Spausdinti

GUNDA KODATIENĖ

     "Laiškai lietuviams” jau suruošė tris ekskursijas. Pirmoji (1980 m.) buvo į Italiją, Šveicariją, Austriją, Vokietiją ir Daniją. Antrojoje (1981 m.) aplankėme Egiptą, Šv. Žemę ir Graikiją. Grįždami pakeliui stabtelėjome Romoje, kur dalyvavome toje istorinėje audiencijoje, kai buvo pasikėsinta į popiežiaus gyvybę. Šiais metais buvome Portugalijoje, Ispanijoje, Maroke ir Prancūzijoje. Aplankėme dvi garsiausias pasaulyje šventoves: Fatimą ir Liurdą.

     Visus tris kartus vadovavo šių ekskursijų organizatorius "Laiškų lietuviams” redaktorius Juozas Vaišnys, S.J., ir "American Travel Service Bureau” kompanijos atstovas Aleksas Lauraitis. Pirmąją ekskursiją "Laiškuose lietuviams” gražiai aprašė Aleksandra Likanderienė ir Birutė Vindašienė. Apie antrąją per visus metus puikai rašė Nijolė Jankutė-Užubalienė. Iš kai kurių mūsų rašytojų teko nugirsti, kad tie kelionių aprašymai — tai Nijolės Jankutės žanras. Ji turėtų kasmet kur nors keliauti ir vis apie tas keliones rašyti. Deja, ji pernykšte kelione į Egiptą, Šv. Žemę ir Graikiją taip buvo sužavėta, kad sakė, jog dabar jau jokia kita kelionė jos netraukianti, nebent į mėnulį... Skaitytojai dar ilgai atsimins jos klasiškus aprašymus.

     Šių metų ekskursiją sutiko aprašyti Kunigunda Kodatienė. Čia dedame jos pirmąjį įžanginį straipsnį.

     Beje, ateinančiais metais žadame aplankyti Skandinaviją: Norvegiją, Švediją, Suomiją ir Daniją. Planuojame išvykti birželio pradžioje. Kelionė tęstųsi turbūt apie aštuoniolika dienų. Apie tai dar pranešime vėliau.    Redakcija

SKRENDAME Į MADRIDĄ IR LISABONĄ(liepos 3-4 d.)

     Vyresnieji visi atsimename, kaip, augdami ir jaunystę praleisdami tėvynėje, mėgome keliauti. Organizacijos, sporto rateliai, stovyklos, įvairios šventės, suvažiavimai, didesnės ar mažesnės ekskursijos neapsiėjo be mūsų. Traukiniais, garlaiviais, autobusais, arkliais, dviračiais, o kartais ir pėstute — visaip buvo gerai. Daug kas ir į užsienius išsiverždavo. Vis norėjosi daugiau pamatyti, sužinoti, patirti. Nesame čigonai, bet, matyt, nomadų pėdsakai mumyse yra likę.

     Palikus tėvynę ir visko netekus, noras keliauti nesumažėjo. Daugumas visą Vokietiją išlandžiojo ir net važinėjo už jos ribų. Po karo į Vokietiją atvykęs vienas Amerikos atstovas lietuvis mums taip aiškino: "Dabar turite laiko, galite važinėtis, keliauti, bet kai atvyksite į Ameriką, to jau nebus — teks dirbti, dirbti. . .”

     Tačiau mūsiškiai ir čia randa laiko keliauti. Kai dirba, tai bent atostogų metu keliauja, norėdami pažinti plačiąją ir labai įdomią Ameriką. Grįžta ir Europos pokarinio gyvenimo pasižiūrėti, aplanko net ir kitus kontinentus. O ką bekalbėti apie pensininkus, kurie daugiau laiko ir pinigų turi! Ne visi tokie sėslūs, kad būtų laimingi, savo sodybose gyvenimo saulėlydi praleisdami.

     "Laiškai lietuviams” dabar kasmet sudaro visiems puikią progą pakeliauti. Važiuoja ir dirbantys, ir pensininkai. Šių metų ekskursijoje buvo viena 9 metų mergaitė, dalis dirbančių, bet dauguma pensininkų.

     Ekskursija buvo skelbiama beveik visus metus, bet pasiryžti reikėjo laiko. Tik paskutiniu momentu, atsiradus ekskursijoje dar papildomų vietų, nebuvo ilgiau ko laukti. Buvo greitai susitarta telefonu, ir svajonė aplankyti Europos pietvakarius išsipildė. Teko tik pasiruošti.

     Liepos trečią mudu su vyru ir Lidija atsiradome Miami aerodrome, iš kur turėjome skristi į Niujorką ir prisijungti prie kitų ekskursijos dalyvių. Pradžia kelionės su nuotykiais. Pusantros valandos vėlavome išskristi — buvo sugedęs lėktuvas. Motorui suūžus, nervai atsileido — juk galėjome pavėluoti. Buvo ir tokių.

     Atskridę į Niujorką, patekome lyg į širšių lizdą: toks judėjimas, ūžimas, skubėjimas, tartum visas pasaulis keliautų. Turėjome patekti į Iberia linijos lėktuvą. Tempdami lagaminus, įsėdam į autobusą, kuris mus nemokamai veža aplink aerodromą. Išpūtę akis, dairomės, kad savo Iberia nepražiopsotume, ir garsiai kalbamės lietuviškai. Čia pat prisistato iš Klyvlendo važiuojanti Julija. Jaučiamės lyg saugiau. "Iberia!” — sušunkam visi drauge. Tas vardas man buvo mįslė, kol prisiminiau iš gimnazijos mokslų, kad Pirenėjų pusiasalis, atskirtas nuo Europos Pirenėjų kalnyno, kitaip dar vadinamas Iberijos pusiasaliu. Tas vardas yra kilęs nuo pirmųjų to krašto gyventojų iberų. Tad šiuo vardu dabar pavadinta ir ispanų oro linija.

     Iššokam iš autobuso ir žmonių kamšatyje pradedam ieškoti savųjų. Mus pamačius, A. Lauraičio veidas švystelėjo. Dabar trūksta tik šešių kaliforniečių. Sužinojom, kad jų lėktuvas taip pat buvo sugedęs, tad nesuspėjo laiku atskristi. Taip ir išskridom be jų.

     Pakilom 7 val. vakaro. Lėktuvas didžiulis, sako, talpinąs apie 400 žmonių. Lėktuvo tarnautojos rodo kaukes, aiškina gelbėjimosi priemones. . . Daugumas mažai į tai kreipia dėmesio. Ir pati galvoju, kad jeigu jau pliumptelsim, tai bent į savą Atlantą, o kiek jau nukritus išsigelsbsti?.. Lėktuve puikus aptarnavimas, gavome net ir gražias, lengvas šlepetes, kad kojos nepavargtų. Maisto ir gėrimų — daugiau negu reikia. Kas kalbėjosi, kas filmo žiūrėjo, kas snustelėjo, ir 6 val. 45 minutės skridimo visai neprailgo.

     Prisėdo prie manęs tėvas Vaišnys pasikalbėti ir paprašė šią kelionę aprašyti "Laiškuose lietuviams”. Netikėtai užklupta, pažadėti negalėjau, bijojau atsakomybės ir didelio darbo — juk išvažiavau savo malonumui. Prašiau ką nors kitą surasti. Bet kai Portugalijoje vėl kelis kartus paklausė, pasakęs, kad nėra kas rašo, nes kiti jau į kitus laikraščius pažadėję, sutikau — juk turi kas nors aprašyti. O mūsų patarlė sako: "Kaip moki, taip šoki”. Žinoma, perduosiu kelionės įspūdžius su savais jausmais ir pergyvenimais.

     Lėktuvas leidžiasi Madrido aerodrome. Pasiekus žemę, entuziastiškas rankų plojimas. Pasukam laikrodį 6 val. pirmyn. Ankstyvas rytas. Dairomės po erdvų, modernų aerodromą. Galvojame, ką dabar veiksime iki popiečio — numatyto skridimo į Lisaboną. A. Lauraitis mums praneša, kad gausime programoje nenumatytus ir neįskaitytus tėvo Vaišnio ir jo "bonusus” — ekskursiją autobusais po Madrido miestą ir gerus pietus. Labai apsidžiaugėm, kad nereikės laukti nuobodžiaujant.

     Tuoj pat atsirado du modernūs autobusai. Patogiai susėdome ir nustebome —į akį krito prieš pat aerodromą saulės nušviesta didžiulė reklama: "McDonalds Hamburger Restaurant”. O pakelėj dažnai pro mūsų akis prabėgdavo kitų, mums gerai pažįstamų prekių reklamos: Winston cigaretės, Coca-Cola, Hertz automobilių nuomavimas.

     Simpatiška ispanė, mūsų autobuso vadovė, paaiškino, kad važiuojame Avenida Americana. Ir kokių vardų tos gatvės neturi! Tartum čia visas pasaulis subėgtų.

     Madridas, Ispanijos sostinė, yra pačiame krašto viduryje, užimąs 66 kvadratinių kilometrų plokštumą, 650 metrų virš jūros lygio, dabar turįs du milijonus gyventojų, o su priemiesčiais — keturis milijonus.

     Priešistoriniais laikais jau gyventa žmonių šioje plokštumoje, bet rašytinė istorija prasideda tik nuo VIII šimtmečio — nuo maurų laikų, kai jie čia pastatė tvirtovę apsiginti nuo priešų. Vėliau čia buvo karalių buveinė, o nuo 1561 m. — Ispanijos karalių sostinė, iš Toledo perkelta į Madridą. Išsiplėtęs Madridas tapo politinis, kultūrinis, finansų, susisiekimo, industrijos ir komercijos didmiestis.

     Važiuojame jo plačiomis gatvėmis ir stebime klasikinę maurų stiliumi atmieštą architektūrą. Kiek čia meno! Skulptūromis papuoštas beveik kiekvienas namas, tai vis lyg nesikartojantis meno kūrinys. Įvairiausios figūros prisiglaudusios ne tik prie sienų, bet ir ant namų viršaus. Beveik visi namai turi juodai dažytus geležinius balkonus, apaugusius gėlėmis. Jie man priminė istorinį Vilnių.

     Kiek daug gražių, erdvių aikščių su fontanais, įvairių karalių paminklais. Pravažiavome pro Kristupo Kolumbo paminklą, sustojome prie didžiulės aikštės apžiūrėti generolo Franko pastatyto paminklo, kur vaizduojama suklupusi menka Europa, perduodanti fakelą didingai Amerikai.

     Prie gautų šiai dienai "bonusų”, kaip jau minėjau, priklausė ir abiejų vadovų mums dovanoti pietūs. Sustojome charakteringame ispaniškame restorane. Patalpa nedidelė, sausakimšai pripildyta žmonių. Peralkusiems mūsų keleiviams viščiuko pietūs buvo labai skanūs, o vynas — tikra atgaiva.

     Ir vėl lipame į autobusą, o akys plečiasi nuo vaizdų įvairumo. Pravažiuojame futbolo stadioną, kur šiais metais rungėsi garsiausios pasaulio futbolo komandos, Amerikos ambasadą, stilingus operos rūmus, didingą prezidentūrą ir daug kitų įdomių pastatų. O kiek gražių parkų su įvairiausiais medžiais ir žydinčiom gėlėm! Atrodo, kad visas miestas skęsta žalumynuose. Matyti klevai, pušys, eglės, palmės ir ištisos žydinčių medžių alėjos. Žalumynais apsivynioję ir žydinčiom gėlėm apaugę namų balkonai atrodo kaip žydintys namai. Net ant stogų auga įvairūs augalai. Ant vieno stogo matėme net augančią didelę pušį.

     Vis kilome aukštyn, kol atsivėrė gražiausias miesto panoramos vaizdas. Sustojus autobusams, mūsiškiai griebė foto aparatus. Čia pat buvo ir nepaprastas priešistorinis paminklas dar iš faraono laikų. Šį paminklą Ispanijai padovanojo Egiptas. Prieš 15 metų jis buvo atvežtas ir čia pastatytas. Tikras šimtmečiais išsilaikęs šedevras, visas iš tašytų akmenų. Viduje apytamsų, nejauku, dvelkia gilia senove. Siauri laipteliai į antrą aukštą. Ten mažas muziejus su keliais stalais, kur po stiklais sudėti drauge su šventykla atvežti eksponatai.

     Grįžtam aerodromo link. Kai kurios aikštės, gatvės, paminklai jau matyti. Darosi lyg savi. Gatvės pilnos žmonių, gausybė automobilių. Vadovė kažką aiškina. Jau nieko negirdžiu, tik spoksau, spoksau, išpūtus akis... Tiek daug yra ką pamatyti. Gerai, kad į Madridą dar grįšime ir keletą dienų pabūsime, kitaip — būtų gaila palikti. Atrodo, kad tokio gražaus didmiesčio dar nesu mačiusi. Sumetę vadovei po dolerį, paliekam autobusą.

     Skrendame į vakarus Iberijos pusiasalio pakraštin — Portugalijon, kurios vienas šonas prisišliejęs prie Atlanto — daugiau kaip 500 km ilgio. Maždaug pakraščio viduryje yra Portugalijos sostinė Lisabona, mūsų šios dienos skridimo tikslas. Tik po vienos valandos kelionės jau leidžiamės aerodrome.

     Viskas gerai suorganizuota. Pasiėmus daiktus, tuoj atsiranda du autobusai ir veža į mums numatytą viešbutį Lutezia. Viduje gana iškilminga, jauku, bet mūsų daugumui tik rūpi greičiau gauti raktą ir patekti į savo kambarį. Po nemiegotos lėktuve nakties ir po tiek įspūdžių Madride norėjome tik poilsio.

     Buvo sekmadienis, bet ne visi rado laiko ir vietos pasimelsti. Tėvas Vaišnys gavo viešbutyje kambarį ir paskubomis suorganizavo Mišias, tik ne visi, išsisklaidę po įvairius aukštus ir kambarius, spėjo sužinoti, o kai kas saldžiai pramiegojo.

     Šiek tiek pailsėję, apsiprausę ir persirengę, skubėjome tvarkyti reikalus. Keitėme dolerius į portugališkus escudos. Už vieną dolerį gavome 81 escudą.

     Čia atsirado ir mus paviję keliauninkai kaliforniečiai. Alfa mums pasakojo, kaip jų lėktuvas buvo sugedęs ir vėlavo išskristi. Mūsų lėktuvo Niujorke jau jie nebūtų radę, tad nuskrido į Londoną, o iš ten tiesiog į Lisaboną. Tik, deja, jų lagaminai kažkur nuklydo ir kartu su jais neatkeliavo. Kai kurie juos gavo vėliau, o kiti rado, grįžę į Kaliforniją.

     Vakarienė, kaip čia visur priimta, buvo vėlokai. Bet ji buvo labai skani, su elegantišku patarnavimu, prie apskritų stalų su žvakėmis.

     Po vakarienės ilgai nesišnekėjome, visi skubėjome pailsėti.