau rasdavome tankių krūmų. Ėmiau jį perspėdinėti. Daug kartų pabėgau nuo jo. Lyg ir šalti ėmiau. Pradėjau abejoti jo meile. Kartą esant draugų būryje, aš išgėriau daug daugiau negu paprastai galėjau. Pirmą kartą susidūriau su vyru-žvėrimi, su jo žiauriu žvėriškumu.

     — Bet juk turėjai pasimokyti iš savo šeimos praeities.. .

     — Turėjau, bet niekados nebuvau pagalvojusi, kad vyruose viešpatauja laukinis žvėriškumas.

     —    Nevartok daugiskaitos. Tai tik kai kurių klaidos.

     —    Bet tų klaidų yra daug. Bent man jos visą laiką painiojasi po kojomis.

     —    Kaip pasibaigė ta pirmoji meilė?

     —    Pabėgau nuo "mylimojo” ir grįžau gyventi pas tėvus.

     —    Ar jie tave priėmė su džiaugsmu?

     —    Visiems buvo didžiausia mįslė, kodėl palikau dėdžius, nors jie norėjo, kad ten gyvenčiau, kol baigsiu universitetą. Tad ir tėvai su dideliais klaustukais toleravo mane.

     —    Kaip sekėsi su meile vėlesniu laiku? Grįžo romantiškumas?..

     —    Dėdė gyveno nedideliame mieste. Ten, atrodė, gal ir jaunimas buvo kitoks. Bet kai atsikėliau gyventi pas tėvus, čia, dideliame mieste, jaunimas buvo visai kitoks. Vyrų tarpe aš turėjau labai didelį pasisekimą. Kaip mama sakydavo: "Vienas meta, kitas griebia, trečias laukia už tvoros”. Romantiška meilė liko tik matyta kino filmuose ir skaitytose knygose. Kur tik ėjau, ten sutikau Kastyčio, vyro-žvėries, pasekėjus. Visur juos lydėjo seksas. Susipažinus, jie nesakė jokio kito komplimento, tik tą vieną žodį. Pasidarė nuobodu, įkyru. Palengva pradėjo rusenti keršto ugnelė. Keršyti vyrams! Keršyti sekso ieškotojams! Tegu dega jų akys. Trumpinau sijonėlius, nuo-ginau kaklo iškarpas. . .

     —    Jei sakai, kad tave persekiojo vyrai, kuriems davei vyro-žvėries vardą, ar ir tu nepasirinkai klaidingo kelio, pasukusi moters-viliotojos keliu? Tai lygu mano pasakojimui apie tavo mamą, kurią mes vadinome vyrų širdžių ėdike.

     —    Gyvenimo kelyje paklysti labai lengva. Ypač jeigu nėra atramos, jei svyruojančiam niekas nepadeda.

     —Ar manai, kad moterys kerštingesnės už vyrus?

     —    Taip bent jas vaizduoja kai kurie poetai, literatai. Tai knygų kalba.

     —    Juk tavyje buvo pradėjusi rusenti keršto ugnelė?

     —    Pavadinčiau visa tai nevykusiu gyvenimo žaismu.

     —    Ar meilės ilgėjais, apie ją svajojai?

     —    Iki šešiolikos metų amžiaus, tiksliau pasakius, šešerius metus. Kaip minėjau, vaikystėje nepažinojau tėvų meilės. Tai paliko mano gyvenime dideles žymes. Gyvendama pas dėdę, jaučiausi labai laiminga. Jie mane mylėjo, kaip savo dukrą. Ir aš juos labai mylėjau. Tai džiaugsmingiausi mano gyvenimo metai. Kastytis buvo mano pirmoji meilė. Ji galėjo pražydėti gražiausiais žiedais. Abu lipome į meilės kalną. Susikabinimas rankomis buvo lyg meilės jungtis, savęs išpažinimas, vidinių išgyvenimų išsakymas. Bet...

     —    Jis nustūmė tave nuo meilės kalno uolos...

     —    Nustūmė, labai sužeisdamas. . . Niekas negalėjo labiau sužeisti, kaip jis padarė. Išviršinės kūno žaizdos sugyja, kartais nė randų nepalieka. Bet jo padaryta žaizda negali sugyti. Tai gili kūno ir sielos žaizda.

     —    Ir po to nutrūko ryšiai?

     —    Kitą rytą jis, anksti atsikėlęs, išvažiavo. Radau parašytus kelis žodžius, kad jam reikia skubiai išvažiuoti studijų reikalais. Nusiplovė rankas ir išvažiavo, dingo...

     —    Paliko drumzliną vandenį ir nei ačiū, nei sudiev...

     —    Meilę aptaškė kraujais. ..

     —    O tu tikėjais, kad jis grįš?

     —    Tikėjaus, laukiau. Po kiekvieno telefono suskambėjimo laukiau pasigirstant jo balso, viltį keldavo įvažiavusi mašina, durų skambutis, labai mielas ir laukiamas pasidarė laiškanešys.. .

     —    Kaip į visa tai reagavo dėdė ir dėdienė, tavo tėvai? Juk jie greičiausiai įtarimais ežerus pripildė?

     —    Čia buvo mano didžiausia padaryta klaida. Saugodama Kastyčio garbę, gerą vardą, giminystės ryšius, aš tylėjau dantis sukandusi. Savo tylą skandinau ašarose.

     —    Tai visą kaltę tu pasiėmei?

     —    Tokia jau šių dienų gyvenimo pažiūra. Vyrams viskas leidžiama ir atleidžiama. Niekas jų nekaltina. Kaltininkės yra tik mergaitės ir moterys. Vyrams leidžiama išsiteisinti, mergaitėms ne. Vyrų žodžiais tikima, mergaičių ne. Mes kaltos, kad praradome jaunystės žiedus. .. Gal ir taip, bet kad vyrai mus prigavo, niekas nenori mūsų užstoti. Mergaitė susilaukė vaiko — ji kalta. Bet kur yra vyro sąžinė? Negi visi jo parodyti meilės jausmai, pasakyti žodžiai, prisipažinimai buvo daromi tik minutės pasismaguriavimui? Ar jis nejaučia, kad sugriauna, pažeidžia kito žmogaus gyvenimą? Ar jis nežino, kad jis pats kada nors sukurs šeimą, susilauks vaikų, augins dukras, sūnus? ..

     —    Aš manau, kad tu Kastytį ir jo pasekėjus pavadinai tikruoju vardu: vyrai-žvėrys. Juk visa tai galėjo tave nuvesti paklydimo keliais...

     Kristina atsistojo ir pradėjo vaikščioti po salonėlį.

     —    Eikime pasivaikščioti miško keliais, — ji pasiūlė. — Tegu tolimesnius mano išgyvenimus girdi medžiai. ..

     —    Eikime, — pritariau, nes tie pasakojimai tarp keturių kambario sienų lyg pradėjo dusinti. . .